Liepos  1–15 d. Alantoje (Molėtų raj.) vyksta Švietimo ir mokslo ministerijos organizuojama lietuvių kalbos ir kultūros stovykla Rusijos šiaurės ir Sibiro lietuvių vaikams ir jaunimui.

„Džiaugiamės galėdami sudaryti galimybę Sibiro lietuvių vaikams pamatyti savo tėvų ir protėvių žemę, išmokti lietuvių kalbą, susipažinti su kultūra ir istorija, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. – Tokios stovyklos įsimena ilgam ir padeda išlaikyti ir stiprinti ryšius su Lietuva.“

Į stovyklą atvyko per 30 lietuvių kilmės vaikų ir jaunuolių iš Sankt-Peterburgo, Maskvos, Petrozavodsko, Ulan-Udės lietuvių bendruomenių ir lituanistinių mokyklų.

Stovyklautojai mokosi lietuvių kalbos, lietuviškų dainų ir šokių, tradicinių patiekalų gamybos, susipažįsta su Lietuvos kultūra ir etnokultūra, dalyvauja kultūrinėse pažintinėse išvykose į žymias Lietuvos vietas. Stovykloje vyksta Lietuvos istorijos ir geografijos pamokos.

Švietimo ir mokslo ministerija stovyklą remia jau ketvirtus metus siekdama, kad tai taptų tradicija, padedančia Rusijos kraštuose gyvenantiems lietuviams mokytis lietuvių kalbos, išsaugoti tautinę kultūrą, palaikyti ir stiprinti ryšius su Lietuva.

Stovykla Alantoje – viena iš trijų, tradicinėmis tampančių Švietimo ir mokslo ministerijos remiamų stovyklų užsienio lietuvių vaikams. Liepos viduryje antrus metus Rumšiškėse rengiama stovykla sukvies lietuvaičius iš viso pasaulio statyti miuziklo. Rugpjūčio mėnesį  į kūrybinę stovyklą pajūryje bus pakviesti Karaliaučiaus srityje gyvenančių lietuvių vaikai.

Švietimo ir mokslo ministerijos
Komunikacijos skyrius

The post Alantoje stovyklauja Sibiro lietuvių vaikai appeared first on Voruta.

The post XXI-asis Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas – Urugvajus’2018 appeared first on Voruta.

Projekto „Misija Sibiras“ atstovai su mokyklos bendruomene apsilankymo Maironio lituanistinėje mokykloje metu. Antra iš kairės – mokyklos direktorė Goda Misiūnas. Živilės Gurauskienės nuotr.

Živilė GURAUSKIENĖ, Jungtinės Amerikos Valstijos, www.voruta.lt

Projekto “Misija Sibiras” atstovai, vadovė Aistė Eidukaitytė bei ekspedicijų vadovas Nerijus Pranckevičius, š. m. vasario 8–24 dienomis lankėsi JAV lietuvių bendruomenėse, kur pasakojo apie „Misija Sibiras‘18” ekspediciją, ieškojo lietuvybės istorijų ir su lituanistinių mokyklų mokiniais diskutavo apie pilietiškumą. Per daugiau nei dvi savaites projekto vadovai aplankė St. Petersburgo, Čikagos, Klivlendo, Indianapolio, Centrinio Naujojo Džersio bei Filadelfijos lietuvių bendruomenes.

Projekto komandos atstovai jau trečius metus lankosi JAV lietuvių bendruomenėse skleisdami pilietiškumo žinią. Tryliktus metus vykstančio projekto metu organizuojamos ekspedicijos į Sibirą. Jų tikslas – sutvarkyti lietuvių trėmimų vietas, apleistas kapines, pastatyti atminimo simbolius, mūsų kryždirbystės meną atspindinčius kryžius žuvusiems lietuviams Sibire atminti bei neprarasti ryšio su Sibire tebegyvenančiais lietuviais ir jų atžalomis, kad išliktų gyva mūsų skaudi istorija apie Sovietų sąjungos represijos laikotarpį, kuris Lietuvos gyventojams buvo itin negailestingas – iš Lietuvos ištremta per 130 (kitais duomenimis ženkliai daugiau)  tūkstančių žmonių, koncentracijos stovyklose įkalinta per 150 tūkstančių lietuvių. Trėmimai, prasidėję 1941 m. birželio 14-ąją, Sibiro žemėse paliko apie 800 lietuviškų laidojimo vietų.

Čikagoje projekto „Misija Sibiras“ atstovai vasario 15 d., Maironio lituanistinės mokyklos direktorės Godos Misiūnas kvietimu, lankėsi Maironio lituanistinėje mokykloje, kur apie projektą pasakojo moksleiviams, jų tėvams bei lietuvių bendruomenės nariams. Taip pat dalyvavo Vasario 16-osios minėjime Pasaulio Lietuvių Centre, kur susitiko su Generaliniu konsulas Čikagoje Mantvydu Bekešiumi, Lietuvių Fondo atstovais, vėliau lankėsi Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, Lituanistikos tyrimo centre.

Moksleiviams susitikimo metu kilo pačių įvairiausių klausimų. Živilės Gurauskienės nuotr.

 Vasario 16 d. projektas “Misija Sibiras” buvo pristatytas Indianapolio lietuvių bendruomenei. “Mus maloniai priėmė bendruomenės pirmininkė Diamond Wittlief, – po susitikimo pasakojo projekto vadovė Aistė Eidukaitytė, – moksleiviams susitikimo metu kilo pačių įvairiausių klausimų: kaip ekspedicijoje keliaujama, kaip gaminamas maistas, ir galiausiai – kaip tapti ekspedicijos dalyviu. Ir Čikagos, ir Indianapolio moksleiviai klausė, kada galima dalyvauti atrankoje, kokių savybių reikia, kad taptum eskpedicijos dalimi. Moksleiviai sužinojo, kad 2018 m. „Misija Sibiras“ vyko į lietuvių kalinimo vietas Kazachstano respublikoje ir “šukavo” kapines, jas tvarkė, statė memorialus bei kryžius Balchašo, Žezkazgano ir Karagandos apylinkėse. Pasakojome, jog skaičiuojama, kad sovietų okupacijos metais Kazachstane buvo kalinami 20 000–80 000 lietuvių, daugelio jų likimai tebėra nežinomi. 2018 m. į eskpediciją išvyko 24 žmonės, tarp kurių buvo ir JAV lietuvių bendruomenės atstovė Enija Davidonytė iš Merilando (Maryland)”.

Projektas “Misija Sibiras” vyksta nuo 2006 m. Jo tikslas – ugdyti pilietiškumą, pasididžiavimą savo šalimi ir jos istorija, patriotiškumą, skatinti kartų dialogą. Kasmet vykstama į lietuvių tremties ir kalinimo vietas, jos tvarkomos, o grįžus iš ekspedicijų įspūdžiais dalijamasi Lietuvos ir pasaulio mokyklose, bendruomenėse, įmonėse, įvairiose institucijose skatinant domėtis Lietuvos istorija bei išsaugoti ją ateities kartoms. Nuo 2006 m. norą dalyvauti projekte pareiškė per 12 000 jaunų žmonių, organizuota 16 ekspedicijų bei tūkstančiai projektų pristatyta mokyklose, universitetuose, bendruomenių centruose, eksponuota šimtai fotografijų, sukurta dešimtys dokumentinių filmų.

The post Živilė Gurauskienė. Projektas “Misija Sibiras” – pilietiškumo žinia JAV lietuvių bendruomenėms appeared first on Voruta.

LRT kūrybinės grupės nuotraukos

www.voruta.lt

Ką reiškia būti lietuviu toli nuo Lietuvos? Šiandien per LRT  bus rodoma dokumentinė apybraiža „Ten būti čia. Australija“, skirta Pasaulio lietuvių metams paminėti. Joje – šešios ypatingos kitame pasaulio krašte atsidūrusių lietuvių istorijos, kurias įamžino neseniai Australijoje apsilankiusi LRT kūrybinė grupė – žurnalistai Ignas Krupavičius ir Audra Avižiūtė bei operatoriai ir montažo režisieriai Greta Švelnytė ir Rokas Makarevičius.

„Lietuvą mylėti galime ne tik trispalvėmis ir ne tik Sausio 13-ąją. Nebūtina mokėti šokių, dainų. Kartais ir kalbos gerai mokėti nebūtina. Tai liudija mūsų apybraižos herojai, kurių istorijomis nekantraujame pasidalyti su žiūrovais“, – sako viena iš filmo autorių Audra Avižiūtė. Filmo „Ten būti čia. Australija“ premjera – trečiadienį 20 val. per LRT PLIUS ir LRT.LT.

Ignas, Audra, Greta, Rokas

Pasak vieno iš filmo herojų, didžiausio Melburno laikraščio „The Herald Sun“ žurnalisto Jono Mašanausko, būti geru lietuviu – tai būti geru australu: „Jeigu būsi geras australas ir kažko pasieksi, turėsi galimybę garsiai pasakyti, kad esi lietuvis.“

Jonas pirmą kartą Lietuvoje lankėsi gūdžiu sovietmečiu, 1973-aisiais, vėliau – jau Sąjūdžio laikais. Jis džiaugiasi tuomet turėta galimybe liudyti tautos Atgimimą, kalbinti Vytautą Landsbergį ir sąjūdininkus.

„Puikiai prisimenu, kaip atsirado pirmoji mūsų herojė. Paieškos laukelyje įvedėme „žinomiausias lietuvis Australijoje“ ir pirmas iš rezultatų buvo garsi karikatūristė ir iliustratorė, knygų autorė Fiona Katauskas. Australijoje gimusi Fiona nekalba lietuviškai, bet susitikę su ja, supratome, kad kalba nėra barjeras. Lietuva yra jos kraujyje ir ji visada su ja“, – kitą apybraižos heroję pristato Ignas Krupavičius.

Fiona Katauskas

Dar viena herojė – choro dirigentė Gražina Pranauskas, į Australiją iš Lietuvos išvykusi 1989-aisiais. Po penkerių metų, tiesa, ji į Lietuvą, „Dainų šventę“, atvežė Australijos lietuvių chorą. Šiandien Lietuva Gražinai kur kas svarbesnė, negu buvo iki Australijos. Dabar Gražinos tikslas – atgauti prarastą Lietuvos pilietybę, kurią ji pasirengusi susigrąžinti dabar rašomais straipsniais ir moksliniais darbais.

Stepas Levickis – trečios kartos Australijos lietuvis, įkūręs dainų ir šokių grupę „Pamestos klumpės“. „Kai augau, Lietuvos fiziškai nebuvo, bet tėvai mus augino taip, kad ji būtų mumyse. Dabar ji yra fiziškai, tai gali kilti klausimas, kam man ją skiepyti savo vaikams? Mano atsakymas paprastas – kad augti dainuojant ir šokant lietuviškai jiems būtų taip smagu, kaip buvo man.“

Jaunosios kartos lietuvių kilmės australė Giorgia Gakas – archyvarė, prieš kelerius metus surengusi Baltijos šalių filmų festivalį. „Per filmus norėjome paneigti mitus, kad mes visi aukšti, šviesiaplaukiai ir temokame žaisti krepšinį“, – sako ji.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – Australijoje gyvenanti lietuviškai rašanti rašytoja ir vertėja. Jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Akvilina išvyko studijuoti į Naująją Zelandiją, ištekėjo už kanadiečio ir dabar gyvena Australijoje. „Mane vadina Australijos rašytoja, bet aš esu tiesiog rašytoja, nesvarbu kur gyvenu. Aš esu ten ir esu čia“, – sako Akvilina.

„Ten būti čia. Australija“ – trečiadienį, gegužės 1 d. 20 val. per televizijos kanalą LRT PLIUS ir portale LRT.LT.

The post Per LRT – Igno Krupavičiaus ir kolegų dokumentinė apybraiža apie Australijos lietuvius appeared first on Voruta.

Nuotraukoje iš kairės: Kun. Egidijus Arnašius, prelatas parapijos administratorius Enda Cunningham, Lietuvos ambasadorius Airijoje Egidijus Meilūnas

www.voruta.lt

Šių metų balandžio 28 d. šventėme Atvelykio šventę – Dievo Gailestingumo sekmadienį. Airijos lietuvių katalikų sielovados centras jau nuo 2005 m. Šv. Velykų glaudžiasi Dubline prie Šv. Andriejaus bažnyčios, Westland Row.

Per tą laiką lietuvių sielovados veikla išsiplėtojo po visą Airiją: nuo pietinio Cork’o iki Š. Airijos Dungannon m.; nuo Dublino rytinėje pakrantėje iki Galway m. vakarinėje pakrantėje. Per tiek metų keliaujant po Airiją buvo pastebėta, kad pirmojo originalaus Gailestingojo Jėzaus paveikslo, kuris kabo Vilniuje, Dievo Gailestingumo šventovėje, kopijos kabo tik po Airijos katedrų skliautais. Kitos bažnyčios, tame tarpe Dubline Šv. Andriejaus bažnyčia, kurioje glaudžiasi lietuvių sielovada, kabo lenkų išeivių išpopuliarintas, deja, tik iš atminties tapytas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas. Po ilgų metų pokalbių ir derybų, pagaliau gavus vietos parapijos administratoriaus prelato Enda Cunningham ir parapijos tarybos pritarimą, šių metų Atvelykio sekmadienį Šv. Andriejaus bažnyčioje, Westland Row, Dublin 2 iškilmingai buvo pakabinta originaliojo Gailestingojo Jėzaus atvaizdo kopija. Nutarta daryti bendras šv. Mišias su airiais, kurias anglų kalba aukojo kunigas Egidijus Arnašius. Šv.Mišiose dalyvavo Lietuvos ambasadorius Egidijus Meilūnas.  Pamokslą išklausę susidomėję airiai po mišių reiškė nuoširdžią nuostabą, kad jie iki šiol nežinojo paveikslo sukūrimo istorijos, ir ne vienas išreiškė viltį ir norą aplankyti Vilnių, susipažinti iš arčiau su šv. Faustinos gyvenimu ir pamatyti bei pasimelsti prie pirmojo Gailestingojo Jėzaus atvaizdo. Abi Pirmojo Gailestingojo Jėzaus atvaizdo kopijas Airijos lietuvių sielovadai padovanojo Dievo Gailestingumo šventovė Vilniuje. Už šią dovaną didelį dėkingumą reiškia Airijos lietuviai ir vietos parapijų airiai.

Prieš šv. Mišias buvo pakrikštyta ketvirta Ritos ir Vaido Šiliauskų atžala Paulina. Po Atvelykio šv. Mišių visų laukė gausus vaišių stalas ir karšti patiekalai, kuriuos paruošė Paulinos šeima, kuri aktyviai reiškiasi Dublino lietuvių kultūriniame ir sielovados gyvenime.

Tą patį Atvelykio sekmadienio vakarą kunigas Egidijus Arnašius su pietryčių Airijos miesto Wexford’o lietuviais iškilmingai įteikė Pirmojo Gailestingojo Jėzaus atvaizdo įrėmintą kopiją vietos Clonard parapijos bažnyčiai. Tada, 2006 m., tai buvo pirmasis lietuvių telkinys, kurį kunigas pradėjo ir iki šiol lanko už Dublino ribų.

Airijos lietuvių katalikų misija

The post Dievo Gailestingumo sekmadienis Airijos lietuvių katalikų sielovados centre appeared first on Voruta.

JAV LB Lemonto apylinkės valdyba. Iš kairės į dešinę – Raimondas Armonas, Alvyda Gudėnienė, Nijolė Danielson, Paulina Liauba, Violeta Valaitytė (pirmininkė), Roma Langė, Janina Sučylienė, Petras Valius. JAV LB Lemonto apylinkės valdybos archyvo nuotr.

“Dirvos” korespondentė Živilė GURAUSKIENĖ, Čikaga, JAV, www.voruta.lt

Š. m. sausio 12 d., sekmadienį, Lemonte, Pasaulio Lietuvių Centre, Palaimintojo Jurgio Matulaičio Misijos bažnyčioje išeivijos lietuviai susirinko į kunigo Algio Baniulio SJ aukojamas šv. Mišias švęsti Viešpaties Krikšto iškilmę, kuria užbaigiamas liturginis Kalėdų laikas ir, dalyvaujant Lietuvos Respublikos Generaliniam konsului Čikagoje Mantvydui Bekešiui, R. Banys šeimos salėje pagerbti prieš 29 metus, Sausio 13–ąją, per sovietų agresiją žuvusių Lietuvos laisvės gynėjų atminimą.

Per Viešpaties krikštą buvo apreikštas Švč. Trejybės slėpinys, taigi Kristaus krikšto šventei visoje patristikos tradicijoje teikiamas ypatingas dėmesys ir, po Velykų,  ji yra seniausia šventė Bažnyčios liturgijoje, kaip pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Krikštas tampa tiltu tarp Jo ir mūsų, keliu, per kurį Išganytojas tampa mums pasiekiamas. Meilė ir nusižeminimas – tai Jėzaus kelias, tačiau juo ir mes esame kviečiami eiti. Tai kelias į šventumą. Kiekvienam mūsų šis kelias individualus. Kaip ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kelias, kurį jie pasirinko. “Dėkokime Dievui už jo atneštą šviesą ir Amžinybę, apšvietusią mūsų gyvenimo kelią ir prašykime Amžinąją šviesą suteikti Sausio 13–osios aukoms“, – kalbėjo kunigas A. Baniulis SJ.

Po šv. Mišių kunigas A. Baniulis SJ susirinkusiuosius bažnyčioje pakvietė į PLC esančioje R. Banys šeimos salėje JAV LB Lemonto apylinkės valdybos rengiamą minėjimą Sausio 13–osios aukoms pagerbti, kur buvo išdėliotos žuvusiųjų už Lietuvos laisvę nuotraukos, šalia kurių uždegtos Trispalvės spalvų žvakės – tarsi apgintos laisvės bei pergalės prieš brutalią jėgą simbolis. Renginys prasidėjo Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje vėliavnešiams iškilmingai įnešus į salę Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos Respublikos vėliavas bei, akompanuojant Palaimintojo Jurgio Matulaičio Misijos choro vadovei Jūratei Grabliauskienei, sugiedojus šių šalių himnus, po kurių skambėjo JAV LB Lemonto apylinkės valdybos narės Janinos Sučylienės skaitomos savos kūrybos eilės.

JAV LB Lemonto apylinkės valdybos pirmininkė Violeta Valaitytė (dešinėje) su pavaduotoja Alvyda Gudėniene perskaitė žuvusiųjų už Lietuvos laisvę sąrašą su jautriai pateiktomis biografijomis. Živilės Gurauskienės nuotr.

Prasidėjus minėjimui susirinkusiuosius pasveikino renginio vedėja JAV LB Lemonto apylinkės valdybos pirmininkė Violeta Valaitytė ir, kartu su pavaduotoja Alvyda Gudėniene, skaitė žuvusiųjų už Lietuvos laisvę sąrašą su jautriai aprašytomis biografijomis. Kiekvienas perskaitytas vardas su pateiktomis žūties aplinkybėmis ar artimųjų prisiminimais sujaudino susirinkusiuosius ir ne vienas jų šluostėsi ašaras į salę, paminint kiekvieną iš žuvusiųjų, Maironio lituanistinės mokyklos mokiniams įnešant po degančią žvakelę ir pastatant šalia žuvusiojo nuotraukos. Pirmąją žvakutę į salę įnešė Palaimintojo Jurgio Matulaičio Misijos seselė Laimutė Kabišaitytė. Baigus skaityti visi, susirinkę į minėjimą, buvo paprašyti tylos minute pagerbti Sausio 13–ąją žuvusius už Lietuvos laisvę.

Renginį tęsė Lietuvos Respublikos Generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius, pasidalijęs su renginio svečiais jautriais prisiminimais apie to meto įvykius. “Laisvės gynėjų dieną mes ne tik pagerbiame visus žuvusius už Lietuvos laisvę, bet ir primename jaunajai kartai, kad laisvę reikia branginti ir už ją kovoti”, – sakė LR Generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius kreipdamasis į Lemonto apylinkės narius ir, padėkojęs organizatoriams bei dalyviams, susirinkusiems į minėjimą, pakvietė visus išreikšti pagarbą žuvusiesiems prie Partizanų vado generolo Adolfas Ramanauskas–Vanago paminklo.

Prie Laisvės kovų vado A. R. Vanago paminklo Generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius su JAV LB Lemonto apylinkės valdybos pirmininke Violeta Valaityte iškilmingai padėjo vainiką ir uždegė žvakes. Živilės Gurauskienės nuotr.

Renginys pasibaigė Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje vėliavnešiams iškilmingai išnešus iš salės Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos Respublikos vėliavas, ir visi susirinko prie Laisvės kovų vado A. Ramanausko–Vanago paminklo, kur Generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius su JAV LB Lemonto apylinkės valdybos pirmininke Violeta Valaityte iškilmingai, dalyvaujant Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje vėliavnešiams, padėjo vainiką ir uždegė žvakes.

2005 m. Filatelistų draugijos “Lietuva” išleistas kartografo bei sfragisto  inžinieriaus Rimanto Kunčo–Žemaitaičio sukurtas Sausio 13–ajai skirtas suvenyrinis vokas

Dalis minėjimo dalyvių, grįžę į salę, ilgai dalijosi tos nakties prisiminimais, o kartografas bei sfragistas  inžinierius Rimantas Kunčas–Žemaitaitis supažindino su jo paties sukurtais 2005 m. Filatelistų draugijos “Lietuva” išleistais tai progai skirtais suvenyriniais vokais. Ant vokų užklijuoti Maltos pašto ženklai primena apie Dž. Bušo ir M. Gorbačiovo susitikimą Viduržemio jūroje, prie Maltos salos, kur Sovietų Sąjungos karo laive Maksim Gorkij įvyko slaptas jų susitarimas, po kurio Sausio 13–ąją, vadinamąjį Kruvinąjį sekmadienį, SSRS buvo pradėtas nepaskelbtas karas prieš Lietuvą, o 1991 m. sausio 15 d. Irakui buvo nurodytas terminas iš Kuveito išvesti kariuomenę. Nevykdant ultimatumo sąlygų JAV pradėjo ginkluotus veiksmus, vadinamus operacija Desert Storm.

The post Pasaulio Lietuvių Centre Čikagoje paminėta Laisvės gynėjų diena appeared first on Voruta.

Alfonsas KAIRYS, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, www.voruta.lt

                      Vakaruose gyvenantys lietuviai nuo seno turi ne vieną savo laikraštį ar žurnalą. Prieš daug metų Čikagoje pradėtas leisti  „Pasaulio lietuvis“ pasiekia vis tolimesnių šalių skaitytojus.

                      O ką skaito ar skaitė Rytų kraštų lietuviai išeiviai? Tuo domėjausi, dirbdamas Tautinių mažumų ir išeivijos departamente (Departamentas buvo reorganizuotas 2010 metų sausio 1 d., jo teisės ir pareigos išdalintos Kultūros ministerijai, Švietimo ir mokslo ministerijai ir Užsienio reikalų ministerijai. – Red. pastaba) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vienas pagrindinių šios institucijos prioritetų – parama lietuviškai spaudai. Skiriamos lėšos nebuvo didelės, tačiau pridėjus lietuvių bendruomenių surinktus „pinigėlius“, leisti nors ir nedidelės apimties (o kai kur ir visai solidžios apimties, pvz., Maskvoje leidžiamas žurnalas „Moscovia“) galima buvo.

                      Malonu prisiminti tuos žmones, kurie veltui dirbo sunkų Lietuvos pristatymo užsienyje darbą, kurie neleido tautiečiams pamiršti kraujyje pulsuojančio lietuviško žodžio.

                      Bendrauta su visų čia aprašomų spaudinių vyr. redaktoriais: „Moscovia“ redaktoriumi Antanu Jonkumi, laikraščių „Archyvinis židinėlis“, „Židinėlis“, „Maskvos lietuvių naujienos“, Kryme leidžiamo laikraščio „Tiltas“  redaktore Valentina Loginova, kitais. Visų mintis vienijo noras išsaugoti mūsų prosenelių kalbą, kuri, anot Mikalojaus Daukšos, „yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“.

Maskvoje – žurnalas  „Moscovia“

                      Pirmasis mėginimas – nuo 1993 m. leidžiamas kultūrinis visuomeninis, istorinis žurnalas „Moscovia”. Tik dėl lėšų stygiaus jis išeina mažu tiražu ir anaiptol ne visas bendruomenes pasiekia. O turinys gana įvairus. Domimasi baltų-slavų ryšiais, baltų atsiradimu slavų žemėse, įvairialypėmis kultūros problemomis.

                      Sklaidydamas pirmuosius žurnalo numerius sužinai, kad jau I380 m. lietuvių kunigaikštis Montvydas Montvila Kulikovo mūšyje išgelbėjo nuo totorių kardo Rusijos didįjį kunigaikštį Dmitrijų Donietį. Vytauto Didžiojo dukra Sofija, Rusijos caro Vosyliaus žmona, būdama 80 metų dar vadovavo Maskvos gynybai, kai 1451 m. miestą užpuolė Aukso orda.

                      Skyrelyje “Etnografija” iš “Maskvos lietuvių naujienų” perspausdintame straipsnyje “Kolomenskoje akmenys” teigiama, kad prieš “tūkstantį metų iki ateinant slavams Maskvos žemėje ir dar toliau į rytus gyvenę baltai paliko savo vietovardžių, vandenvardžių. Baltiški pavadinimai tarsi karoliukai pabirę Okos, Kliazmos, Ušnos pakrantėse, net iki Palecho (palech=palios, pelkės), kur rymo baltiškasis Lukino piliakalnis.

Pateikiama ir originalios savų autorių kūrybos. Kazys Kedaitis spausdina apsakymą “Stebuklingoji Kūčių naktis”, Klemensas Jorudas – “Šeimos istorijos nuotrupos” (apie ištremtą į Sibirą savo šeimą), Komsomolsko lageryje žiauriai kankintas tremtinys Juozas Buinickas – eilėraščius, Antanas Jonkus pateikia straipsnį “Martyno Mažvydo kerigma”. Jame pirmosios lietuviškos knygos autorius lyginamas su pranašu: “Ragainės kunigas savo Katekizme pranašauja du dalykus: būsimus Lietuvos vargus, jeigu ji nepriims Išgelbėtojo žinios, ir po to seksiantį didelį dvasinį prabudimą, kurį
atneš gyva Evangelija. Jeigu tautoje sudygs gyvo tikėjimo sėklos, ji bus palaiminta.”

Skaitydamas žurnalą, jauti, kad jo bendradarbiai gyvai domisi Lietuvos gyvenimu. Štai neseniai pasirodė Edvardo Gudavičiaus “Lietuvos istorija”, o žurnale jau spausdinamas straipsnis apie šią neeilinę knygą teigiant, kad “autorius blaiviai ir kritiškai vertina tolimos praeities laimėjimus bei pasiekimus. Jo tikslas – parodyti Lietuvos istorijos vietą pasaulio istorijoje.”

„Moscovia” redaktorius – sociologijos mokslų daktaras Antanas Jonkus, remiamas kai kurių visuomeninių organizacijų, vienos kitos valstybinės institucijos, per šešerius metus išleido ne vieną žurnalo numerį. Ir beveik kiekviename jų surandama vietos skyreliui “Kalbos kultūra”, patariama, kaip taisyklingai vartoti vieną ar kitą lietuvišką žodį.

                      Ketvirtajame 1999 m. numeryje, spausdinamas istoriko R.Lopatos straipsnis “Lietuvių politiniai siekiai 1863-1918 m.”, pateikiama žinių apie rusų padėtį Lietuvoje akcentuojant, kad jiems sudarytos visos sąlygos išlaikyti savo identitetą švietimo, mokslo, kultūros, politikos srityse, užsimenama apie lietuvius Rusijoje prasitariant, kad tai daugiausia Sovietų Sąjungos laikais ne savo valia ten atsidūrę žmonės.

„Maskvos lietuvių naujienos“

 Maskvos lietuvių kultūros bendrija, kuriai priklauso 500 lietuvių (teigiama, kad Maskvoje yra apie 3000 lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių), jau nuo 1997 m. leidžia “Maskvos lietuvių naujienas”, o Maskvos lietuvių bendruomenė – „Židinį” ir Rusijos lietuvių bendruomenių asociacijos valdyba – „Židinėlį”. Ir vienas, ir kitas leidinys atspindi Rytų kraštų lietuvių gyvenimą, tačiau pirmasis daugiau lokalus, antrasis orientuotas į toliau nuo Maskvos gyvenančius lietuvius. Apžvelgdamos kultūrinį gyvenimą, “Maskvos lietuvių naujienos” (redaktorius prof. Vytis Viliūnas) daugiau telkia dėmesį į Maskvos lietuvių būrimosi centrą, 1922-1939 m. buvusio Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro poeto simbolisto Jurgio Baltrušaičio namus. Čia vyksta įvairūs susitikimai, konferencijos, seminarai, skirti Lietuvai pristatyti. Žinomas lietuvių aktorius, dabar Lietuvos ambasados Rusijos Federacijoje patarėjas kultūros reikalams Juozas Budraitis organizuoja literatūrinius skaitymus, į kuriuos susirenka ne viena dešimtis lietuvių. Jau antrus metus čia rengiama literatūrologų, filosofų, menotyrininkų ir istorikų mokslinė konferencija, skirta “Nemuno krašto sūnums – tėvui ir sūnui Jurgiams Baltrušaičiams”. 1999 m. vykusioje konferencijoje pranešimus skaitė Rusijos, Italijos, Japonijos, Lietuvos atstovai. Skaitytoją sudomina žinutė, kad Maskvoje vyko Rusijos bendruomenių sąjungos suvažiavimas, į kurį atvyko lietuvių bendruomenių pirmininkai ar įgaliotieji asmenys: Edmundo Čemenko iš Barnaulo, Regina Trofimenko iš Jakutijos, Antanas Rasiulis iš Krasnojarsko, Boleslovas Šertvytis iš Murmansko, Antanas Petrauskas iš Smolensko, Albertas Baronas iš Tomsko, Laima Meščeriakova iš Vladivostoko, dviejų Maskvos lietuvių susivienijimų atstovai. Nuo šiol Rusijos lietuvių sąjunga bus vadinama Rusijos lietuvių bendruomenių, draugijų asociacija.

Vienas kitas straipsnelis skiriamas sielovadai. Džiaugiamasi į Maskvą atvykusiu Kretingos bažnyčios klebonu vienuoliu pranciškonu broliu Gediminu Numgaudžiu, kuris aukojo šv.Mišias J.Baltrušaičio namuose, “priiminėjo išpažintį ir neoficialioje aplinkoje bendravo su tautiečiais”.

                      „Židinėlis“     

„Židinėlio” skaitytojai jau gavo devintą numerį, „kartais pakuriamą Maskvos lietuvių „Židinio” bendruomenės narių ir Rusijos lietuvių bendruomenių asociacijos valdybos pastangomis”, – sakoma paantraštėje. Laikraščio kolektyvas daug dėmesio skiria švietimui, suprasdamas, kad lietuviškas žodis gyvas bus tik tada, kai jį perims jaunimas. Todėl beveik kiekviename laikraščio numeryje kalbama apie Lietuvos skaitytojui nežinomas ar mažai žinomas Maskvos 1247-ąją rusų-lietuvių vidurinę mokyklą (direktorė Solveiga Valatkaitė), šeštadieninę ikimokyklinukų mokyklėlę (vadovė Renata Greimaitė), Maskvos lietuvių jaunimo sąjungą (pirmininkė Renata Greimaitė). Džiaugiamasi, kad Maskvos jaunimo “Atžalynas” (buvusi Jaunimo sąjunga, – aut.) atgimsta, turi naujos gražios giraitės ateitį. Po didžkukulių vakaronės jaunimas nusprendė organizuoti sporto varžybas, talentų ir kūrybos vakarą prie žvakių šviesos, Lietuvos įvaizdžiui formuoti skirtą sąskrydį “Lietuvos jaunimas”. Viskas daroma, kad, anot straipsnio autoriaus Jono Daunio, jaunimas netaptų kitataučiais, betaučiais svetimkalbiais maskviečiais. Laikraščio puslapiuose galima rasti jau archyvine tapusios medžiagos apie Rytų kraštų lietuvių bendruomenių, draugijų steigimąsi. Altajaus krašto lietuvių draugijos pirmininkas Bonaventūras Virbickas pasakoja apie pirmuosius lietuvybės žingsnius atšiauriame Sibire, apie tai, kad dauguma draugijos narių – sunkiai besiverčiantys pensininkai, ir važiuoti į Lietuvą gali sau leisti tik vienas kitas. Tačiau, kaip teigia straipsnio apie Altajaus lietuvius autorius, Lietuva jų neužmiršta: kiekvienais metais du moksleiviai atostogauja Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės organizuojamose stovyklose užsienio lietuvių vaikams prie gintarinės Baltijos.

                      „Židinys“

„Židinyje” perskaitęs “Mūsų kalendorių” nustembi sudarytojų kruopštumu. Jame paminėta ir Laisvės gynėjų diena, ir dailėtyrininko Pauliaus Galaunės, filosofo Antano Maceinos, buvusio Lietuvos vidaus reikalų ministro Igno Musteikio, tremties dainiaus Antano Miškinio, lietuviškų laikraščių bei knygų leidėjo ir redaktoriaus Enzio Jagomasto, sušaudyto 1941 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, ir daugelio kitų įžymių Lietuvos žmonių sukaktys.

Kiekvienas laikraščio numeris skelbia, kur jis įsigytinas: Maskvos lietuvių prekybos namuose „Hermis” (Garibaldžio g. 19 – metro „Novyje Čeriomuški”), Maskvoje lietuviškoje mokykloje (Gospitalnyj pereulok 3 – metro „Baumanskaja”), J.Baltrušaičio namuose (Povarskaja
g. 24 – metro „Arbatskaja”).

                      Deja, nutilo „Moscovia“, „Židinys“,  „Židinėlis“ – 2002,  „Archyvinis židinėlis“ – 2004-aisiais, „Maskvos lietuvių naujienos“ – 2004 m. (spauda  saugoma Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje).

                      Kitoje buvusioje Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge lietuviškas laikraštis „Petrapilio lietuvis” ėjo tik 1991-1992 m.: pasirodė vos trys numeriai. Atsigavo  2011-aisiais ir Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomi jo 2011-2012 metų numeriai.

The post Alfonsas Kairys. Rytų kraštų lietuviai XX a.pabaigoje skaitė, o dabar? appeared first on Voruta.

Pilotas, lėktuvų modeliuotojas Antanas Mataitis su paties modeliuotu lėktuvu prieš iškeliant jį į padangę. Rimanto Kunčo-Žemaitaičio nuotr.

“Dirvos” korespondentė Živilė GURAUSKIENĖ, JAV, Lemontas, IL, www.voruta.lt

Š. m. liepos 6-ąją, švenčiant Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Lemonte, Zitos ir Vytauto Geštautų namuose, susirinkę išeivijos Lietuviai, netoliese esančiame parke sugiedoję Lietuvos valstybės himną, negalėjo atsigrožėti piloto, lėktuvų modeliuotojo Antano Mataičio pakeltomis į padangę radijo bangomis valdomomis skraidyklėmis, įspūdingai sklandančiomis virš šventės svečių.

Šventės svečiai sustojo sugiedoti Lietuvos valstybės himno. Iš kairės į dešinę: Vytautas Geštautas, Rūta Kapočius, Romanas Duba, Zita Geštautas, Vidmantas Stankus, Antanas Mataitis, Živilė Gurauskienė, Rimantas Kunčas-Žemaitaitis. Rimanto Kunčo-Žemaitaičio nuotr.

Parke, į kurį įvažiavimas buvo pažymėtas Lietuvos Respublikos bei Jungtinių Amerikos Valstijų vėliavėlėmis, nepaisydami alinančio karščio rinkosi išeivijos lietuviai, kur, iškėlus Rimanto Kunčo-Žemaitaičio pastangomis atkurtą Lietuvos valstybės istorinę vėliavą, buvo sugiedotas Lietuvos valstybės himnas. Vėliau, nuo tądien nepakeliamo, 34 laipsn. Celsijaus, karščio gindamiesi gaiviaisiais gėrimais susirinkusieji stebėjo vieną paskui kitą kylančius A. Mataičio modeliuotus lėktuvus, kurių, pasak šventės dalyvių, modeliuotojas savo kolekcijoje turi per 200.

Besileidžiančią iš padangės Jungtinių Amerikos Valstijų vėliavą pagavo Rimantas Kunčas-Žemaitaitis (viduryje). Nuotraukos kairėje – modeliuotojas Antanas Mataitis, dešinėje – Vytautas Geštautas. Rimanto Kunčo-Žemaitaičio nuotr.

A. Mataičiui iškėlus paties modeliuotą “Lituanica”, S. Dariaus ir S. Girėno sumažintą lėktuvo kopiją, padangėje suplevėsavo prie jo prisegta Trispalvė, kurią, besileidžiančią ant žemės, pagavo Romanas Duba ir, lydimas aplodismentų, bėgdamas ilgai skraidino pakilimo taku. Taip iš padangės buvo paleista Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava, kuria pagavo Rimantas Kunčas-Žemaitaitis ir Vytauto Geštauto sukurti marškinėliai “Mindaugas Lietuvos Karalius 1251–1263“, atitekę juos pagavusiam Romanui Dubai.

Vytauto Geštauto sukurti marškinėliai “Mindaugas Lietuvos Karalius 1251–1263“ atiteko juos pagavusiam Romanui Dubai. Rimanto Kunčo-Žemaitaičio nuotr.

Renginiui baigiantis visi žavėjosi A. Mataičio pakeltu į padangę milžinišku drakonu – iš aitvaro sukonstruota radijo bangomis valdoma skraidykle, įspūdingai plevenusia virš besilinksminančių svečių.

The post Amerikoje išeivijos lietuviai minėjo Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną appeared first on Voruta.

Jolitos Šedauskienės nuotraukos

www.voruta.lt

Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkas Antanas Vinkus Seime priėmė Lietuvos Respublikos garbės konsulę Urugvajuje Sesiliją Hernandez Svobas (Cecilia Hernandez Svobas) ir jos sutuoktinį,  trečios kartos lietuvių kilmės urugvajietį dailininką Gabrielių Vuljevą Tupčiauską.

Jolitos Šedauskienės nuotraukos

Komisijos pirmininkas A. Vinkus informavo svečius apie komisijos veiklą, pristatė visos Seimo kadencijos metu nuveiktus darbus, aptarė Pilietybės įstatymo taikymo nuostatas ir galimybes lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems Urugvajuje, atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. A. Vinkus paprašė viešnios kviesti Urugvajaus lietuvius aktyviai balsuoti vyksiančiuose Seimo rinkimuose ir pirmą kartą rinkti užsienio lietuviams atstovaujantį Seimo narį Pasaulio lietuvių vienmandatėje rinkimų apygardoje.

Seime apsilankę svečiai yra aktyvūs Urugvajaus lietuvių bendruomenės nariai, garsinantys Lietuvos vardą ne tik savo šalyje, bet ir už jos ribų. S. Hernandes Svobas padeda lietuvių kilmės urugvajiečiams atkurti Lietuvos pilietybę, skatina mokytis lietuvių kalbos, puoselėti tautines tradicijas. Nuo 2012 m. būdama Lietuvos garbės konsule, žymi advokatė padėjo ne vienam lietuviui, susidūrusiam su problemomis, kelionės po Urugvajų metu.

Žymaus menininko G. Vuljevo lietuviškais motyvais ir trispalvės spalvomis margintos freskos puošia sostinės Montevideo Sero (Cerro) rajoną, kuriame yra lietuvių bažnyčia, lietuvių bendruomenės namai ir kultūros centras. 2018 m. dailininkas sukūrė Urugvajaus pašto ženklą, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečio minėjimui. Nuo šių metų pradžios po Lietuvos regionus keliauja dailininko paroda „Trilogija“. Su jo darbais jau susipažino Vilniaus, Kauno, Ežerėlio, Žiežmarių gyventojai. Šio apsilankymo Lietuvoje metu autorius dalyvavo savo parodos atidaryme Baisogaloje. Kitą savaitę paroda keliasi į Grigiškių kultūros centrą.

„Mums labai svarbu mokytis lietuvių kalbos“, – sako trečios kartos urugvajietė, savo tėčio išmokyta puikiai kalbėti lietuviškai S. Hernandes Svobas, nes „tik tie, kas kalba lietuviškai, gali patys nenutolti nuo Lietuvos ir jungti mūsų Urugvajaus bendruomenę su Lietuva“. Advokatės sūnus taip pat puikiai kalba lietuviškai, pusmetį mokęsis Vilniaus lietuvių namuose ir šiuo metu dėstantis kalbą Montevideo lituanistinėje mokykloje.

„Džiaugiuosi galimybe padėkoti aktyviems tolimojo krašto lietuviams“, – sako komisijos pirmininkas ir diplomatas A. Vinkus, pabrėždamas, kad „tik tokių žmonių dėka esame ir išliekame lietuviais, kur benuneštų likimo sparnai“.

The post Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkas Antanas Vinkus susitiko su Urugvajaus lietuviais appeared first on Voruta.

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Džoja Gunda Barysaitė)

www.voruta.lt

Rugsėjo 16 d. posėdžiavusi Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija apžvelgė visos Seimo kadencijos metu atliktus darbus, sprendžiant pasaulio lietuviams rūpimus klausimus, tarp kurių svarbiausi – įvykęs referendumas dėl gimimu įgytos Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, Pasaulio lietuvių vienmandatės rinkimų apygardos įsteigimas, pilietiškumo skatinimas minint Pasaulio lietuvių metus, teigiamas migracijos saldo Lietuvoje, kai daugiau yra atvykstančiųjų į Lietuvą nei išvykstančiųjų, nes nuolat gerinamos reintegracijos į Lietuvos gyvenimą sąlygos grįžusiesiems iš emigracijos.

Komisijos pirmininkas Antanas Vinkus perdavė nuoširdžius Prezidento Valdo Adamkaus sveikinimus ir padėką komisijos nariams. „Nepaprastai džiaugiuosi, kad mums pavyko susivienyti, sujungti jėgas tėvynės labui“, – kalbėjo Seimo narys ir diplomatas A. Vinkus, pasidžiaugdamas, kad „komisija per kadenciją vieningai priėmė daugiau nei pusšimtį rezoliucijų, kuriose išdėstytus pasiūlymus tiek pats Seimas, tiek ir atsakingos institucijos spėjo įgyvendinti“. Jis padėkojo Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui, komisijos nariams ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos nariams už nuoširdų darbą kartu, sprendžiant lietuvių, pasklidusių po pasaulį, problemas.

Posėdyje dalyvavęs Seimo Pirmininkas prof. Viktoras Pranckietis pasveikino komisijos narius, įteikė padėkas Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovams komisijoje už  darbą, telkiantį viso pasaulio lietuvių bendruomenes ir įkvepiantį jas pilietiškumui. „Pelnytai didžiuokitės nuveiktais darbais!“ – komisijos narius drąsino Seimo Pirmininkas.

Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henkė (Dalia Henke) padėkojo Seimo nariams už paramą sprendžiant pasaulio lietuviams svarbius klausimus,  konstruktyvų ir sėkmingą bendrą darbą ir  parodytą išskirtinį dėmesį  Lietuvos diasporai.

 Posėdyje taip pat dalyvavo Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkė Laura Matjošaitytė, Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorius Marijus Gudynas, Konsulato Seinuose vadovas Remigijus Motuzas, Vidaus reikalų ministerijos Migracijos politikos grupės patarėja Daiva Vežikauskaitė.

Šiame posėdyje komisija priėmė tris rezoliucijas:

1. Rezoliucijoje „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos veiklos organizavimo ateityje“ komisija paragino Seimą ir kitą kadenciją užtikrinti Komisijos veiklos stiprinimą, o iškilus ypatingoms situacijoms bei tarpinių komisijos posėdžių metu numatyti galimybę dalyvauti komisijos posėdžiuose nuotoliniu būdu, taip užtikrinant ir lankstesnį komisijos veiklos koregavimą įvairių iššūkių sąlygomis.

2. Rezoliucijoje „Dėl rinkimų organizavimo Pasaulio lietuvių rinkimų apygardoje“ komisija paprašė Vyriausiosios rinkimų komisijos išsiųsti priminimą visais turimais 2019 m. rinkėjų, deklaravusių gyvenamąją vietą užsienio valstybėje, el. pašto adresais apie vykstantį užsienyje gyvenančių rinkėjų sąrašų sudarymą ir informaciją, kaip galima dalyvauti šiuose Seimo rinkimuose.

3. Rezoliucijoje „Dėl gimimu įgytos Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo vaikams“ komisija pasiūlė Seimui nustatyti, kad vaikai, kurie yra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę gimimu, turėtų lygias galimybes išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę nepriklausomai nuo to, ar ją įgijo gimdami Lietuvos teritorijoje, ar gimdami Lietuvos Respublikos piliečio šeimoje užsienyje, ir neišskirti Lietuvoje gimusių vaikų, nustatant jiems papildomą reikalavimą pasirinkti tik vieną iš turimų pilietybių, kai jiems sukanka 20 metų.

„Džiaugiuosi, kad galėjau tuos keturis metus prisidėti prie diasporos klausimų sprendimo, ir darbuotis komisijoje kartu su pasišventusiais kolegomis iš Pasaulio lietuvių bendruomenės bei Seimo. Dariau tai iš širdies vardan mūsų Tėvynės ir po visą pasaulį pasklidusių lietuvių“, – sakė komisijos kopirmininkas dr. Rimvydas Baltaduonis, išreikšdamas viltį, kad komisija tik stiprins savo darbą ateityje, nes „tai, kad ši komisija gyvuoja jau ketvirtį amžiaus, rodo jos misijos ilgaamžiškumą ir reikalingumą“.

Posėdžio vaizdo įrašą galima peržiūrėti Seimo „YouTube“ paskyroje.

The post Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija: „Sujungėme jėgas tėvynės labui“ appeared first on Voruta.

AP Photo/Shawn Pogatchnik nuotr.

www.voruta.lt

Nuo 2022 metų taip pat bus galimybė laikyti valstybinį lietuvių kalbos brandos egzaminą pagrindiniu arba aukštesniu lygiu.

Lietuvių kalbos šiuo metu gali mokytis pagrindinės mokyklos 5-6 klasių mokiniai; ji taip pat dėstoma penkiose Airijos vidurinėse mokyklose bei nuotoliniu būdu. Šiuo metu lietuvių kalbos Airijos mokyklose mokosi daugiau kaip 150 mokinių, o lituanistinėse mokyklose – daugiau nei 700 įvairaus amžiaus vaikų. Dublino „4 vėjų mokykla“, kurioje mokosi daugiau kaip 400 mokinių, yra didžiausia ne tik Airijoje, bet ir Europoje neformaliojo švietimo lituanistinė mokykla.

Lietuvos ambasados Dubline, Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei užsienio reikalų ministerijos pastangomis, bendradarbiaujant su Airijos švietimo ministerija, lietuvių kalba, kaip paveldo kalba, buvo pradėta dėstyti Airijos mokyklose nuo 2018/2019 mokslo metų.

urm.lt

The post 2021 m. lietuvių kalba bus įtraukta į Airijos mokyklų mokymo programą kaip pasirenkama užsienio kalba appeared first on Voruta.

Šventės garbės svečiai – Nijolės Banienės stipendijos įsteigėjas Rimas Banys su žmona R. Baniene ir dukra F. Banyte. 

Rimanto Kunčo-Žemaitaičio nuotraukos

„Dirvos“ korespondentė Živilė Gurauskienė, Lemontas, JAV, www.voruta.lt

Š. m. rugsėjo 26 dieną 5 val. po pietų Lemonte, šalia Pasaulio lietuvių centro (PLC) esančiame kiemelyje, vyko kasmetinė Vydūno jaunimo fondo stipendijų įteikimo šventė, įvertinusi aktyviausius, gabiausius lietuvių kilmės jaunuolius, siekiančius užsibrėžtų tikslų ir aukštų idealų. Renginį moderavo Vydūno jaunimo fondo valdybos pirmininkė fil. Vida Brazaitytė.

Renginį moderavo Vydūno jaunimo fondo valdybos pirmininkė fil. Vida Brazaitytė.

„Sveikinu visus, atvykusius šį šiltą vasarišką vakarą į penktąją Vydūno jaunimo fondo vardinių stipendijų įteikimo šventę, – renginiui prasidėjus į susirinkusiuosius kreipėsi Vydūno jaunimo fondo valdybos pirmininkė fil. Vida Brazaitytė. – Šie metai prasidėjo su džiaugsmingu Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečio laukimu, dainuojančios revoliucijos prisiminimu ir iškilmingu jos pakartojimu. Deja, mums sutrukdė negailestingas virusas. Šiandien susirinkome pasveikinti gabiuosius mūsų lietuviškos bendruomenės narius – studentus, kurių pasiekimus moksle norime įvertinti“. Vydūno jaunimo fondo valdybos pirmininkė, renginio dalyvius supažindinusi su saugumą dėl COVID-19 epidemijos užtikrinančiomis taisyklėmis, pristatė į šventę atvykusius garbės svečius – Nijolės Banienės stipendijos įsteigėją Rimą Banį su žmona Rima Baniene ir dukra Felicija Banyte, ir apgailestavo, jog šį kartą susirinkome be mūsų lietuviškosios visuomenės narių bei Fondo rėmėjų. Prieš prasidedant Vydūno jaunimo fondo stipendijų įteikimo ceremonijai valdybos pirmininkė fil. Vida Brazaitytė šventės svečius supažindino su Vydūno jaunimo fondo tarybos pirmininku fil. dr. Arūnu Draugeliu, tarybos vicepirmininku fil. dr. Robertu Vitu ir Akademinio skautų sąjūdžio Centro vadijos pirmininku fil. Audriumi Aleksiūnu. Renginyje dalyvavo laikraščio ,,Dirva” korespondentė Živilė Gurauskienė.

Šalia PLC esančiame kiemelyje susirinkusios stipendininkų šeimos stebėjo penktąją Vydūno jaunimo fondo stipendijų įteikimo šventę.

VJF valdybos pirmininkei fil. Vidai Brazaitytei pakvietus į sceną Vydūno jaunimo fondo tarybos pirmininką dr. Arūną Draugelį buvo įteiktos stipendijos studijuojantiems jaunuoliams.

Liautaud vardinės stipendijos verslą studijuojantiems jaunuoliams

Nuo 2016 m. dosnios geradarės Gražinos Liautaud dėka Vydūno jaunimo fondas teikia tris 10, 000 dolerių vertės Liautaud vardines stipendijas verslą studijuojantiems jaunuoliam (bakalaurantams, magistrantams, doktorantams). Jas dosni geradarė Gražina Liautaud įkūrė savo vyro a. a. James (Big Jim) Liautaud atminimui. Stipendija skiriama lietuvių kilmės studentams, kurie šiuo metu studijuoja ar yra priimti ir užsiregistravę studijuoti Illinojaus valstijos pagrindiniame, pripažintame verslo universitete, siekdami bakalauro, magistro ar daktaro laipsnio.

VJF padėką išsako LSS Broniaus Kviklio stipendijos laureatė Ariana Chiapetta. Šalia – VJF valdybos pirmininkė fil. Vida Brazaitytė ir VJF tarybos pirmininku fil. dr. Arūnas Draugelis.

Verslininkas ir pedagogas James Liautaud gimė 1936 m. spalio 19 d., gyveno Čikagoje, įgijo mechaninės inžinerijos bakalauro laipsnį Ilinojaus universitete Urbana–Champaign, dalyvavo Korėjos kare. 1963 m. James Liautaud išrado metalo bei plastiko kompozito liejimo technologiją, o po 8–erių metų įsteigė kompaniją „Capsonic Inc.“, kur gamino ir tiekė iš šios medžiagos pagamintas detales elektronikos, buitinės technikos, mašinų pramonės įmonėms Eldžine. Jis įsteigė nemažai verslų, pvz., ,,American Antenna”, ,,K40 Electronics”. Vėliau dėstė Ilinojaus universitete Čikagoje, kur įkūrė ,,Process Designed Training” – vadovavimo apmokymo metodą, kuris buvo įvestas Liautaud institute Ilinojaus universitete Čikagoje. James Liautaud taip pat įvedė ,,Chicago Family Business Council” DePaul universitete. Jis mirė 2015 m. spalio 23 d., sulaukęs 79-erių metų.

Pirmasis laureatas – bakalaurantas Jokūbas Baranauskas, studijuojantis ekonomiką DePaul universitete. Jokūbas savo stipendijos prašyme rašė: „Po trejų sunkių metų universitete aš pagaliau pabudau ir pradėjau daryti tai, ko visada norėjau, tai, ką vis atstumdavau, nes man būdavo per daug patogu būti savo burbule“.

Dr. Andrius Kudirka kartu su VJF valdybos pirmininke fil. Vida Brazaityte pasirašė naujai įsteigtos stipendijos sutartį.

Jokūbas yra ateitininkas, lietuvių tautinių šokių grupės „Grandis“ šokėjas, Šv. Rašto skaitinių skaitovas Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos bažnyčioje Lemonte, vadovas įvairiose stovyklose.

Antrasis laureatas – Lukas Saulis. Lukas pradėjo studijuoti finansus ir apskaitą Ilinojaus universitete Urbana-Champaign. Lukas rašė, kad aukštojo mokslo ekonomika (tiek makro-, tiek mikro-) padėjo jam suprasti žmonių elgesį ir tai, kaip veikia rinkos, įmonės ir vyriausybės. Antrajame kurse anglų kalba (viešasis kalbėjimas) padėjo jam įgyti pasitikėjimo savimi kaip viešajam kalbėtojui. Jis teigia, jog yra problemų sprendėjas, kuriam patinka iššūkiai ir tikisi, jog baigęs studijas, po 5–7 metų, jis turės darbą, susijusį su investicine bankininkyste arba buhalterija. Po kelerių metų darbo patirties jis sieks grįžti į aukštesniąją mokyklą studijuoti vadybos magistrantūroje. Lukas yra Lietuvių tautinių šokių grupės „Grandis“ šokėjas, choristas, Eagle Scout, lacrosse žaidėjas, įvairių organizacijų ir klubų narys gimnazijoje, taip pat savanoris ne viename projekte.

Liautaud vardinės stipendijos laureatai.

Trečiasis laureatas – Ivas Stropus. Ivas pradėjo studijuoti verslo administraciją Ilinojaus  universitete Čikagoje. Ivas rašė: „Lankyti universitetą yra pasiekimas. Tai yra investicija ir ji nėra pigi. Noriu studijuoti verslą, nes visada norėjau vadovauti savo statybų įmonei. Aš noriu kurti savo ateitį. Noriu lankyti UIC miestelį, nes didžiąją dalį savo vaikystės praleidau mieste. Aš visada žavėjausi ir mėgau miesto judėjimą. Mieste visada kažkas vyksta ir tai skatina mintį, kad sunkus darbas atsiperka“.

Ivas yra skautas vytis, Eagle Scout, Lietuvių tautinių šokių grupės „Grandis“ šokėjas, buriuotojas, lenktynininkas, savanoris skautų veikloje, lituanistinėje mokykloje ir kitur.

Fil. Gražinos Musteikytės vardinė stipendija

68-erius metus gyvuojantis Vydūno vardo jaunimo fondas remia lietuvių studentų studijas ir vertingų knygų leidimą, skiria mokslo premijas Akademinio skautų sąjūdžio garbės narių vardais.

Vydūno jaunimo fondas, siekdamas įvykdyti Gražinos Musteikienės testamentą, įkūrė fil. Gražinos Musteikytės vardinę stipendiją. Didžioji mecenatė labai mylėjo Lietuvos jaunimą, jį rėmė ir tikėjo jo ateitimi. Gražina Musteikienė, norėdama įprasminti dukters Gražinos, anksti iškeliavusios į Amžinybę, atminimą, kreipėsi į Vydūno jaunimo fondą, prašydama įsteigti stipendiją studijuojantiems ir aktyviai dalyvaujantiems skautų veikloje lietuvių kilmės jaunuoliams.

LSS Broniaus Kviklio vardinės stipendijos laureatai.

Šių metų fil. Gražinos Musteikytės 10, 000 dol. vertės vardinės stipendijos laureatė – g. t. n. Maya Chiapetta. Sesė Maya šiais metais baigia savo studijas Pietų Karolinos universitete pedagogikos ir ispanų kalbų srityse. Ji rašė: „Aš pasirinkau pedagogikos sritį, kad galėčiau dirbti su jaunimu ir padėti jam atrasti, kiek jis gali pasiekti. Papildomai pasirinkau ispanų kalbą todėl, kad manau, jog yra svarbu, kad visi, kol yra jauni, išmoktų antrą kalbą“. Sesė Maya nesėdi vietoje – ar tai būtų skautų susibūrimas, ar lietuvių jaunimo suvažiavimas – visuomet jame dalyvauja ir net jam vadovauja. Šiuo metu ji yra Čikagos skyriaus Akademikių skaučių draugovės/ Korp! Vytis valdybos vicepirmininkė.

Nijolės Banienės vardinė stipendija remti meno studijas pasirinkusius jaunuolius

2018 metais dosnusis geradaris Rimas Banys įkūrė 5,000 dolerių stipendiją savo žmonos a. a. Nijolės Banienės (Nyole Banys) atminimui. Ši stipendija teikiama lietuvių kilmės studentams, kurie yra studijavę bent dvejus metus Ilinojaus valstijos pagrindiniuose pripažintuose meno universitetuose bei kolegijose, siekdami įgyti meno studijų (tapybos, keramikos, skulptūros, grafinio dizaino, animacijos ir pan.) bakalauro, magistro ar daktaro laipsnius. Dailininkė N. Banienė gimė 1934 m. Kaune. Po II Pasaulinio karo atvyko į Čikagą, kur studijavo Ilinojaus ir “Roosevelt” universitetuose. Studijas tęsė Čikagos Meno institute, kurį baigė 1957 m. Netrukus dailininkės kūriniai – paveikslai, brėžiniai, koliažai bei knygų iliustracijos – buvo eksponuojami parodose. Menininkė dalyvavo per 20 grupinių parodų, surengė 4 autorines kūrybos parodas. N. Banienės kūryboje vyravo gamtos peizažai, ypač pavasario gėlės. N. Banienė priklausė La Grange, IL Meno lygai. Dailininkė mirė 2007 m. lapkričio 18 d.

Iš kairės į dešinę – VJF tarybos vicepirmininkas fil. dr. Robertas Vitas ir Akademinio skautų sąjūdžio Centro vadijos pirmininkas fil. Audrius Aleksiūnas.

Šių metų N. Banienės 5, 000 dol. vertės vardinė stipendija skirta Mantui Motekaičiui. Mantas Motekaitis – bakalaurantas, studijuojantis Film & TV Documentary su filosofijos minor DePaul universitete. Prašyme skirti stipendiją jis rašė: “Dokumentiniams filmams kurti reikalingas bendradarbiavimas, finansavimas, kelionės ir daug laiko. Nepaisant šių sunkumų, nematau savęs darančio ką nors kita. Man yra artimas šis kūrybinis gyvenimo būdas. Didžiausią nusiraminimą radau savo sprendime siekti šios karjeros, kai 2019 m. šešis mėnesius studijavau užsienyje, Čilėje. Prisiverčiau keliauti į svetimą šalį turėdamas tik kuprinę ir fotoaparatą. Būdamas ten praleidau laisvalaikį žygiuodamas po Andų kalnus, fotografuodamas nuostabius peizažus ir kurdamas du dokumentinius filmus. Teko prisitaikyti prie sunkiausių fotografavimo sąlygų ir pasinerti į svetimą kultūrą “.

Po laureato pristatymo renginio moderatorė VJF valdybos pirmininkė fil. Vida Brazaitytė priminė, kad šventės svečiai  su Manto veikla turės galimybę susipažinti po vakarienės, nes jis šiuo metu yra išvykęs filmuoti medžiagą naujam dokumentiniam filmui.

Lietuvių skautų sąjungos (LSS) vardinės stipendijos

Nuo 2010 metų Vydūno jaunimo fondas pradėjo skirti 1, 000 dol. vardines stipendijas studijuojantiems Lietuvių skautų sąjungos nariams. 2020 metais nutarta šią stipendiją padidinti iki 1, 500 dol. Iš viso šiais metais paskirta 19 1, 500 dol. vertės stipendijų. Šių metų stipendijos pavadintos Broniaus Kviklio vardu.

Bronius Kviklys gimė 1913 m. lapkričio 10 d. Zastrone, Daugailių valsčiuje, Utenos apskrityje. Jis buvo Lietuvos ekonomistas, teisininkas, žurnalistas, redaktorius, kraštotyrininkas. 1937 m. Vytauto Didžiojo universitete, Kaune, Teisės fakultete baigė ekonomiką, 1938-1941m. – teisę Kauno ir Vilniaus universitetuose. Nuo 1951 m. gyveno Čikagoje, kur aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos organizacijų veikloje bei rūpinosi lietuviškų relikvijų rinkimu. Redagavo: 1948 m. – „30 metų“, 1953 m. – „400 metų pirmajai Nemuno poemai“, 1948–1950 m. – „Vytis“, 1951–1956 m. – „Mūsų Vytis“, 1952–1953 m. – „Ad Meliorem!“. 1952–1980 m. – Čikagos katalikiško laikraščio „Draugas“ bendradarbis, buvo Lietuvių enciklopedijos straipsnių autorius.

VJF tarybos pirmininkas fil. dr. Arūnas Draugelis.

Pirmoji Broniaus Kviklio vardinė stipendija Vydūno jaunimo fondo tarybos pirmininko  fil. dr. A. Draugelio buvo įteikta laureatei g. t. n. Arianai Chiapettai. Sesė Ariana įstojo į „Nerijos“ tuntą 2006 m. Ji yra buvusi tunto komendantė, jūrų jaunių vadovė, taip pat Detroito žiemos stovyklos vadovė bei Atlanto rajono stovyklos buriavimo instruktorė. Sesė Ariana studijuoja Animal science ir Criminal justice Mičigano universitete.

Antroji laureatė – g. Julia Custardo. Sesė Julia įstojo į ,,Nerijos” tuntą 2007 m. 2018-2019 m. buvo ūdryčių ir jaunių vadovė, praėjusiais metais – jaunių vadovė. Ji – oro skautė, yra dalyvavusi Philmont iškyloje, taip pat dirbo su rizikos grupės vaikais Lietuvoje, bendradarbiavo  su “Vaiko vartai į mokslą” organizacija.

Trečiasis laureatas – s. v. Andrius Deuschle. Brolis Andrius skautų veikloje, ,,Lituanica” tunte,  pradėjo dalyvauti 2007 m. Jis – puikus pagalbininkas tunte, vadovas stovyklose, taip pat yra Eagle Scout. Andrius studijuoja Actuarial Science Purdue universitete.

Kadangi brolis Andrius Deuschle negalėjo šį savaitgalį grįžti iš universiteto, buvo perskaityta jo padėka.

LSS Broniaus Kviklio vardinės stipendijos laureatė g. fil. Vaida Narytė (viduryje) su tėvais – VJF tarybos nariu fil. Mariumi Nariu ir Dalia Nariene.

Ketvirtasis laureatas – s. v. Jonas Deuschle. Brolis Jonas įstojo į „Lituanica“ tuntą 2007 m.  Jis – buvęs vilkiukų vadovas, patikimas pagalbininkas įvairiose iškylose, Kaziuko mugėse, taip pat  yra  Eagle Scout. Jonas studijuoja Computer Information Systems Bradley universitete.

Brolis Jonas Deuschle taip pat negalėjo grįžti iš universiteto, todėl prašė perskaityti jo padėką šventės svečiams.

Penktasis laureatas – s. v. Jokūbas Gučius. Jokūbas į „Lituanica“ tuntą įstojo 2007 m. Jis – buvęs skautų draugininko pavaduotojas stovyklose, pagalbininkas darbo savaitgaliais Rako stovykloje, taip pat mugėse ir kituose lėšų telkimo vajuose. Brolis Jokūbas studijuoja verslą ir psichologiją Alabamos universitete.

Kadangi brolis Jokūbas negalėjo atvykti, stipendiją atsiimti buvo pakviesti jo tėveliai – Jūratė ir Žilvinas Gučiai.

Šeštoji laureatė – g. fil. Vaida Narytė. Sesė Vaida yra Čikagos skyriaus Akademikių skaučių draugovės/Korp! Vytis valdybos sekretorė, ilgametė „Nerijos“ tunto įvairių pareigų vadovė. 2019 m. ji baigė Millikin universitetą, įgijo meno terapijos bakalauro laipsnį. Šiuo metu ji studijuoja St. Mary-of-the-Woods kolegijoje, siekia meno terapijos magistro laipsnio.

Septintoji laureatė – vyr. sk. kand. Monika Ringytė. Sesė Monika skautų veikloje pradėjo dalyvauti 2011 m. „Aušros Vartų“/Kernavės tunte. Ji  – buvusi skaučių vadovė, dalyvauja darbo savaitgaliais Rako stovykloje ir skautų akademikų suvažiavimuose. Sesė Monika studijuoja cybersecurity DePaul universitete, siekia magistro laipsnio.

Aštuntoji laureatė – g. kand. Arija Simonaitytė. Sesė Arija įstojo į „Nerijos“ tuntą 2010 m. Ji yra ūdryčių ir jūrių jaunių vadovių pagalbininkė, buvusi laužavedė ir vandens sergėtoja stovyklose. Sesė Arija studijuoja matematiką Purdue universitete.

Naujai įsteigtos stipendijos įkūrėjas – VJF tarybos narys fil. dr. Andrius Kudirka.

Paskutinysis, devintasis, laureatas – s. v. senj. Vytas Stankus. Brolis Vytas įstojo į “Lituanica” tuntą 2006 metais. Jis – buvęs vilkiukų draugininko pavaduotojas, praeityje vadovavęs skautams ir prityrusiems skautams. Brolis Vytas studijuoja kasybos inžineriją Kentucky universitete.

Kadangi brolis Vytas Stankus negalėjo grįžti namo, stipendija buvo įteikta jo mamai, fil. Renatai Stankienei, Fondo iždininkei.

Naujai įsteigta stipendija

Vydūno jaunimo fondas gyvuoja 68-erius metus dosniųjų aukotojų ir rėmėjų dėka. Fondas dėkingas ypač tiems aukotojams, kurie aukoja pinigus įkūrti šeimos narių vardines premijas ir stipendijas, suteikiančias paramą Lietuvos universitetuose studijuojantiems studentams skautams bei Lietuvių skautų sąjungos skautams akademikams.

VJF valdybos pirmininkei fil. Vidai Brazaitytei į sceną pakvietus Vydūno jaunimo fondo tarybos narį fil. dr. Andrių Kudirką renginio svečiams buvo apibūdinta naujai įsteigta vardinė stipendija. Kudirkų šeima – sesuo, žmona, 3 sūnūs ir duktė su šeimomis, paaukojo 20, 000 dol. įkurti dr. Arvydo Kudirkos vardinę stipendiją.

Kadangi stipendija įkurta neseniai, prašymus pateikė tik du kandidatai. Nebuvo lengva Kudirkų šeimos atstovui atrinkti laureatą, todėl nutarta šiais, pirmaisiais stipendijų įteikimo metais, apdovanoti abu kandidatus.

Gražinos Musteikytės vardinės stipendijos laureatė – g. t. n. Maya Chiapetta.

Pirmasis laureatas – s. v. Lukas Mitrius. Brolis Lukas studijuoja fiziką Notre Dame universitete. Jis dalyvauja skautų veikloje ir jai vadovauja Detroite. Savo prašyme jis atskleidė, jog pagrindinis jo tikslas – baigus studijas dirbti NASA, kur galėtų ištirti keistą juodųjų skylių prigimtį ir išplėsti savo žinias.

Antroji laureate – g. kand. Arija Simonaitytė. Su sese Arija susipažinome anksčiau. Ji rašė: „Gerbiamas dr. A. Kudirka studijavo Purdue universitete, kuriame dabar studijuoju aš, jis domėjosi matematika, kaip ir aš. Aš siekiu sekti jo pavyzdžiu – siekti aukštesnio mokslo ir būti aktyvi lietuvė”.

Naujai įsteigtos Arvydo Kudirkos vardinės stipendijos laureatai – g. kand. Arija Simonaitytė ir s. v. Lukas Mitrius.

Renginio moderatorei fil. Vidai Brazaitytei paminėjus, jog didelis džiaugsmas, kad kuriama nauja, prasminga Vydūno fondo vardinė stipendija, į sceną buvo pakviestas fil. dr. Andrius Kudirka, kuris, kartu su  VJF valdybos pirmininke fil. Vida Brazaityte, šventės metu pasirašė naujai įsteigtos stipendijos sutartį.

VJF fondo valdybos pirmininkė fil. Vida Brazaitytė, renginio svečius pakvietusi pabendrauti ir pasidalyti mintimis prie vaišių stalo, visiems, susirinkusiems į Vydūno jaunimo fondo stipendijų įteikimo šventę, išreiškė nuoširdžią padėką Vilhelmo Storosto–Vydūno žodžiais: ,,Aš iš lietuvių tautos laukiu, kad ji vykdytų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų aukštesnio, kilnesnio žmoniškumo”.

Šventei baigiantis renginio moderatorė pakvietė visus peržiūrėti Nijolės Banienės vardinės stipendijos laureato Manto Motekaičio sukurtus dokumentinius filmus ir kreipėsi į laureatus: “Jaunime, įsidėmėkite šiuos Vydūno žodžius. Siekite geresnio, aukštesnio idealo.Vydūno jaunimo fondas reiškia nuoširdžią padėką Jums visiems. Sveikiname mūsų nuostabų jaunimą!”

The post Vydūno jaunimo fondo stipendijos – siekiantiesiems aukštų idealų appeared first on Voruta.

Gervėčių bažnyčia

Sofija DAUBARAITĖ, www.voruta.lt

Gervėčiuose – lietuviško etninio regiono centre, gegužės 26 dieną, karštą sekmadienį įvyko Švenčiausiosios Trejybės atlaidai. Tai viena didžiausia ir prasmingiausia Gervėčių krašto šventė, į kurią atvyksta artimiausių ir tolimiausių apylinkių žmonės, gyvenantys  Baltarusijoje ir tie, kurie pasklidę po įvairias pasaulio šalis. Iš čia kilę žmonės gyvena  Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje JAV, Kanadoje ir kt. Ši žemė išaugino daug  iškilių žmonių, prisidėjusių prie lietuvių kultūros, kalbos puoselėjimo. Prisimename, kad Miciūnuose gimė  vyskupas J. Steponavičius. 1936 metais, liepos 5  d. pirmą kartą Gervėčių bažnyčioje jaunas  kunigas atlaikė pirmąsias Šv. Mišias. Gėliūnuose gimė kunigas B. Laurinavičius, savo gyvenimą skyręs žmonių dvasinėms vertybėms žadinti, atviras bažnyčios reikalų gynėjas, besąlygiškai  mylėjęs Tėvynę. 1981 metais jis buvo kagėbistų nužudytas Vilniuje.

Tą dieną į Gervėčius atvyko Lietuvos mokslų akademijos choras, vadovaujamas Juditos Taučaitės, ir šio choro chormeisterės – koncertmeisterės Gretos Gustaitės. Šis choras Gervėčiuose lankosi ne  pirma kartą. Choro tarybos pirmininkas Vilius Maslauskas prisimena, kad ne kiekvienais metais buvo leidžiama giedoti bažnyčioje lietuviškai. Leidimą giedoti reikėdavo derinti su apskritimi, dažnai raštai keliaudavo ir į Minską.O dabar kyla  grėsmė  dėl bendravimo su čia gyvenančiais žmonėmis dėl statomos atominės elektrinės. Kyla pavojus, kad aplinkinės vietovės bus paskelbtos ypatingo saugumo zona ir tada susisiekimas akivaizdžiai pasunkės, jei išvis, bus įmanomas. LMA choras jaučia įsipareigojimą palaikyti čia gyvenančių  tautiečių dvasią.

Kiekvieną, kas  atvyksta i Gervėčius, nustebina bažnyčios grožis. Pripažįstama, kad ši neogotikinė bažnyčia, išlaikoma parapijiečių, yra viena gražiausių bažnyčių ne tik Baltarusijoje. Ją  reikia pačiam pamatyti ir pačiam išgirsti skambančias  giesmes ir choralus.

Atskirą žodį reikėtų tarti apie bažnyčios šventorių ir teritoriją už jo.Viskas skendi  gėlynuose, išpuoselėta reta augmenija, rymo prasmingi mediniai koplytstulpiai. O viso to grožio pradininkas, įkvėpėjas ir įprasmintojas  buvo klebonas Leonidas Nestiukas. Kaip sako gervėtiskiai, iki jo atvykimo į parapiją aplinką buvo užkariavę sosnovskio barščiai. Šio kunigo energija, sumanumas ir išmanumas, grožio supratimas patraukė ir parapijiečius. Tai,  ką matome dabar-  tai kunigo ir parapijiečių ilgo triūso vaisius. Šis kunigas turėjo daugybę planų, o vienas iš artimiausių žemiskų darbų buvo – įkurti Gervėčių parką. Deja, jis savo žemišką kelionę baigė  prieš metus, baigdamas aukoti Šv. Mišias.

Sekmadienį  buvo aukojamos dvejos Šv. Mišios. Pirmosios vyko lietuvių kalba. Jas aukojo klebonas Elijas Anatolijus Markauskas.

Sumos Šv. Mišių atvyko aukoti Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas Jis čia lankėsi pirmą kartą. Vėliau paklaustas, kokį įspūdį padarė bažnyčia, sakė, jog tai – šedevras, o ir žmonės nepaprastai puikūs. Mišiose taip pat dalyvavo Gardino vyskupas Aleksandras Kaškevičius, Pelesos kunigas Leonas Vladišius, Elijas Anatolijus Markauskas, pravoslavų šventikai. Šv. Mišios buvo aukojamos lotynų kalba, o šv. Rašto skaitiniai skaitomi baltarusių, lenkų, lietuvių kalbomis.

Po iškilmingų Šv. Mišių  vyko eucharistinė procesija ir buvo pašventintos vyskupo J. Steponavičiaus, kunigo B.Laurinavičiaus atminimo lentos, įamžintos bažnyčioje ir Leonido Nestiuko antkapio paminklas šventoriuje.

Pasibaigus  šventų apeigų ceremonijoms, aukojusieji Šv. Mišias dėkojo parapijiečiams už gerus darbus, Metropolitas Gintaras Grušas pakvietė tikinčiuosius dalyvauti popiežiaus Pranciškaus sutikime Vilniuje ir Kaune.

Parapijiečiai taip pat padėkojo garbingiems svečiams už atvykimą, palaiminimą. Gervėčių krašto lietuvių bendruomenės vardu kalbėjo  Ramutė Kuckaitė, „Gervėčių“ klubo pirmininkas Alfonsas Augulis.

O kokie atlaidai be kermošiaus? Miestelyje buvo nusidriekęs  turgus su riestainiais, saldainiais, rankdarbiais, medžio, metalo dirbiniais.

Šventės ateina ir praeina. Bet širdyje lieka šviesus džiugesys susitikus su artimais žmonėmis, tautiečiais, aplankius brangias, jaunystę menančias vietas ir čia, Baltarusijoje, lietuvių etninėse žemėse, amžinam poilsiui atgulusius tautiečius. Ir šį kartą į Gervėčius buvo atvykęs gausus ,,Gervėčių“ klubo, susibūrusio Vilniuje, būrys.

Marytė Urbonavičiūtė, gimusi Giriose, Marytė Valienė iš Mockų, sako, jog kur bebūtum,  gimtosios žemės trauka  išlieka visam laikui. Tad ir viliamasi, kad  čia dar ilgai girdėsime lietuvišką šneką, dainą, giesmę.

The post Švč. Trejybės atlaidai Gervėčiuose appeared first on Voruta.

Susitikimas su JAV Atstovų Rūmų Baltijos draugų grupės pirmininku Džonu Šimkumi (John Shimkus) (centre). Kairėje – Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis grupės pirmininkas Emanuelis Zingeris, dešinėje – Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis. 2020 m. kovo 3 d. Seimo kanceliarijos nuotr. 

www.voruta.lt

Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad ilgametis Jungtinių Amerikos Valstijų Atstovų Rūmų narys Džonas Šimkus (John Shimkus) atsisveikina su JAV Kongresu, ir įvertindamas visą jo indėlį į Baltijos valstybių Laisvės bylą, Lietuvos vardu pareiškė didžiausią padėką jam už 23 metus trukusį nuolatinį rūpestį Lietuvos saugumu.

Už tai numatančią Seimo rezoliuciją (projektas XIVP-14(2) vieningai balsavo 122 Seimo nariai.

Kaip akcentuojama priimtoje Seimo rezoliucijoje, lietuvių kilmės D. Šimkus buvo ilgametis Baltijos draugystės grupės pirmininkas, kažkada ginklu saugojęs sąjungininkų laisvę Vokietijos Federacinėje Respublikoje, vienas aktyviausių Lietuvos narystės NATO šalininkų, padėdavęs Lietuvai visais klausimais.

„Džonas Šimkus buvo vienas aktyviausių kongresmenų įtikinant JAV Kongresą liberalizuoti prekybą suskystintomis gamtinėmis dujomis, patvirtinti NATO gynybos planus Baltijos šalims, kovojant su Rusijos agresija Ukrainoje, paskelbiant ir nuolat minint JAV Kongrese Juodojo kaspino dieną, kovojant su Kremliaus priešiška propaganda ir dezinformacija, steigiant JAV investuotojų Lietuvoje tarybą ir daugybę kitų iniciatyvų, susijusių su parama Baltijos šalims“, – pabrėžiama priimtame dokumente.

Šios rezoliucijos iniciatorius – Seimo narys Emanuelis Zingeris.

The post Seimas pareiškė padėką Džonui Šimkui už nuolatinį rūpestį Lietuvos saugumu appeared first on Voruta.

Prof. dr. Juozas Skirius

Prof. dr. Juozas Skirius, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija, www.voruta.lt

2020 metai JAV lietuviams svarbūs dėl kelių jubiliejinių įvykių, kuriuose betarpiškai dalyvavo išeivija. Prieš 80 metų prasidėjo išeivijos kova už Lietuvos nepriklausomybės, sunaikintos bolševikų, atstatymą. Prieš 40 metų JAV LB veikėjai išreikalavo Lietuvos diplomatinėms atstovybėms tęstinumą – JAV administracija jau neprieštaravo atstovybių personalo atnaujinimui pasitelkiant išeivijos kadrus. Tuo pat metu buvo surasti finansiniai šaltiniai, skirti Lietuvos diplomatinės tarnybos palaikymui. Per visą tą laikotarpį JAV lietuvių veikėjai nenuilstamai „šturmavo“ Baltuosius Rūmus reikalaudami susitikimų su prezidentais, siekdami nuolat ir nuolat išgauti patvirtinimą, kad nesikeičia oficiali JAV politika nepripažinti 1940 metais įvykdytos Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos bei aneksijos.

Įvadinė dalis

Lietuvos okupacija ir aneksija iš esmės pakeitė dar jos neuždarytų pasiuntinybių ir konsulatų (JAV, D. Britanijoje, Vatikane, Pietų Amerikoje, Kanadoje) padėtį. Šios atstovybės buvo priverstos veikti už tradicinės diplomatijos ribos. Lietuvos atstovavimas ir jos interesų gynimas tapo tik simbolinis, ne gana to, ir stipriai apribotas. Valstybės, kurios nors ir nepripažino Pabaltijo šalių aneksijos, stengėsi kuo minimaliau ir per žemo rango savo valdininkus palaikyti kontaktus su Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplomatais. Taigi tokia politika, nenorint aštrinti santykių su TSRS vadovybe. Buvo net jų nuostata, kad reikia leisti natūraliai numirti Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovybėms, t.y. palaipsniui iš gyvenimo patys pasitrauks buvę paskirti jau garbaus amžiaus pasiuntiniai ir konsulai. Bet vėliau tą nuostatą, būtent JAV lietuvių veikėjų pastangomis, pavyko pakeisti.

Tiesioginių oficialių kontakto nebuvimas vertė Lietuvos atstovus veikti ten kur dar gali: 1) sustiprintas dėmesys informacijos kaupimui ir reagavimui į nepalankius Lietuvai politinius momentus, rašant raštus JAV valdžios įstaigoms ir bandant prasiveržti į didžiąją JAV spaudą (pagrinde per tarpininkus); 2) palaikyti glaudžius ryšius su išeivija, dalyvaujant jų renginiuose, sakant kalbas tautinių ir religinių švenčių proga, dalyvaujant radijo laidose; 3) derinimas veiksmų ne tik tarp pačių Lietuvos diplomatų Amerikoje ir Europoje, bet ir su latvių ir estų diplomatais. Tačiau visur pastebimas bendras jų veiklos bruožas – atsargumas, pagrįstas baime, kad JAV valdžia gali bet kada, bet kokiu pretekstu likviduoti tas simbolines atstovybes. Kaip vaizdžiai vienas diplomatas pasakė – „nutraukti gyvybės siūlą“.

Vis dėlto per visą 1940-1990 metų laikotarpį išlieka Pabaltijo šalių atstovybės ir vyksta Lietuvos, Latvijos bei Estijos laisvinimo Vakaruose procesas, kuriame aktyviai dalyvauja lietuvių, latvių ir estų išeiviai. Jų aktyvumui politinėje srityje pirmiausiai įtakos turėjo labai svarbus dokumentas – 1941 m. rugpjūčio 14 d. Atlanto Charta, kurią pasirašė JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas ir D. Britanijos premjeras V.Čerčilis, o rugsėjo 24 d. prisijungė ir TSRS. Chartijos trečias punktas pažymi, kad visos pasirašiusios „siekia atstatyti suverenines teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo prievarta jų netekusios“. Taigi, didžiosios valstybės po karo įsipareigojo atkurti visų okupuotų šalių nepriklausomybę. Antra, išeivijos patriotizmą 1939-1940 m. skatino ir pati Lietuvos vyriausybė, kuri jausdama besiartinančia katastrofą, rūpinosi sutelkti visas lietuvių išeivių grupes propagandiniam darbui ir pasinaudoti išeivijos finansinėmis galimybėmis, remiant politinę kovą prieš okupaciją ir aneksiją. Trečia, ir patys lietuviai išeiviai jautė pareigą protestuoti prieš įvykdytą agresiją, kuri sunaikino Lietuvos valstybingumą, kurio sukūrimui 1914-1920 metais jie sudėjo didžiules aukas. Ketvirta, tai pirmas JAV lietuvių bandymas – 1940 m. spalio 15 d. Lietuvai gelbėti tarybos (apsijungę katalikai, tautininkai ir socialistai), kuri greitai taps Amerikos lietuvių taryba apsilankymas pas JAV prezidentą F. Ruzveltą buvo sėkmingas. Prezidentas pasakė delegacijai, kad Lietuva laikinai prarado nepriklausomybę, kad greitai ateis laikas ir Lietuva vėl bus laisva. Lietuviams buvo duota suprasti, kad JAV valdžiai tai yra aktualu. O tai suteikė išeivijos veikėjams vilčių, skatino juos veikti. Ir tą veikimą skatino Lietuvos diplomatai (pirmiausia atstovai Washingtone – Povilas Žadeikis, Juozas Kajeckas, Stasys Bačkis, Stasys Lozoraitis Jr.), suprasdami, kad šiuo atveju išeivija, kaip JAV piliečiai ir turintys ryšius senatorių bei kongresmenų tarpe, nuveiks daugiau nei jie. Per visą laisvinimo laikotarpį, ką rodo aiškiai archyvinė medžiaga, buvo palaikomi ryšiai tarp Lietuvos diplomatų ir svarbiausių išeivijos organizacijų – vyko konsultacijos, susirašinėjimas, kaupiama bei skirstoma leidiniams medžiaga ir pan.

JAV politinės veiklos etapai lietuvių

Planinga ALT‘a, kuri tampa svarbiausia lietuvių politinė jėga pirmaisiais dešimtmečiais, veikla, anot istoriko Antano Kučo, prasidėjo nuo 1943 m. pradžios. Tų metų sausio 8 d. New York‘e vykusi ALT konferencija nutarė Lietuvos laisvinimui suburti visas JAV lietuvių jėgas ir organizacijos veiklą pastatyti ant tvirtų teisinių pagrindų. 1943 m. rugsėjo 2-3 d. Pittsburgh‘e įvyko gausus ALT suvažiavimas, literatūroje dar įvardijamas kaip kongresas, kuriame dalyvavo apie 500 lietuvių atstovų, Lietuvos pasiuntinys P. Žadeikis, konsulai J. Budrys ir P. Daužvardis, Latvijos ir Estijos atstovai ir abu Pennsylvania‘jos valstijos senatoriai. Suvažiavimas davė aiškią ALT ateities veiklos kryptį ir priėmė statutą. Nuspręsta dirbti, kad būtų įgyvendinti Atlanto Chartos dėsniai ir ypač stengtis, kad jie būtų pritaikyti Lietuvai atstatant jos nepriklausomybę; teikti moralinę ir materialinę pagalbą Lietuvos žmonėms, šelpti pabėgusius nuo priespaudos ar ištremtus jos piliečius. Skleisti JAV visuomenėje teisingą informaciją apie Lietuvą ir ją ginti nuo priešų šmeižto. Nuo tada ir prasideda aktyviausia ALT veikla – tarybos delegacijos lankėsi JAV valdžios įstaigose, teikė memorandumus, kalbėjosi su aukšto lygio JAV valdininkais paramos Lietuvos nepriklausomybei reikalu, stengėsi palaikyti artimus ryšius su senatoriais ir kongresmenais. Prieš kiekvieną svarbesnį tarptautinį įvykį ALT stengėsi informuoti Valstybės departamentą apie esamą Lietuvos padėtį, taip primenant Baltijos šalių okupacinį režimą.

ALT nebuvo vienišas. Jam į talką ateina VLIK‘as, kuris1955 m. VLIK’as persikelia į JAV ir įsikuria Niujorke. Mat paaiškėjus, kad Lietuvos nepriklausomybės klausimo sprendimas atidedamas ateičiai ir pradėjus iš Vokietijos po pasaulį išsivažinėti lietuviams pabėgėliams, tarp VLIK‘o veikėjų stiprėjo nuomonė, kad organizacijai reikia persikelti į JAV, arčiau gausios lietuvių išeivių bendruomenės ir jos organizacijų.

Tautos fondo leidinyje rašoma: „ALTos santykiai su VLIKu visais laikais buvo geri. Dar Vokietijoje stovyklų laikais jo moralinė ir ypač finansinė pagalba buvo gyvybinis VLIKo veiklos siūlas. VLIKui atsikėlus į JAV, ALTa nuoširdžiai jo veiklą rėmė, padėjo sueiti į kontaktus su valdžios žmonėmis, pripažino VLIKo teisę vadovauti laisvės kovai pasauliniu mastu ir jį finansiškai rėmė, dalindamasi tradicinėmis Lietuvos laisvinimui skirtomis Vasario 16-minėjimų metu surenkamomis aukomis“[1]. ALT‘a pastoviai finansavo VLIK‘o darbus, 1945-1975 m. iš viso suteikdama 344 616 dolerių paramą[2]. Aiškus veiklos pasiskirstymas: ALT kontaktuoja su JAV valdžia, o VLIK‘as veikia į kitų valstybių vyriausybes, tarptautines organizacijas.

Labai svarbus VLIK‘o nuopelnas – tai 1958 metais įkurta Pasaulio lietuvių bendruomenė ir sušauktas pirmasis jos seimas. Amerikoje susikūrusi JAV lietuvių bendruomenė  palaipsniui taip pat įsijungia į politinę veiklą, nors tam prieštaravo ALT‘a, kuri buvo įsitikinusi, kad JAV LB reikalai – tai išeivijos organizavimas, lietuvybės palaikymas. Bet ne politinė veikla. Bet su tokia nuostata nebesitaiksto JAV LB veikėjai.

JAV LB III taryba dar 1962 m. birželio 2-3 d. suvažiavime nutarė veiksmingiau reikštis Lietuvos išlaisvinimo darbuose. Lietuvos nepriklausomybės 50 metų sukakties išvakarėse, 1967 m. spalio 21-22 d., Washington‘e vyko Lietuvos veiksnių viršūnių konferencija, kur dalyvavo ir JAV LB atstovai, aptarti bendrus Lietuvos vadavimo reikalus. Buvo paskelbtas viešas manifestas, kuriame dar kartą patvirtinama, kad lietuvių tauta nepripažins okupacijos; Tarybų Sąjunga kaltinama už Lietuvos nepriklausomybės sužlugdymą; dar kartą kreiptasi į laisvojo pasaulio vyriausybes ir parlamentus, kad panaudotų visas savo priemones Lietuvos nepriklausomybei atstatyti, o į JTO – kad likviduotų Sovietų Sąjungos agresiją prieš Lietuvą. Dokumente dar kartą pakartoti reikalavimai išvesti sovietinę kariuomenę, miliciją ir administraciją iš Lietuvos. Manifestą pasirašė S. Lozoraitis (LDT), dr. Juozas K. Valiūnas (VLIK), Vaclovas Sidzikauskas (LLK), J. Bačiūnas (PLB), A. J. Rudis (ALT), Bronius Nainys (JAV LB) ir A. Rinkūnas (Kanados LB)[3].

Taip formuojasi JAV lietuvių politinės veiklos antrasis etapas. Būtina pasakyti, kad prasideda ne tik JAV LB politinė veikla, bet ir LB atstovai, taip vadinami dipukai, palaipsniui pradeda perimti į savo rankas senųjų organizacijų ALT‘os ir VLIK‘o vadovybes.

Kaip rašo buvęs JAV LB Visuomeninių reikalų tarybos pirmininkas Algimantas Gečys, „JAV LB-nė laisvinimo srityje centrinių organų koordinuojamą veiklą pradėjo tik apie 1968 metus. (…) Vertinant LB-nės atsiekimus, yra taip pat svarbu atminti, kad LB-nė į laisvinimo sritį atėjo ALT‘os ir Revizijų komiteto pramintais takais, užpildyti vakuumą, kuris susidarė ALT‘ai  praradus iniciatyvą“[4]. Tuo metu ir buvo sudaryta JAV LB Visuomeninių reikalų taryba, kuri turėjo koordinuoti politinę veiklą, perduoti JAV lietuvių pageidavimus JAV Kongresui ir kitoms valdžios įstaigoms. Tai nebuvo atsitiktinė veikla, nes Lietuvių charta (Pasaulio lietuvių bendruomenės konstitucija) įpareigojo kiekvieną lietuvį remti  valstybinę Lietuvos nepriklausomybę.

Ryškus JAV LB indėlis buvo, kai ji ėmėsi iniciatyvos organizuoti demonstracijas įvairiuose JAV miestuose, reikalaujant, kad disidentai Vytautas ir Gražina Simonaičiai bei Simas Kudirka būtų išlaisvinti iš sovietų nelaisvės, jiems nesėkmingai bandant pasiekti laisvąjį pasaulį. Pastangos davė rezultatų – 1974 m. JAV vyriausybė paskelbė, jog Simas Kudirka yra JAV pilietis. Jis buvo paleistas iš kalėjimo ir 1974 m. lapkričio 5 d. su šeima pasiekė Ameriką[5].

Susitikimai su JAV prezidentais

         Karo metais ir pokaryje komunistinė Tarybų Sąjunga dėjo pastangas tarptautiniu mastu įteisinti Baltijos šalių okupaciją, o svarbiausia – išgauti iš JAV vyriausybės tų kraštų prijungimo prie TSRS pripažinimą. ALT, JAV LB ir kitos organizacijos, budriai stebėjo tą procesą ir visuomet tinkamai reagavo į iškylančius nepalankius faktorius, kurie galėjo neigiamai atsiliepti į Lietuvos laisvinimo reikalus. Viena iš svarbiausių veiklos formų – susitikimai su JAV prezidentais, kurių pritariamasis žodis buvo kaip patikimiausias garantas, jog JAV ir toliau laikysis Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos. Tokių susitikimų tradicijos ištakos siekia dar 1918 metus. JAV lietuviams delegacijoms iki 1990 m. pavyko oficialiai susitikti beveik su visais JAV prezidentais, išskyrus Niksonu ir Bušu. Jau nekalbant apie susitikimus su visais viceprezidentais. O su kai kuriais prezidentais net po keletą kartų.

             ALT delegacija tris kartus lankė prezidentą Hary Truman‘ą. 1946 m. spalio 29 d. ALT delegacija, kurioje buvo ir keli tautininkai – L. Šimutis, P. Grigaitis, M. Vaidyla, S. Michelsonas, V. T. Kvieska, M. Kižytė, J. Grigalius, K. R. Jurgėla, A. Kumskis, V. Laukaitis ir  J. T. Zuris – buvo priimta Baltuosiuose rūmuose. Buvo įteiktas memorandumas, kuriame išdėstyti Lietuvos nepriklausomybės lūkesčiai ir iškeltas lietuvių karo pabėgėlių įkurdinimo klausimas. H. Truman‘as nuoširdžiai atsiliepė į memorandume jam išdėstytas sunkias Lietuvos išlaisvinimo problemas. Pasakė, jog į visa tai žiūri su ypatinga simpatija; apgailestavo, kad pokarinės taikos atkūrimas eina lėtai ir dėl to susidaro sunkumų mažosioms tautoms sugrįžti į savitą, normalų valstybės gyvenimą. Jautėsi jo nenoras aštrinti santykių su Maskva. Praktiškai jau aiškėjo, kad Lietuvos nepriklausomybės klausimas nukeliamas į neapibrėžtą ateitį. L. Šimutis savo atsiminimuose pažymėjo, kad prezidentas savo žodžiuose akcentavo labiau šalpos, nei politikos ar laisvinimo reikalus[6]. Tiesa, susitikime buvo patvirtinta, kad JAV politika Baltijos valstybių okupacijos atžvilgiu nepasikeitė.

1948 m. rugsėjo 16 d. ALT delegaciją (L. Šimutis, P. Grigaitis, M. Vaidyla, Povilas Dargis ir Jonas Grigalius) prieš rinkimus vėl priėmė prezidentas H. Truman‘as. Jam įteiktame memorandume buvo reiškiamas pageidavimas, kad JTO suvažiavime Paryžiuje JAV delegacija iškeltų okupuotų Baltijos šalių padėties klausimą, pareikalautų JTO sudaryti specialią komisiją Lietuvos padėčiai tirti. Be to, buvo prašoma, kad JAV nepasirašytų Taikos sutarties, kol nebus išlaisvinta ir kitos okupuotos šalys. Į paskutinį delegatų prašymą prezidentas atsiliepė palankiai[7]. Nors šis susitikimas nežadėjo greitų poslinkių Lietuvos laisvinimo procese, bet padėjo garsinti Baltijos šalių tautų siekius. Įdomu pastebėti, kad 1949 m. prezidentas H. Truman‘as rado reikalą pasveikinti trečiąjį Amerikos lietuvių kongresą, sukviestą ALT. Tai rodė ALT ir jos veiklos pripažinimą[8].

Lietuviai gebėjo sumaniai pasinaudoti JAV prezidentų rinkimų kampanijomis. 1952 m. prasidėjus eiliniams rinkimams, prezidentas H. Truman‘as savo sausio 9 d. kalboje palankiai atsiliepė apie tautų, esančių už geležinės uždangos, laisvinimo reikalą. Todėl ALT buvo nutarta išsamiai informuoti JAV prezidentą apie Lietuvos padėtį, kreiptasi į jį ir gautas pritarimas susitikti. Vasario 16-osios išvakarėse lietuvių delegaciją, kurią sudarė L. Šimutis, P. Grigaitis, M. Vaidyla, V. Kvietkus, A. Trečiokas, V. Laukaitis, J. Grigalius, P. Pivaronas, P. Dargis ir M. Kižytė, Baltuosiuose rūmuose prezidentas H. Truman‘as priėmė. Prezidentas pokalbiuose deklaravo moralinį palaikymą Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių laisvės reikalui, tačiau oficialių pareiškimų šiuo klausimu nepadarė. Paskutinis reikšmingas šio laikotarpio JAV prezidento pareiškimas, susijęs su Baltijos valstybėmis, buvo paskelbtas 1952 m. birželio 14 d. Juo dar kartą išreikšta parama pavergtiems Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonėms, pakartota, kad prievartinė Baltijos valstybių inkorporacija niekada nebuvo pripažinta. Šiame sveikinime kartu su kantrybės palinkėjimu išreikšta viltis, kad ateityje Baltijos tautos galės džiaugtis nepriklausomybe ir laisve kitų tautų bendrijoje[9].

Tarpininkaujant kongresmenui Ch. J. Kersten‘ui 1953 m. kovo 26 d. buvo išrūpinta audiencija pas naująjį JAV prezidentą D. Eisenhower‘į. Iš prezidento pusės audiencija neturėjo politinio tikslo, nes tai nebuvo rinkiminiai metai. Tada tikrai neabejota, kad prezidentui rūpėjo pasikalbėti su ALT atstovais, išgirsti jų nuomonę. ALT delegacija: L. Šimutis, P. Grigaitis, M. Vaidyla, Jonas Kalinauskas, V. T. Kvietka, Stasys Gegužis, Stepas Bredes, Stasys Pieža ir Juozas Ginkus, pavadavęs ALT vicepirmininką A. Olį. Prezidentui lietuvių delegacija įteikė memorandumą, kur buvo  pabrėžti trys svarbiausi dalykai: paskatinti Senatą ratifikuoti Genocido konvenciją, pritarti prezidento paskelbtai tautų laisvinimo politikai ir prašyti palaikyti Kongrese sudaromą komisiją Baltijos šalių pavergimo faktui ištirti. Į delegacijos prašymus prezidentas atsakė palankiai, pabrėždamas, kad tautų pavergimas neturi būti ir nebus toleruojamas. „Pavergtų tautų išlaisvinimo bus siekiama taikingomis priemonėmis“, – pažymėjo prezidentas. Jis pritarė ir Baltijos valstybių okupacijos bei genocido ištyrimui. Kongresmenas Ch. J. Kersten‘as įsipareigojo atlikti šį darbą[10]. ALT delegatai nuvyko į Amerikos balso (Voice of America) būstinę, kur papasakojo apie savo susitikimą su prezidentu. Visa tai tuojau buvo transliuojama į okupuotą Lietuvą.

1962 m. Vasario 16-osios proga ir JAV prezidentas John F. Kennedy‘s, tiesa, nelabai noriai, priėmė lietuvių delegaciją Baltuosiuose rūmuose. Kadangi šio susitikimo siekė tiek ALT, tiek JAV Lietuvių bendruomenė, tai po abiejų organizacijų ginčų buvo sudaryta 20 lietuvių delegacija. ALT atstovai – L. Šimutis, E. Bartkus, P. Grigaitis, M. Vaidyla, A. Rudis, S. Bredes, V. T. Kvietka, V. Abraitis, Jackus Sonda, M. Kižytė, o JAV LB – Stasys Barzdukas, Jonas Jasaitis, A. Nasvytis, Z. Dailidka, Voldemaras Adamkavičius (Adamkus), Algis Kėželis. Į delegaciją įsijungė ir demokratų partijos veikėjas Antanas Varnas iš New York‘o[11]. Priėmimo metu prezidentui buvo įteiktas memorandumas, kur buvo išreikšta viltis, kad JTO Generalinės asamblėjos darbotvarkėje atsiras Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimas, ir tai prisidės prie 1939 m. Hitlerio ir Stalino sąmokslo padarinių panaikinimo. Delegacijos vadovas L. Šimutis apibūdino abiejų organizacijų – ALT ir JAV LB – politinės veiklos siekius, o JAV LB tarybos narys V. Adamkavičius pabrėžė Vasario 16-osios reikšmę lietuvių tautai[12]. Atsakomojoje kalboje JAV prezidentas užsiminė, kad tarptautinė padėtis yra sunkinama naujų incidentų, bet JAV pasisako prieš kolonializmą pasaulyje, vadinasi, ir prieš kolonializmą Baltijos valstybėse. Negalėdamas pažadėti kokių nors konkrečių įsipareigojimų, J. F. Kennedy‘s pasakė visada kovosiąs už visų tautų laisvės principą[13]. Lietuvių delegacijos priėmimas Baltuosiuose rūmuose buvo plačiai išgarsintas JAV spaudoje, televizijoje ir per radiją. Amerikos balso lietuvių skyriaus direktorius K. Jurgėla įrašė ALT pirmininko L. Šimučio ir JAV LB tarybos pirmininko S. Barzduko kalbas, skirtas Lietuvai[14].

Žinoma, kad ALT pirmininkas L. Šimutis 1964 m. pabaigoje viename Baltųjų rūmų priėmime buvo susitikęs su JAV prezidentu Lyndon‘u B. Johnson‘u. 1964 m. gruodžio 12 d. ALT Centro valdybos susirinkime L. Šimutis pranešė gavęs labai gerus atsakymus iš naujai išrinkto JAV prezidento L. Johnson‘o ir viceprezidento H. Humphrey‘o, nes tuoj po rinkimų buvo išsiuntęs jiems sveikinimus. Iš atsakymų buvo aišku, kad Lietuvos padėties atžvilgiu JAV politika ir toliau nesikeis – aneksija nebus pripažinta. Šiuo reikalu formavosi tradicija – ALT kreipdavosi raštu po kiekvieno valdžios pasikeitimo[15].

Mažėjant TSRS ir JAV konfrontacijai 8 dešimtmečio viduryje, palaipsniui keitėsi ir JAV politika Baltijos kraštų atžvilgiu. Nors JAV Valstybės departamentas teigė, jog minimas „Amerikos posūkis lietuvių tautai yra naudingas, nes mažina lietuvių tautos izoliaciją nuo Vakarų“, tačiau išeivijoje tokia JAV laikysena vertinta neigiamai. 1975 m. vasario 27 d. JAV prezidentas Gerald‘as R. Ford‘as Baltuosiuose rūmuose surengė priėmimą Baltijos kraštų atstovams. Lietuviams atstovavo ALT pirmininkas Kazys Bobelis ir ALT vicepirmininkai Kazys Šidlauskas ir Teodoras Blinstrubas. Susitikime dalyvavęs kongresmenas Edward‘as J. Derwinski‘s pabrėžė atkaklią baltiečių kovą už žmogaus teises ir laisves. K. Bobelis delegacijos vardu padėkojo JAV prezidentui už tvirtą nusistatymą nepripažinti Baltijos kraštų inkorporavimo į TSRS, už pradėtas Laisvės radijo transliacijas bei veiksmus išlaisvinant sovietų kalėjime kalinamą Simą Kudirką. Jis išreiškė viltį, kad JAV ir toliau išlaikys nuostatą Baltijos valstybių klausimu. Atsakydamas į tai JAV prezidentas pabrėžė tvirtą JAV poziciją laikytis Baltijos kraštų inkorporavimo į TSRS nepripažinimo politikos[16]. Helsinkio konferencijos išvakarėse, 1975 m. liepos 25 d., Baltuosiuose rūmuose JAV prezidentas G. R. Ford‘as surengė priėmimą JAV gyvenančių etninių grupių – lietuvių, latvių, estų, lenkų, ukrainiečių, čekų, vengrų ir kt. – atstovams. Susitikimo metu JAV prezidentas supažindino su Helsinkyje numatomu pasirašyti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamuoju aktu ir užtikrino, kad „Jungtinės Valstijos niekada nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos sovietų inkorporavimo ir tai neketinama atlikti Helsinkyje“[17]. Priėmime lietuviams atstovavo ALT pirmininkas K. Bobelis ir vicepirmininkas P. Dargis. K. Bobelis prezidentui pareiškė, kad Sovietų Sąjunga pasitikėti negalima, nes ji Helsinkio konferencijos išvakarėse jau laužo numatyto susitarimo 6 paragrafą, siekdama sukomunistinti Portugaliją. G. J. Ford‘as dar kartą pakartojo, kad sovietai neturi jokių argumentų, pateisinančių Baltijos šalių inkorporavimą. Po susitikimo K. Bobelis nuvyko į Amerikos balsą ir visa tai per radiją perdavė Lietuvos klausytojams[18].

Prieš pat JAV prezidento rinkimus, 1976 m. spalio 12 d., įvyko JAV prezidento G. R. Ford‘o dar vienas susitikimas su 15 JAV etninių grupių atstovais. Lietuviams atstovavo ALT pirmininkas K. Bobelis ir JAV LB Krašto valdybos pirmininkas Algimantas S. Gečys. Susitikimo metu lietuvių buvo priminti skirtingi JAV prezidento požiūriai į Baltijos valstybių laisvę pasirašius Helsinkio aktą. Vienas požiūris išdėstytas Baltijos tautų atstovams, kitas pareikštas JAV žurnalistams, esą „Rytų Europoje sovietų dominavimo nėra“. Po tokios kritikos JAV prezidentas buvo priverstas paneigti išdėstytą nuomonę, dabar konstatuojant, kad „Rytų Europos valstybėse dominuoja sovietai…“ ir kad „to dominavimo JAV niekada nepripažins“. Pareiškė viltį, jog „Rytų Europos tautos visgi kada nors laisvę atgaus“[19]. Šį susitikimą JAV politiniai apžvalgininkai įvertino kaip lietuvių propagandos laimėjimą. Po Helsinkio konferencijos pastebimas JAV lietuvių organizacijų bandymas stiprinti veikimą ir vienyti politines jėgas, siekiant tarptautiniu mastu išlaikyti Lietuvos klausimą aktualų.

Kai 1981 m. JAV prezidento postą užėmė Ronald‘as Reagan‘as, aiškiai įvardijęs TSRS kaip „blogio imperiją“, Lietuvos laisvinimo lūkesčiai tapo realesni, ir lietuvių veikla suaktyvėjo. Jis buvo laikomas „tvirto kurso“ TSRS atžvilgiu šalininku. 1986 m. birželio 12 d. pasikvietęs JAV baltiečių vadovus į Baltuosius rūmus, pasirašė atsišaukimą, skelbiantį birželio 14 d. Baltijos šalių laisvės diena. Pasirašymo liudininkais buvo ALT pirmininkas Teodoras Blinstrubas, JAV LB pirmininkas A. Gečys, Jungtinio Amerikos baltų komiteto pirmininkas J. Valaitis ir po du latvių ir estų organizacijų vadovus. Po to delegacija prezidentui įteikė memorandumą, prašydama jo susitikime su TSRS vadovu Michailu Gorbačiovu kelti Baltijos valstybių laisvės klausimą, taip pat tą priminti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje Vienoje bei JTO generalinėje sesijoje. Buvo prašoma prezidento padaryti įtakos M. Gorbačiovui, kad išvestų iš Baltijos kraštų okupacinę kariuomenę, kad primintų jam Helsinkio susitarimus, jog turi būti išlaisvinti politiniai kaliniai ir disidentams leista išvykti iš TSRS. Buvo prašoma paveikti, kad pabaltiečiai galėtų naudotis religine laisve, kad būtų sumažinti muitai dovanų siuntimui į Baltijos kraštus, kad būtų sustabdyta rusifikacija, kad būtų nutrauktas pabaltiečių jaunimo siuntimas į karą Afganistane. Delegacija Baltuosiuose rūmuose praleido apie 5 valandas, o audiencija pas prezidentą užtruko apie pusvalandį. Jiems talkino prezidento padėjėjas ryšiams su visuomene Linas Kojelis. Po susitikimo buvo duoti interviu JAV spaudos atstovams ir apie audienciją buvo papasakota Amerikos balse į Lietuvą[20]. Tai paskutinis ALT veikėjų susitikimas su JAV prezidentu iki 1990 metų. O kiek buvo susitikimų su JAV viceprezidentais, valstybės sekretoriais, senatoriais ir kongresmenais!? Apie tai galima būtų parašyti ne vieną studiją, kur būtų atskleistos detalesnės išeivijos pastangos remti į nelaimę pakliuvusią savo Tėvynę.

JAV LB veikla laisvinant Lietuvą

JAV LB Visuomeninių reikalų taryba ruošė politinių studijų seminarus, organizavo apsilankymus JAV valdžios aukštuose sluoksniuose: susitikimus su senatoriais ir kongresmenais; tarybos atstovai buvo dažni svečiai JAV Valstybės departamente. 1974 m. vasario 11 d. viceprezidentas G. Ford‘as priėmė LB delegaciją Lietuvos nepriklausomybės šventės proga. Tai buvo pirma JAV LB atstovų audiencija Baltuosiuose rūmuose. 1976 m. spalio 2 d. Pittsburg‘e JAV LB delegaciją (10 asmenų) priėmė JAV demokratų kandidatas Jimmy Carter‘is (laimėjęs rinkimus), Bendruomenės nariai jį supažindino su to meto Lietuvos padėtimi. O spalio 12 d. JAV LB krašto valdybos pirmininkas A. Gečys su kitų JAV tautybių vadovais buvo pakviestas į Baltuosius rūmus pasikalbėjimui su prezidentu Gerald‘u Ford‘u.

1977 ir 1978 metais JAV LB atstovai susitiko ir kalbėjosi su prezidentu Jimmy Carter‘iu, 1980 m. – su respublikonų kandidatu Ronald‘u Reagan‘u, kad būtų pakeista keturiasdešimties metų senumo JAV Valstybės departamento nuostata. 1979 m. antroje pusėje JAV LB ryžosi sustiprinti spaudimą  JAV administracijai. Ruošiantis 1980 m. spalio 25 d. Čikagoje įvyksiančiai JAV LB Tarybos sesijai buvo gautas pranešimas, kad Baltųjų Rūmų patarėjas dr. Stephen Aiello atvyks į atidarymo iškilmęs. Visų nuostabai, atvykęs jis sveikinimą prezidento vardu susiejo su su pranešimu apie Baltųjų Rūmų ir JAV Valstybės departamento sprendimą Pabaltijo valstybių diplomatais priimti asmenis, kurie 1940 m. nebuvo Lietuvos, Latvijos ir estijos diplomatinių tarnybų nariais[21]. Tai buvo užtikrintas Pabaltijo valstybių diplomatinis tęstinumas.  Lietuvos atstovas Šveicarijoje dr. Albertas Gerutis rašė S. Lozoraičiui į Romą: „Labai nudžiugau, patyręs iš kolegos dr. Bačkio rašto, kad laimingai pavyko sutvarkyti Pasiuntinybės Washington‘e personalinį reikalą. Kad toks sutvarkymas iš viso įmanomas, reikia laikyti vienu iš labiausiai teigiamų reiškinių mūsų savaime nedžiugiame gyvenime“[22].

1979 m. pradžioje JAV Valstybės departamento pareigūnas neoficialiai informavo Lietuvos atstovą dr. S. Bačkį, kad baigiasi Lietuvos JAV užšaldyti nepriklausomos Lietuvos fondai ir Lietuvos pasiuntinybių bei konsulatų išlaikymas, o taip pat prie krizinės situacijos artėja ir atlyginimų diplomatams mokėjimas. JAV LB skubiai kreipėsi į kongresmeną Harry M. Daugherty, kuris 1979 m. rugsėjo 26 d. į Atstovų rūmus įnešė įstatymo projektą HR#5407. Jame numatyta Lietuvos pasiuntinybei Washington‘e kasmet skirti po ketvirtį milijono dolerių. Tas lėšas administruotų Lietuvos atstovas Washington‘e ir jos būtų naudojamos pasiuntinybių ir konsulatų išlaikymui ir algų mokėjimui. Tai sujudino JAV Valstybės departamentą, kurio darbuotojai ėmė ieškoti visiems priimtino sprendimo[23]. Nepritarė ne tik Valstybės departamentas, kuris tikėjosi sovietų griežtos reakcijos, bet ir VLIK‘as, o taip pat ir Lietuvos atstovas S. Bačkis, nes LDT automatiškai būtų tapusi visiškai priklausoma nuo JAV. Tai neatitiko nuostatos, kad pasiuntinybės yra visiškai savarankiški subjektai. Todėl JAV Valstybės departamento iniciatyva 1980 m. pradžioje pavyko susitarti su Latvijos atstovybe, kurios finansinė padėtis buvo daug geresnė. 1980 m. sausio 30 d. Valstybės departamente vykusiame S. Bačkio ir Latvijos reikalų patikėtinio Anatolio Dinbergo susitikime buvo sutarta, kad latviai skirs 150 tūkst. dolerių beprocentę paskolą (iš Latvijos fondų procentų) LDT išlaikymui[24]. Nuo 1981 m. LDT pradėjo gauti garantuotą finansavimą ir tokiu būdu diplomatinis atstovavimas išliko iki 1991 metų. Tai akivaizdus JAV LB iniciatyvos rezultatas.

Sutvarkius LDT tęstinumą ir finansavimą, reikėjo pasirūpinti ir Washington‘o pasiuntinybės pastato būkle, kuri buvo apverktina, ypač po 1979 metų kaimynystėje susprogdinto Kubos ambasados pastato (smarkiai buvo apgadinta Lietuvos pasiuntinybės šiaurinė pastato siena). Namo kapitaliniam remontui reikėjo apie 120 tūkst. dolerių, kuriuos surinkti tikėtasi su JAV lietuvių organizacijų pagalba. Tiek JAV LB, tiek ALT‘a norėjo atskirai prisidėti prie pasiuntinybės remonto, tačiau S. Bačkio pastangomis buvo sudarytas bendras remonto komitetas, kurio pirmininku išrinktas prof. Jonas Genys. Nuo JAV LB į komitetą įėjo Vytautas Kutkus, Vytautas Izbickas ir Viktoras Nakas (vėliau deleguoti dar Skirmantė Kondratienė ir Linas Kojelis), o nuo ALT‘os – dr. J. Valaitis, G. Lazauskas ir dr. J. Genys (vėliau – dr. K. Jurgėla ir dr. Elena Armanienė). Aukų 1981-1983 metais iš viso gauta 131 629 doleriai, pastato restauravimui išleista 129 404 doleriai. Nors architektai Arvydas Barzdukas ir A. Žemaitis ragino namo viduje atlikti dar daugiau darbų, tačiau Bačkių šeima pasiūlė tokius darbus atlikti vėliau. Aukų rinkimas vyko labai sėkmingai, ypač nemažas sumas aukojo lietuvių organizacijos, klubai. Pittsburgh‘o Lietuvių piliečių draugija paaukojo stulbinančią 5000 dolerių sumą, Pittsburgh‘o ALT‘os skyrius – 1000 dolerių, Petersburg‘o lietuviai per Tautos fondą – 3056 dolerius, LDK Birutės draugija Chicago‘je – 2000 dolerių, Racine lietuviai – 1705 dolerius, tos pat vietos lietuvės moterys – 1000 dolerių ir t. t. Aukojo pavieniai arba šeimos. Marija ir Antanas Rudžiai paaukojo 2000 dolerių, Stasys Vaičius – 1400 dolerių, po 1000 dolerių aukojo Kriaučeliūnai, Minkai, Tamošaičiai, Didžiuliai, Siliūnai, P. Viščinis, J. Kancevičius ir t.t. Iš viso – 650 JAV lietuvių ir 120 organizacijų[25]. Tokiu būdu patriotinės JAV lietuvių visuomenės pastangomis ir aukomis rūmai buvo išgelbėti nuo tolesnio irimo.

JAV LB pavyko į laisvinimo darbą įjungti jaunus žmones, baigusius mokslus JAV ir gerai susipažinusius su amerikietišku gyvenimu. Buvo dedamos pastangos stiprinti išeivijos jaunimo lituanistinį ir politinį švietimą; siekti, kad lituanistinė mokykla ir jaunimo organizacijos glaudžiau koordinuotų auklėjimo programas. Matydami ALT‘os problemas, LB veikėjai pasistengė veiklą decentralizuoti, dalį uždavinių pavesti periferijoje esantiems LB vienetams. JAV LB Visuomeninių reikalų taryba tapo daugiau veiklą koordinuojantis, o ne vykdomasis organas[26]. JAV LB Visuomeninių reikalų tarybos pirmininkais iki 1990 m. buvo A. Gečys, Aušra Mačiulaitytė-Zerr, dr. Algirdas Budreckis, Ignas Budrys, A. Barzdukas ir dr. Tomas Remeikis. 1967-1970 metais JAV LB Centro valdyboje visuomeniniais ryšiais rūpinosi vicepirmininkas Valdas Adamkus.

(Straipsnis parengtas 2017 m. gruodžio 1 d. nacionalinėje konferencijoje Vilniuje skaityto pranešimo pagrindu)

[1] Tautos fondas. Lithuanian National Foundation, Inc, 1943-2002. Vyr. redaktorius Kęstutis K. Miklas. Brooklyn, N.Y.: Draugo spaustuvė, 2002, p. 79.

[2] 50 metų Lietuvos laisvinimo fronte. 1990 (lankstinukas). KUB RSKRS, dr. K. Pemkaus fondas, dėžė – ALTAS.

[3] Lietuva ir VLIK-as. Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto – VLIK-o šaknys, praeitis ir dabartis. Redagavo Rinkūnas, A.V. B.V.: Tautos fondas, 1984, p. 150.

[4] Gečys, A. S. Lietuvos laisvinimo veikla: kaip yra ir kaip galėtų būti. http://www.partizanai.org/index.php/i-laisve-1982-85-122/2431-lietuvos-laisvinimo-veikla-kaip-yra-ir-kaip-galetu-būti (žiūrėta 8/202016)

[5] JAV LB trys dešimtmečiai. Brooklyn, N.Y.: Spausdino Franciscan Press, 1982, p. 25-26.

[6] Skirius, J. Amerikos lietuvių tarybos veikla 1945-1948 metais: išeivijos pastangos dėl „Displaced Persons Act“ priėmimo. Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, Inc., 2001, 66-67.

[7] Šimutis, L. Amerikos lietuvių taryba. 30 metų Lietuvos laisvės kovoje 1940-1970. Chicago, 1971, p. 117.

[8] Banionis, J. Lietuvos laisvinimas Vakaruose 1940-1975. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2010, p. 63.

[9] Kraujelis, R. Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais. Vilnius: VU leidykla, 2008, p. 162-163.

[10] Šimutis, L. Amerikos lietuvių taryba. 30 metų Lietuvos laisvės kovoje 1940-1970. Chicago, 1971, p. 166, 168.

[11] Ten pat, p. 289-290.

[12] Banionis, J. Lietuvos laisvinimas Vakaruose 1940-1975. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2010, p. 216.

[13] Kraujelis, R. Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais. Vilnius: VU leidykla, 2008, p. 169.

[14] Šimutis, L. Amerikos lietuvių taryba. 30 metų Lietuvos laisvės kovoje 1940-1970. Chicago, 1971, p. 291.

[15] Ten pat, p. 322, 324.

[16] Banionis, J. Lietuvos laisvės byla Vakaruose (1975-1990). Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2002, p. 29-31.

[17] Ten pat, p. 32.

[18] Fordas: mano tikslas – Pabaltijo laisvė (Telefoninis pranešimas). Draugas, 1975, liepos 26, nr. 173, p. 1.

[19] Banionis, J. Lietuvos laisvės byla Vakaruose (1975-1990). Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2002, p. 56-58.

[20] Prunskis, J. Lietuviai pas prez. Reaganą. Draugas, 1986, birželio 17, nr. 117, p. 5.

[21] JAV lietuvių indėlis atkuriant Lietuvos valstybingumą. Vilnius, 2018, p. 117-118; JAV pareiškimas dėl Baltijos diplomatinių atstovybių. Draugas. 1980, spalio 28, nr. 252, p. 1.

[22] Petraitytė-Briedienė A. Tylieji priesaikos riteriai. Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone Šaltojo karo metais. Mokslo monografija. Vilnius: Versus aureus, 2014, p. 102.

[23] JAV LB penki dešimtmečiai 1951-2002. Auksinis jubiliejus. Vyr. redaktorius ir sudarytojas Balys Raugas. Vilnius: Standartų spaustuvė, 2003, p. 603.

[24] Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1991). Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003, p. 260-265.

[25] Streikus, A. Diplomatas Stasys Antanas Bačkis. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007, p. 167;  Eidintas, A. Lietuvos ambasados rūmų Washington, D.C. istorija. Washington, D. C., 1996, p. 30-34.

[26] Gečys, A. S. Lietuvos laisvinimo veikla: kaip yra ir kaip galėtų būti. http://www.partizanai.org/index.php/i-laisve-1982-85-122/2431-lietuvos-laisvinimo-veikla-kaip-yra-ir-kaip-galetu-būti  (žiūrėta 8/202016)

The post Lietuvių išeivijos politinės pastangos ir ryšiai su Vašingtono administracija 1940-1990 metais appeared first on Voruta.

LR Generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius (kairėje) ir mecenatas Rimas Juozas Banys. Rimanto Kunčo-Žemaitaičio nuotr.

“Dirvos” korespondentė Živilė Gurauskienė, JAV, Čikaga, www.voruta.lt

Lapkričio 29 d., pirmąjį Advento sekmadienį, pradedant vidinio budėjimo mėnesį ir įžengiant į naujuosius liturginius metus, po Pasaulio Lietuvių Centre (PLC), Lemonte, esančioje Palaimintojo Jurgio Matulaičio Misijos bažnyčioje kunigo Vaido Lukoševičiaus SJ aukotų šv. Mišių, žymiam JAV lietuvių bendruomenės nariui mecenatui Rimui Juozui Baniui buvo įteiktas Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos apdovanojimas „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai”. Prestižiniu garbės ženklu „Aukso Vyčiu” Rimas J. Banys buvo apdovanotas už ypatingus nuopelnus puoselėjant lietuvybę išeivijoje, paramą lietuviškoms organizacijoms ir kolektyvams.

Apdovanojimą Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos bažnyčioje po šv. Mišių įteikė LR Generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius (kairėje). Rimanto Kunčo-Žemaitaičio nuotr.

Apdovanojimą Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos bažnyčioje  po šv. Mišių įteikęs LR Generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius kalbėjo: „Prieš tris metus atvykęs dirbti į Čikagą, lietuvybės sostinę, turėjau galimybę kiekvieną dieną vis iš naujo patirti, ką reiškia meilė Lietuvai, mūsų kalbai ir tradicijoms. Būtent čia aš sutikau nuoširdžiai Tėvynei atsidavusių lietuvių, kurie, negailėdami savo laiko, sveikatos ir lėšų, dirba tam, kad Lietuva būtų stipri, kad diasporoje auganti naujoji karta nepamirštų savo šaknų. Todėl šiandien man yra didelė garbė įteikti šį apdovanojimą Rimui Juozui Baniui, kuris yra puikus tokios veiklos pavyzdys ir, neabejoju, kad ateityje įkvėps ir bendruomenės lyderius rūpintis tėvų ir senelių palikimu JAV bei dirbti vardan Lietuvos ateities“.

Rimas J. Banys yra vienas žymiausių mecenatų, daug metų dosniai aukojusių Pasaulio lietuvių centrui bei kitoms lietuviškoms organizacijoms. Ilgą laiką jis nuolat aukojo Vydūno jaunimo fondui, o 2018 metais įkūrė vardinę stipendiją savo žmonai a. a. Nijolei Banienei atminti. Ši stipendija teikiama lietuvių kilmės studentams, kurie yra studijavę bent dvejus metus Ilinojaus valstijos pagrindiniuose, pripažintuose meno universitetuose bei kolegijose, siekdami įgyti meno studijų (tapybos, keramikos, skulptūros, grafinio dizaino, animacijos ir pan.) bakalauro, magistro ar daktaro laipsnį. R. J. Banys yra rėmęs labdaros fondą „Saulutė“, kuris remia našlaičius ir beglobius vaikus Lietuvoje, bei organizaciją „Vaiko vartai į mokslą“, kuri remia vaikus iš socialinės rizikos šeimų dienos centruose ir laikinosios globos namuose. R. Banys taip pat aukoja didžiausiam ir seniausiam išeivijoje Lietuvių fondui.

Po apdovanojimo įteikimo. Iš kairės į dešinę – LR Generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius, Felicija Banytė, mecenatas Rimas Juozas Banys su žmona Rima Baniene, PLC direktorė Elena Rėklaitis. Rimanto Kunčo-Žemaitaičio nuotr.

Praėjusiais metais R. Banys parėmė PLC Vienybės parko įgyvendinimo ir infrastruktūros atnaujinimo projektus. Lemonte esančiame Pasaulio lietuvių centre įsikūrę per 40 lietuviškų organizacijų, veikia bažnyčia, trys krepšinio salės, futbolo stadionai, didžiausia JAV lituanistinė mokykla, kurioje mokosi per 700 vaikų, nuolat vyksta kultūriniai renginiai, organizuojamos stovyklos, repetuoja didžiausi tautinių šokių kolektyvai „Grandis“, “Spindulys” ir „Suktinis“, meno ansamblis „Dainava”. Pasaulio lietuvių centre veikia gerai žinoma Lietuvių dailės muziejaus galerija „Siela“, kur rengiamos parodos, veikia vaikų ir suaugusiųjų meno dirbtuvės, vyksta kultūriniai renginiai, koncertai. Viena didžiausių PLC salių už ilgametę paramą centrui yra pavadinta Banio šeimos vardu.

Rimas J. Banys gimė Kaune. Per karą šeima pasitraukė iš Lietuvos ir įsikūrė Čikagoje. R. Banys studijavo Ilinojaus technologijų institute (IIT) (Prezidento Valdo Adamkaus Alma mater). Dirbo bendrovėje Harza Engineering Co., kurioje profesinę karjerą pradėjo kaip inžinierius, vėliau tapo kompanijos direktorių tarybos pirmininku ir vadovavo stambiems infrastruktūros projektams visame pasaulyje. Šiuo metu R. J. Banys gyvena Čikagos priemiestyje ir jau daug metų dosniai aukoja lietuviškoms organizacijoms ir su Lietuva susijusioms labdaringoms iniciatyvoms.

The post Žymiam JAV lietuvių bendruomenės nariui mecenatui Rimui J. Baniui įteiktas prestižinis LR Užsienio reikalų ministerijos apdovanojimas appeared first on Voruta.

Leidinio viršelis

“Dirvos” korespondentė Živilė Gurauskienė, JAV, Čikaga, www.voruta.lt

Liko labai nedaug – savaitė iki leidinio 20 / 20, kurio autoriai – poetas, žurnalistas Arūnas Šatkus, poetė Sandra Avižienytė ir Čikagoje gyvenanti fotografė, menotyrininkė Nijolė Shuberg, ­sutiktuvių. Į virtualiai organizuojamą renginį Pasaulio lietuvių centre (PLC), Lietuvių dailės muziejaus galerijoje „Siela“, autoriai kviečia š. m. gruodžio 12 d., šeštadienį, 8 val. v. Arūnui Šatkui tai – antroji poezijos knyga, Sandrai Avižienytei – septintoji.

Vakaro metu bus galima grožėtis 20-čia fotomenininkės N. Shuberg darbų. Tie darbai  iliustravo A. Šatkaus eilėraščius ir sugulė antroje leidinio dalyje – S. Avižienytės 20-ties eilėraščių,  skirtų sielos apmąstymams, pusėje. Taigi leidinyje pasitelkus vaizdinę priemonę – meninę fotografiją, tapusią prasminiu kūrinio komponentu, subtiliai skaitytojo jausmus užgaunantys tapybiški vaizdai, atskleidžiantys savitus teksto rakursus, realizavo kūrybinį autorių sumanymą. Teksto ir vaizdo sintezės raiškos savitumas leidinyje atskleidė emocinę autorių patirtį, įprasmino vizualinę kalbą, atskleidusią dvasines kūrėjų vizijas.

Prieš renginį kalbamės su knygos 20 / 20 autoriais.

Leidinio viršelis

Į klausimus atsako Arūnas Šatkus.

– Arūnai – 20 / 20 – neįprastas pavadinimas?

– „Kaip pažiūrėsi…“, – pasakytų Sandra Avižienytė. 20 / 20 gimė kaip noras ir idėja 2020-aisiais išleisti bendrą, nedidelį dviejų autorių pažinties vienas su kito kūryba įprasminimo leidinį. 40 eilėraščių: 20 eilėraščių mano, 20 – kitos autorės. Ji neskaitė mano 20-ties eilėraščių, aš – jos. Toks susitarimas.

Vėliau, visai netikėtai susitikus su Nijole fotosesijos metu, kilo mintis pakalbinti ją, kad prisidėtų prie šios 20 / 20 idėjos realizavimo – iliustruotų knygą 20-čia savo darbų.

O tada mus užklupo karantinas. Visi 2020-ieji buvo neįprasti, tad dėl to ir leidinio pavadinimas –20 / 20.

Arūnas Šatkus. Valdo Aušros nuotr.

Skaičius 20, manau, yra magiškas. Dažnai sakome: „Palauk minutę“, o laukiame 20. Sakome artimiesiems: „Būsiu po 5 minučių“, o grįžtame po 20. Štai, pajuokavau, o nuotaika gera bus mažiausiai 20 minučių.

– Kodėl Sandra Avižienytė?

– O kodėl ne? O jei atvirai – ji kalba netipiškai, daro pauzes ten, kur kitas nedarytų, mintį išlukštena į prasmę. Galima juk parašyti eiles, kurias perskaitei ir pamiršai – nėra to kažko, kas „užkabintų“, kai tas žodžio pulsavimas neapčiuopiamas, bet jaučiamas.

Sandra įdomias eiles rašo, ten visad gali kažką netikėto sau atrasti. Paskui skaitysi po metų, kitų, ir pamatysi, kad vėl įtaiga kažkokia mistiška, ko nepastebėjai anksčiau. Gal todėl pagal jos eiles ir sukurtos dainos skamba ne primityviai – jos eilių kontekstas turi savo svorį melodijos kompozicijoje.

Be to ji yra taip pat ir idėjų, kurias kitam kartais sunku suprasti, generatorius. Tad kartais pasiginčyti tenka. Čia tokia gudrybė, kad viską iš(si)aiškintum. Bet svarbiausia – niekad niekam nebus nuobodu.

– Kaip gimsta eilės?

– Specialiai jų neieškau. Dažniausiai ateina tada, kada nelauki arba kai kažkokios aplinkybės, emocijos į tave skverbiasi. Tuomet ir atsiranda atsakymai, abejonės, samprotavimai, suvokimai, ir prie tavęs „prisikabina“ žodžių srautas ir nepaleidžia, kol neužrašai. Štai taip ir atsiranda eilėraštyje prasmė, vaizdas, rimas.

Eilės – ne tik jausmas, bet ir protas. Nes melodingumas, aliteracija ar stilistinės žodžio ypatybės, tokios, kaip vaizdingumas, jausmingumas, iškilmingumas, metaforos ar simboliai, neatsiranda iš nieko, tai, tam tikra prasme, priklauso ir nuo autoriaus erudicijos. Man atrodo, kad geras eiles parašo žmonės, kurie patys yra įdomūs – jie skaito, nuolat domisi, ieško ir bando suprasti save, kitus, aplinkinį pasaulį.

– Fotografija ir eilės – pastebima tendencija tavo knygose. Kaip žiūri į sumanymą šįkart pasitelkti Nijolės Shuberg darbus?

– Kalbant konkrečiai apie vaizdų kalbą, šiuo atveju apie fotografiją, negalime atsiriboti nuo vieno dažnai pamirštamo elemento – žmogiškojo faktoriaus. Todėl dažnai objektas, įvykis, akimirka – tik fotografo, kaip individo, momentinis, per sekundės dalį įvykęs atpažinimo rezultatas, kuriame kūrėjas turi savo žiūros tašką, ir, dažnai, iš anksto žino, ką nori pasakyti viena ar kita fotografija.

Suvokimo intensyvumui įtvirtinti fotografas kartais pasitelkia žodžius, kad būtų suprantamiau, kas bandoma įprasminti vaizdais. Tad, man atrodo, kad kartais kalbėjimas vaizdais yra individuali raiškos forma, atspindinti autentišką asmenybės ryšį su pasauliu. Kadangi aš pats taip pat fotografuoju, man svarbu objektyve užfiksuoti ir liūdną rudeninį lapą, ir rasotą gėlės žiedą ryte, ir žmogų, jo panteistinį ryšį su gamta. Ir tai nėra atsitiktinumas, kai vienoje erdvėje susitinka fotografija ir tekstas –  taip jie tampa kitaip suvokiami, jų terpė labiau pulsuoja gyvybe ir atvirumu.

Mes taip ir neišmokom būt kiti,

Skubėdami kasdien daugiau sugriebti.

Brangiausius žmones barstom pakely,

Bandydami kaskart daugiau atriekti.

Sijojame maldas lyg miltus prieklėty,

Nors rėtis jau seniai praradęs formą.

Ir pripažįstame tik tuos, kurie savi –

Tokiais patapę pagal savą normą.

Kiti subyra užmarštin, o joj

Tokių nevykėlių laukai bekraščiai.

Visi ne goduly ir ne valdžioj,

Nevykusio gyvenimo beraščiai.

Mes taip ir neišmokom būt kiti,

O gal kitais ir nenorėjom būti,

Juk kaip dažnai išliekame šventi

Pasiuntę artimą į tikrą žūtį.

Pasaulis margas. Stulbina spalvom.

Raibais keliais į ateitį vingiuoja

Vieni su savo vyžom apgraibom,

Kiti ant savo asilų atjoja.

[…]

(Arūnas Šatkus, Neišmoktos pamokos, 2020)

Nijolė Shuberg.

Pasak Nijolės, fotografija jai yra daugiau nei pragyvenimo šaltinis ar hobis, tai – galimybė užfiksuoti žmogaus subtilumo ir buvimo čia ir dabar jausmą̨. Pasakodama ji išskiria tris terpes:

ŽMOGAUS PORTRETAI: fotografuodama išmokau ne tik žiūrėti, išmokau ir matyti. Trapiausia ir tikriausia akimirka yra ta, kai pavyksta pagauti žmonių̨ mintis, kol jos yra giliai viduje. Užfiksuotos nepaveiktos akimirkos daug ką̨ sako, kviečia susimąstyti apie savo gyvenimą̨, trumpam pabėgti nuo alinančios rutinos.

LIETUVOS KAIMAS: aplankius senąsias lietuvių sodybas bandau fiksuoti tai, kas palaipsniui nyksta. Kaimo šurmulys jau seniai nutilę̨s. Stengiuosi pastebėti praeities atspindžius, pajausti būties trapumą̨, tai, kas kažkada buvo ir ko nebėra dabar.

MEDŽIAI NUOTRAUKOSE: nuo vaikystės turėjau labai glaudų ryšį̨ su mišku. Mano požiūris kardinaliai pasikeitė perskaičius knygą „Paslaptingas medžių̨ gyvenimas“, kurioje rašytojas Peter Wohlleben aprašė, kaip medžiai jaučiasi ir bendrauja, o aš̌ aptikau  begalę sutapimų su žmonių̨ gyvenimais. Man patinka stebėti mišką, ieškoti įdomių̨ medžių̨ formų̨, skaityti jų žievės raštus. Fotografijos pagalba galiu nutiesti tiltą tarp žmogaus emocinės būsenos ir gamtos vaizdų. Buvimas gamtoje žmogų̨ nejučiomis priverčia skverbtis į minčių̨ gilumą.

 – Fotografija tavo akimis: ko ieškai ir kokį vaidmenį̨ atlieka tavo vaizduotė?

 – Fotografijos pagalba aš galiu įamžinti savo vidines emocijas per daiktus, medžius ar žmones. Man patinka stebėti. Kartais jaučiuosi kaip skaitytuvas arba, kaip aš pati save vadinu, „žmogaus prigimties stebėtojas“. Kurdama nuotraukas stengiuosi parodyti vienatvės ir bendrumo galias. Neapsakomai gražu matyti žmones, kurie jaučia pilnatvę būdami tiesiog su savimi. Stebėdami paukščių̨ pulką̨ arba nuėję̨ į mišką̨ galite pajausti didelę bendrystės jėgą, tačiau žiūrint į vieną medį ar paukštį̨ apima liūdesys. Tai bandžiau perteikti savo fotografijose.

– Ką̨ tau suteikė fotografija?

– Fotografija mane subrandino. Suteikė galimybę atsirasti tose vietose, kur įprastai nebūčiau, ir susipažinti su žmonėmis, kurių niekada nebūčiau sutikusi. Sutikti žmonės ir apkeliautos vietos paskatino pažvelgti plačiau į pasaulį, suvokti, kaip galėtum matyti tą patį vaizdą̨ iš kitos pusės.

Sandra Avižienytė.

– Kaip ryžaisi šiam žingsniui?

– Nemeluosiu,  buvo sunku. Taip imti ir paimti 20. Ir padėti, įdėti, paguldyti, išleisti. Be priežasties. Be begalinio poreikio. Buvo sunku pripažinti sau pačiai, kad kažkas kitas išgirdo. Ar mato kažką, ko jau nė pati aš nepajėgiu matyti. Kad kažkas bus kitaip. Paprasčiau. Kaip ir visi 2020-ieji.

Net ir poezijoje, cikluose ar rinkiniuose man reikalinga priežastis, rutuliojimasis, virsmas. Rūpi, kas toliau. Visada į knygas žiūriu atsargiai – ne tik kaip į naują gyvybinę energiją, tačiau ir kaip į galimybę pasinerti į mums dar nežinomus pasaulius.

Fotografija niekada man neimponavo, kaip kad ir niekada neieškojau ir neieškau savo žodžių atitikmens joje. Neieškau kitų fotografijose ir įkvėpimo.

Būna, jog užplūsta sentimentali nuotaika, nostalgija, tačiau būna ir taip, jog nepažįstamo žmogaus akies prizmės užfiksuotoje akimirkos idėjos perspektyvoje pasiskandinu ilgam viename jausme. Kažką (į)žvelgia mano siela, turbūt, galvoju. Deja, NE. Tai – akimirkos džiaugsmas? Susitikimas su kito žmogaus esybės ekspresijomis.

Knygos dizainerė Evelina Garliauskienė būtent čia man ir pa(d)ĖJO labiausiai: gražiausius Nijolės Shuberg fotografijų fragmentus anapus objektyvo pateikė subtiliau.

– 20 / 20 – kokie tie – 20 eilėraščių?

Tai – septintasis tavo eilėraščių rinkinys. Kas neramina? Kuo jis kitoks?

­                             – Dabar jau viskas ramu, nes „peržegnota“ ir (iš)leista gyventi tarp(e) mūsų. Arūno įžvalgos gilios. Jis rašo ramiau nei aš. Man akis rėžė ne tik oranžinis turinys, bet ir tai, kad ši knyga neturi pabaigos. Susitinka du 20 / 20 ir – vėl iš pradžios, atrodo. Ir kai skaitai (o knyga sudaryta taip, kad ją ne tik skaitytum, bet dar ir į(skaitytum) ir perskaitytum) keletą kartų: atskirus autorių kūrinius kaip vieną bendrą (iš kiekvieno galo dar kitaip), nesąmoningai norisi vartyti ir ieškoti jau akimi kliudytų fotografijų ar jų detalių. „Kažkur matyta“, – kirba galvoje, ir prisimeni, kad matyta čia, kitoje pusėje. Priklauso, ko ieškoma ir kaip į viską pažiūrėsi. Už(si)ĖMIMO su knyga tikrai daug. Ir namuose, ir svečiuose.

Šis leidinys tuo ir yra kitoks: jam nereikalinga speciali erdvė – jį skaityti, vartyti ir su(si)mąstyti – pasinerti į save gali bet kur. Netgi nenorėjimas paimti leidinio į rankas ar poreikio nebuvimas jį permesti akimis gavus vien virtualų pavidalą – yra reakcija į reiškinį, į vyksmą, į kažko naujo atsiradimą. Puoselėjama tik tiek, kiek kam kas brangu.

– Kuri Nijolės Shuberg fotografija tau labiausiai patinka?

– Tai – medis žiemą. Apsnigtas. Laukiantis. Augantis nuošaliai, netoli kelio, vedančio namo. Kvepia stebuklais. Nuotrauką pavadinau „Melsvi vakarai“.

tyliai merkiasi melsvi vakarai –

tviska akys ant mano krūtinės:

prisiglaudus klausaisi nakties –

snaigės šoka tyloj sidabrinėj.

mums garuoja karšta arbata –

susimaišo su medaus aromatu –

tavo lūpose surandu aš save,

ir pasaulis tampa nematomu.

pasilikim prie ugnies pasišilt –

židiny spragsi viltys auksinės

stebuklingoj tyloj mes abu

palydėsim dienas paskutines.

[…]

(S. Avižienytė, Kalėdos, 2020)

Pasak autorės, šis eilėraštis ypatingas savo „gimimo istorija“. Taigi – Rimantas Pažemeckas, parašęs nemažą pluoštą muzikos, metė iššūkį Sandrai Avižienytei – parašyti  eilėraštį apie Kalėdas, kuriame nebūtų žodžio„ Kalėdos“. Ir ne bet kokį, o tokį, kuris nupieštų jaukų peizažą – tokį, kad iš tikrųjų norėtum už(si)kurti tą laužą tirpstant laikui žvakių liepsnoje, spragsint tyloj viltims auksinėms… ir kad viską dar galima būtų sudėti į dainą, tačiau dainą pavadinti „Melsvi vakarai“, kad niekas neįtartų, jog tai – kalėdinė daina, nors jos pasiklausius kvepia Kalėdomis. Kaip ir ta garuojanti ir kvepianti medumi arbata. Kai už lango prisnigta iki kaklo. Arba kai palmės dengia akis, ir norisi tik šaltos „Margaritos“. Tai – taip pat Kalėdos. Visgi 20 / 20. Ar kaip čia dabar pažiūrėti?

20 / 20 skraidinasi save per Atlantą tiek materialiai apčiuopiamu, tiek virtualiai apžvelgiamu pavidalu. Vienaip ar kitaip – Arūno Šatkaus žodžiams Rimanto Pažemecko parašytas kūrinys „Per naktį lijo žvaigždėmis“ pabirs natomis prieš Sandros Avižienytės „Melsvus vakarus”. Stebuklingo vakaro kulminacija skambės Nijolės Shuberg nuotraukų apsuptyje, turtinant susirinkusiųjų sielas ir širdis. Gyvenama laukimo paslaptimi!

The post Leidinį 20 / 20 pasitinkant, arba „Kaip pažiūrėsi…“ appeared first on Voruta.

Kolekciją ištisus dešimtmečius kaupė ir Lietuvai padovanojo JAV gyvenantis lietuvių kilmės išeivis Henry Lazarus Gaidis. Asmeninio archyvo nuotr.

www.voruta.lt

Lietuvą metų pabaigoje pasiekė neeilinis krovinys – Lietuvos nacionaliniam muziejui skirta unikali ginkluotės, karinės aprangos ir archyvinių dokumentų kolekcija. Šią kolekciją ištisus dešimtmečius kaupė ir Lietuvai padovanojo JAV gyvenantis lietuvių kilmės išeivis Henry Lazarus Gaidis.

Kolekciją sudaro keli tūkstančiai muziejinių vertybių, daugiausia ginklai. Tai pistoletai, šautuvai, kardai, durtuvai ir durklai, kiti karinės amunicijos pavyzdžiai. Atskirai minėtinas gausus karinės aprangos rinkinys: uniformos, kepurės, beretės, šalmai, amunicijos diržai, uniforminiai diržai, dėklai, antsiuvai.

„Kolekcija išskirtinė ne tik savo dydžiu, bet ir nuoseklumu: net ir negyvenant Lietuvoje, H. Gaidžiui pavyko surinkti itin retus Lietuvos kariuomenėje naudotus ir lietuvių kariams priklausiusius ginklus. Jie atspindi labai įdomų laikotarpį – seniausios vertybės yra XVIII amžiaus pabaigos. Tai ir Napoleono kariuomenės lietuviško ulonų pulko uniforma, 1863–1864 metų sukilimo, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų dalyvių daiktai, savo vertingumu išsiskiria tarpukario Lietuvos kariuomenėje naudoti ginklai, taip pat reprezentuojami ir išeivijos lietuviai bei partizaninis karas. Tai savotiška lietuvio kario tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje istorija“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė.

 Kolekcijai pargabenti į Lietuvą prireikė daugiau nei 60 dėžių. Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbi šios dovanos dalis yra archyvinis, rankraštinis fondas. Jame – žymių iš Lietuvos kilusių žmonių apdovanojimai, laiškai, dokumentai, susirašinėjimai ir kiti asmeniniai daiktai. Kolekcijos archyve sukaupta informacijos apie vyskupą Jurgį Matulaitį, daktarą Joną Šliūpą, generolus Stasį Raštikį, Joną Černių, Vincą Vitkauską. Atskirą didelę kolekcijos dalį sudaro Lietuvos karo laivo ,,Prezidentas Smetona“ kapitono Povilo Labanausko archyvas.

Laukia išsamūs moksliniai tyrimai

Lietuvą kolekcija iš Jungtinių Amerikos Valstijų pasiekė jūrų transportu, jai supakuoti prireikė daugiau nei 60 dėžių. Lietuvos nacionalinis muziejus artimiausiu metu pradės jos parengimo nuolatiniam saugojimui, inventorinimo ir mokslinių tyrimų darbus. Pristatyti šį rinkinį visuomenei planuojama per ateinančius 2021 metus.

Artimiausiu metu kolekcija bus tiriama ir inventorinama, o visuomenei pristatyta 2021 metais. 

„Daugiau kaip dvejus metus truko kolekcijos dovanojimo sutarties derinimas, preliminaraus katalogo parengimas, transportavimo ir su kolekcijos pervežimu susijusios dokumentacijos tvarkymas. Jos sisteminimo ir mokslinių tyrimų etapas taip pat užtruks, tačiau jau dabar matome, jog Lietuvos nacionalinio muziejaus fondai bus papildyti itin ženkliai – nemažai daliai dovanotos medžiagos analogų muziejuje neturime. Kolekcijos vertę dar labiau padidina tai, kad ji yra išskirtinai lituanistinė“, – teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas-vyr. fondų saugotojas dr. Žygintas Būčys.

Kolekcijos pargabenimu rūpinosi ir Lietuvos ambasada JAV. Iš kairės į dešinę – N. Treinys su dukra, ambasadorius R. Krikščiūnas ir H. Gaidis. Asmeninio archyvo nuotr.

Dovanos vertė galėtų siekti pusę milijono dolerių, tačiau tikslus jos įvertinimas užtruks. Tikėtina, jog vertė augs, nes ją sudaro nemažai ypač retų eksponatų, kurių vertė aukcionuose siekia ir kelias dešimtis tūkstančių eurų. Kai kurie eksponatai yra vienetiniai ir unikalūs.

Atskirą didelę kolekcijos dalį sudaro Lietuvos karo laivo PREZIDENTAS SMETONA kapitono Povilo Labanausko archyvas. Silvestro Samsono nuotr.

Muziejus dėkingas prie šios kolekcijos dovanojimo Lietuvai svariai prisidėjusiam atsargos vyresniajam leitenantui Nerijui Treiniui, kuris kartu su Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojais Žygintu Būčiu ir Vytautu Aleksiejūnu visą šį laiką rūpinosi ir jos perdavimu muziejui bei pargabenimu į Lietuvą. Didelę pagalbą suteikė ir Lietuvos ambasada JAV, Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos. Kolekcijos pargabenimą į Lietuvą rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Apie kolekcininką Henry Lazarus Gaidį

Henry Lazarus Gaidis – XX a. pradžios išeivių iš Lietuvos palikuonis, aktyvus JAV lietuvių bendruomenės narys, Baltimorės lietuvių namų-muziejaus kuratorius.

H. Gaidis gimė 1940 m. Baltimorėje. 1962 m. baigė Merilando universitetą, kur studijavo ekonomiką. Tais pačiais metais jis baigė JAV oro pajėgų karininkų kursus, vėliau Federalinio tyrimų biuro specialiųjų agentų akademiją. Visą gyvenimą dirbo FTB agentu, o išėjęs į pensiją – privačiu detektyvu.

Iki padovanodamas visą gyvenimą kauptą kolekciją Lietuvos nacionaliniam muziejui, H. Gaidis skyrė daug dėmesio jos sklaidai: savo rinkinį eksponavo Baltimorės muziejuje, rengė parodas įvairiuose JAV miestuose, dalyvavo įvairiuose renginiuose, parodose.

lnm.lt inform.

The post Lietuvą metų pabaigoje pasiekė neeilinis krovinys – unikali ginkluotės, karinės aprangos ir archyvinių dokumentų kolekcija appeared first on Voruta.

Sandra Carezzanto de Souza

Nerijus Žeronas, www.zenpr.lt

Prieš metus penkiasdešimt ketverių metų brazilė Sandra Carezzanto de Souza lankėsi Vilniuje. Lietuviškų šaknų turinti brazilė norėjo aplankyti savo prosenelių gimtąją žemę, išvysti Gedimino ir Trakų pilis bei išmokti lietuvių kalbą. Tuomet Sandra dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Vilniuje organizuotuose lietuvių kalbos ir kultūros kursuose. Pasibaigus paskaitoms, moteris tikėjosi grįžti į Lietuvą kitais metais, tačiau pandemija Sandros planams sutrukdė.

San Paulo universitete Sandra studijuoja doktorantūrą, kur rašo disertaciją apie lietuviškus mitus ir legendas. Brazilė nori išmokti lietuvių kalbą tam, kad šiuos kūrinius galėtų skaityti originalo kalba. Doktorantė šypsodama tikina: „Lietuvių kalba yra tokia sudėtinga, jog net per intensyvius kursus nepavyko jos gerai išmokti“. Tad praėjusiais metais Sandra vylėsi atvykti į Vilnių, bet dėl pandemijos planai sugriuvo. Tačiau pandemija pakeitė įprastą gyvenimą, daugybė dalykų persikėlė į skaitmeninį pasaulį ir brazilė apsidžiaugė sužinojusi apie virtualius lietuvių kalbos ir kultūros kursus. Sausio mėnesį Sandra ir dar 124 užsieniečiai iš 30 pasaulio šalių VDU mokysis mūsų šalies kalbos. „Džiaugiuosi, jog kursų metu galėsiu tobulinti savo kalbos žinias, virtualiai aplankyti Lietuvos muziejus ir net bendrauti su bendraminčiais. Būdama gimtoje Brazilijoje, savo namuose, rasiu daug draugų visame pasaulyje, švęsiu lietuvybę. Juk aš turiu penkiasdešimt procentų lietuviško kraujo, tad giliau noriu pažinti protėvių šalį“, – pasakoja S. Carezzanto de Souza.     

Noras išmokti senelių kalbą

Šiemet kursuose dalyvauja nemažai lietuviškų šaknų turinčių užsieniečių, kurie mokysis lietuvių kalbos. Pasak kursų organizatorės, VDU Tarptautinių ryšių departamento Švietimo Akademijos Tarptautinių ryšių grupės vadovės Vilmos Leonavičienės, lietuvių palikuoniai iš tolimųjų žemynų vis dažniau nori išlaikyti savo protėvių tapatybę. Argentinos, Amerikos lietuviams svarbu išmokti savo senelių ar tėvų kalbą. „Šiemet mūsų kursų šūkis – „Sveiki atvykę į lietuvių kalbos šeimą“. Mat besimokydami lietuvių kalbos kursų metu studentai tampa vieni didele šeima. Šiemet užsieniečiai panoro burtis į literatūros, kino, poezijos, Vilniaus kultūros, Kauno architektūros klubus, kur diskutuos, rengs projektus. Pasibaigus kursams, studentai įgyja lietuvių kalbos ambasadorių vardą. Manau, mokėti kalbą – tai turėti sielą. Mokėti antrą kalbą – turėti dar vieną sielą. Kuo daugiau kalbų, tuo daugiau sielų, tolerancijos, atvirumo, pakantumo, stiprybės. Per kalbas, kultūrą kuriame savo tapatybę“, – sako V. Leonavičienė.

 Lietuvių kalbos mokosi ir baltarusiai

Kursų atidaryme dalyvavęs Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis tikina besižavintis užsieniečiais, kurie pasiryžta mokytis vienos sudėtingiausių kalbų pasaulyje. Virtualiame renginyje Seimo narys trumpai pristatė Lietuvos istoriją, pasidalino savo asmenine patirtimi. „Džiaugiuosi, jog kursuose dalyvauja ir baltarusiai, nes šiuo metu Lietuva yra Baltarusijos laisvės kovos sostinė. Istoriniu momentu svarbu palaikyti kovotojus už laisvę“, – sako Ž. Pavilionis.

Pasak Seimo nario, mokantis kalbos neužtenka gerai mokėti gramatiką, svarbu apsilankyti ir toje šalyje, kurios kalbos mokomasi. Tad politikas užsieniečius pakvietė, kai tik pasibaigs pandemija, atvykti į Vilnių ir Kauną.

The post Pandemija Brazilijos lietuvei nesutrukdė mokytis savo protėvių kalbos appeared first on Voruta.

Prof. Juozas Skirius. vdu.lt nuotr.

Juozas Skirius, VDU Švietimo akademijos profesorius ir Lietuvių išeivijos instituto mokslininkas, www.voruta.lt

      Žmonių migracija – natūralus reiškinys nuo pačių seniausių laikų. Tautos, gentys, pavienės grupės ar atskiri asmenys kėlėsi iš vienos vietos į kitą ieškodami geresnių sąlygų gyvenimui, verslams, prekybai. Buvo ir priverstinė migracija – vergų prekyba arba bėgimas nuo persekiojimų už religinius įsitikinimus ar stumiami karingų kaimynų. Emigracijos klestėjimas – tai moderniųjų laikai išskirtinis bruožas. Kapitalizmo sąlygomis, pradedant XIX amžiumi, milijonai europiečių ir azijiečių plūstelėjo į Amerikos platybes, Australiją ar Afriką. Tai esmėje ekonominė emigraciją, ieškant darbo, geresnio uždarbio. Iš baudžiavos išlaisvinti lietuviai, dalis jų, nuo XIX a. antros pusės taip pat įsijungia į šį procesą ir kryptingai rinkosi išsvajotąsias Jungtines Amerikos Valstijas. Mūsų tauta per tą laikotarpį pergyveno keturias dideles lietuvių emigracijos bangas, iš kurių didžiausios buvo: pirmoji – „grynorių“[1] banga iki Pirmojo pasaulinio karo ir ketvirtoji – „tarybuku“[2] po 1990 metų. Būtina pasakyti, kad vyko ne tik emigracija (išvykimas), bet ir reemigracija (grįžimas). Tą mes pastebime ir pirmos Lietuvos Respublikos pirmaisiais metais, ir šiandiena, praėjus keliems dešimtmečiams po 1990 m.

       Tiesa, pastebime ir kitą įdomų procesą tais laikais: dalis grįžusių po kažkiek laiko vėl išvyksta atgal – kartoja emigraciją. Šių dienų informacijos priemonės gana optimistiškai skelbia, kad esant dabartinei, po 1990 metų, didelei emigracijai iš Lietuvos, lietuvių, grįžtančių iš užsienio, jau pastebimi vis didesni skaičiai. Bet dalis, deja, iš tų pačių vėl apsisuka ir išvyksta iš Lietuvos. Kyla natūralus klausimas – Kodėl? Ar jie nepritampa? Ar laimės Tėvynėje neranda? Norint sužinoti – reikia aiškintis, tirti. Tai puiki istorikams ir sociologams mokslinė galimybė aiškintis ir lyginti išvykimo priežastis anais, ir šiais laikais. Tačiau tai paliksime būsimiems šių problemų tyrinėtojams. O mes bandysime apžvelgti praeityje, t. y. po Pirmojo pasaulinio karo reemigrantų emigraciją iš Lietuvos, iš ką tik susikūrusios savos valstybės.

Pirmosios žinios ir tyrinėjimai apie grįžusius į Tėvynę

      Iki Pirmojo pasaulinio karo iš carinės Rusijos valdomos Lietuvos teritorijos į JAV išvyko ne vienas šimtas tūkstančių mūsų tautiečių, kurie ne tik ten gyveno ir dirbo, bet kūrė šeimas, augino vaikus, telkėsi į organizacijas, statė bažnyčias, puoselėjo tautinę kultūrą. Manoma, kad jų tuo metu galėjo būti iki 0,5 mil. lietuvių. Jie neatitrūko nuo savo senosios Tėvynės: palaikė ryšius laiškais, siuntiniais su artimaisiais Lietuvoje. Laisviau puoselėjo viltis, kad Lietuva anksčiau ar vėliau atgaus laisvę, bent turės platesnę autonomiją Rusijos imperijos ribose. Dalis emigrantų, užsidirbę pinigų Amerikoje, tikėjosi sugrįžti į Tėvynę. Dar Pirmojo karo metais JAV lietuviai rinko pinigus ir organizavo įvairias akcines bendroves, kurias planavo perkelti į Lietuvą ir ten vykdyti savo verslus. 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išeivijos viltys sugrįžti padidėjo, entuziazmas išaugo. JAV lietuvių organizacijos ir jų vadovai, patriotiniais sumetimais skatinami, rinko pinigus Lietuvos valdžios aparato pradiniam išlaikymui: finansavo pirmąsias Lietuvos atstovybes užsienyje, Lietuvos delegacijos Taikos konferencijoje Paryžiuje veiklą. Net siuntė savo aktyvesnius veikėjus pagelbėti Lietuvos valdžios aparatui. Tai buvo pirmoji ir svari pagalbos ranka iš užsienio, kurią ištiesė išeivija valstybei pradiniame jos etape. Bet ne ką svarbiau ir tai, kad nemažas kiekis JAV lietuvių „pakavo lagaminus“ ir grįžo į savo gimtinę, parsiveždami uždirbtus ir sutaupytus dolerius, kurių bendra suma tikrai siekė milijonus…

      Kokios istoriografinės užuominos tuo klausimu. Pirmąsias žinias apie JAV lietuvių nusivylimus Lietuva ir jų grįžimą į JAV jau užtinkame to meto JAV lietuvių, ypač kairesnės pakraipos, laikraščiuose – Sandaroje, Tėvynėje, Naujienos, Keleivis. Tai daugiausia pačių lietuvių įspūdžiai iš apsilankymų Lietuvoje. Taip pat gausu medžiagos ir Lietuvos opozicinėje spaudoje, pavyzdžiui Lietuvos žinios (ypač straipsniai 1922 metų laikraščio numeriuose). Pirmasis, kuris apibendrino JAV lietuvių padėtį Lietuvoje nurodydamas pagrindines išeivijos nesėkmės priežastis, tai buvęs JAV lietuvis ir Lietuvos diplomatas Kazys Gineitis. Jis 1924 m. parašė ir 1925 m. Kaune išleido pažintinio pobūdžio knygą Amerika ir Amerikos lietuviai. Knygoje jau bandoma pripažinti Lietuvos visuomenės kaltę, kad nebuvo apginant JAV lietuviai Lietuvos valstybėje. Reikia pasakyti, kad knygoje išdėstyta medžiaga ir požiūris tampa pagrindu vėliau rašantiems tuo klausimu. Užuominų apie JAV lietuvių nepasisekimus randame ir išeivijos istorikų Antano Kučo ir Vincento Liulevičiaus darbuose. Plačiau tą problemą aprašo tarybinis istorikas Laurynas Kapočius. Tiesa, jis daugiau akcentuoja du momentus: a) JAV lietuvių norą padaryti biznį Lietuvoje ir praturtėti; bei b) taip vadinamos „buržuazinės“ Lietuvos valdininkų savanaudiškumą, siekiant savo asmeniniams tikslams pasinaudoti JAV lietuviais. Jo knygoje galima rasti daug įdomios medžiagos surinktos iš to meto spaudos. Kiek kitų kampu, švelniau ir giliau, pasiremdamas archyviniais dokumentais, tuos pačius dalykus aptaria Alfonsas Eidintas pabrėždamas Lietuvos valdžios „atvirą vietinių bendrovių protekcionizmą ir išeivių galimybių Lietuvoje varžymą“, pažymėdamas draudimą užsienio lietuviams įsigyti žemę Lietuvoje. JAV lietuvių padėties Lietuvoje klausimo neapėjo ir istorikė Vitalija Kasperavičiūtė, atkreipdama dėmesį į pačių nusivylusių JAV lietuvių nuotaikas.

Kiek JAV lietuvių atvyko ir kokiu tikslu atvyko?

Iš tiesu Lietuvai atgavus nepriklausomybę nemaža dalis JAV lietuvių apsisprendė grįžti į savo arba savo tėvų gimtąjį kraštą. Tam įtakos turėjo ne tik sentimentai, patriotinės nuostatos, bet ir raginimai JAV lietuvių spaudoje padėti „atkurti“ Lietuvą. Buvo kviečiami pasiturintys lietuviai išeiviai – verslininkai ir specialistai (profesionalai) – vykti į Tėvynę, kur investuotų savo kapitalą, pritaikytų kraštui savo profesinius sugebėjimus. Spaudoje net nurodoma, kad vieni galės apsigyventi ūkiuose ir dirbti žemę, kiti – steigti įvairią pramonę, nes Lietuvoje visko reikia, o galimybės veiklai čia plačios. Iš spaudos informacijų jaučiasi, kad Lietuvos gera ateitis siejama su užsienio lietuviais. Bandoma jiems tai įteigti, kuriant įvairias schemas ir jas viešinant. Pavyzdžiui išeivijoje netgi buvo svarstoma ir gal net realiai tikima, kad „jeigu prie dabartinių sąlygų Lietuvoje apsigyventų apie 5000 amerikiečių, tad darant rimtų pastangų juos Lietuvoje pripratinti, greit čia apsigyventų apie 100.000 lietuvių amerikiečių. O tuomet daug dalykų ekonominių ir valstybiniu atžvilgiu Lietuvoje pagerėtų“[3]. Suprantama, kad pirmiausia tam įtakos turėtų atvežti išeivių pinigai ir profesinė patirtis. (O jie atsiveš, kaip buvo spėjama, su savimi vidutiniškai tarkime po 1.000 dol. ir štai Lietuvoje 100 mln. dol.[4]). Tai iš tiesų milžiniškas kiekis valiutinių pinigų tokiai mažai valstybei! Ir šis kapitalais greitai atstatys Lietuvos ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, o jų investicijos duos gerą pelną. Tokiu būdu bus sukurta klestinti valstybė. Taigi tokios idėjos plito pačių išeivių tarpe ir tai buvo savotiškas variklis jų apsisprendimui.

       Tikrai išvykstančių į Lietuvą apsigyventi atsirado gana daug. Kaip rašo istorikas Antanas Kučas savo redaguotoje istorijoje iš viso į Lietuvą atvyko apie 20.000 asmenų, iš kurių apie 15.000 nuolatiniam įsikūrimui[5]. (Dalinai tuos skaičius patvirtina Lietuvos atstovybių JAV išduoti lietuviški pasai ir vizos). O štai vienas iš Lietuvos organizuoto turizmo pradininkų Matas Šalčius (garsusis keliautojas, pats buvęs JAV lietuvis) lyg ir papildo minėtus duomenis. Jis rašė, jog 1920 m. Lietuvą aplankė apie 5 tūkst. JAV lietuvių, ir šis skaičius vis augo iki pat 1923 m., kuomet apsilankė 10 tūkst. tautiečių. Vėliau skaičiai pradėjo mažėti[6]. Mat viršų prieš sentimentus paėmė nusivylimas Lietuva. Tiesa, M. Šalčius pažymi, jog gausias JAV lietuvių ekskursijas į Lietuvą lydėjo pastangos čia vėl iš naujo įsikurti. Nusivylimas Lietuvą be jokios abejonės siejamas su turtiniais praradimais

 JAV lietuvių išvykimo iš Lietuvos priežastys

Buvęs JAV lietuvis, dirbantis Lietuvos valdžios tarnyboje Kazys Gineitis sugrupuoja ir išvardina svarbiausias priežastis, kurios atstūmė nuo Tėvynės sugrįžusius išeivius. Pirmiausia, tai kad nebuvo sudarytos sąlygos JAV lietuviams įsigyti nuosavybėn žemės ir nekilnojamojo turto. Antra, laiku Lietuva neįvedė savo stabilios valiutos ir tai padarė didelių finansinių nuostolių JAV lietuviams. Trečia, išeivius vargino nepatyrę Lietuvos valdininkai ir visokie registracijos formalumai. Ketvirta, buvo sukurtas „šnairuojantis ūpas“ Lietuvoje grįžusių amerikiečių atžvilgiu, klaidingai manant, kad „jie atvažiuoja pelno tikslais“. O iš tikrųjų „daugelis jų važiavo išsiilgę Lietuvos, nes jų būdas yra pilnas noro ką nors statyti, veikti, tobulinti, bet ne grynai spekuliatyvę prekybą varyti“. Penkta, Lietuvos valstybės inteligentija nesistengė geriau pažinti JAV lietuvių – jų plačios veiklos ir gyvenimo, todėl ir buvo padaryta daug klaidų oficialiuose ir neoficialiuose santykiuose su amerikiečiais. Šešta, negerai buvo pasielgta su į Lietuvą grįžusiais JAV lietuviais – nepasirūpinta juos sutikti, nesuteikta reikalingos informacijos; dažnai buvo nepasiųstos padėkos ir net patvirtinimai  už gautas aukas. O tai piktino išeiviją ir tokiu būdu formavo nepasitikėjimą Lietuvos lietuviais. Dar K. Gineitis atkreipė dėmesį ir į tai, kad grįžę išeiviai į Lietuvą iš karto susidūrė su gyvenimo komforto, kokį turėjo Amerikoje, trūkumu[7]. O štai prof. Kazys Pakštas, kuris taip pat savo laiku buvo JAV lietuvis, pažymėjo, kad Lietuvos valdžia padarė klaidą neįkurdama specialaus Informacijos biuro ekonominiais ir teisiniais klausimais. Biuro, kuris būtų galėjęs informuoti išeivius, kur geriausiai investuoti savo pinigus ir tokiu būdu tautiečiai būtų apsaugoti nuo nesąžiningų vertelgų[8]. Labai tikslus pastebėjimas. Tačiau tuo pačiu būtina pažymėti, kad naujai susikūrusios Lietuvos valstybės valdininkija formavosi praktiškai nuo nulio, jos didžioji dalis neturėjo net darbinės ir profesinės patirties. Be to, tuo laikotarpiu valstybę vargino begalės problemų, kurias reikėjo neatidėliojamai spręsti. Todėl valdžios dėmesio atvykusiems JAV lietuviams natūraliai pritrūko.

JAV lietuvių praradimai Lietuvoje

Į Lietuvą atvykę JAV lietuviai neišvengiamai susidūrė su nenumatytais sunkumais. Ir daugumas sugrįžusiųjų tikrai turėjo nusivilti. Lietuvos valdžia, rengdamasi žemės reformai, nebuvo apsisprendusi dėl žemės pardavimo užsieniečiams. JAV lietuviai – valstiečių vaikai, kurių dauguma jau buvo kitos šalies piliečiai, tikėjosi nebrangiai įsigyti žemės ir įgyvendinti savo svajones, dėl kurių ilgus metus triūsė šachtose, kasyklose, skerdyklose, fabrikuose. Tačiau jų norai sutiko didelį pasipriešinimą. Mat 1919 m. sausio 16 d. Lietuvoje įsigalėjo įstatymas, draudžiantis užsieniečiams pirkti žemę, ir nors taisydami padėtį Lietuvos politikai po metų amerikiečiams lietuviams bandė daryti išimtis, tačiau tik kelios dešimtys tokių norinčių gebėjo išimtimis pasinaudoti[9]. Tiesa, iš JAV grįžę lietuvių, bet ne JAV piliečiai, žemę pirkimo Lietuvoje per visą prieškarį. Kiek tokių atvejų buvo sunku pasakyti, nes nepavyko archyvuose rasti medžiagos, kur būtų pažymėta, kad žemę nusipirko iš JAV grįžęs. Bet to meto Lietuvos spauda dažnai užtinkame informacija apie tokius žemės pirkimus. Kai teko rašyti nekrologą – In memoriam – savo dėstytojai profesorei Aldonai Gaigalaitei-Žeimantienei, jos asmeninėje byloje, saugomoje buvusio Lietuvos edukologijos universiteto archyve, radau dokumentą, kuriame nurodyta, kad jos tėvas Juozas Gaigalas, grįžęs iš Amerikos, 1924 m. nusipirko apie 30 ha žemės Linkuvos valsčiuje[10]. Taigi, dažno lietuvio giminėje tokių atvejų buvo.

      Be to, tuo metu Lietuvos valdžios įstaigos organizavosi lėtai, trūko kvalifikuotų valdininkų, finansinė sistema sujaukta, stabilios valiutos nebuvo. Kaizerinės Vokietijos kariuomenės okupuotoje Lietuvoj įvestos ostmarkės nuo 1919 m. Lietuvos valdžios pervadintos auksinais. Kadangi auksino vertė priklausė nuo vokiečių markės, kurios nuolat smuko (Vokietijoje tuo metu vyko didžiulė infliacija), tai atsiliepė ir Lietuvos pinigams. Grįžę į Lietuvą imigrantai keitė dolerius į markes ir auksinus. Ne vieną suviliojo didelė markių ar auksinų krūva gauta už dolerį. Pavyzdžiui, 1921 m. iš JAV sugrįžęs vienas žmogus parsivežė 7000 dolerių ir išmainęs dienos kursu po 100 auksinų, gavo 700.000 auksinų, kuriuos įdėjo į Ūkio banką. Bet 1923 m. už tuos pinigus Ūkio bankas, pagal to meto kursą, atidavė litais (po 175 auksinus už litą) ir indėlininkas gavo tik 4000 litų arba 400 dolerių (!!!). Kitas pavyzdys, 1921 m. vienas JAV lietuvis nupirko 48.000 vokiškų markių už 665 dolerius ir pasiuntė čekį apdraustu laišku tėvams į Lietuvą. Paaiškėjo, kad laiškas laiku nepasiekė adresato, bet po kelių metų laiškas atsirado. Siuntėjui čekis buvo sugražintas, bet, anot jo, čekis „nevertas nė sudilusio cento, nes jau tokie pinigai nebegyvuoja pasaulyje“[11]. Tokių ir panašių pavyzdžių buvo šimtai. Taigi, daugelis JAV lietuvių praradę Lietuvoje per ilgus metus Amerikoje sunkiai uždirbtus savo pinigus ir, kaip buvo rašoma 1922 m. pabaigos Lietuvos spaudoje, „nesuprasti, nieko neatsiekę, įtūžę ir atšalę nuo savo tėvynės grižo Amerikon“[12]. Visur pažymima, kad beveik visi, išskyrus keletas šimtų, paliko Lietuvą. JAV lietuvių bankrotai Tėvynėje sukėlė išeivijos pasipiktinimą. 1921 m. įvykusiame JAV lietuvių išeivių organizacijų atstovų suvažiavime buvo priimta rezoliucija dėl Lietuvos vidaus santvarkos. Rezoliucijoje nuskambėjo žodžiai, kad Lietuvoje „didelis žemesniųjų viršininkų savivaliavimas, pasipūtimas, „išponėjimas“, kyšių ėmimas, laisvės žodžio persekiojimas ir vargdienių, darbininkų ir kaimiečių spaudimas“[13]. Su tais negatyviais reiškiniais rišo ir grįžusių į Lietuvą nesėkmes.

      Apie nesvetingą Tėvynę su kartėliu ir kritika gausiai rašė JAV lietuvių laikraščiai, ypač kairesnės pakraipos ar esantys opozicijoje. Išeivijos patriotizmas, kaip taikliai pastebėjo A. Kučas, nors ir be piktos valios buvo prigesintas, širdyse pasiliko skriauda, o materialinių nuostolių jiems niekas neatlygino. Žinoma, tai palietė nedidelį amerikiečių lietuvių skaičių. Bet palietė. Ir daugiau ar mažiau palietė įtakingesnę JAV lietuvių visuomenės dalį. O kurie tokių išgyvenimų nepatyrė, Lietuvą ir savo gimines rėmė pinigais toliau[14].

      Būtina pažymėti, kad JAV lietuvių visuomenėje tuo metu pastebima ir švelninanti pozicija – siekiant išeivijai paaiškinti susiklėsčiusia sudėtingą situaciją Lietuvoje. Vaizdingiausiai problemą atskleidžia patys JAV lietuviai, spaudoje pasakodami savo įspūdžius Lietuvoje. Bandoma perspėti JAV lietuvius arba tiesiog prislopinti jų entuziazmą Lietuvos atžvilgiu, kad realiai vertintų padėtį ir neturėtų iliuzijų.  Atsiranda bandymai padėti suprasti to meto Lietuvos visuomenę, buitį, gyvenimą. Puikus to įrodymas, vienas iš įrodymų – tai nedidelė knygelė (55 p.), kurią pavyko surasti Lituanistikos tyrimų ir studijų centro bibliotekoje Čikagoje. Ji išleista savo požiūriu artimo Lietuvos liaudininkams JAV lietuvių savaitraščio Sandara (beje vienoje iš kritiškiausių Lietuvos atžvilgiu spaudinių) redakcijoje. Knygelės, įvardintos Amerikiečiai Lietuvoje, autorė Amerikoje gimusi Viktorija Vencienė ne kartą lankė Lietuvą ir turėjo galimybę apibendrinti ne tik savo, bet ir kitų pastebėjimus.

       Kaip buvo rašoma Pratarmėje, knygelės tikslai: „1) parodyti Amerikos lietuvių visuomenei Lietuvos gyvenimą taip, kaip jį randa Amerikiečiai, grįžę į savo tėvynę, 2) parodyti Lietuvos visuomenei, kur ji nekreipia domės į Amerikos lietuvius tiek, kad juos sulaikius Lietuvoje, kaipo naują ir labai reikalingą Lietuvos atsistatydinimui jėgą“[15]. Autorė į Lietuvos gyvenimą žiūrį gana objektyviai – ji mato, kaip ji pati sako, „blogąsias jo puses“, bet randa joms ir pateisinimo. Vis dėlto ji kviečia JAV lietuvius grįžti į Lietuvą ne vien tam, kad ten rasti „savotiškos garbės ar „good time““, bet tam, kad padėti Lietuvai atsistatyti po karo. Ji, priešingai nei kiti, daugiau dėmesį kreipė ne į verslo reikalų problemas, bet į buitinius nepatogumus ir kitokio bendravimo, nei JAV,  tradicijas Lietuvoje. Ji bando drąsiai pasakyti, kad daugumas grįžtančių JAV lietuvių nėra išsimokslinę, bet su tam tikru amerikietiškuoju mentalitetu, ir jie Lietuvoje susiduria su dviem visuomenės grupėmis: lietuviška inteligentija – „apsišvietusia“ ir paprastais žmonėmis (darbininkija ir kaimo valstietija) – „neapsišvietusiais“ (p. 47). Prie kurių toks „amerikonas“, dėl tam tikro savęs sureikšminimo (iškelia save savo pasiekimais, savo doleriais), nepritampa, tiesiog neranda bendros kalbos ir todėl „jis jaučiasi ne savo vietoje“ (p. 48). Ir jiems, grįžusiems į Lietuvą, kaip autorė pažymi, susidaro vaizdas, kad nuo jų visi šalinasi. Ir tai „tuos amerikonus“ labai nuvilia, jie tampa vienišais. Autorė lyg ir bando pamokyti kaip elgtis, nurodo nesusikalbėjimo priežastį, į kurias reemigrantai (sugrįžę JAV lietuviai) turėtų atkreipti dėmesį. V. Vencienės įsitikinimu nepritapimas – tai pati svarbiausia atgal išvykimo į JAV priežastis (be jokios abejonės tarp kitų priežasčių).

       Knygelėje surinkta daug, mums šiandien, gana juokingų faktų, kurie, matyt, darė neigiamą poveikį mūsų tautiečiams iš Amerikos. Pavyzdžiui, V. Vencienė pažymi, kad amerikonas Lietuvoje pasiilgsta amerikietiškų „krutamųjų paveikslų“, t.y. kino filmų. Tiesa, Kaune kinoteatras yra. Bet… Štai ką rašo autorė: „Apsilankęs pirmu kartu krutamųjų paveikslėlių teatre, jis jau vengia jo iš tolo, nesa ir geriausiame tų teatrelių nėra jokios ventiliacijos, prikabinėta dulkinų ir purvinų skarmalų, vadinamų portjeromis; o kas blogiausia, apsilankęs tokiam teatran, Amerikos lietuvis beveik žino, kad iš čia jis jau nebeišeis pats vienas: mažuliukai sutvėrimėliai, kurie čia vadinama blusomis, be galo mėgsta kabinėtis prie naujai atėjusio asmens, ypatingai gi, jei jis pasižymi išlepintu Amerikoje kūnu…“[16] Ir taip toliau, ir panašiai. Taigi, ne vienas JAV lietuvis, susidūręs su buitiniais sunkumais, pradėjo galvoti – argi įmanoma tokioje aplinkoje normaliai gyventi?

      Tiesa, reemigrantų Lietuvoje buvo ne tik iš JAV, bet ir iš Rusijos. To meto vidaus reikalų ministro Rapolo Skipičio, atsakingo už pabėgėlių grįžimą reikalus, duomenimis 1918-1921 m. iš Rusijos grįžo apie 215 tūkst. žmonių[17] (10 kartų daugiau nei iš JAV). Istorikas Egidijus Aleksandravičius savo knygoje Karklo diegas atkreipė dėmesį, kad gimtinėn grįžę Rusijos ir Amerikos lietuviai skirtingai reagavo į padėtį krašte.  Kas vieniems, anot istoriko, – amerikiečiams – galėjo pasirodyti kaip klampus ir prietaringos smulkiosios biurokratijos pragaras, kitiems – Rusijos revoliucinį terorą patyrusiems lietuviams – turėjo priminti palaimingą laisvės ir tolerancijos oazę. Jis daro teisingą išvadą, kad „tikrovė, kaip ir visur netobulame pasaulyje, buvo kažkur per tų kraštutinių nuotaikų vidurį“[18].

Kodėl Lietuvos valdžia nepasirūpino atvykusiais tautiečiais iš JAV?

       Tai klausimas, kuris turi paaiškinti kodėl taip atsitiko su mūsų grįžusiais tautiečiais, su jų pinigais? Atsakymas gana aiškus, netgi pakankamai suprantamas. Priešais naujai susikūrusios Lietuvos valstybės valdžią iškilo daug neatidedamų ir labai svarbių uždavinių: reikėjo nuo nulio kurti valstybės valdžios aparatą ir teisinę bazę, pravesti žemės ir finansų reformas, sutvarkyti krašto šveitimo reikalus. O kur dar valstybės gynyba ir santykiai su užsienio šalimis. Darbų begalės…!!!

       Tuo metu vyko ir nepriklausomybės karai su bolševikais, bermontininkais bei lenkų legionieriais 1918-1920 metais. Jaunos valdžios dėmesys buvo nukreiptas į Lietuvos kariuomenės kūrimą, kurią reikėjo pamaitinti ir apginkluoti. Beveik 90% krašto biudžeto buvo skirta Tėvynės gynybai. O po karų – šalies atstatymui. Be to, reikia turėti omenyje, kad po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvai – sugriautas kraštas: daugiau kaip 50 miestų ir didesnių gyvenviečių iki 80% sugriauti; sunaikinta ir sudeginta daugiau kaip 1200 kaimų, 270 dvarų, 57 tūkstančiai pastatų; sunaikinti arba išvežti į Rusija ir Vokietiją beveik visų Lietuvoje veikusių įmonių įrengimai. Buvo ištrypti, sudeginti ar nuganyti žemdirbių pasėliai. Vokiečiai negailestingai kirto Lietuvos miškus. Ir rusai, ir vokiečiai rekvizavo arklius ir pan. Žinome, kad 1915 metais į Rusiją buvo išvežti Lietuvos gyventojų indėliai bankuose – maždaug 97 milijonai carinių rublių. Ir tokiu būdų gyventojai neteko savo santaupų, kurios niekuomet nebuvo sugrąžintos. Remiantis ekonomistų paskaičiavimais, Lietuvos nuostoliai kare siekė apie 6 milijardus 300 milijonų carinių rublių[19] (milžiniški pinigai!!!).

       Vadinasi, pirmoje vietoje Lietuvos vyriausybei buvo neatidedami valstybiniai reikalai. O JAV lietuviams tuo metu paprasčiausiai neužteko nei laiko, nei specialistų valstybės aparate. Jų klausimas buvo nukeliamas į ateitį. Vėliau Lietuvos politikai rado jėgų tas klaidas pripažinti. Tik po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Lietuvoje tautininkų vyriausybė pradėjo vykdyti palankių sprendimų emigrantams politiką: skirta nemažai lėšų, kreipiamas praktiškas dėmesys į išeivių poreikius, siekiant sustiprinti ryšius su užsienio lietuviais. Ryšiai palaipsniui buvo atkuriami, skriaudos primirštamos[20]. Bet Antrasis pasaulinis karas vėl viską sujaukė…

Naujosios imigracijos – JAV lietuvių dipukų kartos – sugrįžimas į Lietuvą ir jų padėtis

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. taip pat sulaukėme, tiesa, palyginant negausios imigracijos. 2006 m. liepos mėn. žurnalas Veidas nr. 29 rašė apie į Lietuvą sugrįžusius „amerikonus“: „Per šešioliką nepriklausomybės metų į tėvynę iš Vakarų ir Rytų sugrįžo per 20 tūkst. lietuvių. Maždaug 5.000 grįžusių – Amerikos lietuviai. Jų gyvenimas Lietuvoje nė kiek nesuprastėjo, nes geros pensijos jiems leidžia įsigyti puikius butus Vilniaus senamiestyje ir gyventi be rūpesčių“[21]. Buvo pakalbinti kai kurie tautiečiai (tiesa, jau dabar palikę šį pasaulį). Jiems pateiktas klausimas: Kas lėmė apsisprendimą iš JAV grįžti į Lietuvą visam laikui? Pavyzdžiui prof. Kazys Almenas atsakė: „Esu lietuvis. Kokie gali būti klausimai? Todėl ir grįžau. Jokių apsisprendimų neprireikė. O žmoniškosios problemos visur panašios. Lietuva – normalus kraštas. Daugiau šiuo klausimu neturiu ko pasakyti“. Poetas Kazys Bradūnas pareiškė, jog nenorėjo grįžti į Lietuvą urnoje, kaip dažnai pasitaiko. Tad nusprendė atvykti anksčiau ir pajusti savo tėvynės žemę po kojomis. Pakalbintas žiniasklaidininkas Romas Sakadolskis sakė: „Mes juk negrįžome, o tiesiog čia atvykome gyventi (…) Lietuva visada buvo mano dvasiniai namai, todėl gyvendamas čia vos antrus metus, nesijaučiu kaip svečias, man nereikėjo adaptuotis“[22]. Pakalbintų buvo ir daugiau. Nuotaikos pakankamai pozityvios, nors priekaištų turėjo.

      Žinome, kad didžioji dalis pokarinės išeivijos ir jų atžalų taip ir negrįžo į Lietuvą. Iš savo asmeninių pokalbių su senaisiais išeiviais galiu pasakyti, kad tai daugiau nusvėrė žmoniškieji svertai – vaikai ir anūkai gyvena JAV (ar kitoje šalyje), Lietuvoje artimų giminių neliko, draugai ir veiklos sritys yra taip pat ne Lietuvoje. Visos kitos paminėtos priežastys – biurokratijos išsikerojimas Lietuvoje, korupcija, demokratijos stoka, pavojinga Lietuvos geopolitinė padėtis ir kt. – buvo tik antraeilės priežastys ar iš vis neminimos. Yra ir tokių tautiečių (ne tik tarp JAV lietuvių) , kuriems visiškai neįdomi ta Lietuva. Teko sutikti ir tokių, kurie nė karto nesilankė Lietuvoje, bet gyvena su prieškario ar tarybinių laikų Lietuvos vizija. Labai norėtųsi, kad tokių tautiečių būtų kuo mažiau. Įdomios patirtys ir naujųjų išeivių tarpe. Bet tai jau kitos istorijos!

[1] Literatūroje ir to laikmečio kalboje juos įprasta vadinti iš anglų kalbos paimtu skoliniu grinoriais, kuris reiškė naujoką, neseniai atvykusi imigrantą.

[2] Vietiniai JAV lietuviai naujuosius imigrantus iš Lietuvos po 1990 m.  vadino tarybukais arba trečiabamgiais.

[3] Kapočius L. Senoji išeivija ir Lietuva: klasinė, ideologinė ir politinė diferenciacija santykiuose su Lietuva (1868-1940 m.). Vilnius: Mintis, 1981, p. 256, 259 (Norkus K. Svečiai iš Amerikos. Lietuvos žinios, 1922, liepos 22, p. 2).

[4] Tuometinis 1 dol. buvo maždaug lygus dabartiniams 40 dol.

[5] Amerikos lietuvių istorija. Redagavo dr. Antanas Kučas. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1971, p. 527.

[6] Šalčius M. Turizmas kaip tautos šaka. Tautos ūkis, 1934, nr. 6-7, p. 167.

[7] Gineitis K. Amerika ir Amerikos lietuviai. Su 167 paveikslais. Kaunas; Varpo spaustuvė, 1925,  p. 302.

[8] Pakštas K.  Amerikiečių nepasisekimai Lietuvoje. Draugas, 1925, kovo 21, nr. 67, p. 2.

[9] Aleksandravičius E. Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija. Vilnius: Versus aureus, 2013, p. 278.

[10] Skirius J. Lietuvos istorikės profesorės Aldonos Gaigalaitės (1927-2015) netekus. Lituanistica, 2016, t. 62, nr. 1, p. 66.

[11] 1928 04 16 K.Jasiūno iš Čikagos laiškas Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 37, l. 272; Amerikos lietuvių istorija. Redagavo dr. Antanas Kučas. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1971, p. 527-528; Kapočius L. Senoji išeivija ir Lietuva: klasinė, ideologinė ir politinė diferenciacija santykiuose su Lietuva (1868-1940 m.). Vilnius: Mintis, 1981, p. 262.

[12] Karsokas A. Ar reikalingas amerikiečių departamentas? Lietuvos žinios, 1922, gruodžio 13, nr. 233, p. 1.

[13] Kasperavičiūtė V. Emigracija iš Lietuvos 1918-1940 m. Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920-1940 m. Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 16.

[14] Amerikos lietuvių istorija. Redagavo dr. Antanas Kučas. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1971, p. 528.

[15] Vencienė V. Amerikiečiai Lietuvoje. So. Boston: Sandara, 1922, p. 1.

[16] Ten pat, p. 46.

[17] Skipitis R. Nepriklausomą lietuvą statant. Atsiminimai. Chicago, 1961, p. 265.

[18] Aleksandravičius E. Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija. Vilnius: Versus aureus, 2013, p. 279.

[19] Terleckas V. Pinigai Lietuvoje 1915-1944. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992, p. 7-8; Terleckas V. Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai. Vilnius, 2009, p. 176.

[20] Plačiau žiūr.: Skirius J. Lietuvos valdžios ryšiai su JAV lietuviais 1926-1940 metais: suartėjimo kelių paieškos. Vilnius: LEU leidykla, 2016, 500 p.

[21] Jazukevičiūtė D., Vernickaitė A. JAV lietuviai tėvynėje ilgisi Padėkos dienos ir amerikietiškos picos. Veidas, 2006, liepos 20, nr. 29, p. 38.

[22] Ten pat, p. 38-39.

The post Juozas Skirius. Kas skatino sugrįžusius JAV lietuvius vėl išvykti iš tėvynės 1920-1923 m.? appeared first on Voruta.