Quantcast
Channel: Išeivija – Voruta
Viewing all 176 articles
Browse latest View live

Alantoje stovyklauja Sibiro lietuvių vaikai

$
0
0

Liepos  1–15 d. Alantoje (Molėtų raj.) vyksta Švietimo ir mokslo ministerijos organizuojama lietuvių kalbos ir kultūros stovykla Rusijos šiaurės ir Sibiro lietuvių vaikams ir jaunimui.

„Džiaugiamės galėdami sudaryti galimybę Sibiro lietuvių vaikams pamatyti savo tėvų ir protėvių žemę, išmokti lietuvių kalbą, susipažinti su kultūra ir istorija, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. – Tokios stovyklos įsimena ilgam ir padeda išlaikyti ir stiprinti ryšius su Lietuva.“

Į stovyklą atvyko per 30 lietuvių kilmės vaikų ir jaunuolių iš Sankt-Peterburgo, Maskvos, Petrozavodsko, Ulan-Udės lietuvių bendruomenių ir lituanistinių mokyklų.

Stovyklautojai mokosi lietuvių kalbos, lietuviškų dainų ir šokių, tradicinių patiekalų gamybos, susipažįsta su Lietuvos kultūra ir etnokultūra, dalyvauja kultūrinėse pažintinėse išvykose į žymias Lietuvos vietas. Stovykloje vyksta Lietuvos istorijos ir geografijos pamokos.

Švietimo ir mokslo ministerija stovyklą remia jau ketvirtus metus siekdama, kad tai taptų tradicija, padedančia Rusijos kraštuose gyvenantiems lietuviams mokytis lietuvių kalbos, išsaugoti tautinę kultūrą, palaikyti ir stiprinti ryšius su Lietuva.

Stovykla Alantoje – viena iš trijų, tradicinėmis tampančių Švietimo ir mokslo ministerijos remiamų stovyklų užsienio lietuvių vaikams. Liepos viduryje antrus metus Rumšiškėse rengiama stovykla sukvies lietuvaičius iš viso pasaulio statyti miuziklo. Rugpjūčio mėnesį  į kūrybinę stovyklą pajūryje bus pakviesti Karaliaučiaus srityje gyvenančių lietuvių vaikai.

Švietimo ir mokslo ministerijos
Komunikacijos skyrius


Lietuvybė – šykštus darbdavys, bet be jos negali

$
0
0

 

Raimundas M. Lapas: ,,Man pavojinga sėdėti prie kompiuterio. Su kiekvienu klavišo paspaudimu vis atrandu naują, iki šiol nežinomą lietuvį”. Darbo aplinkoje savo namuose. 2016 m. (Jono Kuprio nuotr.)

Vaida LOWELL, draugas.org

„Draugo” puslapiuose dažnai matoma Raimundo Mariaus Lapo pavardė. Informatyvūs, detalūs tiriamieji straipsniai apie lietuvybę, išeiviją ir lietuvius – Raimundo sritis. Neįkainojamą jo indėlį tiriamosios žurnalistikos srityje šiemet įvertino Lietuvių rašytojų draugija. Už Raimundo Lapo straipsnius lietuvių istorijos, literatūros ir kultūros temomis draugija šių metų pradžioje paskyrė literatūrinę premiją. Deja, šis svarbus faktas liko spaudos nepastebėtas. Šios draugijos premiją šiemet gavo ir rašytoja Rūta Šepetys. Simoboliška, kad sveikinimo raštą Raimundas Lapas rado savo pašto dėželėje Vasario 16-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės dieną!

384 puslapių iliustruotas žinynas ,,Ten, ekrane sužibus: Amerikos lietuvių kinematografija 1909–1979”.
Jaunystės nuodėmė – 384 puslapių iliustruotas žinynas ,,Ten, ekrane sužibus: Amerikos lietuvių kinematografija 1909–1979”. Po septynių gimdymo metų ir dar beveik dvejus pragulėjęs spaustuvėje šis ,,kūdikis” išvydo dienos šviesą 1983-aisiais.

Žurnalistinės temos – gilios

Mano žurnalistinė pažintis su Raimundu prasidėjo prieš daugiau nei ketverius metus. Tuomet su kolege Gerda Butkuviene buvome ką tik išleidę knygą „Titaniko lietuviai”. Knygos tematika apie lietuvius, atsidūrusius garsios pasaulio katastrofos įvykių sūkuryje, sudomino Raimundą, su šia tema jis supažindino ir „Draugo” skaitytojus.

Mūsų profesinė draugystė tebesitęsia iki šiol. Nekantriai laukiu  naujų Raimundo straipsnių, kurie nėra paviršutiniški faktų kratiniai. Raimundas detaliai įsigilina į rašomą temą, pateikia įvykių priešistorę, supažindina su faktais, paklausia taiklių ir šmaikščių klausimų, iliustruoja temas retomis archyvinėmis fotografijomis. Tam įtakos turi ir tai, jog Raimundas – buvęs muziejininkas ir bibliotekininkas arba kaip jis save pavadina –„krapštukas dokumentalistas”. Bendraujant su Raimundu laikas ištirpsta – pasakojimai įtraukia.

Įdomu, kad Raimundas gimė ir užaugo Čikagoje, bet neaugo lietuviškose Čikagos apylinkėse, kaip daugelis jo kartos draugų, užaugusių Marquette Parke, Gage Parke ar Brighton Parke. Jis augo Melrose Parke, vakariniame Čikagos priemiestyje. Čia taip pat buvo lietuvių bendruomenė, veikė šeštadieninė „vargo” mokyklėlė, kurioje, susispietę į ankštas patalpas, rinkosi įvairaus amžiaus vaikai, mokėsi lietuviško žodžio. Raimundo tėvai buvo užsiėmę, dirbo šešias dienas per savaitę ir neturėjo laiko eiti į teatrą, operas ar meno parodas. Save jis vadina savamoksliu lietuviu, tačiau jo lietuvių kalbos stiliaus galėtų pavydėti ne vienas Lietuvoje gimęs ir užaugęs tautietis.

Šaukia naujos pavardės

Raimundo žurnalistinių pėdsakų aptikti galima dar jo vaikystėje. Jau būdamas vaikas jis siųsdavo straipsnelius į „Draugo” vaikų skyrių „Tėviškės žiburėlis”. Tapęs paaugliu įsidarbino savanoriu muzikologo Juozo Žilevičiaus įkurtame muzikologijos archyve jėzuitų vienuolyno patalpose, Gage Parke, Čikagoje. Čia besidarbuodamas Raimundas aktyviai ėmė bendradarbiauti su du kartus per savaitę Clevelande leidžiamu laikraščiu „Dirva”. 1977 m. Vilniaus universitete Raimundas studijavo užsienio lietuviams skirtuose kursuose. Visa tai formavo vis tampresnį ryšį su lietuvybe ir Lietuva.

Raimundas juokauja, kad kiekviename į rankas paimtame žurnale jis ieško lietuviškų pavardžių, niekada nepalieka kino salės po paskutinio akordo, o atidžiai peržiūri kūrėjų ir aktorių pavardes ir ieško lietuviškų sąsajų. „Man yra pavojinga atsisėsti prie kompiuterio, nes tiesiog šaukte šaukia kiekvieną mielą dieną naujos pavardės iš įvairiausių sričių, ypatingai tokiose vietose kaip New Yorke, Čikagoje, Los Angeles – visur. Naujai atvykę emigrantai: juvelyrai, madų dizaineriai, fotografai, profesionalūs menininkai, kaip sakoma, sąrašas – begalinis. Atskleisti būtent jų gyvenimo istorijas yra pats įdomiausias dalykas”.

Raimundas M. Lapas.
Raimundas M. Lapas su ,,Ten, ekrane sužibus: Amerikos lietuvių kinematografija 1909–1979” iliustruotu žinynu.

Horizonte – knygų leidybos idėjos

Dabar – spaudos žurnalistas, bet 33 savo karjeros metus jis yra atidavęs radijo žurnalistikai. Radijo laidų skaičiai įspūdingi: prie mikrofono praleista beveik 5 000 valandų, parengta per 2 500 laidų.

Būdamas vos 16 metų amžiaus 1971 m. Raimundas sudarė ir išleido pirmajį Lietuvos valstybinių mokesčių ženklų katalogą (500 egz. tiražu). Pirmas blynas neprisvilo. Tuomet filatelistai savo rankose dar nebuvo turėję specializuoto Lietuvos pašto ženklų katalogo.

Kita knyga – „Ten, ekrane sužibus: Amerikos lietuvių kinematografija 1909–1979” (lietuvių ir anglų k., 1983 m.) dienos šviesą išvydo, kai kompiuteriai neegzistavo ir viską tekdavo rinkti po kruopelę. Detalus, kaip pats Raimundas sako, alinantis, medžiagos rinkimas ir tyrimas užtruko apie septynerius metus. Kol draugai su merginomis į pasimatymus eidavo ar baruose laiką leisdavo, Raimundas rausėsi po archyvus ir rašė, rašė, rašė.

Laikai pasikeitė, internetas atvėrė naujas tyrimų galimybes ir Raimundas kunkuliuoja naujomis leidybos idėjomis, kurioms suskaičiuoti kažin ar abiejų rankų pirštų užtektų. Žurnalistas atvirauja, kad norint įgyvendinti šias idėjas, tetrūksta finansinės paramos tyrimo ir knygų rašymo laikotarpiui bei leidybos išlaidoms padengti. Juk rašymas už „ačiū” – tai ne sviestas, ant duonos jo neužtepsi.

„Born in Lithuania”

Pasaulio litvakų biografijų žinynas – viena Raimundo prioritetinių idėjų. Ne vieną straipsnį apie litvakus parašęs žurnalistas nori iškelti litvakų nuopelnus į dienos šviesą globaliu mastu. Pavyzdžiui, visi savo piniginėse nešiojamės litvako nuopelną – JAV vieno cento monetą, kurios dizainą, skirtą JAV prezidento Abraham Lincoln 100-osioms gimimo metinėms paminėti, 1909 metais sukūrė žymus skulptorius, kilęs iš Šiaulių, vėliau persikėlęs gyventi į New Yorką, Victor David Brenner.

Prieš porą metų Raimundas turėjo garbę kalbėtis su lietuvių kilmės Nobelio premijos laureatu profesoriumi Robert Shiller, kurio asmenybė  ir istorija tokia įdomi, kad apie jo šeimos medį galima būtų ir atskirą knygą išleisti.

Tuomet jam ir dingtelėjo mintis – turime R. Shiller, turimą kitą lietuvį – Nobelio premijos laureatą – Czeslaw Miłosz, bet kodėl nepasidomėjus litvakais? „Drauge” jis paskelbė pradinę apžvalginę studiją („Lietuvos indėlis į Nobelio premijų aruodą”, 2013 m. gruodžio 10 d.). Šiame prieš trejus metus atliktame tyrime iš maždaug 840 Nobelio premijos laureatų jis atrado apie 30 litvakų. „Maža kaip musytė Lietuva, nors kadaise ir buvo nuo jūros iki jūros didžiausia šalis Europoje, davė pasauliui daug žymių litvakų iš įvairiausių sričių: ir ekonomikos, ir pramogų verslo, ir meno”, – sako Raimundas Lapas.

„Nuėjus į muziejų prie meno kūrinių dažnai galima pamatyti prierašą ‘Born in Lithuania’, išgirsti šį pristatymą per radiją. Aš pagalvojau, kad yra labai svarbu tuos visus žmones pateikti pasauliui. Mano sąrašuose tokių žmonių yra 400–500. Broliai Shubert – teatrą mylintis žmogus iš karto juos atpažins. Jie – trys broliai emigrantai iš Kudirkos Naumiesčio. Arba Jack Benny – žymusis komediantas smuikininkas, komikų ansamblis „Three Stooges” (Red. – litvakų iš Kauno Jeanie ir Salomon Gorovitz sūnūs Moe, Shemp ir Curly Howard gimė New Yorke). Kur nepasisuksi – ank kiekvieno kampo pamatysi litvaką, tad kodėl jų neįamžinus?” – retoriškai klausia Raimundas Lapas ir  pridūrė: „Savo rankose turime diplomatinį kozirį – suartinti dviejų šalių santykius”.

Legendinė bilijardo meistrė – Jean Balukas.
Legendinė bilijardo meistrė – Jean Balukas.

Lietuviai – ne vien krepšiniu gali didžiuotis

Kita Raimundo idėja – žinynas apie lietuvių kilmės amerikiečių sporto veikėjus. Jis juokauja, kad lietuviai galvoja, jog esame krepšininkų tauta. Ir tuoj pat priduria: „Iš tikrųjų – ne tik. Esame imtynininkų, boksininkų ir kitų sporto sričių tauta.” Raimundas yra rašęs apie plaukikę Albiną Osipavičiūtę iš Worchester, Massachusetts valstijos, kuri 1928 m. tapo 100 m. plaukimo laisvuoju stiliumi JAV čempione ir pagerino tris nacionalinius rekordus, o tais pačiais metais vykusiose olimpinėse žaidynėse Amsterdame pasiekė naujų olimpinių ir pasaulio rekordų. Iš 1936 m. Berlyno olimpiados turime kitą sportininką Amerikos lietuvį vyrą, laimėjusį bronzos medalį. Raimundas priduria, kad yra ir žymių biliardo bei golfo žaidėjų.

Šis žinynas būtų „coffee table” formato, skirtas pavartyti ir susipažinti. R. Lapas įsitikinęs, jog svarbiausias rinkodaros elementas jo knygų leidyboje – anglų kalba. Leidiniai būtų prieinami visiems Amerikos lietuviams, trečios ar ketvirtos kartos, kuriems jau sunku suprasti lietuvių kalbą, bei amerikiečiams, besidomintiems sporto istorija.

„Dainiaus Zubraus ar Jono Valančiūno pavardes visas pasaulis žino, bet jei pasakysi Jean Balukas, tai daugelis ir Jean Balukas atsimins”, –  postringauja Raimundas. Išties, Jean Balukas (57 m.) gyvena Brooklyne, yra žymi pasaulio biliardo čempionė. 1966 m., būdama šešerių metukų amžiaus, ji pasirodė telelaidoje „I’ve Got a Secret” su vedėju Steve Allen. Laidoje reikėdavo atspėti žmogaus profesiją, užduodant klausimus. Niekas negalėjo atspėti, kad maža mergaitė Jean buvo pasaulio biliardo čempionė!

Jean parašytų biliardo vadovėlių galima rasti interneto knygų parduotuvėse. Šie vadovėliai, įvertinti kelių šimtų dolerių sumomis, anot Raimundo, laikomi biliardo mėgėjų „šventuoju raštu”. „Bandydamas šiuo projektu sudominti Lietuvoje esančias organizacijas, leidyklas, kreipiausi į savo pažįstamą, kuris, kai lankydavosi Čikagoje, visuomet dalyvaudavo mūsų radijo laidose, – Lietuvos olimpinės akademijos (LOA) vadovą Artūrą Poviliūną. Jis patarė kreiptis į spaudos atstovą, buvusį sportininką, Valentiną Alekną. Pamaniau, LOA leidžia knygas, galbūt būtų įdomu. Valentinas mandagiai išklausė, bet paaiškino, kad Lietuvoje knygai anglų kalba būtų per maža rinka. Argumentas, kad Amerika būtų raktas į plačią rinkodarą, jo neįtikino. Po kelių mėnesių pasirodo leidinys „Невидимая сторона олимпийской медали. Артурас Повилюнас, Алоизас Урбонас. Vilnius: Gairės, 2016. – 272 p. (Red. – liet. „Nematyta olimpinio medalio pusė”. Artūras Poviliūnas ir Aloyzas Urbonas.) Olimpiečiai bijo anglų kalbos, tačiau ‘gimtosios’ kalbos negali užmiršti. Yra labai skaudu”. Galbūt Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sporto sąjunga (ŠALFASS) susidomėtų… Mano amžiną atilsį tėveliai ir brolis Tomas aktyviai dalyvavo ŠALFASS veikloje. Tėveliai buvo vieni iš pirmųjų Čikagos golfo klubo steigėjų”, –  mintimimis dalijasi Raimundas.

Švento kryžiaus bažnyčia – gražiausia lietuviška šventykla Čikagoje. 1935 m. atvirutė.
Švento kryžiaus bažnyčia – gražiausia lietuviška šventykla Čikagoje. 1935 m. atvirutė.

Kišeninis gidas po lietuvišką Čikagą

Aukščiau paminėti du projektai – svarbiausieji Raimundo planuose, tačiau jis turi ir kitų idėjų. Pavyzdžiui – anglų kalba parengtas kišeninio formato gidas po senąją lietuvišką Čikagą. Pernai Raimundas buvo paruošęs išsamų straipsnį „Drauge” apie įdomias Čikagos miesto su lietuvybe susijusias vietas, kviečiantį į Dainų šventę susirinkusius dalyvius ir miesto svečius aplankyti ne tik maldos namus, bet ir „Ramovos” kino teatrą, kuris, nors daugelį metų stovi tuščias, yra pripažintas Čikagos architektūrinės komisijos kaip vienas įdomiausių savo architektūra kino teatrų Čikagoje, kitas vietas („Lietuviško kultūrinio paveldo gidas”, 2015 m. liepos 2–4 d.).

Tačiau Čikagoje yra daug daugiau įdomių vietovių, kurios patektų į šį gidą. Iš įdomesnių vietų Raimundas pamini žinomo gangsterio Alvin Karpio istoriją. Jo tėvai Karpavičiai gyveno Čikagos Humboldt Parko rajone. Dar – brolių Shubert teatras, ne kartą keitęs pavadinimą.

Pirmą kartą Čikagoje besilankantiems ir nedaug laiko turintiems keliauninkams Raimundas pataria aplankyti dvi seniausias bažnyčias. Viena – tai Dievo Apvaizdos – su nuostabiais vitražais, lietuviškai išgraviruotomis Kryžiaus kelio stotimis. Bažnyčios kertiniame akmenyje yra užrašas lietuvių, anglų ir ispanų kalbomis, skelbiantis, kad 1978 m. čia lankėsi Popiežius Jonas Paulius II. Kita – tai Šv. Kryžiaus bažnyčia, neseniai atšventusi savo 100 metų jubiliejų. Keramikinės grindų plytelės buvo atgabentos iš Lietuvos, taip pat ten yra keturi milžiniški vitražisto Adolfo Valeškos tapybos darbai.

Dėmesio centre – Pasaulinė paroda New Yorke 1939 – 1940 m.

1939 m. rugsėjo 10-osios – ,,Lietuvių dienos" Pasaulinėje parodoje New Yorke suvenyrinis ženklelis.
1939 m. rugsėjo 10-osios – ,,Lietuvių dienos” Pasaulinėje parodoje New Yorke suvenyrinis ženklelis.

Lietuvos paviljono Pasaulinėje parodoje New Yorke 1939–1940 m. tema taip pat galėtų tapti atskiru leidiniu, kuri sudomintų kolekcininkus, istorikus, meno mėgėjus. Raimundas išeivijos spaudoje yra skelbęs nemažai straipsnių šia tema. Daugelis parodos eksponatų, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, negalėjo sugrįžti į Lietuvą.

„Iš tikrųjų paviljonas buvo mūsų garsaus skulptoriaus Vytauto Kašubos nuopelnas. Yra išlikęs net spalvotas brolių Kazio ir Mečio Matuzų kino filmas iš 1939 m. lietuvių dienos, kurioje dalyvavo per 3 000 lietuvių dainininkų”, – pasakoja Raimundas.

Projektas įamžinti karčiamas

Mūsų pokalbyje suskamba seniai girdėtas žodis „karčiama”. Pasirodo, Raimundas turi pakankamai medžiagos apie lietuvių užeigas – karčiamas Čikagoje ir Illinois valstijoje 1892– 1992 m., jog ši tema galėtų išsiplėsti į atskirą knygą. „Karčiama buvo viskas: ir bankas, ir finansinis patarėjas, ir psichiatras, ir gydytojas, ir vertėjas, ir piršlys, kur žmonės, ypač senieji emigrantai, rasdavo pagalbą ir prieglobstį”, – porina Raimundas.

Kodėl minimi būtent 1992 metai? „Nes Čikagoje po 1992 m. išnyko visos lietuviškos karčiamos. Pavyzdžiui, Marquette Parke, vien 69-oje gatvėje, tarp California ir Western, buvo 15-ka lietuviškų karčiamų. Šiandien išliko vos viena. Bet yra dar svarbesnis – psichologinis reiškinys. Kažkada karčiamos buvo susitikimų, bendravimo vieta. Nežinau, ar yra atitikmuo lietuvių kalboje, bet mes praradome savo lietuviškus „neighbourhoods”: Marquette Park, Gage Park, Brighton Park, Bridgeport, Cicero. Jau negali išeiti į gatvę, kaip prieš 50 metų, ir susikalbėti lietuviškai. Užeigos klestėjo ne vien Čikagoje, bet ir visame Illinois. Net Springfielde, Illinois sostinėje, jau turiu užregistravęs 10 lietuviškų karčiamų”, – apibendrina Raimundas Lapas. Prikelti jų istoriją – tai papasakoti apie tuo metu gyvenusius žmones.

Marijampolės pašto istorija, dedikuota motinai

Tik po 40 aistringų paieškos metų Ženevoje pavyko užtikti voką, išsiųstą iš Vilniaus geto.
Tik po 40 aistringų paieškos metų Ženevoje pavyko užtikti voką, išsiųstą iš Vilniaus geto.

Marijampolės pašto istorija 1820 – 1955 m. – tema, kuri būtų šeimyninis paminklas Raimundo a. a. mamos, gimusios Marijampolėje, Vilhelminos Kubiliūtės atminimui. Anot Raimundo, Marijampolės geografija įdomi – tarsi langas iš rytų į vakarus – įdomus aspektas filatelistams, ne tik lietuviams, bet ir lenkams bei žydams. „Labai norėtųsi, kad mano motiną pažinę žmonės, jų draugai, kurių jau nedaug yra likusių tarp gyvųjų, padėtų man pastatyti paminklą mano motinos garbei – ne iš akmens, kuris jau daugelį metų stovi Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse”, – sako jis.

Leidinys „Vilniaus pašto istorija 1700–1953 m.” taip pat būtų skirtas filatelistams. Nors Raimundas gimęs Čikagoje, save jis laiko ir vilniečiu. Kai pirmą kartą 1976 m. jis lankėsi Lietuvoje, Vilnius jį sužavėjo savo dinamiškumu ir kosmopolitiškumu. Vien iš Vilniaus keliavusių laiškų Raimundo kolekcijoje yra apie 3–4 tūkstančius. Paminėtinas pirmasis Rusijos pašto ženklas, išleistas 1857 m., ant voko keliavęs iš Vilniaus. Leidinyje vietos rastų ir Napoleono kareivių laiškai, 1812 m. siųsti iš Vilniaus į Prancūziją. Čia būtų ir istorija apie retenybę, vieną iš trijų žinomų vokų pasaulyje, 1870 m. oro balionu iš Paryžiaus pristatytą į Vilnių. Vienas naujausių atradimų, net 40 metų užtrukusių paieškų rezultatas – vokas, Antrojo pasaulinio karo metais siųstas iš Vilniaus geto.

Domina Art déco ištakos tarpukario Vilniuje 

Art déco ištakos tarpukario Vilniuje – dar viena tema, kuri galėtų tapti knyga. Raimundas jau seniai domėjosi Art déco istorija Lietuvoje. „Mane visada labai intrigavo pramoninis Art déco: radijo imtuvai, namų apyvokos reikmenys, virduliai kavai virti, elektriniai prietaisai, įpakavimai, saldainių dėželės. Labai dramatiška – gladiatorius joja vežime, pakėlęs kardą – saldainių dėžutė.”

Žurnalistas yra sukaupęs daug originalių to meto knygų, žurnalų viršelių su tikrais Art déco pavyzdžiais. Prieš porą metų „Draugo” skaitytojai turėjo puikią progą susipažinti su tarpukario Vilniaus menu Raimundo straipsniuose: „Tarp gražių viliokių ir raumeningų atletų… Art déco ištakos Vilniuje iki 1940-jų (I) (2014 m. rugpjūčio 16 d.), „Stilius – prabangos ir tobulumo išraiška. Art déco ištakos Vilniuje iki 1940-ųjų (II)” (2014 m. rugpjūčio 23 d.) ir ,,Du kartus pasirodyti pokylyje su ta pačia suknele – šiukštu. Art déco ištakos Vilniuje iki 1940-ųjų (III)” (2014 m. rugpjūčio 30 d.).

Pažintis su Piotr Rypson, dailės istoriku, vienu iš Lenkijos nacionalinio muziejaus vadovų, Čikagos konferencijoje prieš porą metų, įkvėpė Raimundą dar giliau pasidomėti Vilniaus Art déco menu. Konferencijoje istoriko pristatyta tema buvo lenkiškas požiūris į Art déco už Lenkijos ribų – apie krokuvietį dailininką Tadeusz Peiper, kuris nuo 1925 m. gyveno ir kūrė Ispanijoje, Madride.

Kvietimai su aukso ir sidabro papuošimais, pluoštas Vilniaus kabareto naktinių klubų šokėjų nuotraukų pavyzdžių iš Raimundo kolekcijos sužavėjo dailės istoriką, ir jis, vos grižęs į Varšuvą, Raimundui atsiuntė savo parašytą knygą anglų kalba „Against All Odds” apie Lenkijos grafikos dizainą 1919–1945 m. Joje daug informacijos ir apie Vilnių. Istorikas patarė Raimundui kreiptis į tą pačią nedidukę leidyklą su trijų žmonių komanda, leidžiančią įvairią meninę literatūrą. Raimundas turi idėjų išleisti keletą straipsnių Lenkijos ir Lietuvos spaudoje, kurie būtų tarsi jo tarptautinė vizitinė kortelė, ieškant leidybos rėmėjų.

Žvilgsnis į Lietuvos kavinių kultūrą iki Antrojo pasaulinio karo

Su Raimundu kalbėjomės ir apie dar vieną knygos idėją – apie restoranų ir kavinių kultūrą Lietuvos didmiesčiuose nuo seniausių laikų iki Antrojo pasaulinio karo. Tokią knygą (dalinai jau paruoštą) Raimundas skelbtų lietuviškai. Į šį projektą galbūt įtrauktų ir Lietuvoje studijuojančius doktorantus.

„Puikiai visi žinome apie ‘Metropolio’ restoraną Kaune, kur vyko daug skandalų, kur ponia prezidentienė Sofija Smetonienė turėjo atskirą kambarėlį su bridžo stalu, kur su ‘grietinėle’ ir kitom diplomatų žmonom po pietų lošdavo kortomis. Yra daug pikantiškų istorijų”, – sako pašnekovas.

Knygą papuoštų ikonografinė medžiaga – seni meniu, nuotraukos, plakatai. Visa tai apjungus pikantiškais tekstais ir anekdotais, būtų galima išleisti knygą, kuri Lietuvoje sulauktų susidomėjimo.

Idėjoms įgyvendinti trūksta finansinės paramos

Raimundas sako, kad Lietuvių rašytojų draugijos įteikta premija – tai paskatinimas nenustoti rašyti. Ir priduria: „Lietuvybė – šykštus darbdavys, nemokantis algų. Iš lietuvybės negali pragyventi, bet be jos – tu niekas. Man nesupratamas Lietuvių Fondo žvilgsnis į išeivijos lietuvius. Didžiulis dėmesys stipendijoms studentams ir Lietuvoje, ir čia. Ir kur yra tie lietuvaičiai šiandien? Juk tikrai yra vertingų projektų, kurie nuskambėtų už mūsų lietuviško kaimelio ribų ir atneštų rezultatų”.

„Už nepilnų dvejų metų mes minėsime Lietuvos 100 metų Nepriklausomybės jubiliejų – būtų puiki proga paskelbti ar litvakų žinyną, ar lietuvių kilmės sportininkų istoriją. Išties, norint šias idėjas įgyvendinti, tetrūksta lėšų”, – prisipažįsta žurnalistas Raimundas Lapas.

9-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vien 69-oje gatvėje Čikagoje buvo 15 lietuviškų užeigų. Iš k.: bibliotekininkas Raimundas M. Lapas, politologas Edvardas Tuskenis, svečiai iš Vilniaus – muzikologas Bronius Ambraziejus ir teatro kritikė Ramunė Zdanavičiūtė bei baro savininkas Vladas Andrijauskas. 1988 m. (Eugenijaus Butėno nuotr.)

 

 

http://www.draugas.org/lietuvybe-sykstus-darbdavys-bet-be-jos-negali/

Netekome senųjų prūsų gynėjo Gerhardo Lepos

$
0
0

Dr. Martynas PURVINAS, archit. Marija PURVINIENĖ, Kaunas

 

Grėsmingais sovietinės okupacijos laikais daugumai Mažosios Lietuvos gyventojų pasitraukus į Vakarus, praradome didelę jėgą – daugybę gabių ir darbščių žmonių, kurie kitomis sąlygomis būtų padėję savo gimtinei ir aplinkiniams kraštams. Tą nepataisomą nuostolį vis labiau jusime, ištisoms Lietuvos gyventojų kartoms išsibėgiojant į turtingesnes pasaulio vietas. Negailestinga laiko tėkmė nusineša jau paskutinius Mažosios Lietuvos senbuvius, aktyvesnius išeivijos veikėjus. 2016 m. rugsėjo 11 d. mirus Gerhardui Lepai, nutrūko dar viena reikšminga gija, jungusi Vokietijoje apsistojusius lietuvininkų krašto išeivius su jų gimtine ir visa Lietuva.

G. Lepa gimė 1933 m. pasienio kaime Šakiuose (dabar Tauragės raj.). Jo tėvas ten atsikėlė iš Kuturių, gausios giminės atstovai buvo išsibarstę Pagėgių – Tilžės apylinkėse, jie minėti XVII-XVIII a. dokumentuose. Antai, 1742 m. gimęs Jons Liepa gyveno Stumbragirių kaime. Įvairūs raštininkai tą pavardę užrašydavo nevienodai, ne vienas Liepa save kildindavo iš senųjų prūsų ir skalvių. Toje giminėje būta mokytojų, gydytojų; iš jos kilusi ir dabar Vokietijoje besidarbuojanti žinoma kraštotyrininkė Gabriela Bastemeyer, parengusi vertingų knygų apie panemunių kraštą ir jo žmones. Savo įvairiapusiška veikla senąją Liepų giminę garsino ir Gerhardas Lepa.

Gabaus jaunuolio gyvenimo pradžią gniuždė tuometiniai įvykiai. Artėjant frontui iš rytų, 1944 m. liepą šeima privalėjo evakuotis už Nemuno, vėliau grįžo nuimti derliaus (tuomet pasėti ir jau kitiems atitekę žiemkenčiai). Spalio mėnesį vėl teko trauktis į Vakarus. Nespėjus ištrūkti iš apsupamų Rytprūsių, teko patirti sovietinių užkariautojų žvėriškumus. Ateiviai užkluptus bėglius apiplėšė, atėmė arklius, senelį nušovė, o motiną visas būrys išprievartavo vaikų akivaizdoje.

1945 m. gegužę Gerhardas su motina ir seserimi grįžo į gimtinę, bet jų sodybą su viskuo jau buvo užgrobęs atvykėlis iš Žemaitijos. Visko netekę senbuviai turėjo ieškoti naujo prieglobsčio ir galimybės pragyventi, patyrė daugelį pokarinio gyvenimo vargų sovietų okupuotame ir atėjūnų niokotame krašte. Sunkiai verčiantis anuometiniuose kaimuose, nebuvo galimybės galvoti apie geresnį išsilavinimą ir kt. Nors Gerhardas nesijautė esąs sovietinis pilietis, tačiau okupaciniam režimui tokie juridiniai menkniekiai nerūpėjo – 1954 m. jis buvo pašauktas tarnauti sovietinėje armijoje.

Sovietinio atlydžio laikais Vakarų Vokietijai su Sovietų Sąjunga 1957 m. pasirašius vadinamuosius Maskvos susitarimus, buvusieji Rytprūsių ir Klaipėdos krašto gyventojai, anksčiau turėję Vokietijos pilietybę, gavo galimybę išvykti į tą šalį pas ten atsidūrusius savo gimines ir pan. 1958 m. į Vakarus pasisekė išvykti ir Gerhardui su motina, senele ir seserimi pas Vokietijoje po sovietinės karo nelaisvės apsistojusį tėvą.

Didelėje gamykloje įsidarbinusio Gerhardo darbštumas ir atidumas buvo pastebėti, jis paskirtas atsakingoms kontrolieriaus pareigoms. Vien šeimos ir buities rūpesčių energingajam išeiviui nepakako, jis įsitraukė į išeivio Arthuro Hermanno suburto „Lietuvių literatūros būrelio“ ir į senųjų prūsų bendrijos „Tolkemita“ veiklą.

Nors pokariu G. Lepai teko patirti daug skriaudų iš atėjūnų (dažniau atvykdavusių iš lietuviškų vietovių), nors visam gyvenimui buvo likę prasti prisiminimai apie prieškarinės Lietuvos Respublikos valdininkus ir kitką, bet jis (kaip ir jo sukurta šeima) lietuvybės neatsižadėjo, kartu besivadindamas prūsu bei vokiečiu. Iš Klaipėdos pasitraukusi jo žmona Annemarie Redweik taip pat ilgai dalyvavo „Lietuvių literatūros būrelyje“, ypač nusipelnė 1985-1993 m. išeivijoje su kitais rengdama lietuvišką leidinį „Annabergo lapelis“, nuo 1993 m. su A. Hermannu – reikšmingą kasmetinį almanachą „Annaberger Annalen“, kuriuo siekiama palaikyti kultūrinius ryšius tarp Vokietijos ir Lietuvos. Jų duktė Ankė Lepa Vokietijoje mokėsi garsiojoje Vasario 16-osios lietuviškoje gimnazijoje, buvo „Lietuvių Jaunimo Sąjungos“ narė ir vadovė, rengė leidinį „Kibirkštėlė“.

Atidirbęs reikiamą laiką gamykloje, G. Lepa aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. 1993 m. jis pradėjo vadovauti „Tolkemitos“ bendrijai, nuo 1995 m. tapo jos leidinių „Tolkemita – Mitteilungen“ ir „Tolkemita – Texte“ redakcijos vadovu. Jam energingai darbuojantis, kasmet buvo leidžiami svarbūs tekstai apie senuosius prūsus, surengta didelė diskusija apie skalvių genties praeitį, įvairūs kiti renginiai.

Dabar pradedama pastebėti, kad pokarinėje Vokietijoje buvo savaip suklestėjusi balstistika – tuo užsiėmė daug žinomų specialistų, organizuoti įvairūs renginiai, išleista nemažai vertingų leidinių. Veikiausiai tą paskatino ponacistinio laikotarpio atmosfera, gausūs išeiviai iš Rytprūsių ir kitos aplinkybės. Belieka apgailestauti, kad sovietų okupuotoji Lietuva (kaip ir kitos Baltijos šalys) tuomet nuo Vakarų buvo atskirta „geležinės uždangos“, neleidusios išsiplėtoti galimiems daugialypiams kultūriniams ryšiams ir tolesnės baltistikos plėtros galimybėms. Apmaudžiai prasilenkta laike – Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ištisos senesnių išeivių kartos jau baiginėjo savo dienas, akivaizdžiai silpo domėjimasis Baltijos kraštais (dar sustiprėjęs maždaug 1985-1995 m.). Ano savotiškojo lituanistinio ir prūsistinio sąjūdžio svarbus dalyvis buvo ir Gerhardas Lepa, dalyvaudamas įvairiuose renginiuose, paskatindavęs diskusijas ir skaudesniais klausimais. Žymesnio humanitarinio išsilavinimo negalėjęs gauti išeivis stebindavo savo aštriu protu ir žingeidumu, beveik nepasotinamu domėjimusi istorija ir šaltiniais apie senuosius prūsus. Jis darbuodavosi įvairiuose archyvuose ir bibliotekose, kur aptikdavo vis naujų lituanistinių dokumentų (nuo Radvilų giminės korespondencijos iki Prūsijos valdžios raštų lietuviškaisiais klausimais). Daugelį tokių atradimų (kaip ir gausias prarastosios tėviškės problemas) jis išgyvendavo ypač emocingai, nevengė veltis į karštas diskusijas ir konfliktus.

Ugningo temperamento žmogus kartu buvo be galo rūpestingas ir geraširdis daugeliui žmonių, imdavo uoliai rūpintis įvairiausiais dalykais. Pasikeitus laikams, G. Lepa 1993-1998 m. ilgam apsistodavo Karaliaučiuje, ten su rusų archeologais dalyvaudamas senųjų prūsų kapinynų ir kt. kasinėjimuose. Ten jis ėmėsi savotiškos misijos, vėl jai karštai pasišvęsdamas – Rusijoje ieškojo po 1944 m. iš Rytprūsių išvežtų senųjų leidinių, siūlydamas juos grąžinti dabartiniam Kaliningrado universitetui. Su bendražyge jis tame šiandieniniame mieste pastatė paminklinį akmenį senajam Karaliaučiaus universitetui. Deja, po kelerių aktyvios veiklos metų tame krašte G. Lepa pajuto, kad grįžta „KGB laikai“, ir iš ten pasitraukė.

Renginiuose susipažinus su energinguoju išeiviu, jis pradėjo talkininkauti „Mažosios  enciklopedijos“ (MLE) leidybai, padėjo mums rinkti jai medžiagą Vokietijoje, pats aptikdavo reikšmingų šaltinių, parašė nemažai MLE straipsnių. Emocingąjį ir pastabųjį G. Lepą labai erzindavo leidiniuose aptikti netikslumai, įvairios klaidelės. Net ir pakeitus MLE IV tomo kryptį, G. Lepa pats siūlėsi taisyti klaidas tame leidinyje.

Daugelį metų G. Lepa rėmė mūsų darbus, tiriant Mažąją Lietuvą. Jis ne kartą mums buvo savotišku Vergilijumi: vedžiojo po Vokietijos archyvus, aiškindamas, kur gali būti vertingiausių šaltinių; padėdavo po daugelį savaičių išgyventi svečioje šalyje, negaunant jokios paramos iš Lietuvos institucijų. G. Lepa rūpestingai ruošdavo mūsų knygų santraukų vertimus, nevengdamas padiskutuoti ar įterpti savąjį požiūrį.

Užaugęs nacistinės pasaulėžiūros įsivyravimo laikais, Gerhardas netapo anuometinės įtaigios propagandos paklusnia auka, kokių daug tebebuvo pokarinėje Vokietijoje. Tarp daugybės kitų savo darbų G. Lepa imdavo domėtis tai nacistinės kariuomenės vykdytais nusikaltimais užkariautuose Rytuose, tai žydų holokaustu, nesislėpdamas nuo skaudžių praeities momentų. Kunkuliuojančiai to žmogaus energijai likimas būtų galėjęs dovanoti bent kelis gyvenimus ir tinkamas raiškos galimybes.

Vėl ir vėl grįždamas prie senųjų prūsų temos, pastarąjį dešimtmetį G. Lepa parašė ir išleido poleminę knygelę apie prūsus, aštriai keldamas opias problemas, primindamas tų genčių žemėse dabar gyvenantiesiems nepatogius dalykus. Negailestingos ligos kamuojamas, jis dar baigė rašyti savo paskutinę knygą, rūpinosi jos spausdinimu.

Gal simboliška, kad daugelis kartų dar galės išvysti ryžtingo vyro atvaizdą (kuriam pozavo G. Lepa) Marijampolėje besistiebiančiame įspūdingame paminkle lietuvybei. Pasimiršus buvusiems menkesniems nesutarimams, ateityje gal labiau bus vertinama senųjų baltų palikuonių vienybė, per šimtmečius padėjusi išsaugoti tai kas svarbiausia.

Romos lietuvių piligrimystė į Šv. Petro baziliką

$
0
0

Vatikano radijas

Pradėdami naują bendruomenės sezoną ir švęsdami įsibėgėjusius jubiliejinius Gailestingumo metus, Romoje gyvenantys lietuviai ir svečiai šeštadienį spalio 15 d. rinkosi į piligrimystę – nuo Šv. Angelo pilies melsdamiesi, nešdami kryžių ir lietuvišką trispalvę, leidosi link Šv. Petro bazilikos, kur kartu žengė pro Šventąsias duris. Simboliškai kryžių nešė įvairių Romoje veikiančių lietuviškų institucijų atstovai – Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos, Romos lietuvių bendruomenės, Lietuvos Respublikos ambasados, Vatikano radijo nariai ir darbuotojai.

Apie šios piligrimystės idėją pasakoja organizatoriai Romos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė di Meglio ir Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos rektorius kunigas Audrius Arštikaitis.

Lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė di Meglio pastebi, kad šiuos metus Šventasis Tėvas paskelbė Gailestingumo metais, o Šv. Faustinos Gailestingumo paveikslas gimė būtent Vilniuje. „Manau, kad mūsų pareiga susirinkti čia kaip bendruomenei. Kaip Šventasis Tėvas per Jaunimo dienas sakė – atsikelkite, apsiaukite batus ir eikite pirmyn. Iš tikrųjų tai buvo tarsi simbolinis mūsų, kaip bendruomenės žygis, su bendromis mintimis, bendrais projektais palaikyti lietuvybę. Mes esame krikščioniška valstybė, tai turime palaikyti tiek valstybines, tiek ir katalikiškas šventes“, – sako Elzė di Meglio.  Rektorius kunigas Audrius Arštikaitis pasakoja, kad Gailestingumo metų piligrimystę planavo surengti jau pavasarį, bet tuo metu dėl įvairių priežasčių nepavyko ir teko nukelti į rudenį. „Ir tikrai lūkesčius pranoko – apie penkiasdešimt žmonių užsiregistravo, tai nemaža grupė. Žmonėms tai buvo svarbu“.

Piligrimystė vyko ypatingu metu – ne tik Romos Katalikų Bažnyčiai švenčiant Gailestingumo metus, bet ir Lietuvoje vykstant Parlamento rinkimams, šias paraleles komentuoja piligrimystėje dalyvavęs Romoje studijuojantis kunigas Gintaras Blužas:

„Labai džiaugiuosi, kad galėjau dalyvauti Gailestingumo metų piligrimystėje čia Romoje dar besitęsiant Gailestingumo metams. Asmeniškai pro Gailestingumo duris jau buvau praėjęs ir anksčiau, bet labai gera proga šiandien buvo dalyvauti šioje piligrimystėje kartu su Romoje gyvenančiais lietuviais. Meldžiausi ne tik savo asmeninėmis intencijomis, bet ir už mūsų tėvynę Lietuvą, nes dabar labai svarbus momentas, Seimo rinkimai. Meldžiantis už Lietuvą šiandien galvoju – Seimo rinkimai buvo būtent Gailestingumo metuose. Žengimas pro Gailestingumo duris ne tik simbolis, ir labai tikiuosi, kad šitas momentas bus labai svarbus mūsų tėvynei, Seimo rinkimai kaip naujas žengimas pro Gailestingumo duris mūsų tėvynei. Už tai ir meldžiuosi. Taip pat meldžiausi ir už Marijos radiją. Džiaugiuosi, kad galėjau tą daryti kartu su čia esančiais lietuviais“.

Kalbinti keli piligrimystės dalyviai – Paulė ir Mantas – džiaugiasi galėję būti piligrimais kartu su savo tautiečiais, tokia patirtis visuomet praturtina.

Taip šia iniciatyva Romos lietuvių bendruomenė pradėjo naują rudens sezoną. Šios dienos programos ašis – piligriminis žygis, po jo – Šv. Mišios kolegijoje, pietūs. Šiandien inauguruojami nauji akademiniai lituanistinės mokyklėlės „Bitutė“ metai, kuri persikėlė į kitas patalpas ir nuo dabar veiks svečių namuose „Villa Lituania“. Mokyklėlės atidarymo proga ir piligrimystėje dalyvavo mažoji lietuviukų karta.

Minint Jubiliejinius Gailestingumo metus, šiemet Romoje lietuviai surengė ir kitus renginius – pavasario bei  rudens rekolekcijas, dalyvavo krikščioniškoje tautų mugėje.

http://lt.radiovaticana.va/news/2016/10/15/romos_lietuvi%C5%B3_bendruomen%C4%97s_piligrimyst%C4%97/1265527

Lietuviškoje Ukrainoje pasidairius

$
0
0

Kijevo Maironio lietuvių kultūros draugijos choras „Viltis” Dainų šventėje Vilniuje 2014 m.

Donatas JANUTA, www.draugas.org

Šią vasarą Ukrainoje apvažinėjau dalį buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (LDK) valdų, pamačiau šiek tiek išlikusio LDK paveldo ir pabendravau su Ukrainoje dabar gyvenančiais lietuviais.

Kai Lietuvos valstybė tęsėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, į ją įėjo ir dabartinės Ukrainos žemės. Vilnius valdė tas žemes apie 250 metų – nuo 1321 iki 1569 metų Liublino unijos, kada Ukrainos žemės perėjo Lenkijai. Tačiau ir po Liublino unijos Lietuvos didikai ir jų palikuonys toliau veikė Ukrainoje – gyveno, kovojo, statė pilis.

Apie 1321-uosius metus (tiksli data nenustatyta) Gediminas sumušė Kijevo kunigaikščio kariuomenę prie Irpinės upės ir užėmė Kijevo žemes. Bet Kijevas dar vis turėjo mokėti duoklę Aukso ordai, kol Gedimino sūnus Algirdas su savo brolio Karijoto trim sūnumis 1362-aisiais metais prie Mėlynųjų Vandenų Aukso ordą sutriuškino. Po šios pergalės didelė dalis šiandienos Ukrainos tapo įjungta į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją.

Taip Algirdas Lietuvai atvėrė kelią tarp Vidurio Europos ir Krymo  prekybininkų. Saugoti tą prekybos kelią Algirdas paskyrė Karijotaičius, kurie Ukrainoje statė pilis ir steigė miestus. Valdant šias žemes, jiems teko kovoti ne tik prieš mongolus-totorius, bet ir prieš mūsų kaimynus lenkus. Ukrainiečių šaltiniai rašo, kad vietiniai gyventojai draugiškai priėmė Karijotaičius ir jų veiklą – kaip išvaduotojus iš mongolų-totorių priespaudos.

*   *   *

Su manim Ukrainoje keliavo prityrusi keliautoja dukra Andrea ir Kaune gimęs ir augęs ukrainiečių kilmės daktaras Vladimiras Petrenko, kuris buvo ne tik mūsų vertėjas, bet ir puikus kompanionas. Visą kelionę, pagal mano pageidavimus ir vietines galimybes, iš anksto organizavo čikagiškis Algis Grigas kartu su daktaru Petrenko.

Skrydis iš Vilniaus į Kijevą truko nepilną valandą. Kijevo oro uoste mus pasveikino, kaip visus atvykstančius į Ukrainą, pranešimas didelėm raidėm, ukrainietiškai ir angliškai: „NESIŪLYKITE KYŠIŲ. KYŠIS YRA NUSIKALTIMAS”. Tai vienas dabartinės Ukrainos reiškinių – giliai įsišaknijusi valdininkų korupcija. Neaišku, ar gyventojai labiau nekenčia savo korumpuotų valdininkų, ar rusų dėl pagrobto Krymo ir nesibaigiančių karo veiksmų Rytų Ukrainoje.

Mes norėjome maršrutą pradėti automobiliu iš Lvovo miesto ir baigti Kijeve, tačiau iš Vilniaus į Lvovą mums pasitaikė skrydis su persėdimu Kijeve. Ir dar septynias valandas reikėjo laukti Kijevo oro uoste. Oro uostas modernus ir prilygsta Vakarų šalių oro uostams, bet neketinome jame septynias valandas nuobodžiauti.

Praėjus pasų kontrolę, mus pasitiko užsakytas vairuotojas su mašina ir nuvežė į Kijevo centrą pasidairyti ir papietauti. Pakeliui iš oro uosto geru plentu pravažiavome pro automobilių parduotuves „Volvo”, „Porsche”, „Volkswagen”, pro „McDonald’s” užkandinę, matėme kitų žinomų tarptautinių verslų užrašus. Buvo antra valanda po pietų, oras karštas ir tvankus, artėjant prie miesto automobilių susikimšimas didėjo.

Važiuojant  vairuotojas aiškino, kad kitoje miesto pusėje yra tipiškas sovietų statybos rajonas – vien aukšti pastatai, nėra medžių nei žalumynų, viskas pilka. Andrea atsiliepė, kad skamba lyg New Yorko Manhattan, kur ji gyvena. Pats miesto centras ne ką skiriasi nuo Vakarų Europos miestų. Truputį pasidairėme mieste, papietavome ir grįžome į oro uostą tęsti skrydžio į Lvovą.

Prieš apytikriai 10 metų Ukrainoje veikė 11 lietuvių draugijų. Jos puoselėjo lietuvių kultūrą, lituanistinį švietimą, ruošė lietuviškus renginius, dainų ir šokių šventes. Šešiuose Ukrainos miestuose veikė sekmadieninės lituanistinės mokyklos.

Ta veikla šiandien tęsiama, bet ryškiai sumažėjusi. Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, nemažai Ukrainos lietuvių, turėdami arba įsigiję Lietuvos pasus, išvažiavo į Angliją, Airiją ir kitas šalis uždarbiauti. Kiti išvyko Lietuvon, nes Ukrainoje ekonominis gyvenimas sunkus. Taip pat užgrobus Krymą ten nustojo veikti dvi lietuvių draugijos; prasidėjus karui su Rusija nustojo veikti Donbaso lietuvių draugija.

Ukrainoje lietuvių yra beveik vien mišrios šeimos – lietuvis vedęs ukrainietę arba ukrainietis vedęs lietuvę. Senbuvių lietuvių Ukrainoje lyg ir nėra. Visi atsiradę jau po Antrojo pasaulinio karo. Vieni – buvę Sibiro tremtiniai ir jų palikuonys. Kiti – Raudonosios armijos kariai, čia paskirti. Treti – čia apsigyvenę darbo ar meilės reikalais.

Lvovas

1848 metais valstiečių ir darbininkų revoliuciniai sukilimai vyko beveik kiekvienoje Europos šalyje. Tie sukilimai neaplenkė ir šio krašto. Todėl Austrijos imperija, kuriai ši Ukrainos dalis tada priklausė, Lvove pasistatė tvirtovę apsisaugoti ne nuo svetimųjų, priešų, bet imperijos valdžią apsaugoti nuo savų gyventojų.

Čiurliono lituanistinės mokyklos patalpose, Lvove, Ukrainoje.
Čiurliono lituanistinės mokyklos patalpose, Lvove, Ukrainoje. Iš kairės: Valdimiras Petrenko, Andrea Janutaitė, Olegas Trocenko, Donatas Januta, Marina Trocenko Renke, Vytautas Naruševičius ir Vytautas Vaitekauskas.

Nedaug kas likę tos tvirtovės. Bet vienas bokštas likęs, dabar pertvarkytas į penkių žvaigždučių viešbutį „Citadel Inn”, kuriame apsigyvenome. Kas vakarą grįžę iš dienos ekskursijų, kad ir labai vėlai, prie baro šiame bokšte-viešbutyje atsisėsdavome su vynu, su ukrainietiška gorilka ir su užkandžiu.

Vokiečių pirkliai ir amatininkai Lvove vyravo jau nuo XIII šimtmečio. XIV amžiuje, kai lietuviai kovojo su lenkais dėl šių žemių, Lvovas ėjo iš rankų į rankas. Vėliau Lvovas daug metų priklausė Lenkijai, paskui Austrijos imperijai, o tarpukariu – vėl Lenkijai.

Gatvėse ir restoranuose matyti daug lenkų ir vokiečių turistų, kurie grįžta į „savą” kraštą pasižvalgyti. Miesto architektūra rodo Austrijos imperijos vokišką įtaką. Žmogus jautiesi lyg vaikščiotum kuriame nors Vokietijos ar kitame Vakarų Europos mieste.

Labai gražus Lvovo operos teatras, austrų statytas 1900 metais. Pasisekė mums gauti gerus bilietus į Mozarto „Figaro vedybų” spektaklį. (Palyginus su JAV operos bilietų kaina, beveik sarmata, kad už gerą spektaklį mokėjome tiek mažai – atskira ložė kainavo tiktai 10 dol. asmeniui.) Marcelinos rolę operoje vaidino mums negirdėta solistė lietuviška pavarde Irena Kibertaitė (Ірина Кібертайте).

Lvovo kraštas trumpai priklausė Gedimino sūnui Liubertui. Čia veikė ir kiti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vietininkai, karžygiai ir didikai. Žalgirio mūšyje 1410 m. paimti į nelaisvę vokiečių riteriai buvo laikomi buvusioje Lvovo tvirtovėje.

Vincas Krėvė, nors studijas pradėjo Kijeve, įsgijo filosofijos daktaro laipsnį Lvovo universitete. Lietuviško paveldo žymių šiame mieste nedaug. Tačiau šis tas yra.

Kunigaikščių Ostrogiškių pilies griuvėsiai.
Kunigaikščių Ostrogiškių pilies griuvėsiai.

Lvovo istorinėse Ličiakovo kapinėse palaidota 1863 metų sukilėlių lietuvių, kurie buvo pabėgę į šį kraštą. Tarp jų – iš Birštono kilęs Adomas Dominykas Bartuševičius, kuris po  sukilimo Lvove leido laikraščius ir knygas. Kitas buvęs sukilėlis – Lvove palaidotas Simonas Vizūnas Šidlauskas, kuris sugebėjo išgelbėti ir išvežti į Lvovą sukilimo kovų vėliavą.

Leonas Sapiega (ne tas Lietuvos didysis etmonas Leonas Sapiega, kuris palaidotas Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje, bet Sapiegų giminės vėlesnis bendravardis), buvęs 1830–1831 m. sukilėlių vadas, vėliau finansiškai rėmęs 1863 m. sukilimą, kurį laiką gyvenęs Lvove. Tarp jo kitų nuopelnų yra tai, kad jis čia pastatė geležinkelį. Sako, kad dabartinė Banderos gatvė anksčiau vadinosi Sapiegos gatve.

Yra didelė ir įspūdinga Adomo Mickevičiaus statula. Bet negalima jos priskirti prie lietuviško paveldo, nes čia jis ne lietuvis, o ukrainietis, – kaip Lenkijoje jis lenkas, o Gudijoje/Baltarusijoje gudas. Šaunus vyras buvo tas mūsų visų Mickevičius – turi net keturias pilietybes. O mes, lietuviai, vien dėl dvigubos pilietybės nesutariame.

Išvažiavę iš miesto aplankėme kunigaikščių Ostrogiškių Stare Selo pilies griuvėsius. Vienu laiku ta pilis priklausė ir Radviloms. Belaipinėdamas tuose griuvėsiuose paslydau ir viena ranka prisiliečiau prie dilgėlių – paraudonavo ir skaudžiai niežėjo visą dieną. Greta griuvėsių – kaimelis, kuriame ganosi ožkos, vištos, kiemuose šunys loja.

Lvovo turgeliuose netrūksta Vladimirą Putiną išjuokiančių karikatūrų. Bet buvo įdomu užtikti ir antausį Vokietijos Angelai Merkel už tai, kad Vokietija čia matoma kaip pataikaujanti Maskvai.

„Frau Ribbentrop” alus.
„Frau Ribbentrop” alus.

Viena rūšis alaus su Merkel vokiška kariška uniforma pavadinta „Frau Ribbentrop”. Įdomu, kad ir čia dar neužmirštamas Molotovo-Ribbentropo paktas, kuris atidavė Maskvai Ukrainą kartu su Baltijos šalimis.

Lvove veikia Lietuvos generalinis garbės konsulatas. Teko susitikti su draugiška ir energinga konsulo atsakingąja sekretore Beatriče Biliavtsyv. Lvovo lietuvių draugijai priklauso apie 140 narių.

Lituanistinę mokyklą lanko 40 mokinių. Mokyklai patalpas gauna iš valdžios nemokamai buvusiame Pionierių namų komplekse, kuriame turi savo kambarius ir lenkai, rusai ir kiti. Sako, kad beveik su kiekvienu mokiniu reikia dirbti atskirai, nes mokinių lietuvių kalbos žinojimas yra labai skirtingas. Viena mergina – tėvas lietuvis, motina ukrainietė – visiškai nemokėjo lietuviškai, bet mokytojos Marinos Trocenko-Renke pastangomis išmoko lietuviškai tiek, kad buvo priimta į Vilniaus universitetą, kuriame dabar studijuoja 3-iame kurse.

Susėdus restorane su tuzinu vietinių lietuvių – mokytoja Marina Renke, lietuvių draugijos pirmininku Vytautu Naruševičium, iš Ivano Franko miesto atvykusiu Vytautu Vaitiekausku ir kitais, papietavome ir pasikalbėjome.

Ekonomika ir politika Ukrainoje

Dvi temos Ukrainos žmonėms dažniausiai kelia pyktį ir nusivylimą. Viena – tai valdininkų korupcija, antra – Krymo pagrobimas ir nesibaigiantis karas su Rusija.

Ekonominis gyvenimas Ukrainoje sunkus, kai kur jis primena sovietmečio Lietuvos  ekonomiką. Viename turgelyje kalbėjome su moterim, kuri sakė kiekvieną savaitgalį, per dvi dienas, pardavinėdama savo darže užaugintas daržoves, uždirba apie 100 ukrainietiškų  hryvnių, apie 4 dol. – tai 2 dol. per dieną. Vairuotojas, kuris dirba firmoje, vėžinančioje iš Vakarų atvykusius verslininkus, per mėnesį uždirba 80–150 dol., priklausomai nuo to, kiek  užsakymų tą mėnesį gauna.

Lvove gyvenančio lietuvio dukra, medicinos daktarė, mokosi moterų plaukų kirpimo ir dažymo, nes tikisi, kad dirbdama grožio salone ir patarnaudama pasiturinčioms moterims, uždirbs daugiau negu būdama daktarė.

Ne vienas žmogus mums sakė, kad Ukrainoje beveik nėra viduriniosios klasės. Yra turtingi, dažniausiai tie, kurie turi kokių nors ryšių su valdžia, o visi kiti, kurie Vakaruose priklausytų viduriniajai klasei, verčiasi gana skurdžiai.

Už visa tai žmonės kaltina valdžią ir valdžios korupciją. Išsilavinęs, ne šiaip eilinis, ukrainietis sakė, kad mokesčiai, skirti kelių taisymui, labai aukšti, bet keliai Ukrainoje labai prasti, nes gal tik kokie 5 % tų keliams skirtų lėšų patenka pagal paskirtį. Visa kita eina į valdininkų kišenes.

Vienas verslininkas pasakojo, kad kas dvejus metus jis savo verslo firmą uždaro ir steigia naują, nes per tą laiką valdininkai, ieškodami kyšių, firmai uždeda tiek įvairių neteisingų mokesčių ir baudų, kad mėgindamas jas susimokėti, neturėtų iš ko gyventi. Verslininkas, kuris turėjęs sutartį aptarnauti vieną ministeriją, sakė, kad 30 % gautų lėšų turėjo atiduoti ministerijos valdininkams. Tokios pasakos be galo.

Krymo užgrobimas ir besitęsiantis karas Rytų Ukrainoje yra sukėlęs didelę neapykantą rusams ir viskam, kas rusiška. Prezidentas Petro Porošenka praėjusiais metais paskelbė „desovietizaciją” – iš viešumos naikinti visas sovietines žymes, pakeisti sovietinius gatvių pavadinimus ir pan. Nemažai ukrainiečių supranta tai kaip „derusifikaciją”.

Ukrainoje veikia du pagrindiniai stačiatikių patriarchatai – vienas Maskvos, kitas vietinis, Kijevo. Maskvos patriarchatas, senesnis, turėjo gal trigubai tiek narių negu Kijevo. Šiomis dienomis vyksta tikybinis „karas” tarp tų dviejų institucijų. Maskvos patriarchato cerkvių parapijiečiai daug kur balsuoja už perėjimą į Kijevo patriarchatą.

Tai primena panašias kovas, kurios prieš šimtą ir daugiau metų vyko JAV lietuvių parapijose, kai lietuviai katalikai priešinosi JAV airiams vyskupams, valdžiusiems bažnyčias ir parapijas. Tada dalis lietuvių atskilo nuo Romos katalikų ir įsteigė Lietuvių katalikų tautinę bažnyčią, kurios parapijų buvo įsteigta Pennsylvanijoje, Atlanto pakraštyje ir Čikagoje.

Ukrainiečių neapykanta rusams pasireiškia įvairiais momentais. Kai buvome Kijevo požeminiame metro traukinuke, aš prasitariau, kad reikėjo nusileisti labai giliai po žeme.  Vietinis ukrainietis atsiliepė, kad kita – netolima metro stotis yra giliausia visoje Europoje. Daug negalvodamas ištariau, kad Maskvoje irgi yra labai gilių požeminių metro stočių. Iš karto ukrainietis atsakė: „Ruuusya is not Europe!”

Sutikti žmonės buvo draugiški. Atrodo, kad šiek tiek draugiškumo parodydavo vien todėl, kad mes buvome vakariečiai, nes Ukraina, nusigręžusi nuo Rusijos, žiūri į Vakarus. Vienur kitur miestuose matėme iškabintas Europos Sąjungos mėlynas vėliavas, parodančias ukrainiečių siekius, svajones.

Lvove viena vietinė, kai sužinojo, kad aš ne tik vakarietis, bet ir lietuvis, pradėjo pasakoti ukrainiečių ryšius su lietuviais, tarp kurių paminėjo ir sovietinius Sibiro tremties gulagus.  Tuojau paaiškino, kad daugiausia nužudytų gulaguose buvo ukrainiečių, o skaičiumi antri nukentėję – tai Baltijos šalių gyventojai. Aiškiai parodė, kad ji žiūri į ukrainiečius ir lietuvius kaip į vargo brolius.

Pakeliui iš Lvovo

Važiuojant automobiliu iš Lvovo ir vėliau iš Podolės Kameneco, vaizdai panašūs į Lietuvos. Bažnytkaimiai, arba cerkvėkaimiai, mažai skiriasi nuo Lietuvoje esančių kaimų ir miestelių. Nameliai tvarkingi, aptverti tvorele, greta daržas, keletas obelų. Laukuose panašūs dirvonai. Kai kur laukai geltonuoja saulėgrąžom – kiek akis mato, ir primena anų laikų Lietuvos laukus, kurie plačiai mėlynavo linų žiedais.

Chervonhorodo pilies griuvėsiai.
Chervonhorodo pilies, kurią pastatė Gedimino vaikaičiai Karijotaičiai, ir kuri vienu laiku priklausė Švitrigailai, vėliau Vytautui, dviejų bokštų griuvėsiai.

Keliai čia, vakarinėje Ukrainoje, asfaltuoti, ir, nors automobilio ratų dažnas dundėjimas praneša, kad jie daug kur mažiau prižiūrimi negu Vakarų Europoje, bet vis tiek lengvai pravažiuojami be visureigio. Ne taip, kaip rytinėje Ukrainoje, kur, sako, žmonės kai kur važiuoja pievomis –  norėdami išvengti duobėtų kelių.

Trumpam sustojome Karpatų kalnų papėdėje, Truskavec miestelyje. Truskavec garsus dėl savo mineralinių vandenų, kurių žmonės atvyksta gerti. Sako, kad sveika. Gal dėl to, kad nė vienas iš mūsų nesijautėm sergantis, o gal ir dėl nepatrauklaus vandens kvapo išvažiavome neragavę.

Pakeliui į Podolės Kameneco miestą norėjau aplankyti Červonhorodo pilies griuvėsius. Išsukome iš pagrindinio kelio į negrįstą keliuką, kuriuo teko važiuoti gal du kilometrus. Priėję keliuko galą bridome pėsti dar kokį pusę kilometro per žoles, takelius ir bruzgynus, kol pasiekėme griuvėsius.

Šią tvirtovę pastatė ir valdė Gedimino vaikaičiai Karijotaičiai. Vėliau ji perėjo Švitrigailai ir nuo 1411 iki 1430 m. priklausė Vytautui. Ši pilis buvo pakartotinai puolama ir sugriauta turkų, kazokų ir vengrų. Išlikę pilies du bokštai. Greta tvirtovės griuvėsių – dar ir bažnyčios griuvėsiai. Mūrinė bažnyčia šioje vietoje buvo statyta 1615 metais, vėliau turkų nuniokota ir iš naujo atstatyta. Neaišku, ar bažnyčios griuvėsiuose yra liekanų iš tos senesnės – 1615 metų bažnyčios.

Podolės Kamenecas ir Chotynas

Po to, kai Algirdas su savo brolio Karijoto trimis sūnumis 1362 metais Mėlynųjų Vandenų mūšyje sutriuškino Aukso ordą, jis Karijotaičiams paskyrė valdyti visą Podolės ir gretimas žemes.  Jie valdė iki 1394 metų, kada Lenkijos karalius Jogaila įžygiavo su savo kariuomene ir dalį Podolės žemių prijungė prie Lenkijos. Vėliau miestas vėl grįžo Lietuvai, kol pagaliau per Liublino uniją Lenkija pasiėmė tą kraštą ir valdė iki 1893 metų, Lenkijos-Lietuvos antrojo padalijimo.

Bažnyčios griuvėsiai greta Chervonhorodo pilies.
Bažnyčios griuvėsiai greta Chervonhorodo pilies.

Podolės Kamenece Šv. Petro ir Povilo katalikų katedra galbūt vienintelė, priešais kurią stovi musulmonų minaretas su katalikų Švč. Mergelės Marijos statula ant viršūnės. Katedrą lenkai pastatė 1580 metais. Vėliau šias žemes užėmė turkai, katedrą pavertė musulmonų mečete  ir pristatė minaretą. 1699 metais lenkai atgavo, grąžino katedrą ir, palikdami minaretą, ant viršaus pastatė Švč. Mergelės Marijos statulą.

Karijotaičių pastatyta Podolės Kameneco tvirtovė, apsupta upės, išlikusi sveika. Per metų metus ją puolė, bet neįveikė totoriai, turkai ir kazokų didysis etmonas Bohdanas Chmielnickis. Sakoma, kad šioje tvirtovėje 1404 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas prisiekė ištikimybę karaliui Jogailai ir Lenkijos karūnai. Dabar tvirtovė pritaikyta turistams – su eksponatais, brošiūromis. Galima pasisamdyti gidą arba pačiam apžiūrėti. Pats miestas jaukus, vakare malonu jame pasivaikščioti.

Iš Podolės Kameneco mums truko mažiau nei valandą pasiekti Chotyno tvirtovę, esančią  apie 15 kilometrų (10 mylių)  nuo sienos, kur sueina trys valstybės – Ukraina, Moldova ir Rumunija.

Chotyno tvirtovėje 1621 metais, po sėkmingos kovos, sustabdęs turkų veržimąsi į Europą, mirė buvęs Žemaitijos seniūnas, Kretingos miesto steigėjas, Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Chodkevičiaus vadovaujami 35 000 lenkų-lietuvių ir 40 000 ukrainiečių-kazokų karių atsilaikė prieš 200 000 turkų (kitur rašoma 160 000).

Bažnyčios greta Chervonhorodo pilies griuvėsių vidus.
Bažnyčios greta Chervonhorodo pilies griuvėsių vidus – lubos ir choro balkonas.

Chodkevičius buvo to amžiaus vienas žymiausių Europos karvedžių, paskutiniuosius savo gyvenimo 30 metų beveik be pertraukos kovojęs prieš švedus, rusus, turkus, moldavus, kazokus ir net prieš maištaujančius lenkų bajorus.

Vien už 1605 m. Kircholmo, Latvijoje, pergalę prieš švedus Chodkevičius susilaukė sveikinimų ir dovanų ne tik iš Popiežiaus, Anglijos ir kitų Europos karalių, bet ir iš Turkijos sultono. Šešiolika metų vėliau, 1621 metais, savo paskutinėje kovoje Chotyne Chodkevičius atrėmė tuos pačius sultono turkus, kurie tada žengė užimti Lietuvos-Lenkijos valstybės.

Į Chotyno mūšį su karo pabūklais turkai buvo atvykę ant 1 000 kupranugarių ir keturių dramblių. Visi keturi drambliai buvo paimti į nelaisvę. (Tais laikais giminės savus išpirkdavo iš nelaisvės, bet apie šių dramblių tolesnį likimą neužtikau žinių.)

Kitą dieną, pakeliui į Vinicos miestą, norėjau pamatyti dar Sutkivicos tvirtovės likučius. Ši pilis įdomi tuo, kad pastatyta žemėse, kurias Lenkijos karalius Jogaila už „ištikimą tarnybą” padovanojo riteriui Chodkai; vėliau Chodkos vaikaitis pastatė šią pilį. Chodka buvo pradininkas Lietuvos didikų Chodkevičių giminės, vienas iš kurių buvo ir minėtasis Chotyno mūšio vadas Jonas Karolis Chodkevičius.

Pasiekti Sutkivicos griuvėsius mums reikėjo žengti žolynais per kažkurio ūkininko kiemą, saugantis, kad neįkąstų jo šuo. Radome išlikusio maždaug pusę vieno buvusio bokšto ir sienos likučius.

Vinica

Pasiekę Vinicos miestą ant Bugo upės, sutikome lietuvių draugijos „Sakalas” pirmininką Vasilijų Sugaką (Vasyl Sugak). Vasilijaus tėvas – ukrainietis, motina – lenkė. Sovietmečiu jo tėvas, Raudonosios armijos kariškis, buvo paskirtas į tarnybą Lietuvon. Vasilijus gimė Plungėje.    Dabar užklaustas, kokios tautybės, jis drąsiai ir nuoširdžiai atsako: „Esu žemaitis”. (Daugiau apie patį Vasilijų galima paskaityti 2016 m. liepos 23 d. „Drauge”, straipsnyje apie „Ballistic Missiles” Plungėje.)

Katalikų Šv. Petro ir Povilo katedra ir musulmonų minaretas skersai Podolės Kamenece.
Katalikų Šv. Petro ir Povilo katedra ir musulmonų minaretas skersai Podolės Kamenece.

Kai Vasilijaus tėvas su šeima buvo perkeltas iš Lietuvos ir Vasilijus atsirado Vinicoje, jis susidomėjo šio krašto lietuviška praeitimi. Pasirodo, kad Vinicos miestui pradžią Algirdo nurodymu davė Karijotaičių pastatyta tvirtovė.

Vasilijus susirado daugiau lietuvių, įkūrė lietuvišką mokyklėlę, rengė vakarus, parodas. Sukūrė lietuviškos dainos ansamblį „Skrydis”. Rengė ir dalyvavo įvairioje veikloje. Draugija  „Sakalas” išaugo iki beveik 60 aktyvių narių. Lietuviams išsivažinėjus uždarbiauti į kitas šalis, sako, dabar likę 15, daugiausia pensininkai, ir iš tų 15 – gal 5 aktyvūs.

Vasilijui pasisekė įgyvendinti vieną lietuvišką projektą, kai 2015 metais Ukrainos prezidentas paskelbė, kad Ukraina yra desovietinama ir sovietiniai gatvių pavadinimai turi būti pakeisti. Vasilijaus vadovaujama lietuvių draugija miesto valdžiai pateikė pasiūlymą, kad kuri nors gatvė būtų pavadinta Algirdo, o kita – Karijotaičių vardu. Pasiūlymas dėl Algirdo gatvės dingo biurokratinėse miglose, o Lenino kolegos Jakovo Sverdlovo vardo gatvė buvo pakeista į Karijotaičių.

Paįvairindami transportą vakare Vinicoje atsisveikinome su  vairuotoju ir sutarėme su juo susitikti Kijeve. Iš ryto patys sėdome į iš Odesos link Kijevo vykstantį traukinį. Vagonas buvo patogus, nuo vasaros karščių patogiai vėsinamas. Per dvi valandas atsiradome Kijeve, kur mus pasitiko  vairuotojas.

Kijevas

Kijevo žemes užkariavo Gediminas. Po Algirdo pergalės prie Mėlynųjų Vandenų 30 metų Kijevą valdė Algirdo sūnus Vladimiras. Kijevas, Ukrainos sostinė, išsidėstęs ant plačios Dniepro upės kranto, dabar turi gyventojų apytikriai tiek, kiek visoje Lietuvoje – 2.9 mln. Savo žemės plotu Ukraina yra didžiausia Europos valstybė. Tik Rusija yra didesnė, bet Rusijos didelė dalis yra ne Europoje, bet Azijoje. Visoje Ukrainoje yra apie 43 milijonai gyventojų.

Kijeve veikia Lietuvos ambasada ir lietuvių draugija, kuriai priklauso apie 200 narių.  Lituanistinę mokyklą lanko 32 vaikai ir 30 suaugusių. Sako, kad kitaip negu kitur Ukrainoje, lietuvių skaičius šiek tiek didėja, nes atvyksta verslininkų iš Lietuvos.

Karijotaičių gatvės užrašas Vinicijos mieste, Ukrainoje.
Karijotaičių gatvės užrašas Vinicijos mieste, Ukrainoje.

Kijevo lietuvių draugijos pirmininkės Virginijos Choružos dėka turėjau progos susitikti su lietuviais prie arbatos ir paragauti Algirdo Požėros kepto skanaus šakočio.

Kijevo draugija veikli. Ruošia parodas, susitikimus, minėjimus. Jos choras „Viltis” jau yra dalyvavęs penkiose pasaulio lietuvių dainų šventėse.

Mums pirmas, turintis ryšį su Lietuva, Kijeve vaizdas buvo Taraso Ševčenkos statula ir jo vardo Kijevo universitetas. Ševčenka (1814–1861) yra žymiausias Ukrainos literatūros klasikas ir tautinio atgimimo veikėjas, kuris 1829–1831 metais gyveno ir mokėsi Vilniuje. Jo vardo universitete studijavo Maironis, Vincas Krėvė ir kiti lietuviai. Trumpai apžiūrėjome universiteto pastatą ir aplinką bei kelias žymesnes cerkves.

Šis Kijevo universitetas buvo įsteigtas, kai po 1831 metų sukilimo caro valdžia uždarė Vilniaus universitetą ir perkėlė jo turtą į Kijevą. Pirmi studentai Kijevo universitete pradėjo lankyti paskaitas 1834 metais. Taip Kijevo universitetas iškilo iš Vilniaus universiteto likučių.

Antra lietuviška žymė, kurią užtikome Kijeve, buvo baras vardu „Klaipėda”, reklamuojantis „Litowska” virtuvę. Pasirodo, Kijeve yra tos pačios firmos keli „Klaipėdos” barai, ir juose galima ragauti ne tik „Litowska” virtuvės patiekalų, bet ir „Litowska” alaus.

Kijevo garsiajame Pečoros vienuolyne, įkurtame 1051 metais, palaidotas Algirdo sūnus, Kijevo valdovas kunigaikštis Vladimiras, ir Algirdo kitas sūnus – Skirgaila. Istorikas Alfredas Bumblauskas teigia, kad čia palaidota keturiolika Algirdaičių.

Pečoros vienuolyne irgi palaidota kunigaikščio Jono Alšėniškio-Algimantaičio palikuonė, Alšėnų kunigaikštytė Julijona, kuri Rytų Bažnyčios (stačiatikių) tikyboje laikoma šventąja. Romos Katalikų Bažnyčia pripažįsta tiktai vieną lietuvių šventąjį – šv. Kazimierą, o Rytų Bažnyčioje lietuvių šventųjų yra paskelbta ne mažiau kaip penki.

Vienas iš tų šventųjų – tai karaliaus Mindaugo žudikas, buvęs Nalšos, vėliau Pskovo, kunigaikštis Daumantas. Kiti šventieji – tai trys Vilniaus kankiniai – Antanas, Eustachijus ir Jonas, kurie 1346 ar 1347 metais lietuvių pagonių buvo nužudyti. Šių trijų šventųjų relikvijos laikomos Vilniaus Šventosios Dvasios cerkvėje.

Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius.
Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius – pasižymėjęs karžygys, Žemaitijos seniūnas, Kretingos miesto įkūrėjas.

Vienuolyne palaidoti ir kiti garsūs žmonės. Gal vienas iš garsiausių – žymus caro Rusijos politikas Petras Stolypinas, kuris 1911 metais Kijeve buvo nužudytas.

Vėliau, pietaujant restorane, užtikome mums nematytų patiekalų. Barščių ledai ant pagaliuko („borscht popsicles”), dilgėlių alus, éclair pyragaičiai ne su saldžia grietinėle viduje, bet su silkėmis. Prie kito stalo kokia dešimt policininkų baliavojo su dažnu ,,urah”! prie stikliuko (lietuviai gal sakytume „valio!” arba „į sveikatą!”). Jie šventė vieno iš jų pakėlimą į pulkininkus.

Kitą dieną kitame restorane teko sėdėti netoli bankininkų iš Amerikos ir jų vietinių kolegų. Jų kalba vyko angliškai, todėl galėjome pasiklausyti be vertėjo. Buvo aiškus verslo  reikalų pasitarimas. Sakėsi, kad sunku konkuruoti su viena ar kita vietine firma, kuri yra remiama valdžios. Kalbėjo ir apie kai kurių firmų pelnytas baudas, teisiamus ir į kalėjimą patekusius.

Kijevo centre – Nepriklausomybės aikštė, arba Maidanas. Čia 2013 metais prasidėjo tie visi protestai, kurie baigėsi 50 protestuotojų žudynėmis, Prezidento Viktor Janukovyč pabėgimu į Rusiją, Krymo užgrobimu ir dabar nesibaigiančiu karu Rytų Ukrainoje. Aplink aikštę, ant medžių ir sienų, fotografijos žuvusių, kai kur prie jų gėlės, kitur lapas su žuvusio biografija, gal koks šūkis. Tie žmonės ir įvykiai neužmiršti.

Maidano aikštės centre stovi 200 pėdų aukščio Nepriklausomybės bokštas su Kijevo miesto šventojo globėjo arkangelo Mykolo statula ant viršaus. Ir bokštas, ir pati aikštė – įspūdingi, primena Paryžiaus ir Vienos didingas aikštes. Po aikšte yra požeminis trijų aukštų modernus prekybos centras su tarptautinių ir vietinių firmų parduotuvėmis.

Atsisveikinant su Ukraina

Ši kelionė buvo pradinis susipažinimas su Ukraina ir su Ukrainos lietuviška praeitimi bei dabartimi. Ukraina – didelis kraštas ir daug liko nepamatyta. Vengėme rytinės Ukrainos neramumų, bet ir vakarinėje Ukrainoje nemažai liko pakartotinėms kelionėms, jeigu atsiras progų.

Pvz., pažvelkime tik į kelis miestus, kurių neteko aplankyti: Luckas, Olyka, Voluinės Vladimiras, Kremenecas.

Lucke stovi išlikusi Gedimino sūnaus Liuberto pilis. 1492 metais Lucke Vytautas sušaukė visos Europos valdovų suvažiavimą, kuriame dalyvavo ir Romos imperatorius ir kuriame buvo sprendžiamos tarptautinės problemos. Pirmą kartą čia buvo oficialiai kalbama apie Lietuvos valdovo karūnavimą.

Olykoje išlikę gražūs Radvilų palociai. Voluinės Vladimire buvo nužudytas  Mindaugo vyriausias sūnus Vaišvilkas-Vaišelga ir, sakoma, kad ten, Šv. Mikalojaus cerkvėje, jis palaidotas. Kremenece kunigaikštis Švitrigaila devynerius metus buvo kalinamas, kol jo bendražygis Ostrogiškis jį išvadavo.

Taip susiklostė mūsų istorija, kad Lietuvos paveldo žymių daug daugiau išlikę Ukrainoje ir Baltarusijoje, negu dabartinėse Lietuvos žemėse.

http://www.draugas.org/lietuviskoje-ukrainoje-pasidairius/

40-metį mininti kova už žmogaus teises

$
0
0

Dalia SAVICKAITĖ, Ignalina

1975 m. rugpjūčio 1 d. Helsinkyje 33 Europos valstybės, JAV, Kanada ir Sovietų Sąjunga pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisijos Baigiamąjį aktą. Šiame susitarime buvo suformuoti Europos saugumo ir tarptautinio bendradarbiavimo principai ekonomikos, mokslo technologijos, aplinkos apsaugos srityse. Trečiojoje Baigiamojo akto dalyje aptartas valstybių bendradarbiavimas humanitarinėse srityse ir žmogaus teisių priežiūra. Su žmogaus teisių apsauga susiję tarptautiniai susitarimai Sovietų Sąjungai virto formaliais dokumentais ir buvo visiškai ignoruojami: jau 1976 m. spalio 19 d., už religinės literatūros platinimą Lietuvoje buvo suimti ir nuteisti Jonas Matulionis ir Vladas Lapienis. Šie ir įvairūs kiti žmogaus teises ignoruojantys draudimai sudarė galimybes plėtotis desidentiniam judėjimui bei sąlygojo visuomeninių grupių, kreipiančių visuomenės dėmesį į Helsinkio nutarimų vykdymą Sovietijoje atsiradimą. Idėja įkurti viešai veikiančią ir nuo valdžios nepriklausomą organizaciją kilo akademikui Andrejui Sacharovui. Ši organizacija turėjo registruoti ir tirti Baigiamojo akto nutarimų pažeidimus, informuoti apie tai tarptautinę bendriją bei šį dokumentą pasirašiusias valstybes. Pirmoji tokia organizacija įsikūrė Maskvoje 1976 gegužės 12 d., jai vadovavo fizikas, profesorius Jurijus Orlovas. Tais pat metais tokios grupės įsikūrė Ukrainoje ir Lietuvoje, sekančiais – Armėnijoje. Šios organizacijos Sovietų Sąjungoje veikė atvirai ir buvo savarankiškos, nors jų veikėjai jausdavo “ypatingą” dėmesį.

Lietuvos Helsinkio grupė (LHG) įsikūrė 1976 m. lapkričio 25 d. ir šiemet mini keturiasdešimtmetį. Jos įkūrimo iniciatoriai – politinis kalinys Viktoras Petkus, poetas Tomas Venclova, fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas. Susitikimuose ant Tauro kalno buvo sutarta, kad grupė neturės jokio statuto ir vadovo, narys steigėjas galės vetuoti bet kokį vėlesnį kandidatą neaiškindamas priežasčių, Lietuvos gyventojų grupės, religijos, rezistentų ir desidentų sluoksniai bus atstovaujamos vienodai. Pusiausvyrą išlaikantis atstovavimas buvo svarbiausia LHG sukūrimo sąlyga. Po neilgų pokalbių prie steigėjų prisidėjo buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė, kunigas jėzuitas Karolis Garuckas. Šie penki asmenys yra laikomi LHG steigėjais. K.Garuckas atstovavo Lietuvos Katalikų bažnyčiai, poetė O.Lukauskaitė-Poškienė – Tautinei inteligentijai, nepriklausomos Lietuvos tradicijoms ir principams, poetas T.Venclova – naujosios kartos lietuvių inteligentijai, E.Finkelšteinas – žydų atgimimo ir kovos dėl emigravimo teisės veteranas – Lietuvos žydams ir kitoms tautinėms mažumoms. V.Petkus buvo vadinamas grupės siela, sugebėjęs sujungti skirtingus asmenimis po viena “vėliava”. Jį pažinojo ir juo pasitikėjo įvairūs Lietuvos visuomenės sluoksniai. Apie grupės įsteigimą pirmą kartą oficialiai pranešta gruodžio 1 d. Maskovoje, rusų desidentų suorganizuotoje neoficialioje spaudos konferencijoje J.Orlovo bute. Tą dieną paskelbtas ir grupės sukūrimo manifestas, kuriame atkreiptas dėmesys ne tik į žmogaus teisių pažeidimus, bet ir į patį Lietuvos okupacijos faktą; dokumentas dėl vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus tremties fakto; dėl LTSR AT dokumento, varžančio religinių bendruomenių teises. Šalia to, kad LHG nuolat informuodavo pasaulio bendruomenę apie žmogaus teisių pažeidimus, jos veiklos ypatingumas buvo ir tame, kad ji nuolat primindavo apie Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą neteisėtumą. Iki 1981 m.pabaigos grupė išleido apie 30 numeruotų dokumentų, kuriuos skelbdavo pogrindžio leidiniai.

LHG, pasirinkusi atvirą veiklos būdą, greitai sulaukė KGB dėmesio ir represijų. 1977 m. rugpjūčio 23 d. KGB suėmė V.Petkų, nuteisė jį 10 metų laisvės atėmimo ir 5 metų tremčiai. Tais pačiais metais po keleto nesėkmingų mėginimų T.Venclovai buvo leista išvažiuoti į JAV pagal Berklio universiteto kvietimą: taip tikėtasi nutraukti jo veiklą grupėje. 1977 m. jam atimta SSSR pilietybė ir uždrausta įvažiuoti į šalį. Saugumo struktūros jį visaip kompromitavo. 1979 m. iš LHG pasitraukė E.Filkenšteinas, mirė Ceikiniuose (Ignalinos r.)  kunigavęs K.Garuckas. 1979-1980 m. į LHG įstojo Bronius Laurinavičius, Mečislovas Jurevičius, Algirdas Statkevičius, Vytautas Skuodis, Vytautas Vaičiūnas, Balys Gajauskas. 1980 m. vasario 14 d. suimtas ir priverstinai psichiatrinėje ligoninėje buvo gydytas A.Statkevičius, suimti M.Jurevičius ir V.Vaičiūnas, 1981 m. lapkričio 24 d. neaiškiomis aplinkybėmis autoavarijoje žuvo kunigas Br. Laurinavičius. LHG pasipildė naujais nariais: Vytautu Bogušiu, Gintautu Iešmantu, Edmundu Paulioniu, Nijole Sadūnaite ir kt. Grupės veikla susilpnėjo, dalį jos funkcijų perėmė komitetas Katalikų teisėms ginti. 1988 m., kuomet sugrįžo V.Petkus, grupės veikla vėl suaktyvėjo. 1989 m. LHG įėjo į Nepriklausomybės sąjungą, kurioje buvo ir Lietuvos laisvės lyga, Demokratų partija, Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga “Jaunoji Lietuva”, Krikščionių demokratų partija ir Politinių kalinių gelbėjimo komitetas. Prasidėjo kova už Lietuvos išlaisvinimą iš SSSR. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo LHG turėjo 41 narį (suimtus pakeisdavo kiti). Savo veiklos LHG nenutraukia ir šiandien, jos tikslas išliko toks pat – ir toliau atkreipti visuomenės dėmesį į žmogaus teisių bei laisvių pažeidimus.  Valstybiniame archyve šiomis dienomis veikia jos veiklą pristatanti paroda.

Prof. G. Landsbergienė: Labai noriu padėkoti tiems, kurie ėjo kartu su mumis

$
0
0

Š. m. spalio 2 d. Vytauto Landsbergio fondas paminėjo 25-uosius savo veiklos metus. Apie nueitą kelią, nuveiktus darbus ir šiame kelyje sutiktus žmones „Voruta“ kalbasi su Vytauto Landsbergio fondo vadove prof. Gražina LANDSBERGIENE.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo įkurtas Vytauto Landsbergio fondas?


Intencija steigti Vytauto Landsbergio fondą kilo po Sausios 13-osios įvykių Lietuvoje. Tuomet Michailas Gorbačiovas, nepaisant Norvegijos visuomenės protesto, gavo Nobelio taikos premiją. Kaip alternatyva jai Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui buvo įteikta Norvegų tautos taikos premija. Ši premija atsirado asmenine Bergeno vyskupo Pero Lonningo ir parėmusių organizacijų iniciatyva, jie tiesiog pakvietė aukoti. Taip buvo surinkta beveik 3 mln. Norvegijos kronų, apie pusė milijono JAV dolerių. Premija įteikta 1991 m. kovo 11 d. LR Seimo salėje. Vytautas Landsbergis buvo girdėjęs apie iniciatyvas, kaip panaudoti lėšas. Tuo metu Lietuvoje neįgalūs vaikai buvo ypač apleisti, labai nelaimingi, palikti, jų išgyvenimo sąlygos buvo be galo sudėtingos, tad ilgai mąstyti, kam panaudoti premiją, nereikėjo. Pinigų iš Norvegijos banko neėmėme, nes jie buvo labai geromis sąlygomis įdėti, priskaičiuojamos didelės palūkanos. Oslo banke saugomu neliečiamu pagrindiniu kapitalu rūpintis maloniai sutiko tuometinis Lietuvos generalinis garbės konsulas Norvegijoje Leonas Boddas, o paramai skirdavome gautas palūkanas. Taigi tų pačių metų spalio 2 d. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Prezidiumui pritarus buvo įkurtas Vytauto Landsbergio fondas ir paskirta jo valdyba. Iš pradžių Česlovo Stankevičiaus suorganizuotoje Vytauto Landsbergio fondo valdyboje manęs nebuvo, tačiau pareiškus norą dalyvauti fondo veikloje, buvau įtraukta į sąrašą. Fondo valdybos sudėtis: Lietuvos vaikų fondui vadovavęs poetas Juozas Nekrošius, kun. Vaclovas Aliulis (MIC), Onutė Narbutienė, gydytos Vanda Vainauskienė, Audra Mikalauskaitė, Laima Mikulėnaitė, prof. dr. Dainius Pūras, Linas Slušnys, Ina Drąsutienė, kun. Kastytis Matulionis (SJ). Šiuo metu valdyboje Gražina Landsbergienė, Gražina Žilienė, Gražina Vidūnienė, Birutė Landsbergytė.

Kam buvo skirtos pirmosios Vytauto Landsbergio fondo lėšos?


Fondo valdyba nutarė, kad trys ketvirtadaliai lėšų, kuriomis disponuoja fondas, būtų skiriama neįgalių vaikų gydymui ir reabilitacijai, o likęs ketvirtadalis – jaunųjų menininkų rėmimui. Ir tada prasidėjo lėšų kaupimas prioritetinėms medicinos programoms. Sutikau nuostabią asmenybę – Vandą Vainauskienę. Svarbiausias sėkmės vardiklis, lydėjęs mus visą fondo gyvavimo laiką, buvo tai, kad sutikdavome strategus, kurie labai gerai užprogramuodavo veiklą, kad ši būtų kuo tikslingesnė ir kryptingesnė. Jie lydėjo visas mūsų vykdytas programas. Bendradarbiaudami su tokiais žmonėmis, palietėme įvairias neįgalumo rūšis: regos, klausos ir vystymosi sutrikimų, kraujo ir stuburo ligų, širdies ydų, vėžio, judėjimo ir protinės negalės. Ypatingas dėmesys – ligoniams, sergantiems cerebriniu paralyžiumi, pažeistiems poliomielito, ir reabilitacijos centrų, kabinetų įkūrimui.
Pirmąją fondo veiklos dieną, 1991 m. spalio 2 d., nusprendėme pirmą kartą panaudoti fondo lėšas ir įsigyti tokį klausos apa­ratą, kokio Pabaltijyje nebuvo. Susitarėme su Maltos Ordino pagalbos tarnyba (MOPT) Vokietijoje, kad jie mums jį parduos. Tačiau įvyko netikėtumas (vėliau tokie netikėtumai nuolat lydėjo): kai su Vytautu nuvykome į Vokietiją, į Kelną (Köln), ir susitikome su Maltos Ordino pagalbos tarnybos atstovais, sužinojome, kad jie klausos aparatą mums padovanos ir pristatys. Buvo pristatytas į Kauno klinikas. Taip surinkti pinigai liko kitai programai.
Taigi nuo pat fondo įkūrimo ėmėme bendradarbiauti su Maltos Ordino pagalbos tarnyba ir šis bendradarbiavimas palietė daug programų, o ypač susijusias su regos sutrikimais. Daug lėšų skyrėme retinopatijų diagnostikai ir gydymui. Buvo būtina kuo anksčiau diagnozuoti ir gydyti neišnešiotų naujagimių retinopatiją, grasiusią aklumu. Štai 1991–1998 m. nupirkome aparatūrą neišnešiotų naujagimių retinopatijų gydymui ir ją paskyrėme Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų vaikų ligoninei, 1997 m. nupirkome ir įteikėme Kauno akademinių klinikų Neonatologijos klinikai įrangą ankstyvai neišnešiotų naujagimių, kuriems grėsė apakimas, retinopatijų diagnostikai ir gydymui. Lietuvos gydytojai išmoko naudotis aparatūra ir šią technologiją paskleidė pasaulyje. Juk labai svarbu išgelbėti vaiką nuo aklumo. Šią programą fondas vykdė gana ilgai, iki 1999 m., nes tuomet ėmė smarkiai mažėti gaunamos palūkanos nuo pagrindinio banke saugomo kapitalo. Tam turėjo įtakos ir tai, kad mums talkinęs L. Boddas buvo beiškeliaująs pas Dievulį. Mums jis buvo labai svarbus, jis mus globojo, buvo išrūpinęs dideles palūkanas, siųsdavau jam sąskaitas, o jis sumokėdavo jose nurodytas sumas iš gaunamų palūkanų. L. Boddas buvo Lietuvos atstovas Norvegijoje, įkūręs ir informacijos centrą Lietuvos bylai viešinti.
Vanda Vainauskienė sugalvojo labai svarbų pagalbos turintiems klausos problemų planą. Pabaltijyje nebuvo jokios institucijos, kurios veikla būtų nukreipta į tokių problemų sprendimą, tačiau mūsų komandos ir gyd. Vandos Vainauskienės dėka pavyko susisiekti ir susitarti su Lundo universitetu Švedijoje dėl bendradarbiavimo, steigiant Kaune pirmąjį Pabaltijyje Surdologijos (audiologijos) centrą. Šis centras yra šalia Kauno klinikų, jame surinkta visa aparatūra diagnostikai, gydymui ir reabilitacijai. Tai buvo išties didelis projektas, jam reikėjo daugybės sąnaudų (230 000 Lt), centras ir dabar sėkmingai gyvuoja.

Susitikimas su Lundo universiteto (Švedija) profesoriais, vykdant Kauno klinikų surdologinę programą, 1996 m. Iš kairės antra – Vanda Vainauskienė, trečia – prof. Gražina Landsbergienė

Vėliau ėmėme remti neįgaliuosius. Vienas įdomesnių paramos atvejų buvo tuomet, kai vaikų neurologę gyd. Laimą Mikulėnaitę išsiuntėme į Londone mėnesį trukusius kursus, kad ji susipažintų su Vakarų Europos neįgaliųjų rėmimo strategija, nes, kaip minėjau, neįgaliųjų situacija Lietuvoje buvo labai skaudi ir sudėtinga, neturėjome neįgaliesiems skirtos įrangos, kuri galėtų palengvinti jų kasdienybę. L. Mikulėnaitė į Lietuvą grįžo ne tik įgijusi žinių, bet ir parsivežė planą, kaip steigti reabilitacijos kabinetus judėjimo, klausos negalią turintiems vaikams, ir kokia įranga juos aprūpinti. Vėliau steigdavome kabinetus ir aprūpindavome kai kuriomis priemonėmis.
Darbą, teikiant paramą neįgaliesiems, labai palengvino gydytojas prof. Dainius Pūras, jis taip pat buvo puikus strategas. Gerai žinodamas reikmes, jis komplektuodavo kabinetams reikalingą įrangą ir ypač daug dėmesio skirdavo Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Vaiko raidos centrui. Šis raidos centras buvo nuolat papildomas nauja įranga Vytauto Landsbergio fondo lėšomis. O vėliau fondas įkūrė net specialų kambarį autistams – ramybės židinį. Centrui dovanojome ir kompiuterinės įrangos. Šio projekto rezultatas išties džiugina.
Mūsų parama įgavo pagreitį dr. Kęstučio Saniuko dėka. Įsigijus sudėtingesnės aparatūros, atsivėrė ir galimybė spręsti sudėtingesnes problemas, daryti sudėtingesnes stuburo operacijas. O čia jau galima kalbėti apie judėjimo galimybės sugrąžinimą vaikui, galimybę spręsti stuburo problemas. Ir pasaulis pastebėjo mūsų pastangas. Su Vanda Vainauskiene buvome surengę kursus, kad specialistai būtų apmokyti darbui su neįgaliaisiais, t. y. Bobath terapijos kursai 1997–1998 m. Beje, Vytauto Landsbergio fondas buvo pirmoji nevyriausybinė institucija, parėmusi Lietuvoje dar niekam nežinomą nemedikamentinį vaikų su negale gydymo būdą – Bobath terapiją, kai įvairių specialybių žmonės: kineziterapeutai, logopedai, gydytojai, socialiniai darbuotojai, veikia „komandiniu“ principu. Buvo surengti kineziterapijos kursai, Neurofiziologijos klinikinio pritaikymo reabilitacijoje kursai, lėšų buvo skirta ir gydytojų pasitobulinimo stažuotėms užsienyje (S. Lesinskienė, V. Budrienė, R. UIevičiūtė, V. Temčinienė, ligoniai – M. Kvietkus ir D. Dovydėnas).
Fondas visuomenei atsakingai pristatydavo savo veiklą, rūpindavomės fondo ataskaita. Buvo nuolat leidžiami bukletai, 2000 m.
išleista Marijonos Varneckienės parengta informacinė knygutė „Abipusis gėris“.

Žinome apie glaudų Vytauto Landsbergio fondo ir lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ (pirmininkas Algimantas Masaitis) bendradarbiavimą. Gal papasakotumėte apie paramą Rytų Lietuvos mokykloms? Kada ir kodėl imtos remti Rytų Lietuvos mokyklos? Kokia buvo joms skirta parama?


Tai buvo fondo veiklos šuolis į kitą pusę. Mes gavome labai didelę tikslinę pinigų sumą, skirtą Vilnijos kraštui. 1998 m. pradėjome vykdyti mokyklų kompiuterizavimo programą, skirtą Vilnijos kraštui.  Fondo rėmėjų Julijos ir Emilio Sinkių iš Kalifornijos paramos dėka mokykloms buvo nupirkta kompiuterinė įranga. Nesiėmiau pati atrinkinėti mokyklų, kurioms skirsime paramą. Pasamdėme žmogų, kuris važinėjo po Lietuvos, ypač Vilniaus krašto, mokyklas ir žiūrėjo, kokios įrangos joms trūksta. Nustebino tai, kad padėtis mokyklose labai skyrėsi. Pavyzdžiui, Pabradės mokykla neturėjo nieko, jiems reikėjo ir patalpų, o kai kurios mokyklos jau turėjo senus kompiuterius, tačiau trūko kitos įrangos. Tad buvo atrinktos ir kompiuterizuotos keturiolika mokyklų: Marijampolio vidurinė mokykla, Bezdonių „Saulėtekio“ vidurinė mokykla, Riešės vidurinė mokykla, Pagirių vidurinė mokykla, Pabradės „Ryto“ vidurinė mokykla, Maišiagalos Ldk Algirdo vidurinė mokykla, Juodšilių „Šilo“ vidurinė mokykla, Trakų Vokės vidurinė mokykla, Eišiškių Stanislovo Rapolionio vidurinė mokykla, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinė mokykla, Santariškių konsultacinis mokymo centras, Plungės Senamiesčio vidurinė mokykla, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio vidurinė mokykla, Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija. Nors perkant įrangą keturiolikai mokyk­lų pavyko gauti didelę nuolaidą, geresnes sąlygas, šiai programai reikėjo daug fondo lėšų, tai buvo stambus projektas. Įgyvendinti projektai sulaukdavo paramos. Esu dėkinga likimui, kad nesu viena, kad turėjau pagalbininkų, kaip ypač atsidavusį dorą žmogų išskirčiau Onutę Miliauskaitę. Jai tekdavo atsakomybė už sklandų projektų įgyvendinimą: informacijos paruošimą, ataskaitų rengimą. Tai žmogus, altruistiškai dirbęs už labai nedidelį atlyginimą. Tokį žmogų linkėčiau visiems atrasti, man pasisekė.
Mirus Julijai ir Emiliui Sinkiams, programą ir toliau įgyvendinome, bendradarbiavimą ir paramą Vytauto Landsbergio fondui perėmė Albinas Markevičius, taip pat labai mieli mūsų draugai Algimantas ir Julija Stepaičiai. Lėšų buvo skiriama ir iš Gražutės Šlapelytės-Sirutienės fondo. Tai man buvo paskata skirti paramą Vilniaus krašto mokykloms, remti Rytų Lietuvos mokyklas. Padeda Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas. Jis numato ir pasiūlo, kam reikėtų paskirti fondo turimas lėšas. Džiaugiuosi, kai mokyklos mūsų paramą panaudoja atsakingai – puikūs pavyzdžiai Eitminiškių gimnazija, kur įrengti aukšto lygio chemijos, fizikos ir darbų kabinetai, Buivydiškių pagrindinės mokyklos Sudervės pradinio ugdymo skyrius ir Juodšilių „Šilo“ gimnazijos Vaidotų skyrius, kur įrengtos patalpos ikimokyklinio ugdymo grupei, nupirkti baldai, Lavoriškių gimnazija, kuriai fondas nupirko daug mokymo priemonių, Eišiškių gimnazijai įrengta sporto aikštelė. Stebina fondo remiama Ignalinos r. Didžiasalio „Ryto“ gimnazija, įsikūrusi lietuvybės salelėje, toli nuo centro, tačiau atsidavusiai sauganti, puoselėjanti krašto tapatumą. Galiu džiaugtis, matydama, kaip buvo panaudotos fondo skirtos lėšos.

Juodšilių „Šilo“ vidurinės mokyklos mokiniai naujoje kompiuterių klasėje 2000 m. rugpjūčio 29 d. Mokyklą Vytauto Landsbergio fondo atstovai aplankė, rinkdami žinias apie kompiuterizacijos lygį

Teko girdėti, kad fondas remia našlaičius ir daugiavaikes šeimas, ar tai tiesa?


Bėgant laikui, vis daugiau žmonių išgirsdavo apie Vytauto Landsbergio fondą ir nuspręsdavo tapti rėmėjais. Iš Amerikos mums ėmė siųsti labdarą, atsiųsdavo labai kokybiškų daiktų – ypač daug kokybiškų drabužių ir net naujus batus. Šią labdarą mūsų namo gyventojai leido sukrauti dideliame rūsio kambaryje, įsivaizduokit, kambarys buvo pilnas, labdarą atveždavo sunkvežimiais! Planuojant mums padėjo labai šviesi asmenybė, Lietuvos našlaičių globos komiteto Čikagoje steigėja gydytoja dr. Albina Pundytė-Prunskienė, kuri užsiėmė labdara Amerikoje. Ji buvo altruistė, ieškodavo paramos Amerikoje ir netgi pati remdavo. Pavyzdžiui, remdavo neįgalius studentus, o jie ir baigę studijas nesužinodavo, kas juos rėmė. 1991 m. ji atvyko į Lietuvą, mes susitikome, kalbėjomės apie našlaičius Lietuvoje ir ji, paprašiusi juos paremti, paliko nemažą pinigų sumą. Turbūt pasirodžiau patikima. Kai ji sugrįžo praėjus metams, parodžiau, ką nuveikėme su tais pinigais. Vaikų fondo pirmininkas J. Nekrošius man padėjo atrasti našlaičius ir taip atsirado dar vienas mano įsipareigojimas. Sąraše buvo trys šimtai penkiasdešimt našlaičių, dabar likę septyniasdešimt. Pirmais metais jie gaudavo paramą į rankas, o vėliau ji buvo pervedama į jų sąskaitą. Vėliau suradau daugiau nei tris šimtus sudėtingai besiverčiančių daugiavaikių šeimų, ėmėme jas remti ir remiame iki šiol, o O. Miliauskaitė tvarkydavo sąrašus, tikrindavo sąskaitas. Lankėme ir sąraše nurodytus, piniginę paramą gaunančius našlaičius, daugiavaikes šeimas visoje Lietuvoje ir dalydavome gautą labdarą. Prisikraudavome sunkvežimį ir važiuodavome į Molėtus, Anykščius, Kauną, Panevėžį ir kitur. Tai buvo labai didelės akcijos, o šeimos nuoširdžiai dėkodavo, viena šeima netgi man atsiuntė savo nuotraukų ir piešinėlių albumėlį, įrašė jame linkėjimų, tik pažiūrėkite, su kokia šiluma tai padaryta! Tai ypatingas albumas.

Vytauto Landsbergio fondo remta Ratnikų šeima iš Kelmės r. 1995 m. Vaikų vardai: Lina, Agnė, Inesė, Laimonas, Daivydas, Algirdas, Darius, Aurelijus, Lilia, Vilma, Simonas, Jūratė, Gintautas

Esu labai dėkinga fondo pagalbininkei Jadvygai Stankevičienei, dirbusiai be jokio atlygio. Ji pagal remtinų šeimų narių sąrašą paskirstydavo, sudėdavo šeimoms labdarą, kad drabužiai tiktų pagal vaikų amžių, lytį ir pan. Surūšiuoti tuos labdaros maišus ilgai trunkantis, sunkus darbas.
Vėliau daugiavaikes šeimas rėmė dr. A. Pundytės-Prunskienės dukra su vyru – Teresė ir Algirdas Kazlauskai, jau daug metų kasmet skirdami vienkartinę paramą daugiavaikėms šeimoms.

Sakėte, kad įkūrus Vytauto Landsbergio fondą buvo numatyta gaunamų lėšų ketvirtadalį skirti jaunųjų menininkų rėmimui, ar pavyko įgyvendinti šį tikslą?


Mudu su vyru esame muzikai, tad mums svarbus kontaktas su muzikos pasauliu. Taigi Vytauto Landsbergio fondo valdyba ketvirtadalį disponuojamų lėšų kasmet skirdavo jaunųjų menininkų reikmėms, įvairių muzikos įstaigų ir renginių palaikymui. 1991 m. fondas įsteigė muzikologo premiją, ji įteikiama kasmet už geriausią muzikologijos darbą, kurį atrenka Lietuvos kompozitorių sąjunga. Prie šios premijos esame prisidėję ir savo lėšomis. Smagu, nes premiją gavę muzikologai pateisina mūsų lūkesčius, garsina Lietuvos muzikų pasiekimus.
Kai dirbau Lietuvos muzikos akademijoje, organizuodavome koncertmeisterių klasės konkursus. Regis, penkis konkursus rėmė Vytauto Landsbergio fondas. Visi pirmųjų trijų vietų nugalėtojai gaudavo premijas.
1991–1996 m. buvo kasmet remiama M. K. Čiurlionio menų gimnazija, jai skiriant atitinkamiems tikslams po 1 000 JAV dolerių. Vien per pirmuosius aštuonerius fondo veiklos metus paremta prof. A. Orlovitz‘o vokalistų seminaras Vilniuje, „Gaidos“ festivalis, Stasio Vainiūno konkursas, naujosios muzikos festivalis „Kopa“, festivalis „Jaunimo kamerinės muzikos dienos“, M. K. Čiurlionio konkursas, K. V. Banaičio konkursas, Lietuvos muzikos akademijos kamerinis choras, Lietuvos akordeonistų asociacija, Klaipėdos menų gimnazija, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, Grigališkojo choralo savaitė Kretingoje, D. Booles meistriškumo kursai LMA, Naujų lietuviškų fortepijoninių kūrinių festivalis, P. Kuncos vadovaujamas LMA studentų septetas, konkursas „Dainų dainelė“, šimtas dvidešimt septyni konkursų ir festivalių dalyviai, septyniolika mokslinių konferencijų delegatų, dvidešimt du seminarų ir kursų klausytojai, šešiasdešimt šeši užsienyje besistažavę ir studijavę muzikai ir tai dar tikrai ne viskas…

Taip pat remiami ir Rytų Lietuvos mokyklose vykstantys konkursai. Gal daugiau apie juos papasakotumėte, kuo svarbūs šie renginiai?


Organizavome tris Rytų Lietuvos mokyk­lų mokinių rašinių ir meninės raiškos konkursus. Pirmasis konkursas buvo paskelbtas 2006 m., jo tema – „Kokią Lietuvą kurs mano karta?“, 2011 m. įvyko antras konkursas „Mūsų kraštas ir mes“, dar kitais metais ir trečias – „Kuo man graži tėvynė Lietuva?“. Buvo išleistos dvi knygos, kuriose sudėti atrinkti konkursuose dalyvavę mokinių rašiniai. Organizuojant konkursus didžiulis krūvis tekdavo Onutei Miliauskaitei: nustatyti kontaktus, informuoti, paruošti diplomus ir t. t. Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius padėdavo parengti konkurso programą, nuostatus. Konkursų temos gimdavo iš minties, kad per mažai saugome savo krašto tapatumą, per mažai vertiname savo sąsajas su juo ir per mažai tausojame. Didžiuojuosi prisiminusi šiuos konkursus, nes mokiniai savo darbais ir pasirodymais atsiliepdavo ir prisiimdavo tą didžiulę atsakomybę už savo kraštą ir Lietuvos ateitį, svarstydavo, kokią kurs Lietuvą. „Bernardinai“ savo laidose cituodavo ištraukas iš mokinių rašinių knygų, patikėkite, buvo ką cituoti.
Dėkinga esu nuostabiai konkursų žiuri: prof. habil. dr. Antanui Tylai, prof. habil. dr. Reginai Koženiauskienei, Romui Sakadolskiui, Vytautui Narbutui, dr. Andriui Navickui, Laimai Markauskienei. Žiuri išrinkdavo geriausius rašinius ir pasirodymus, apdovanodavome mokyklas ir mokinius, įteikdavome diplomus. Po konkursų vykdavo ekskursijos, susipažinome su Kaunu, Vilniumi, Trakais, buvome Trakų Salos pilyje. Norėdavau, kad vaikai kuo daugiau pamatytų ir sužinotų – dalis jų nematę Kauno ir net Vilniaus… Miestus vaikai apžiūrėdavo su ekskursijos vadovu, gidu, juos veždavo autobusas – sudarydavome sąlygas pamatyti vertas dėmesio, Lietuvos istorijai ir kultūrai svarbias vietas.

Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinei mokyklai įteikiama kompiuterinė įranga, 2000 m. spalio 4 d. Perdavimo–priėmimo aktą pasirašo Vytauto Landsbergio fondo valdybos pirmininkė prof. Gražina Landsbergienė ir mokyklos direktorius Vidmantas Žilius

Gal galėtume paklausti, kokių problemų iškyla?


Tai priklauso nuo to, ką laikysime problemomis. Dabar Vytauto Landsbergio fondas nebeturi biuro, nes valstybė, kaip ir anksčiau, neremia, o privačių aukotojų mažėja. Šiuo metu turimos fondo lėšos – tikslinės ir stropiai sekame, kad jos būtų naudojamos tik pagal paskirtį. Iš šių lėšų nei cento nepaėmiau, jei reikėdavo, fondo svečius vaišindavau, už transportą sumokėdavau. Tiesiog džiaugiuosi, nes galėjau tai daryti.

O kokia Vytauto Landsbergio fondo ateitis?


Fondo ateitis bus arba nebus po manęs. Kol tęsiasi parama, stengiuosi surasti mokyklą ir sužinoti jos pagrindines reikmes. Kaip minėjau, daugelį metų tikslinę paramą Vilnijos krašto mokykloms skyrė Emilis ir Julija Sinkiai, mus suradę per kitą rėmėją – Albiną Markevičių. Paramos niekada neprašiau, tačiau vis dar ją gauname. Taip pat fondą labai altruistiškai nuo 2000 m. remia Laimutė ir Algirdas Stepaičiai. Deja, p. Algirdas neseniai išėjo amžinam atilsiui. Su p. Laimute kartais pasikalbame telefonu ir pateikiu išsamią ataskaitą apie nuveiktus darbus. Tai senieji ir pagrindiniai fondo rėmėjai, dėkoju jiems savo ir paremtų Rytų Lietuvos mokyklų vardu.
Džiugu, kad yra Jonas Vasiliauskas ir Algimantas Masaitis, kurie maloniai padeda Rytų Lietuvos mokykloms paskirstyti ir perduoti gaunamas lėšas.
Galbūt nemoku labai sklandžiai visko papasakoti, bet labai noriu padėkoti tiems, kurie ėjo kartu, nes fondo veikla yra ne vieno žmogaus našta. Fondo veiklos baras buvo gana platus ir didelis, apimantis įvairias sritis, tačiau visada turėdavau pagalbininkų. Ačiū Gražinai Vidūnienei, Irenai Mikšytei, ypač dėkoju jau išėjusioms Inai Drąsutienei, gebėjusiai puikiai sustyguoti renginius, koncertus – buvo puiki, labai atsakinga organizatorė, Onutei Narbutienei, puikiai kuruodavusiai menininkų rėmimo programas. Dar kartą dėkoju Onutei Miliauskaitei.

Kiek žinome, parama skiriama ir studentams. Kokia būna parama, kam būtent ji skiriama?


Fondo veikla per dvidešimt penkerius metus buvo išties įvairialypė, rėmėme ir studentus. O visa tai prasidėjo nuo vieno ypatingo susitikimo: Vytautas Amerikoje susitiko su Yoko Ono, turėjusia fondą studentams remti. Ir štai ji paskyrė mums gana didelę tikslinę sumą. Nuo tada ėmėme ir patys remti studentus. Studentai pas mus svečiuodavosi, vaišindavau juos, turiu daugybę jų nuotraukų.
Bendradarbiavome su 1993 m. įsikūrusiu Lietuvos vaikų globos būreliu „Saulutė“ ir jo pirmininke Indre Tijūnėliene. „Saulutės“ kasmet skiriamos stipendijos išties būdavo svarbi ir didelė parama, kurią skirdavome studentams visu jų studijų laikotarpiu. Buvo daug studentų, kuriems buvo tikrai sunku, be šios paramos jie nebūtų mokęsi.

Stipendijų studentams įteikimas Kauno Vytauto Didžiojo universitete 2002 m. lapkričio 5 d.
Centre stovi prof. Gražina Landsbergienė

Vytauto Landsbergio fondas teikia ir metodinę paramą. Gal daugiau papasakotumėte apie dokumentinį filmą „Lūžis prie Baltijos“?


„Lūžis prie Baltijos“ – tai filmas, kurį kuriame drauge su režisiere Agne Marcinkevičiūte. Idėja sukurti filmą atsirado labai atsitiktinai. Turėjome labai didelį vaizdajuosčių, kasečių archyvą, svarstėme, ką su juo daryti, o sūnus papasakojo apie Agnę Marcinkevičiūtę. Susitikome su ja ir iš pradžių paprašiau Agnės, kad archyvą suskaitmenintų, ji tai ir padarė. Artėjo Vytauto jubiliejaus diena, tad nusprendžiau Agnei pasiūlyti sukurti dešimties minučių filmuką – dovaną gimimo dienos proga. Patiko šis darbas ir labai patiko prisiminti tą pakylėtą Lietuvos laikotarpį – pradėjome dėlioti tą laikmetį nuo pradžios, t. y. nuo 1988 m. birželio 3 d., kai buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Šiuo metu baigiame kurti penktą filmo dalį, pasiekėme 1990 m. balandžio 18 d.
Ypač miela eiti per tą žmonių ištvermės ir apsisprendimo laiką. Ne mums spręsti, ar filmas pasiteisino, tačiau jis buvo pastebėtas. Tai filmas apie žmones, kurie neturėjo baimės jausmo. Čia yra tokių kadrų, kurių dabar nebepakartosi, savisaugos jausmas suveiks, o tada, regis, nebuvo šio jausmo. Tikslas – pasiaukojimas ir apsisprendimas. Jį ir stengėmės parodyti.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Irma STADALNYKAITĖ
Nuotr. iš Vytauto Landsbergio fondo archyvo

Kaip vaikai mokosi lietuvių kalbos Niujorke ar Paryžiuje?

$
0
0

Niujorko Maironio lituanistinė mokykla

„Ryšius su Lietuva puoselėjantys emigrantai stengiasi laikytis tradicijų, bendrauti su artimaisiais, domėtis politika ir ekonomika Lietuvoje, ir visa tai daro iš meilės“, – teigia Paryžiuje gyvenanti lietuvių kalbos mokytoja Inga Kvietelaitienė. Pasak jos, sunkiausia – sugalvoti, kaip paminėti tradicines ir nacionalines šventes ir, žinoma, mokyti vaikus lietuvių kalbos, nes tam prireikia ne tik laiko – tenka rasti aukso vidurį: integruotis į visuomenę, kurioje gyveni, ir išsaugoti unikalumą. Lietuvių mokyklose užsienyje dirbantys mokytojai tvirtina, kad sunkumų kelia ne tik multikultūrinė aplinka, laiko, kantrybės ar noro stoka, bet ir ugdymo priemonių, vadovėlių trūkumas.

 Mokytojų ir mokinių poreikiai užsienyje – visai kitokie nei Lietuvoje

 Užsienyje gyvenantys vaikai lietuvių kalbos dažniausiai mokosi specialiose mokyklėlėse, kur pamokos vyksta savaitgaliais ar kitu nuo pagrindinės mokyklos laisvu laiku. Jų mokytojai susiduria su dideliu iššūkiu, kaip motyvuoti vaikus po įtemptos savaitės, bet labiausiai – kaip įtikinti atlikti namų darbus, kurie nėra privalomi, bet reikalingi norint užtvirtinti žinias. Užsienyje lietuvių atžalas mokantys mokytojai ieško būdų, kaip pasiekti, kad pamokos būtų interaktyvios, įtraukiančios ir nenuobodžios.

„Mes, lietuviai, gyvenantys ir mokinantys vaikus užsienyje, visada ieškome patogių, patrauklių naujovių. Kiekvieną vasarą parvykę į Lietuvą eikvojame daug laiko ir pinigų knygynuose, bandydami surasti tinkamus vadovėlius. Problema ta, kad su visais vaikais negali dirbti iš to paties vadovėlio, nes kiekviena klasė, kiekvienas vaikas yra skirtingi. Pasitaiko, kad lietuvių kalbos mokėjimo lygis skiriasi net toje pačioje klasėje tarp bendraamžių. Taip pat skiriasi ir mūsų mokymo programos, todėl lietuviškų vadovėlių medžiagą prie savų poreikių stengiamės priderinti kūrybiškai. Kiekvienais metais medžiagą tenka atnaujinti ir pritaikyti prie tos klasės, kurią ruošiesi mokyti“, – teigia Niujorko Maironio lituanistinės mokyklos mokytoja Monika Kungienė.

 Galimybė mokytis internete skatina vaikus

 Viena iš naujovių, kuria gali naudotis mokytojai užsienyje, – tai leidyklos „Šviesa“ šiais mokslo metais suteikta nemokama prieiga prie visų pagrindinių vadovėlių elektroninių versijų per virtualiąją mokymosi aplinką „EDUKA klasė“.

 „Elektroninėje erdvėje ne tik galima rasti įvairių vadovėlių, bet ir atlikti užduotis, pasitikrinti, kaip pavyko įsisavinti pamokos medžiagą, įsivertinti savo žinias – visa tai skatina mokinių savarankiškumą. Pastebime, jog užsienyje gyvenantiems vaikams labai svarbu, kad mokymasis apimtų ne tik pamokų laiką, kurio jie turi nedaug, bet kad jį galima būtų pratęsti ir grįžus namo. Daugumoje šalių mokymasis su technologijų pagalba jau yra kasdienybė, tad vaikus motyvuoja, kad savo gimtosios kalbos, istorijos, geografijos jie gali mokytis interaktyviai“, – teigia Daiva Bartninkienė, „Šviesos“ leidybos vadovė.

Pasak M. Kungienės, technologijos ne tik palengvina vaikams mokymąsi ir daro jį įdomesnį, bet ir atriša rankas patiems mokytojams – nebereikia su savimi tampytis sunkių popierinių vadovėlių ir papildomų leidinių. „EDUKA klasėje“ galima rasti daug medžiagos, skirtos mokytojams – mokytojo knygų su detaliai pateikta metodika, uždavinių, be to, pats mokytojas savo paskyroje gali kurti užduotis.

 „Galimybė naudotis lietuvių kalbos vadovėliais internetinėje erdvėje yra puikus dalykas. Iki šiol dažniausiai tekdavo pirkti keletą skirtingų vadovėlių, kuriuos panaudoji tik kelioms pamokoms. Džiaugiuosi galėdama ramiai peržiūrėti medžiagą internete, prieiti prie įvairių vadovėlių nemokamai ir netempiant lagaminais knygų per Atlantą, kaip knygnešių laikais. Tai yra labai didelė pagalba“, – teigia M. Kungienė.

 Lietuvių kalbos pamokos Paryžiuje – kartą per mėnesį

 Prelato Jono Petrošiaus lituanistinės mokyklos Paryžiuje direktorė Inga Kvietelaitienė sako, kad vienas didžiausių sunkumų mokant vaikus lietuvių kalbos užsienyje, ypač mažoje bendruomenėje, yra nevienodas vaikų amžius, kalbos mokėjimo lygis ir laiko stoka.

 „Paryžiaus regione šiuo metu lietuvių kalbos mokosi apie 60 vaikų, kurių amžius 3–12 metų. Skirstome juos į kelias grupes: jauniausi (3–6 metai), vyresni (6–10 metų) ir vyriausi (daugiau nei 10 metų). Mūsų mokykloje pamokos vyksta vieną kartą per mėnesį, bet iš patirties galiu pasakyti, kad vaikams labiausiai mokytis padeda tėvų bendravimas su jais namuose, kelionės į Lietuvą ir ryšio palaikymas su artimaisiais“, – teigia I. Kvietelaitienė.

 Pasitaiko, kad dėl pedagogų trūkumo lietuvių mokyklose užsienyje moko žmonės be pedagoginio išsilavinimo, tačiau turintys stiprų mokytojo pašaukimą. Jiems priėjimas prie įvairių vadovėlių, mokytojo knygų ir užduočių yra dar svarbesnis ir padeda pasisemti įkvėpimo, susipažinti, su kokiomis priemonėmis dirba kolegos Lietuvoje.

 Svarbi tėvų pagalba

 I. Kvietelaitienė priduria, kad mokantis kalbos tiek vaikams, tiek suaugusiesiems svarbu matyti tikslą: kodėl lietuvių kalba svarbi, kodėl įdomu marginti kiaušinius ir kodėl Vasario 16-oji nėra eilinė diena. Mokytoja primena, kad nei kalba, nei tradicijos nėra savaime paveldimos, visa tai yra perduodama iš kartos į kartą. Negalima tikėtis didžiulio postūmio ir vaiko tobulėjimo, jei šis kalbos mokosi tik kartą per mėnesį, todėl, anot I. Kvietelaitienės, tėvelių ir artimųjų pastangos ugdyti vaiką yra neįkainojamos.

 Visa medžiaga internetinėje aplinkoje „Eduka“, jeigu prie jos prisijungia mokykla, mokytojo dėka gali būti nemokamai prieinama ir užsienyje gyvenantiems tėveliams, asmeniškai skiriantiems dėmesį savo vaiko mokymui ir puoselėjantiems ryšį su Lietuva. Labiau mėgstantys tradicinius popierinius leidinius gali mokytis lietuvių kalbos iš specialiai užsienio kalba kalbantiems vaikams sukurto pradžiamokslio „Žaiskime lietuvių kalbą“, skirto 5–7 metų vaikams.

 Kad mokytis būtų smagiau, vaikus, jų tėvelius ir mokytojus pažintis su lietuvių kalba įtraukia į aktyvią veiklą. Žaisdami vaikai mokosi atpažinti lietuviškus žodžius, juos suprasti, tarti, įsiminti ir rašyti. Elektroninėje aplinkoje „Eduka“ (www.eduka.lt) galima rasti pradinukams skirtų interaktyviųjų pateikčių – jos raidžių, garsų ir jų junginių pažinimą paverčia kompiuteriniu žaidimu.

 „Tikime, kad žengdami koja kojon su šiuolaikinių vaikų aplinka ir gebėdami juos sudominti, lietuvių kalbos mokytis padėsime bet kurioje pasaulio šalyje. Internetas atveria ir priartina įvairias kultūras, tačiau lygiai padeda puoselėti ir lietuvių kalbą, nepriklausomą nuo šalių sienų ir atstumų“, – teigia D. Bartninkienė.

http://punskas.pl/kaip-vaikai-mokosi-lietuviu-kalbos-niujorke-ar-paryziuje/


Seimo ir PLB komisija: lituanistiniam švietimui pasaulyje turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys

$
0
0

Seimo ir PLB bendruomenės komisija. Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. – O. Posaškova)

www.voruta.lt

„Svarbiausias mūsų tikslas – išsaugoti kalbą ir tapatybę globalizacijos sąlygomis, kad ta didžiulė globali Lietuva būtų mūsų lokalios vietinės Lietuvos dalimi, – taip Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos posėdyje, kuriame svarstytas lituanistinio švietimo Lietuvoje ir užsienyje išsaugojimo klausimas kalbėjo Lietuvių kalbos instituto direktorė prof. dr. Jolanta Zabarskaitė.

Išreiškusi mintį, kad bendra veikla turėtų būti skiriama lietuvių bendruomenių visame pasaulyje sutelkimui, pažymėjo, jog turime skatinti pasaulio lietuvių aktyvų, patriotišku ugdymu paremtą santykį su Lietuva.

Komisijos posėdyje buvo pažymėta, kad vis dažniau mokslo ir verslo sritis užkariauja anglų kalba. Lietuviai migrantai, norėdami kuo greičiau ir geriau integruotis svetimoje šalyje, stengiasi kuo dažniau vartoti vietinę kalbą ar leisti savo vaikus ne į lituanistines mokyklas, o į vietines. Tad santykinis skaičius tarp migravusiųjų lietuvių ir lankančiųjų lietuviškas mokyklas išlieka labai žemas. Todėl buvo raginama imtis naujos motyvacinės strategijos, naujų inovatyvių priemonių, skatinant tėvus dalyvauti lituanistiniame švietime ir patriotiniame ugdyme, siekiant išugdyti savo lietuviškąją tapatybę suvokiančius vaikus.

Komisijos posėdyje Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Tomas Daukantas pristatė formaliojo ir neformaliojo lituanistinio švietimo kryptis ir pažymėjo, kad ministerija siekia lietuviško švietimo prieinamumo. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Daiva Vaišnienė pristatė komisijos veiklą šioje srityje ir pasidžiaugė, kad lietuvių kalba populiarinama per šiuolaikines informacines technologijas, t.y. sukurta Integruotų lietuvių kalbos ir raštijos išteklių informacinė sistema (www.rastija.lt), kurioje yra sukurti mašininio vertimo įrankiai anglų/lietuvių ir prancūzų/lietuvių kalbomis. Tokiais įrankiais patogu naudotis ne tik Lietuvos institucijų darbuotojams, bet ir pasaulio lietuviams. Ateityje, gavus papildomą finansavimą, numatyta sukurti vertimo įrankius rusų-lietuvių, vokiečių-lietuvių, lenkų-lietuvių ir kitomis pagrindinėmis ES kalbomis.

Seimo ir PLB komisijos pirmininkas Antanas Vinkus, minėjo, kad jam teko ne kartą sutikti išeivijos lietuvius, kurie deda labai daug pastangų, jog vaikai išmoktų ar nepamirštų lietuvių kalbos. Pasidžiaugęs, kad diskusija lituanistinio švietimo tema visuomet sukelia didžiulį nacionalinį pasididžiavimą savo gimtąja kalba, kvietė ateityje surasti kuo daugiau patrauklių šiuolaikinių gimtosios kalbos mokymosi būdų.

Komisijos posėdžių vaizdo įrašus galima peržiūrėti Seimo YouTube“ paskyroje.

Kanados lietuvių muziejuje-archyve (Lithuanian Museum-Archives of Canada) tvarkyti Kanados lietuvių bendruomenės dokumentai

$
0
0

www.voruta.lt

2017 m. rugsėjo 6–23 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo darbuotojos ­– Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Jolanta Raguotienė ir Dokumentų sklaidos skyriaus vedėja Džiuginta Kasiulaitienė lankėsi Kanados lietuvių muziejuje-archyve (Lithuanian Museum-Archives of Canada) Misisaugos mieste prie Toronto (2185 Stavebank Rd, Mississauga, Canada). Komandiruotė sietina su „Globalios Lietuvos“ – užsienio lietuvių įsitraukimo į valstybės gyvenimą – 2011–2019 m. programos įgyvendinimu ir šiai programai įgyvendinti numatytais tarpinstituciniais veiklos planais. Lietuvos valstybės archyvų esminis uždavinys dalyvaujant šioje programoje – rūpintis archyvų ir lituanistinio paveldo užsienyje išsaugojimu, integravimu į informacinę erdvę bei sklaida. Lietuvos centrinio valstybės archyvo darbuotojai pastaraisiais metais ypač aktyviai dalyvauja teikdami pagalbą užsienio lietuvių bendruomenėms saugomų dokumentų tvarkymo ir aprašymo klausimais.

Susitikus su Kanados lietuvių muziejaus-archyvo vadove Danguole Juozapavičiūte (Breen) buvo surengta išsami ekskursija po muziejų. Ji parodė, kokiomis sąlygomis saugomi dokumentai, knygos, periodiniai leidiniai, vaizdo ir garso dokumentai, su LCVA darbuotojomis aptartos dokumentų saugojimo, tvarkymo ir aprašymo, skaitmeninimo, restauravimo problemos.

Komandiruotės metu buvo tvarkomi archyve saugomi Kanados lietuvių bendruomenės 1944–2009 m. dokumentai. Kanados lietuvių bendruomenė yra Pasaulio lietuvių bendruomenės narė. Pirmieji bandymai įkurti organizaciją, jungiančią visus Kanados lietuvius, vyko dar 1940 m. rugpjūčio mėn. Priešinantis Lietuvos okupacijai, įkurta Kanados lietuvių taryba, kuri atliko daug visuomeninių, organizacinių darbų. 1949 m. liepos 1 d. įsteigtas Laikinasis organizacinis komitetas kurti Kanados lietuvių bendruomenę pagal VLIK‘o nuostatus. 1952 m. rugpjūčio 30–31 d. visos Kanados lietuvių suvažiavimas įvyko Monrealyje, kuriame oficialiai įsteigta Kanados lietuvių bendruomenė (toliau – KLB). KLB suvažiavime išrinkta Krašto valdyba, KLB komisijos. Pirmasis KLB pirmininkas buvo Jonas Matulionis. Nuo įsteigimo iki šiol KLB organizacija dirba savanoriškais pagrindais, stengiasi paveikti Kanados politikus Lietuvos naudai, puoselėja tautinę, religinę, labdaringą, mokslinę, meninę, socialinę, profesinę, sportinę veiklą. KLB Kanados lietuvių tarpe organizavo aukų rinkimą Lietuvai po nepriklausomybės atkūrimo, ypač daug aukų buvo skirta labdaros organizacijoms Lietuvoje.

Darbui buvo pateikti neaprašyti KLB dokumentai (25 dėžės). Dalis dokumentų buvo pažeisti pelėsio, dalis dėžių sudrėkusios. Tvarkymo metu seni suplyšę ar pažeisti pelėsio aplankai pakeisti naujais, į aplankus sudėti dokumentai.  Pažeisti pelėsio dokumentai atskirti nuo nepažeistų. Dokumentų aplankai kiekvienoje dėžėje sunumeruoti, sudaryti KLB dokumentų dėžių ir kiekvienoje dėžėje saugomų dokumentų sąrašai, kuriuose apibendrintai nurodytos 390 aplankų (bylų) saugomų dokumentų temos, rūšys, chronologinės ribos. Į kiekvieną naują dėžę įdėtas atspausdintas aplankų (bylų) sąrašas, ant dėžių užklijuotos etiketės.

Archyve saugomi dokumentai, atspindintys KLB veiklą 1944–2009 m.: KLB Krašto valdybos posėdžių protokolai, aplinkraščiai, KLB Krašto tarybos suvažiavimų ir sesijų dokumentai, KLB statutai ir rinkimų taisyklės, KLB tarybų rinkimų dokumentai, KLB Krašto valdybos susirašinėjimo su Kanados valdžios įstaigomis, KLB apylinkių valdybomis ir jų pirmininkais, Kanados lietuviais, Pasaulio lietuvių bendruomene veiklos klausimais dokumentai, KLB komisijų ir apylinkių veiklos dokumentai, KLB Krašto valdybos finansų dokumentai. Gausu dokumentų apie Baltijos valstybių organizacijų Kanadoje veiklą, Kanados lietuvių bendruomenės dalyvavimą tarptautiniuose ir Kanados renginiuose, politinę, ekonominę padėtį Lietuvoje, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą.Saugomos spaudos iškarpos apie KLB veiklą, nuotraukos.

Kanados lietuvių muziejus-archyvas saugo Kanados lietuvių bendruomenės, KLB Šalpos fondo, KLB Kanados lietuvių fondo, KLB Kultūros fondo, asmenų (Adolfo Šapokos, Alenos Devenienės, Leopoldo Balsio, Vytauto Remeikos ir kt.) archyvinius dokumentus, nuotraukas, vaizdo ir garso dokumentus.

LCVA darbuotojos džiaugiasi bendradarbiavimu su Kanados lietuvių muziejumi-archyvu, saugančiu Kanados lietuvių istorijos, kultūros tyrinėjimams reikšmingus dokumentus.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas nuoširdžiai dėkoja Kanados lietuviams Gabijai ir Rimui Petrauskams, o ypač muziejaus-archyvo vadovei Danguolei Juozapavičiūtei už pastangas ir geranoriškumą priimant viešnias iš Lietuvos.

Minint Prancūzijos lietuvių bendruomenės 70-metį, Paryžiuje įamžintas lietuvio kunigo Jono Petrošiaus atminimas

$
0
0

www.voruta.lt

Praėjęs lapkričio 19 d. sekmadienis įrėžė naują įrašą į Paryžiaus lietuvių bendruomenės metraštį. Ši diena buvo pažymėta dviem nepaprastai svarbiais įvykiais: memorialinės lentos prelatui Jonui Petrošiui atidengimu bei PrLB 70-mečio sukaktimi.

Šiandieninę Paryžiaus lietuvių bendruomenę galima drąsiai pavadinti prelato J.Petrošiaus viso gyvenimo puoselėtu ir ugdytu vaisiumi, lietuvybės lopšiu Prancūzijos žemėje. Išties, 1955-ais metais Paryžiaus arkivyskupo paskirtas vadovauti Lietuvių katalikų misijai, kunigas Jonas Petrošius Prancūzijos lietuvių sielovada rūpinosi apie penkiasdešimt metų. Jo šviesus atminimas buvo įamžintas memorialinės lentos atidengimu pačioje Paryžiaus širdyje, jo ilgametės tarnystės Dievui šventovėje, Šv. Augustino bažnyčioje.

Pilnutėlėje koplyčioje šventas mišias aukojo kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Kardinolui talkino iš Kanados atvykęs Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių sielovadai Edmundas Putrimas, Paryžiaus vyskupijos vikaras užsienio katalikams Xavier Rambaud, kunigas, šiuo metu reziduojantis Paryžiuje, Jacekas Paszienda ir brolis Lukas iš Palendrių vienuolyno Lietuvoje.

Prelato Petrošiaus atminimą pagerbti atvyko LR ambasadorė prie UNESCO Irena Vaišvilaitė, Lietuvos kultūros atašė Paryžiuje Vida Gražienė, konsulė Rasa Mikuckaitė, prelato giminės iš Lietuvos, Prancūzijos lietuviai, paryžiečiai, svečiai iš Belgijos lietuvių bendruomenės, gausus būrys tų, kurie asmeniškai pažinojo prelatą. Buvusi LR ambasadorė Prancūzijoje Jolanta Balčiūnienė atvežė LR užsienio reikalų ministro sveikinimą.

Kardinolas A.J.Bačkis gražiu pamokslu kreipėsi į susirinkusiuosius: „Prelatas Jonas Petrošius darbavosi virš 50 metų atskirtas nuo šeimos, nuo Tėvynės. Tapo katalikų bendruomenės siela, ieškojo išsibarsčiusiųjų savo avelių po visą Prancūziją“. Kardinolas A.J.Bačkis prelato gyvenimą pavadino nuolankia ir nuoširdžia tarnyste su žemaitišku atkaklumu, tarnyste Dievui ir Tėvynei. Kardinolas paragino visus susirinkusiuosius „Branginti ir saugoti tai, ką nuo gimimo perdavė tėvai. Kad Šv. Augustino kuklioje koplyčioje nenutiltų lietuviškas žodis“.

Mišių metu žiūrovų nebuvo, visi susirinkusieji buvo minėjimo dalyviais. Maldas giesmėmis lydėjo prancūzų choras, vadovaujamas Astos Timukaitės-Lemiesle, kuris nepriekaištingai lietuvių kalba pagiedojo „Marija Marija“ ir „Kur giria žaliuoja“.

Šventoms mišioms pasibaigus, kardinolas A.J.Bačkis, lydymas kunigų, iškilmingai pašventino memorialinę lentą, liudijančią apie prelato Jono Petrošiaus tarnystę šioje Žemėje. Memorialinės lentos autorius skulptorius Gediminas Šibonis. Auksaspalviame bronzos fone iškaltas lietuviškas rūpintojėlis, apsuptas dviejų angelų. Lentoje iškalti žodžiai lietuvių ir prancūzų kalbomis: „Prelatui Jonui Petrošiui – gyvajai Lietuvių Bendruomenės dvasiai atminti“. Skulptorius ne tik pagamino memorialinę lentą, bet ir pasirūpino jos atgabenimu į Paryžių bei montavimo darbais (projektą dalinai parėmė Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija). Gediminas Šibonis sakė, jog „mes visi čia esame pažįstami prelato dėka. Jis visus suvedė į būrį“. Skulptorių siejo ilgametė korespondencija su J.Petrošiumi, kol jie galiausiai susitiko Paryžiuje.

Memorialinės lentos J.Petrošiui įšventinimo ceremonijoje į susirinkusiuosius kreipėsi Inga Januitytė-Lanchas, prelato paskutinės valios vykdytoja. Ji dalijosi gyvais prisiminimais apie prelatą. Anot jos, prelatas niekada nenorėjo didelio dėmesio sau. Netroško didelių ceremonijų jo vardo garsinimui. Šviesaus atminimo prelatas J.Petrošius sakydavo: „niekada nesijaučiau kažką ypatingo padaręs“. Savo testamente rašė, kad „laidotuvės būtų paprastos, bet su lietuviškom maldom ir giesmėm“.

Kaip Inga Lanchas prisiminė, prelatui jau gyvenant Marie-Terèse kunigų senelių namuose, vasaromis jis mielai atvažiuodavo paviešėti Ingos šeimoje, į kaimą. Kieme šlamėjo aukšti beržai, kurie jam priminė Lietuvą. Vienos tokios viešnagės Ingos Lanchas šeimoje metu, prelatas prabilo eilėmis: „Žeme eik išdidžiai, kaip tie beržai žali, aukštai aukštai iškėlę galvą“ – tai prelato kuklus paprastumas, lydimas žemaitiško užsispyrimo ir tylaus pasididžiavimo tuo, kad yra lietuvis. Inga Lanchas kalbėjo, kad „dabar prelatas, tikriausiai, iš aukštybių grūmoja pirštu, kad jam rengiama pagerbimo ceremonija, kurių jis niekada nesiekė ir nemėgo, tačiau jis tikriausiai ir nuoširdžiai šypsosi, nes jam būtų džiugu matyti salę tokią pilną žmonių“. Jam, visą gyvenimą paaukojusiam Prancūzijos lietuviams, būtų gera žinoti, kad lietuvių bendruomenės dvasia gyva.

I.Lanchas kvietimu, prie altoriaus bendrai nuotraukai susirinko visi tie, kurie asmeniškai pažinojo prelatą Joną Petrošių. Jų buvo daug, vos į kadrą tilpo. Salėje liko tik keletas, jau jaunosios kartos atstovų.

Vėliau Paryžiaus lietuvių bendruomenės pirmininkė Emilija Pundziūtė-Gallois visus pakvietė pokalbiams prie vyno taurės, kur gyvų pašnekesių fone taip pat buvo rodomas Henriko Gulbino sukurtas filmas apie Prancūzijos lietuvių bendruomenę bei surengta prelato J.Petrošiaus gyvenimą ir veiklą pristatanti nuotraukų paroda.

„Neužmiršk, tikėk, gyvenk meile Dievui“.

PrLB Valdyba
http://lietuviai.fr/lt/

Lietuviai, palaikykime saviškius! Padėkime tautiečiams Irkutske! Laiškas tautiečiams nuo Sibiro lietuvių

$
0
0

 

Nuotraukos šaltinis – http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/tris-pal-ve-pasitiko-ir-kuts-ko-kars-ty-je-1037703/

www.voruta.lt

Mieli PASAULIO LIETUVIAI !!!

Mūsų tėvynainiai, gyvenantys tolimame Sibire, kreipiasi į Jus, prašydami pagalbos.

Tereikia skirti vieną minutėlę ir PRABALSUOTI  Irkutsko lietuvių bendruomenę, susibūrusią į nacionalinį kultūros centrą „ŠVYTURYS“.

Rusijos mieste Irkutske gyvena daugybės tautybių žmonės, susibūrę į savo bendruomenes.

Irkutsko meras paskelbė konkursą, kuriame balsavimo būdu renkama aktyviausia bendruomenė.

Lietuviams Irkutske nebus lengva surinkti daug balsų  – lietuvių ten nedaug begyvena.

Tačiau jie aktyviai palaiko lietuvybę, kalbą, tradicijas, organizuoja lietuviškus renginius ir bendrauja su kitais pasaulio lietuviais. Tad jie tikrai nusipelnė visų pasaulio kraštų lietuvių palaikymo!

Labai prašome prabalsuoti ir pasidalinti šia žinia/prašymu su kitais savo kontaktais.

Praėjusiais metais šiame konkurse laimėjo Irkutske gyvenančių baltarusių bendruomenė, nes už juos aktyviai prabalsavo didelė Baltarusijos gyventojų dalis.

O kuo mes prastesni?!  🙂

LIETUVIAI, palaikykime saviškius! Padėkime tautiečiams Irkutske!!!

BALSUOTI čia:  http://gorod.irk.ru/natsionalnye-tsentry/golosovanie

Balsuojant už Irkutsko lietuvius reikia pažymėti langelį penktoje nuo viršaus eilutėje ties užrašu “Irkutsko srities visuomeninė organizacija – Lietuvos nacionalinis kultūros centras ŠVYTURYS

(originalo kalba “Иркутская областная общественная организация Литовский национально-культурный центр Иркутской области Швитурис (Маяк)

Iš anksto labai AČIŪ visiems!

Su meile – Irkutsko lietuviai.

Urugvajuje prasideda Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas

$
0
0

 

www. voruta.lt

Šiandien Urugvajuje, Pietų Amerikoje, prasideda „XXI Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas 2018″. Suvažiavimas vyks sausio 9 – 14 d.

Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas (PALJ) yra Pasaulio lietuvių bendruomenės (P.L.B.) projektas.
Renginį organizuoja Urugvajaus lietuvių jaunimo sąjunga (U.L.J.S.) kartu su Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdyba, ilgamečiu Sielovados reikalų komisijos pirmininku ir Lietuvos vyskupų konferencijos atstovu užsienio lietuvių sielovados reikalams, prelatu Edmundu Putrimu.
Prelatas Edmundas Putrimas yra PALJ suvažiavimo įkūrėjas ir globėjas.
Suvažiavimo metu bus proga pabendrauti, susipažinti su Urugvajaus lietuvių jaunimo sąjungos ir Urugvajaus lietuvių bendruomenės veikla bei padiskutuoti apie dabartinę jaunimo ir bendruomenės situaciją Pietų Amerikoje, aptarti įvairius būdus, kaip išlaikyti lietuvybę ir pritraukti daugiau narių į jaunimo organizacijas.
Taip pat informuos apie Lietuvos nepriklausomybės Šimtmečio šventės renginius Lietuvoje ir užsienyje, ypatingai Pietų Amerikoje.
Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!
 
Juan Ignacio Fourment Kalvelis  
Presidente de la Comunidad Lituana de Argentina (ALB ALOST)
Argentinos lietuvių bendruomenės (ALB ALOST) valdybos pirmininkas

Gervėčių krašto šventėje – lietuviai iš viso pasaulio

$
0
0

Gervėčių bažnyčia

S. DAUBARAITĖ, www.voruta.lt

Gervėčiuose – lietuviško etninio regiono centre, gegužės 26 dieną, karštą sekmadienį įvyko Švenčiausiosios Trejybės atlaidai. Tai viena didžiausia ir prasmingiausia Gervėčių krašto šventė, į kurią atvyksta artimiausių ir tolimiausių apylinkių žmonės, gyvenantys  Baltarusijoje ir tie, kurie pasklidę po įvairias pasaulio šalis. Iš čia kilę žmonės gyvena  Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje JAV, Kanadoje ir kt. Ši žemė išaugino daug  iškilių žmonių, prisidėjusių prie lietuvių kultūros, kalbos puoselėjimo. Prisimename, kad Miciūnuose gimė  vyskupas J. Steponavičius. 1936 metais, liepos 5  d. pirmą kartą Gervėčių bažnyčioje jaunas  kunigas atlaikė pirmąsias Šv. Mišias. Gėliūnuose gimė kunigas B. Laurinavičius, savo gyvenimą skyręs žmonių dvasinėms vertybėms žadinti, atviras bažnyčios reikalų gynėjas, besąlygiškai  mylėjęs Tėvynę. 1981 metais jis buvo kagėbistų nužudytas Vilniuje.

Tą dieną į Gervėčius atvyko Lietuvos mokslų akademijos choras, vadovaujamas Juditos Taučaitės, ir šio choro chormeisterės – koncertmeisterės Gretos Gustaitės. Šis choras Gervėčiuose lankosi ne  pirma kartą. Choro tarybos pirmininkas Vilius Maslauskas prisimena, kad ne kiekvienais metais buvo leidžiama giedoti bažnyčioje lietuviškai. Leidimą giedoti reikėdavo derinti su apskritimi, dažnai raštai keliaudavo ir į Minską.O dabar kyla  grėsmė  dėl bendravimo su čia gyvenančiais žmonėmis dėl statomos atominės elektrinės. Kyla pavojus, kad aplinkinės vietovės bus paskelbtos ypatingo saugumo zona ir tada susisiekimas akivaizdžiai pasunkės, jei išvis, bus įmanomas. LMA choras jaučia įsipareigojimą palaikyti čia gyvenančių  tautiečių dvasią.

Kiekvieną, kas  atvyksta i Gervėčius, nustebina bažnyčios grožis. Pripažįstama, kad ši neogotikinė bažnyčia, išlaikoma parapijiečių, yra viena gražiausių bažnyčių ne tik Baltarusijoje. Ją  reikia pačiam pamatyti ir pačiam išgirsti skambančias  giesmes ir choralus.

Atskirą žodį reikėtų tarti apie bažnyčios šventorių ir teritoriją už jo.Viskas skendi  gėlynuose, išpuoselėta reta augmenija, rymo prasmingi mediniai koplytstulpiai. O viso to grožio pradininkas, įkvėpėjas ir įprasmintojas  buvo klebonas Leonidas Nestiukas. Kaip sako gervėtiskiai, iki jo atvykimo į parapiją aplinką buvo užkariavę sosnovskio barščiai. Šio kunigo energija, sumanumas ir išmanumas, grožio supratimas patraukė ir parapijiečius. Tai,  ką matome dabar-  tai kunigo ir parapijiečių ilgo triūso vaisius. Šis kunigas turėjo daugybę planų, o vienas iš artimiausių žemiskų darbų buvo – įkurti Gervėčių parką. Deja, jis savo žemišką kelionę baigė  prieš metus, baigdamas aukoti Šv. Mišias.

Sekmadienį  buvo aukojamos dvejos Šv. Mišios. Pirmosios vyko lietuvių kalba. Jas aukojo klebonas Elijas Anatolijus Markauskas.

Sumos Šv. Mišių atvyko aukoti Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas Jis čia lankėsi pirmą kartą. Vėliau paklaustas, kokį įspūdį padarė bažnyčia, sakė, jog tai – šedevras, o ir žmonės nepaprastai puikūs. Mišiose taip pat dalyvavo Gardino vyskupas Aleksandras Kaškevičius, Pelesos kunigas Leonas Vladišius, Elijas Anatolijus Markauskas, pravoslavų šventikai. Šv. Mišios buvo aukojamos lotynų kalba, o šv. Rašto skaitiniai skaitomi baltarusių, lenkų, lietuvių kalbomis.

Po iškilmingų Šv. Mišių  vyko eucharistinė procesija ir buvo pašventintos vyskupo J. Steponavičiaus, kunigo B.Laurinavičiaus atminimo lentos, įamžintos bažnyčioje ir Leonido Nestiuko antkapio paminklas šventoriuje.

Pasibaigus  šventų apeigų ceremonijoms, aukojusieji Šv. Mišias dėkojo parapijiečiams už gerus darbus, Metropolitas Gintaras Grušas pakvietė tikinčiuosius dalyvauti popiežiaus Pranciškaus sutikime Vilniuje ir Kaune.

Parapijiečiai taip pat padėkojo garbingiems svečiams už atvykimą, palaiminimą. Gervėčių krašto lietuvių bendruomenės vardu kalbėjo  Ramutė Kuckaitė, „Gervėčių“ klubo pirmininkas Alfonsas Augulis.

O kokie atlaidai be kermošiaus? Miestelyje buvo nusidriekęs  turgus su riestainiais, saldainiais, rankdarbiais, medžio, metalo dirbiniais.

Šventės ateina ir praeina. Bet širdyje lieka šviesus džiugesys susitikus su artimais žmonėmis, tautiečiais, aplankius brangias, jaunystę menančias vietas ir čia, Baltarusijoje, lietuvių etninėse žemėse, amžinam poilsiui atgulusius tautiečius. Ir šį kartą į Gervėčius buvo atvykęs gausus ,,Gervėčių“ klubo, susibūrusio Vilniuje, būrys.

Marytė Urbonavičiūtė, gimusi Giriose, Marytė Valienė iš Mockų, sako, jog kur bebūtum,  gimtosios žemės trauka  išlieka visam laikui. Tad ir viliamasi, kad  čia dar ilgai girdėsime lietuvišką šneką, dainą, giesmę.

 

Viso pasaulio Lietuva susitinka liepos 1-ąją Vilniaus Rotušės aikštėje

$
0
0

www.punskas.pl

Liepos pirmąją dieną Vilniuje, Rotušės aikštėje, trisdešimt lietuvių bendruomenių iš skirtingų pasaulio šalių kviečia Lietuvos gyventojus susipažinti. Renginiu “Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ Pasaulio Lietuvių Bendruomenė siekia padėti susitikti viso pasaulio lietuviams ir čia gyvenančioms tautinėms mažumoms. Kartu Rotušėje ir jos prieigose vyks pasaulio lietuvių meno kūrėjų paroda ir koncertas.

“Už Lietuvos ribų per pasaulį turime išsibarsčius daugiau nei milijoną lietuvių. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) darbas skaičiuoja 60-uosius metus ir pirmas kartas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kuomet teoriškai pažįstama, po pasaulį išsibarsčiusi lietuvių diaspora pagaliau įgis tikrą veidą ir prisistatys. Taip švenčiame Vilniuje Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-metį kartu, kaip viena didelė šeima. Kviečiame susitikti, pamatyti vieniems kitus, susipažinti ir susidraugauti“, – sako Dalia Henke, PLB vadovė ir šio renginio idėjos autorė.

Renginio metu veiks paviljonų miestelis, kur prisistatys lietuvių bendruomenės nuo Australijos iki Islandijos, JAV ir Pietų Amerikos. Kartu prisistatys ir daugiau kaip 25 Lietuvos tautinės bendrijos.

Anot renginio koordinatorės, Vengrijos lietuvių bendruomenės atstovės Jurgos Gailiūtės, pirmą kartą paviljonų miestelyje niekas nieko nepardavinės, o bus dalinamasi lietuvybės, tautinių mažumų tapatybės, puoselėjimo pasaulyje patirtimi, mezgami ryšiai, bus keičiamasi patirtimi garsinant Lietuvos vardą pasaulyje.

“Mes dažnai kalbame apie takoskyrą “mes, likę Lietuvoje” ir “jie, išvažiavusieji”, norime, kad tas skirstymas išnyktų. Lietuviai – plačiai išsibarsčiusi tauta ir šiandien nesunkiai galime palaikyti ryšius, pažinti vieni kitus ir liepos pirmąją turime puikią progą – susitikti su lietuviais, gyvenančiais svetur. Ko gero, pirmą kartą turėsime kitokį – ypatingą paviljonų miestelį, kuriame nebus prekiaujama, o bus pristatomi lietuvių pasiekimai pasaulyje, dalinamasi pažintimis ir kontaktais. Nebėra “mes” ir “jie”, yra tik Pasaulio Lietuva”, – sako J. Gailiūtė.

Anot jos, norėdama atkreipti dėmesį į takoskyrą tarp išvažiavusių ir likusių Lietuvoje, PLB pradėjo akciją socialiniuose tinkluose #SujunkimeLietuva, kur dalinamasi labai skirtingomis pasaulio lietuvių istorijomis.

“Įrodyta, kad labiau pažįstami žmonės ir procesai – mažiau baugūs. Šia akcija norime atskleisti, kiek skirtingų migracijos istorijų būna ir kiek daug Lietuvą mylinčių žmonių yra pasaulyje. Todėl norime pakviesti visus lietuvius ir Lietuvos gyventojus prisijungti prie šios akcijos ir socialiniuose tinkluose su grotažyme #SujunkimeLietuva dalintis savo istorijomis, kas jiems yra Lietuva ir kur jos yra pasaulyje”, – sako J. Gailiūtė.

Tautinių mažumų departamento direktorės Vidos Montvydaitės teigimu, Lietuvos tautinės bendrijos yra neatsiejama Lietuvos visuomenės, jos istorijos ir kultūros dalis, o pasikeitimas unikalia patirtimi saugant savo tapatumą gyvenant ne savo kilmės šalyje bus labai naudinga tiek iš viso pasaulio suvažiavusiems lietuviams, tiek Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms.

„Šiuolaikiniame pasaulyje, kai sienos tarp valstybių tampa virtualiomis ir atlieka formalų vaidmenį, kinta ir pati nacionalinės valstybės idėja. Neprivalai būti lietuviu arba gyventi Lietuvoje tam, kad Lietuvą laikytum savo Tėvyne. Todėl šiandien susiduriame net su tokiomis situacijomis, kai užsienyje gyvenantys lietuviai puoselėja tradicijas arba vartoja žodžius, atėjusius į jų kultūrą iš kitų tautų arba kultūrų, tačiau jie patys net nesumąsto apie tai. Tuo mūsų Lietuva yra unikali – amžiais besiformavęs kultūrinis ir tautinis daugiasluoksniškumas tapo mūsų išskirtiniu bruožu, kurį mes norime pademonstruoti visam pasauliui“, – sako V. Montvydaitė.

Rotušėje veiks pasaulio lietuvių meno paroda

Atkurtos Lietuvos 100-mečio minėjimas paskatino Pasaulio Lietuvių Bendruomenę surengti ir išskirtinę pasaulio lietuvių meninės kūrybos šventę. Praėjus 30 metų po Lietuvos dailės muziejaus kartu su kitomis institucijomis 1988 m. surengtos pirmosios Lietuvių išeivijos dailininkų kūrybos parodos, šiais metais PLB sukviečia 54 menininkus iš 19 pasaulio šalių savo brandžiausiais kūrybos darbais papuošti Vilniaus rotušę liepos 1-11 d.

„Parodai “Pasaulio Lietuva: kūrybos horizontai” atrinkti menininkai ne vienas yra gerai pažįstami ir vertinami savo gyvenamoje šalyje, yra daugkartiniai tarptautinių parodų dalyviai. Daugiau nei pusė jų atvyks į parodos atidarymą liepos 1 d.“, – sako parodos koordinatorė, PLB Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen.

Anot jos, net trys dailininkai, dalyvavę pirmojoje išeivijos parodoje prieš tris dešimtmečius, su savo darbais dalyvaus ir šiemet. Parodos kuratorės – Lietuvos dailės muziejaus dailėtyrininkės Ilona Mažeikienė ir Regina Urbonienė.

Vainikuos Andriaus Mamontovo muzika ir sulėktuvės

Rotušės aikštės scenoje vyks pasaulio lietuvių bendruomenių ir Lietuvos tautinių bendrijų meno kolektyvų koncertiniai pasirodymai. Koncertą atidarys operos solistė Nomeda Kazlaus, savo patirtimi dalinsis muzikantas Jurgis Didžiulis. Renginį globoja ir atidarys Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, dalyvaus premjeras Saulius Skvernelis, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius kartu su Kanados ambasadoriumi Lietuvai Alain Pierre Joseph Hausser.

Renginį vainikuos Andriaus Mamontovo muzikinis sveikinimas. Po jo bus filmuojamos sulėktuvės (flashmobas).


Iš DRAUGO archyvo 1941: Lietuviai Brazilijoje

$
0
0

Lietuvių šeima Brazilijoje. Autorius nežinomas. (epaveldas.lt; LIMIS-66274023)

www.draugas.org

Ką aš mačiau ir girdėjau Brazilijos lietuvių kolonijoje

Kaip gyvena lietuviai Brazilijoje. –
Lietuviai pėsti yra keliavę 3000 kilometrų.
Keistas klimatas. – Deimantų ieškotojai.

Rašo K. ŠILINIS

— Lietuviai turi gerą vardą pas brazilus; Jie yra sąžiningi, darbštūs ir pilni iniciatyvos, todėl lietuvių rasi visose srityse. Daug lietuvių dirba įvairiuose fabrikuose siuvyklose ir kitose įmonėse. Yra tarnaujančių ir policijoje, bet mažas procentas, daugiausia policijoje tarnauja ir užima įvairius postus italai. Tiesa, labai daug lietuvių dirba Fordo fabrike, čia jie į valandą uždirba iki trijų milų, į mėnesį įvaro iki 500-600 milų, bet tai jau kvalifikuoti darbininkai.
— Kaip biznio reikalai lietuviuose, — priminiau Čemarkai.
— Pajėgiausi biznieriai gyvena pasislėpė brazilų tarpe, nenori rodytis mūsų tarpe. Nenori prisipažinti, kad esą lietuviai. Liūdnas reiškinys, bet ką padarysi. Bet ir tikri lietuviai pradeda prasimušti prekyboje. Daug dėjau pastangų, kad lietuviai šioje srityje pasireikštų ir steigtų savo krautuves, šis tas pasisekė padaryti. Dabar Sao Paulo mieste ir priemiesčiuose lietuviai turi virš 100 smulkių daiktų krautuves, parduotuves.

I. Verčiasi pakenčiamai.
— Ar lietuviai nebandė įsikurti ūkiuose, ar turi savo ūkius.
— Taip! Lietuviai turi kavos plantacijas, kai kurie gyvena ūkiuose, verčiasi gana gerai. 1937 metais netoli Sao Paulo miesto (koki 20 kilometrai) buvo galimybė įsikurti apie dviem šimtam šeimų ūkiuose, ten buvo 2000 hektarų žemės ir apie 80 gyvenamų trobesių.

Reikėjo įnešti užstatą, bet lietuviai emigrantai neturėjo pinigų, todėl bendrovė “Grūdas”, kuriai aš vadovavau, kreipės į Lietuvos valdžią, prašydama 50,000 litų paskolos, kad galėtumėm duoti brazilams užstatą, vėliau šiuos pinigus būtumėm grąžinę, bet Lietuvos valdžia atsakė neigiamai. Taip ir mūsų projektus, nusinešė šuo ant uodegos.

Lietuviai šioje kolonijoj būtų galėję daryti gerą biznį, nes susisiekimas su Sao Paulo miestu yra geras, arti prieina traukinys. Valdžia padarė didelę klaidą, šiandien mes turėtumėm pora šimtų gražiausių smulkių ūkių, kurie žmonėms duotų pelną, o lietuvio kaip ūkininko vardas irgi būtų skambėjęs brazilų lūpose.

II. Lietuvio Kryžiaus keliai siekiant žmoniškesnio gyvenimo
Lietuvis visur nuoširdus ir savo vaišingumo nepraranda. Kai atvykau į Sao Paulo miestą, apsigyvenau tirščiausiai apgyventoje lietuviškoje kolonijoje — Vila Zelina, prasidėjo vizitai ir vaišės. Nueini į lietuvišką šeimą, pavaišins tave lietuviškai pagamintais kopūstais ir eini skersai platesnis. Ot tie kopūstai, tikrai primena mielą Lietuvą… Brazilai maitinasi, daugiausia, ryžiais ir pupelėmis, o mūs lietuvis valgo taip, kaip Lietuvoje ir brazilai pripažįsta, kad lietuvių gaminami valgiai yra geri ir skanūs.

Vaišių proga tenka su lietuviais išsikalbėti. Oi oi, kokių jie vargų ir kančių turėjo pernešti kol pasiekė žmoniškesnį gyvenimą.

Tvirta ir iškalbinga moteris pradėjo pasakoti:
— Gyvenom fazendoje Sabrado, linija Sorkabano, arčiausias miestelis buvo Sao Manuel, kokia 30 kil. nuo mūsų gyvenamos fazendos. Gyvenimas buvo nepakenčiamas, nes mažai uždirbdavom, o šeimininkai buvo pikti. Blogiausia, — brazilų kalbos nemokėjom, nieko negalėjom pasakyti, paprašyti ar paaiškinti. Kartą mes penkios moterys nuėjom pas šeimininką ir norėjom prašyti, kad išleistų išvažiuoti iš šios fazendos (ūkio). Šeimininko neradom namie, o kiti su mumis nenorėjo kalbėtis, todėl aš užpykus pradėjau plytas mėtyti į langines. Nepamatai žmogus, kai nesusivaldai, o pasėkos baisios. Grįžta šeimininkas iš miesto, šaukia mane į kambarį, dabar pamaniau, baigta su manimi.

Ateinu pas šeimininką i kambarį, jis rankoje laiko ginklą, nusigandau ir nežinau ką daryti. Jis klausia, ar aš langines daužiau, prisipažįstu, kad tai mano darbas. Šeimininko veidas užsidegė rūstumu, bet čia pat su laiškais rankoje pasirodo fazendos ūkvedys ir sako: “šis laiškas tau.” Aš imu laišką, o šeimininkas ištraukia man iš rankų ir perplėšia. Atidaro voką, gi žiūri į laišką įdėtos kūčių plotkelės, siunčiamos iš Lietuvos. Šeimininkas nustemba, suklupdo savo vaikus ir žmoną ir duoda plotkeles bučiuoti, pats pabučiavęs, grąžina laišką ir plotkeles man.

Tik aš girdėjau kartojant žodžius: katalikas, katalikas. Šeimininkas sušvelnėjo ir pradėjo ramiai kalbėtis. Mus visas penkias moteris, kurios aną dieną buvom atėjusios, šeimininkas apdovanojo po 100 milų. Taip ir išgelbėjo kūčių plotkelės nuo pražūties, greičiausia, būčiau kritusi negyva nuo ginklo. Po trijų savaičių iš šios fazendos pabėgom ir atvykom į Sao Paulo miestą. Visi lietuviai dirbą fazendose sako, kad ten gyvenimas labai sunkus, daugelis bando bėgti, bet sunku pasprukti, nes saugo juodukai, bėgančius pagauna arba nušauna, kitiems pasiseka sveiką “kudašį” išnešti. Daugiausia kentėjo vargą fazendose tie, kurie į Braziliją agentų buvo atvežti dykai, nemokamai. Bet yra ir žmoniškų fazendų, kiek lietuviai gali gyventi ir gyvena. Žmoniškesnio gyvenimo sąlygos priklauso nuo fazendos šeimininkų ir prižiūrėtojų. Kur šeimininkai krikščioniškesni, ten ir gyvenimas žmoniškesnis.

Man teko kalbėtis su lietuviais, kurie pabėgo iš fazendų ir turėjo keliauti pėsti kokia 3000 kilometrų kol pasiekė Sao Paulo miestą. Kai jie nupasakoja savo kelionės nuotykius, atrodo kad skaitai šiurpiausią romaną ir esi patekęs į baisiausius miškus kur tave tyko pačiupti tigrai, smaugliai ar gyvatės įgelti. Lietuvis turėjo pereiti per skaistyklos kančias, kol jis sukūrė gražesnį gyvenimą. Tokie žmonės yra mūsų tautos perlai, nes jie užgrūdyti ir sveiki savo dūšioje.

III. Lietuvis ilgisi savo tėviškės miškų ir laukų.
— Labai gaila, kad bolševikai okupavo mūsų tėviškę Lietuvą, maniau šiemet grįžti, nes susitaupiau keletą tūkstantėlių, bet dabar turime laukti. Bet ką sulauksi… Labai pasilgau savo tėviškės miškų ir laukų. Lakštučių balsai tokie malonūs, o Brazilijoje negaliu išgirsti paukščių balsų, — iš tyros širdies prabilo lietuvis.

Beveik visi Sao Paulo lietuviai pasipiktinę rusų bolševikų Lietuvos okupacija ir nieku būdu negali suprasti, kodėl lietuviai neparodė bolševikui ginklą, kodėl lietuviai nesigynė. Ne vienas lietuvis yra prisiekęs grįžti į Lietuvą ir kovoti su rusų bolševizmu:
— Lietuva vėl turi būti Nepriklausoma ir Laisva, — yra tų jaunų vyrų šūkis.
Brazilijoje yra ir tokių, kurie mano, kad Lietuvoje dabar tikras “rojus,” bet kasdien pradeda atsipeikėti ir jie, nes gauna iš Lietuvos laiškų, kuriuose artimieji rašo, kad Stalino saule ištirpdė lietuviškus lašinius ir sviestą.

Brazilijos lietuviai, kurie buvo pasilgę rusų komunistų “rojaus”, kurie rengės važiuoti į bolševikišką Lietuvą, šiandien gavę iš savo artimųjų laiškus, kuriuose aiškiai parašyta, kad bolševikams atėjus gyvenimas pasunkėjo, dabar aprimo ir vaikšto nusiminę. Gal ir jiems atsivers akys? Tik gaila, kad kai kurie Argentinos lietuviai liaupsina Staliną ir nesigėdi savo laikraščiuose rašyti visokiausių niekų.

(Bus daugiau 22 bal d. 1941)
(Tęsinys 23 bal d. 1941)

IV. Lietuviai katalikai Brazilijoje.
Pajėgiausiai ir stipriausiai Brazilijoje pasireiškia Sao Paulo mieste. Čia jie turi savo bažnyčią; lietuvių katalikų šv. Juozapo bendruomenę, dvi mokyklas, vedamas šv. Pranciškaus seselių lietuvaičių, kurios čia atvyko iš Š. Amerikos 1938.VIII.13. apaštalauti ir mokytojauti. Yra keturios seselės pranciškietės lietuvaitės mokytojos, kurios savo lietuviškumu, išmintimi, taktu ir geru pedagoginiu pasiruošimu yra laimėjusios tėvų ir vaikų simpatijas. Pranciškietės seselės lietuvaitės, atvykusios iš Š. Amerikos, Pittsburgho miesto, yra tikra palaima Sao Paulo lietuviškai kolonijai, nes jos įnešė daug naujumo ir sveikumo į lietuvių koloniją, šiandien jos veda tik dvi mokyklas, vieną Viloje Zelinoje, kuri turi 240 vaikų, ir Viloje Alpinoje, kuri turi 50 vaikų. Statoma nauja mokykla Zelinoje, kurios pamatus š.m. kovo 23 d. pašventino Sao Paulo arkivyskupas Don José Gaspar de Afonseca e Silva. Mokykla bus erdvi ir patogi, jos darbai greitai bus baigti, ši mokykla galės talpinti kelis šimtus vaikų. Teko nugirsti, kad rugpjūčio mėnesį atvažiuos dar trys pranciškietės lietuvės seselės mokytojos į Sao Paulo miestą, lietuvių kolonijom Tada pranciškietės seselės galės gilesnę ir platesnę varyti lietuviškai katalikišką vagą.

Tikrai, lietuviai katalikai Brazilijoje, Sao Paulo mieste, lietuviškoje kolonijoje stebuklus daro. Naujus vargonus pasistatė, kurie kaštuoja apie 60,000 milų. Sao Paulo arkivyskupas š.m. kovo 23 d. 3 val. vargonus pašventino. Į iškilmes atvyko labai daug lietuvių iš tolimiausių vietų į Vilą Zeliną, nors ir lietutis purkštė. Kaip gražu buvo žiūrėti, kai regi šaunius ir augalotus vyrus lietuviškoje bažnyčioje, man rodos, kad vyrų buvo daugiau, negu moterų. Sao Paulo energingas ir simpatingas arkivyskupas prabilo į lietuvius ir juos užgyrė, kad lietuviai Brazilijoje savo iniciatyva ir darbštumu pralenkia net kitas kolonijas.

Po mokyklos pamatų ir vargonų pašventinimo, buvo religinis koncertas bažnyčioje, kurio klausės ir J.E. Sao Paulo arkivyskupas. Vaikučių choras šauniai pasirodė, kurį veda seselė Marcelina.

Labai gražiai pasirodė ir suaugusiųjų bendruomenės choras, vedamas p. Stankūno. Net stebiesi, iš kur to kie šaunūs balsai ir kada jie turi laiko pasiruošti. Pasirodo, kad repeticijos vyksta grįžus nuo darbo, jos užsitęsia ir iki vėlyvos nakties. Lietuviškas idealizmas, giesmės ir dainos meilė visus sunkumus nugali.

Lietuviška daina ir giesmė yra vaistai, kurie stiprina lietuvišką sveikatą ir saugo nuo svetimybių pamėgimo.
Lietuviai Brazilijoje ir daina ir giesmė yra užkariavę brazilų simpatijas; mėgsta brazilai lietuviškas dainas ir giesmes, užtat noriai jie lankosi lietuvių iškilmėse.

Daug judrumo ir gyvumo į lietuvių koloniją įneša kun. A. Arminas, kuris mylimas ne tik lietuvių, bet ir brazilų. Brazilai labai dažnai pasako:
— Jūsų kunigai nepaniūrę, bet pilni džiaugsmo ir draugiški.

Lietuvių kolonijos siela ir širdis yra kun. P. Ragažinskas, kuris dabar yra išvykęs į Š. Ameriką rinkti pinigų lietuvių katalikų bendruomenės reikalams: naujai statomai mokyklai, vargonams ir kt. d. 1

V. Brazilų nuotaikos ir klimatas.
Pirmaujančias vietas ūžima svetimtaučiai. Sunkioji pramonė anglų rankose, smulkioji vokiečių, o italai daugiausia tarnauja policijoje, portugalai ir ispanai dirba laukų darbus, juos atlikę, važiuoja į savo tėvynę.

Pastaruoju laiku Brazilija yra smarkiai pasinešusi tautiškumo linkme, bijo vokiečių įtakos, nes šie gerai yra organizuoti.

Brazilijoje eina Goeringo organas, kuris propaguoja vokiškumą. Kartą studentai brazilai supirko visus šio laikraščio egzempliorius iš kioskų, atsinešė į aikštės vidurį ir padegė. Prie liepsnojančios laikraščių krūvos brazilai dainavo įvairiausias dainas, kurios sukėlė jų patriotinius jausmus ir vieną kitą jumoristinį posakį paleido vokiečių adresu.

Brazilai nemėgsta vokiečių ir italų, su vokiška kalba perdaug nesirodyk, nes gali nušvilpti.

Brazilai lietuvius mėgsta ir stebisi jų sumanumu ir iniciatyva, daug ko brazilai iš lietuvių yra išmokę. Brazilai yra draugiški ir linksmi žmonės, nuolat šypsosi ir dažnai užkalbina, tik gaila, kad tik ką atvykęs į Braziliją negali su juo susikalbėti. Brazilai religingi ir pamaldūs žmonės, katalikai viešajame gyvenime kaskart didesnes pozicijas užima. Nepaprastai didelį svorį turi viešajame gyvenime Sao Paulo arkivyskupas Don José Gaspar de Afonseca e Silva.

Šiemet Brazilijoje vasarą (gruodžio ir sausio mėn.) buvo didelės sausros, todėl derlius menkas, nukentėjo pupelių ir ryžių derlius. O dabar jau prasidėjo ruduo, dažnai lyja, todėl vaizdai nepavydėtini. O, be to, karas irgi daro įtaką į ekonominį gyvenimą… Socialinis klausimas reikėtų peržiūrėti ir jis žmoniškiau išspręsti, nes darbininkai skundžiasi, kad mažokas uždarbis daug esą išnaudojimo.

Keistas Brazilijos klimatas. Šalčiausia čia būna nuo birželio 15 d. iki liepos pabaigos. Kartais naktį siekia iki 2 laipsn. šalčio, o dieną apie 3 val. apie 20-25 laipsn. šilumos. Ot tau ir žiema! Dabar mes gyvenam rudens dienas, žmonės sako, kad šiemet Brazilijoje bus šalta žiema.

Rugpiūčio 8 d. prasideda pavasaris. Kas rugpiūčio mėnesį pasodina bulves ir jos nenušala, tai gerus pinigus paima, mat kartais rugpiūčio mėnesį esti šalnos.

VI. Dar sykį pas lietuvius.
Sutinku šv. Pranciškaus seselių lietuvaičių vyresniąją Juliją ir klausiu:
— Mokyklą baigiate statyti, kokie nauji rūpesčiai jūs laukia.
— Daug rūpesčių turime, jei bus pinigų, statysime savus namus, nes neturime, reikia nuomuoti.

Kartą užeinu pas seseles pranciškietes lietuvaites, kurios pasižymi gerumu ir išmintimi ir išsikalbėjęs paklausiau:
— Kaip patinka Brazilija?
— Patinka, čia daug darbo, užtat gera gyventi. Yra daug gerų lietuvių, o kiti darosi geresni, mums atrodo, kad, laikui bėgant, turės atsirasti kaskart daugiau pažangos ir šviesos, o tada tai tikrai bus dar gražesnė lietuviška kolonija.

Sao Paulo lietuvių kolonijoje pagyvenau keletą savaičių, bet įsitikrinau, kad čia seselės lietuvaitės pranciskietės nepaprastą didelį darbą atlieka. Didelį idealizmą ir pasiaukojimą rodo kun. A. Arminas, kuris bemaž gyvena tik kitiems. Tarp lietuviškos bendruomenės ir kunigo yra artimas ryšys, kuris reikalauja daug takto ir aukos dvasios. Taip pat ir bendruomenės nariai rodo daug idealizmo ir pasišventimo.

Brazilijoj sutikau lietuvį aviacijos leit. Trumpį, kuris kariavo Ispanijos pilietiniame kare. Dabar jis su kitais lietuviais inteligentais rengiasi keliauti į Matto Grosso ieškoti deimantų paupiuose. Kartais gerai uždirba, į mėnesį 1000 milų, bet daug pavojų: smaugliai, tigrai ir gyvatės tave tyko… Daug lietuvių skundžiasi, kad Brazilijos klimatas yra sunkokas, ypač tiems, kurie dirba fabrikuose, sveikatą gerokai iščiulpia, užtat daugelis pasiieškojo kraštų, kur geresnis klimatinės sąlygos.

——————————————-

Draugo archyvo nuorodos vedančios į šiuos straipsnius:

1941

www.draugas.org/archyvas-pdf-1941/
…parinkti balandžio 22a ir 23a numerius. atidarius, žiūr. psl. 5.

www.draugas.org/archive/1941_reg/1941-04-22-DRAUGASw.pdf
www.draugas.org/archive/1941_reg/1941-04-23-DRAUGASw.pdf
…tiesioginės nuorodos vedančios į 1941 m. DRAUGAS PDF failus, bal. 22d. ir 23d. Abiejose numeriuose žiūr. psl. 5.

1942

Sekančiais metais, pasekmės Lietuvos okupavimo lietuviams Brazilijoje

PENKTOJI KOLONA TRISPALVĖS PAVĖSY: Arba kaip mėtomi Brazilijoje lietuviai iš lietuviškų mokyklų
www.draugas.org/archyvas-pdf-1942/
…parinkti vasario 17a ir 18a numerius. atidarius, žiūr. psl. 3 ir 2.

www.draugas.org/archive/1942_reg/1942-02-17-DRAUGASw.pdf
www.draugas.org/archive/1942_reg/1942-02-18-DRAUGASw.pdf
…tiesioginės nuorodos vedančios į 1942 m. DRAUGAS PDF failus, vas. 17d. ir 18d. Žiūr. psl. 3. ir 2.

Daugiau info apie Vila Zelina:

Global True Lithuania: Gabalėliai Lietuvos: Brazilija

Daugiau info apie lietuvius Brazilijoje:

15 min.lt (Jonas Kisielius): …Lietuviai ne visada rasdavo roju

 

Iš DRAUGO archyvo 1941: Lietuviai Brazilijoje

Kitame pasaulio krašte: Urugvajaus lietuviai mini Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį

$
0
0

Organizatorių nuotraukos

Greta GUOGAITĖ, Montevidėjas (Urugvajus), www.voruta.lt

Spalio 5 – 14 dienomis Montevidėjuje vyko Urugvajaus lietuvių organizuojami renginiai, skirti Lietuvos valstybės nepriklausomybės šimtmečiui paminėti.

Lietuvos garbės konsulatas Urugvajuje bei Urugvajaus lietuvių kultūros draugija valstybės atkūrimo šimtmečio proga suorganizavo keletą renginių, kurie ne tik sutelkė čia gyvenančius lietuvius, bet taip pat miesto gyventojus supažindino su vietinės bendruomenės veikla bei Lietuvos istorija, kultūra ir papročiais. Renginių ciklas prasidėjo spalio 5 dieną su lietuviškos virtuvės pristatymu ir degustacija, kurios metu susirinkusieji galėjo paskanauti šaltibarščių, kugelio, bulvinių blynų bei vakaro pabaigai patiektu desertu – skruzdėlynu. Virtuvėje darbavosi bendruomenės narė ir profesionali virtuvės šefė Virna Vilimavicius su kulinarijos mokyklos mokiniais bei Lietuvos garbės konsulė Urugvajuje Cecilia Hernandez Svobas.

Spalio 11 dieną Urugvajaus užsienio reikalų ministerijoje buvo surengti du svarbūs renginiai. Vakaras prasidėjo nuo dailininko Urugvajaus lietuvio Gabriel Vuljevo sukurto pašto ženklo, išleisto Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga, pristatymu. Ceremonijoje dalyvavo ir sveikinimo žodžius tarė Lietuvos garbės konsulė Cecilia Hernandez Svobas, Urugvajaus pašto prezidentė Solange Moreira, generalinis kultūros vicedirektorius užsienio reikalų ministerijoje Nestor Rosa, Lietuvos generalinė konsulė San Paule Laura Tupe, Urugvajaus lietuvių kultūros draugijos sekretorius Alberto Kaluževičius, prelatas Edmundas Putrimas.

Taip pat tą patį vakarą užsienio reikalų ministerijoje buvo atidaryta paroda „Lietuviai Urugvajuje“, kurioje fotografijomis ir trumpais tekstais buvo atskleista Montevidėjaus lietuvių istorija nuo pirmųjų atkeliavusiųjų iki šių dienų bendruomenės narių. Fotografijose parodyti svarbiausi bendruomenės gyvavimo momentai: pirmųjų Urugvajaus lietuvių darbai, veikusi mokykla, tautinių šokių grupės, lietuvių kino teatras, nepriklausomybės šventės minėjimai ir kt. Pašto ženklo pristatymo ceremonijoje ir parodos atidaryme kartu su Montevidėjaus lietuviais dalyvavo kitų šalių garbės konsulai bei kiti svarbūs Urugvajaus užsienio reikalų ministerijos atstovai.

Dar vienas svarbus įvykis spalio 11-12 dienomis Montevidėjuje vykusi konsulinė misija, kurios metu buvo registruojami čia gyvenančių lietuvių prašymai gauti Lietuvos Respublikos piliečio pasą bei gimimai ir santuokos. Konsulinėje misijoje dirbo Lietuvos generalinė konsulė San Paule Laura Tupe ir konsulinio departamento atstovė Kristina Nepaitė. Joms padėjo Lietuvos garbės konsulė Cecilia Hernandez Svobas, bendruomenės narys Alejandro Hernandez Svobas ir šiuo metu Urugvajaus kultūros draugijoje praktiką pagal Švietimo mainų ir paramos fondo organizuojamą programą atliekantys Aleksandr Poniatajev ir Greta Guogaitė.

Spalio 14 dieną renginių ciklą užbaigė Montevidėjaus Nekaltojo Prisikėlimo, šv. Filipo ir šv. Santiago katedroje laikytos mišios, skirtos padėkoti už Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventę. Mišias laikė kardinolo Daniel Sturla, kuris šiuo metu vieši Romoje, paskirtas vyskupas Luis Eduardo Gonzalez, katedros klebonas kun. Juan Gonzalez ir LVK delegatas užsienio lietuviams katalikams Edmundas Putrimas. Baigiant mišias Lietuvos garbės konsulė vyskupui ir kardinolui įteikė Lietuvos valstybės istorijos knygas ispanų kalba bei gintarą. Galiausiai po mišių visi buvo pakviesti priešais katedrą esančioje Matriz aikštėje stebėti vaikų šokių grupės „Rintukai“ bei suaugusių šokių grupės „Gintaras“ pasirodymų.

Šie išeivijoje gyvenančių lietuvių organizuojami renginiai rodo Lietuvos valstybės ir tradicijų svarbą Urugvajuje gyvenantiems lietuviams bei jų indėlį į Lietuvos valstybės garsinimą svetur.

Urugvajus pagerbė Lietuvos nepriklausomybės 100-metį

$
0
0

Planavimo komanda

Alberto KALUŽEVIČIUS, Urugvajus, www.voruta.lt

Aš labai susijaudinau išgirdęs, kai Urugvajaus lietuvių bendruomenės atstovas kviečiamas pristatyti naują pašto ženklą, kurį tądien išleido nacionalinio Urugvajaus pašto skyrius norėdamas pagerbti Lietuvos nepriklausomybės 100-metį. Aš šoktelėjau nuo kėdės, iškėliau ranką aukštyn ir sušukau: „Aš!“. Tuo momentu persikėliau į vaikystę ir pagalvojau apie du labai svarbius dalykus: filateliją ir draugystę.

Nuo vaikystės buvau filatelijos mėgėjas – ieškodavau, pirkdavau ir prašydavau pašto ženklų, taip pat lankiau pašto ženklų kolekcionierių klubą centrinio pašto pastate.  Filatelija man padėjo sužinoti daug naujo ir galbūt tai nuskambės keistai, tačiau tai man kėlė daug jausmų ir emocijų. Po kurio laiko savo kolekciją pradėjau orientuoti į lietuviškus ženklus. Prie jos kūrimo stipriai prisidėjo lietuvis filatelistas, pon. Vytautas Dorelis, buvęs Urugvajaus lietuvių bendruomenės pirmininkas.

Per savo gyvenimą esu matęs daugybę Urugvajaus pašto ženklų, bet niekada nebūčiau pagalvojęs, kad vienas iš jų bus skirtas Lietuvai. Šioje vietoje svarbu paminėti antrą dalyką, apie kurį daug galvojau – draugystę.

Pašto ženklas

Paveikslo, kurį šiandien matome ant pašto ženklo, autorius yra Gabriel Vuljevas, Urugvajaus lietuvis. Jis man vis dar yra tas mažas berniukas, draugas ir kaimynas, su kuriuo vaikščiodavome vienas pas kitą į svečius, žaisdavome, žvejodavome ir leidome aitvarus. Labai malonu, kad Lietuvai skirtas pašto ženklas, apie kurį niekada negalėjau pagalvoti, vaizduoja draugo meną. Ačiū tau, Gabriel, už įkvėpimą.

Urugvajaus lietuviai ir nuotraukų paroda

Lietuviai Urugvajuje buvo vadinami gringos kaip ir visi kiti užsieniečiai. Praėjo šimtas metų nuo pirmojo lietuvio atvykimo. Kodėl jie atvyko? Manau, kad istoriniai faktai yra gerai žinomi, todėl man kyla kitas klausimas – ką jie jautė? Kiekvieno iš tūkstančių čia atvykusių tautiečių patirtys buvo kitokios. Nepaisant skirtingų požiūrių, svarbu, kad kiekvienas savaip stipriai mylėjo Lietuvą. 1930-iais Montevidėjuje galėjo gyventi apie 10 tūkst. lietuvių, kai Urugvajaus sostinėje tuo metu buvo apie 700 tūkst. gyventojų. Lietuviai išmoko mylėti Urugvajų taip pat skirtingai. Kai kurie pradėjo jaustis urugvajiečiais gerdami mate ar kepdami asado ar integruodamiesi į kasdieninį gyvenimą.

Noriu pabrėžti, kad mūsų tautiečiai ir jų palikuonys greitai buvo įtraukti į Urugvajaus gyvenimą, tapo visuomenės dalimi kartu su visomis jos laimėmis ir nelaimėmis. Jie tapo menininkais, politiniais kaliniais, politikais, profesinių sąjungų atstovais, represininkais, kunigais, tėvais, vaikais, amatininkais, karininkais, mokytojais, prekybininkais ar sportininkais. Kai kurie kentėjo vargingą gyvenimą, buvo nužudyti ar dingo be žinios diktatūros laikais.

Urugvajaus lietuvių kultūros draugijos misija yra skatinti ir skleisti Lietuvos kultūrą per vidaus ryšius Urugvajuje bei užsienyje kartu su konsulato pagalba. Norime, kad parodoje kiekvienas Urugvajaus lietuvis atpažintų save ir savo jausmus čia. Norime, kad išsisklaidytų visi nesutarimai. Tas trumpas parodos ruošimo laikotarpis man suteikė daug laimės, nes gavau progą daugiau sužinoti apie lietuvius Urugvajuje.

Šiuo metu Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir žinome, kad visi lietuviai žavisi ja ir gerbia mus jungiančią kultūrą ir kalbą, mūsų bendrą žemę, istoriją ir kilmę. Tai suteikia mums bendrą lietuvišką tapatybę. Laisva Lietuva priima visus savo vaikus ir suteikia teisę tapti Lietuvos piliečiais, nepriklausomai nuo istorinės padėties ir skirtingų požiūrių. Net ir gyvendami Urugvajuje mes žinome, kad visada buvome, esame ir būsime Urugvajaus lietuviai.

Trumpa istorija apie Urugvajaus lietuvius

Nors migracijos duomenys nėra tikslios, į Urugvajų atvyko nuo 10 iki 15 tūkstančių lietuvių. Pirmieji migracijos įrašai prasideda 1923 metais, nors žinoma, kad lietuviai atvažiavo jau 1917 metais iš JAV.

Kelionių agentūros Lietuvoje siūlydavo bilietus nuo 1000 iki 1200 litų (100-120 dolerių), o kelionė laivu trukdavo nuo 35 iki 40 dienų. Dauguma išvykstančių būdavo ūkininkai, namų šeimininkės ir amatininkai. Jie migruodavo dėl darbo stokos, krizių ūkiuose ar šeimos žemės skirstymo, tačiau jų tarpe pasitaikydavo ir jaunų žmonių, norinčių pažinti pasaulį. Kai kurie atvykdavo čia norint išvengti problemų su teisėsauga ar skurdo, dalis baiminosi dėl galimo karo.

 

Didžioji dalis emigravo tarp 1926 ir 1930 m. Po antrojo pasaulinio karo atvyko ne daugiau kaip 20 žmonių. Atvykę lietuviai pirmiausiai apsistodavo „imigrantų“ viešbutyje kol įsikurdavo ir susirasdavo darbą. Kambariuose stovėdavo lovos be čiužinių, kuriuos tautiečiai pasigamindavo iš senų laikraščių. Maisto racionas taip pat buvo prastas – čia jie dažniausiai gaudavo makaronų sriubos, šiek tiek duonos bei kavos su pienu. Pasakojama, kad lietuviai pasikeisdami gyvendavo trečiame viešbučio aukšte, kur jų skaičius siekdavo iki 50.

Didžioji dalis lietuvių vėliau įsikurdavo Cerro ir Casabó rajonuose, kur gaudavo galimybę įsidarbinti fabrikų šaldytuvuose ar skerdyklose. Jie čia ir klestėjo, ir patyrė skurdo, kartais gaudami tik laikinų darbo vietų. Lietuviai dirbdavo įvairiausius darbus – tai buvo ne tik fabrikų šaldytuvai ar skerdyklos. Išryškėjo smulkūs ir vidutiniai verslininkai, kurie atsidarydavo savo sandėlius, barus, pienines, spaustuves ar restoranus. Klestintys lietuviai pradėjo samdyti darbščius ir fizine jėga pasižyminčius tautiečius. Atvažiavę amatininkai tapdavo siuvėjais, dailidėmis ar kalviais, kiti dirbdavo pramonės srityse (tekstilės, jūrų ar tabako pramonė). Dalis įsidarbindavo pas smulkiuosius ūkininkus Montevidėjaus pakraščiuose.

Nuo pat pradžių, nepaisant darbo ir gyvenimo sunkumų, lietuviai pradėjo jungtis į įvairias veiklas. Pirmasis tai liudijantis įrašas yra 1925 m. nuotrauka iš gegužinės Casabó miške, kurioje dalyvavo 23 tautiečiai, įstoję į klubą, vadinamą „Amerikos lietuvių darbuotojų bendruomene“. Tuo metu Urugvajuje jau buvo apie 250 lietuvių. Per pirmuosius 15 metų tautiečiai burdavosi į politines ir kultūrines draugijas, veikdavusiose privačiuose namuose. Pradžioje būdavo įprasta rengti dideles šventes nuomojamose patalpose miesto centre, pavyzdžiui „Selecto“, kurių savininkas buvo lietuvis Petras Zukelis. Žmonės būrėsi atsižvelgiant į jų pažiūras ir taip išsiskyrė „komunistų“, „socialistų“ ir „katalikų“ grupės.

1939 m. buvo sušauktas pirmasis bendras susirinkimas, kuriame dalyvavo 28 grupės.

  1. Pasaulio lietuvių sąjungos Urugvajaus skyrius (St.Pagarauskas ir J.Dorelis).

Nuo 5 deš. Urugvajaus lietuvių veikla buvo vykdoma šiose institucijose: Urugvajaus lietuvių kultūros draugija (socialistai), Urugvajaus lietuvių centras (komunistai) ir Urugvajaus lietuvių centro Cerro skyrius (komunistai). Šie klubai vykdė panašią veiklą, kiekvienas turėjo biblioteką ir savo leidžiamą spaudą. 1975 m. militarinė diktatūra Urugvajuje uždarė Urugvajaus lietuvių centrą, nes komunistų partija buvo draudžiama.

Spaudą lietuviai leisdavo įvairiais formatais. 1935 m. Urugvajaus lietuvių centras pradėjo leisti laikraštį „Darbas“. Tai buvo svarbiausias laikraštis iki 1975 m., kai diktatūra uždarė šį prokomunistinį lietuvių centrą. 4 ir 5 dešimtmečiuose Urugvajaus lietuvių kultūros draugija redagavo laikraščius „Naujoji banga“ ir „Laisvoji Lietuva“. „Urugvajaus aidas“ priklausė katalikams (leidžiamas 4 deš.). Nuo 1960 m. Urugvajaus lietuvių kultūros draugija rūpinosi leidiniu „Žinios“, o 1980-aisias atsirado jaunimo redaguotas „Jaunimo žurnalas“.

1946 m. Urugvajaus lietuvių centras sekmadieniais pradėjo transliuoti savo radijo laidą, už kurią atsakingi buvo Jonas Beleišis ir Petras Revuckas. Nuo 1951 m. lietuvių kalba transliuojama „Audición Lituana“, o kiek vėliau ir José Vaštako įkurta ispaniška radijo laida „Lituania en Uruguay“.

1955 m. atidaryta Fatimos parapija, pastatyta Lietuvos jėzuitų kunigų iniciatyva. Parapija tapo susitikimo vieta katalikams, čia atsirado puiki socialinė veikla, pavyzdžiui, krepšinio komanda „Vytis“, moterų ir jaunimo chorai. Parapija visuomet buvo glaudžiai susijusi ir organizuodavo bendrą kultūrinę veiklą su Urugvajaus lietuvių kultūros draugija.

Meno kolektyvai turėjo didelę reikšmę institucijų gyvenime. Urugvajaus lietuvių kultūros draugijoje įsikūrė choras „Aidas“ bei šokių ansambliai „Gintaras“, „Ąžuolynas“ ir „Rintukai“. Jie dalyvaudavo vietiniuose ir tarptautiniuose renginiuose, taip pristatydami bei skleisdami lietuvių kultūrą.

Nuo 1982 m. Urugvajaus lietuvių kultūros draugija pradėjo siųsti jaunuolius į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje mokytis lietuvių kalbos. Nuo to laiko jaunimas turėjo galimybę dalyvauti tarptautiniuose kongresuose ir prisijungti prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Šiandien vienintelė likusi lietuvių organizacija Urugvajuje yra Urugvajaus lietuvių kultūros draugija, jungianti apie 200 Urugvajaus lietuvių. Čia vis dar veikia šokių kolektyvai „Gintaras“ bei „Rintukai“, rengiamos lietuvių kalbos bei muzikos pamokos, švenčiamos lietuviškos šventės ir vykdomos kitos veiklos.

Algimantas Liekis. Išlikimas lietuviais tėvynėje ir kitur. Minint Lietuvių Chartos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės įkūrimo 70-metį

$
0
0

Pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona su artimaisiais JAV (1942 m.)

Prof. dr. Algimantas LIEKIS, www.voruta.lt

Minint LIETUVIŲ CHARTOS  ir Pasaulio lietuvių bendruomenės įkūrimo70 – metį ir jų ištakas lietuvių pabėgėlių- tremtinių stovyklose V.Europoje.

Bene  mažiausiai tirtų ir aprašytų mūsų Tautos istorijos periodų yra Antrojo pasaulinio karo pabaigoje lietuvių pabėgėlių – tremtinių Vakarų Europoje, Vokietijoje, jų gyvenimas ten JAV, Anglijos, Prancūzijos okupacinėse zonose  įrengtose specialiose stovyklose (1945 – 1949 m.), iki parsidavimo jiems  darbams  Anglijos,  JAV , Australijos ir kitų kraštų kapitalistams, feodalams. Šiame straipsnyje autorius, remdamosi tų pabėgėlių stovyklų dokumentais, esančiais daugiausia JAV, Vokietijos  archyvuose ir pateikia    apžvalgą apie lietuvių gyvenimą pokario Vakarų Europos pabėgėlių – tremtinių  stovyklose, jų organizacinę veiklą, padėjusiai pagrindus ir senosios išeivijos gyvenimui, jų pastangoms  išsaugoti lietuvybę ir išvaduoti TSRS okupuotą Lietuvą (išsamiau  kai kuriais to  straipsnio klausimais  autorius yra nušvietęs ir daug dokumentų tuo klausimu paskelbęs  savo knygose „Nenugalėtoji Lietuva“ (T.6), „Lietuvių Tautos – lietuvių kalbos likimas“ III tomas („Lietuvis Amerikoje“),  o taip pat neseniai   elektroninės bibliotekoje paskelbtame 6 – tomyje  apie Prezidentą A. Smetoną (1 tomas. „Tautos prisikėlimas“; 2 – „Tautos vienybė“; 3 – „Nepriklausomybės pamatai“; 4 – „Tautinė Lietuva“; 5 – „Lietuvos šviesa“; 6 – „Tautos valia“) ir kt.. Apie visa tai prisiminti verta,  nes pokario lietuvių pabėgėlių – tremtinių veikla ir gyvenimas Vakarų Europoje gali būti  pamoka ir šiandienos lietuvių emigrantams bei lietuviams  Lietuvoje, kuriems rūpi lietuvių Tautos išlikimas irgi nemažiau sudėtingame, prieštaringame  kaip ir praeityje  šiandienos  globalizmo dusinamoje Lietuvoje bei   pasaulyje.     

Kol Tėvynė sukaustyta …

     Nepriklausomos Lietuvos valstybės  amžinumas – tai pačios jos kūrėjos Lietuvių Tautos tautinės savimonės, lietuviškumo išlikimas, jos noro ir suvokimo būti istorijos kūrėja, o  ne tik   stebėtoja, ne „medžiaga“ kitoms tautoms gausinti ir jų valstybėms stiprinti.  Tauta daugiausiai gali prisidėti ir prie viso pasaulio pažangos, turėdama  savo nepriklausomą valstybingumą, būdama savų žemių šeimininke.  Tauta be savo nepriklausomo valstybingumo  anksčiau ar vėliau asimiliuoja, „integruojasi“ į kitas agresyvesnes, didesnes tautas, ištirpsta jose. Taip atsitiko ir su mūsų broliais prūsais papuolusiais germanų ar su   lietuviais šiauriau Vyslos – lenkų valdžion. „Integravosi“ jie  ir „tebesintegruoja“ ir tie lietuviai, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių  pateko ir patenka į JAV, Angliją ar kitas valstybes.Bet tik to „integravimosi“ tempai  kito ir kinta, priklausomai ir nuo pačių ten  nuvykėlių tikslų ir pastangų. Jeigu, pavyzdžiui, lietuviai dar prieš I pasaulinį karą atvykę į JAV visą savo amželį išliko lietuviais, buvo pasistatę per 162 bažnyčias, leido dešimtimis lietuviškų laikraščių ir žurnalų, tai jau po II pasaulinio karo atsidūrę ten pirmiausia lietuviai inteligentai aktyvesne lietuviška veikla pasižymėjo vos dešimtmetį, kitą, kol  jų  vaikai ir vaikaičiai „suanglėjo“, kaip ir jie patys („suanglėjo“ greičiau,  negu nemokyti jų tėvai ir seneliai, atvykę dar prieš I ar II pasaulinius karus), kai ėmė  jaustis  JAV (kaip ir kitų valstybių)  piliečiais.

        Dar sparčiau suanglėja ar sugermanėja, sulenkėja   emigravusieji – didesnių uždarbių ieškotojai  iš dabartinės mūsų nepriklausomos  Lietuvos. Iš dalies dėl to, kaip ir JAV  lietuviškųjų parapijų  skaičius ištirpo nuo 164 (1965m.)  iki 8 (2017 m.),  beišleidžiama vos keletas  lietuviškų laikraščių ir žurnalų, merdėja net šeštadieninės lietuviškos mokyklėlės. Jeigu prieškariniai ir pokario lietuviai – imigrantai, dažniausiai patys būrėsi apie lietuviškas parapijas, jungėsi į tautiečių organizacijas, tai pastarųjų dešimtmečių lietuviai imigrantai, mokėdami angliškai ar vokiškai  dažniausiai jau   vengia „savųjų tautiečių “  ir negaili pastangų, kad greičiau būtų laikomi „amerikiečiais“ ar vokiečiais, prancūzais. Bet  stebina ir tai, kad  jeigu tarp senųjų imigrantų retenybė buvo, kad lietuvis būtų paminėtas tarp kokių nusikaltėlių, tai šiais laikais santykinai lietuviai  jau „nebenusiledžia“  kitų tautų nusikaltėliams.Ir, matyti, tam turi įtakos ir tai, kad ankstesnių laikų, kaip minėta, emigrantus nuo greitos „integracijos“ pristabdydavo priklausymas savoms, lietuviškoms parapijoms, organizacijoms, spauda ir prisiminimas artimųjų, likusiųjų Tėvynėje  ir engiamų lenkų, rusų, vokiečių ar kitų okupantų, kolonizatorių. Mūsų laikų emigrantams, kuriems dažniausiai  vieninteliu dievu belikęs Doleris ar Euras ir sava gerovė, lietuviškumo išlaikymas jau atrodo tik kaip kliūtis pasiekti minėtam tikslui. Tai jau gerai suvokė ir lietuviai inteligentai, kurie, baigiantis Antrajam pasauliniam karui,  gelbėdamiesi nuo sugrįžtančių „raudonųjų okupantų“, pasitraukę iš Lietuvos daugiausiai į Vokietiją ir ten apgyvendinti JAV, Anglijos, Prancūzijos okupacinėse zonose įrengtose pabėgėliams – tremtiniams skirtose stovyklose, ėmėsi didelio organizacinio darbo, kad lietuvis išliktų Lietuviu ir svetimose šalyse, aukštintų Lietuvio ir okupuotos Lietuvos vardą.

    Arti   100 tūkst. lietuvių dar buvo patekę Vokietijon  iki jos kapituliacijos.Tai daugiausiai  prievarta atvežti į Reichą darbams; be to, beveik tiek pat buvo  atsidūrusių Vokietijon tarnavusių vokiečių kariuomenės daliniuose (apie 50 tūkst. žmonių),  Savisaugos batalionuose  (apie 20 tūkst. vyrų), Lietuvos Vietinės rinktinės, suorganizuotos 1944 m. pavasarį  (apie 3,5 tūkst. vyrų) bei  Tėvynės apsaugos rinktinės, suorganizuotos 1944 m. vasarą  (apie 1 tūkst. ) karių, kurie irgi atsidūrė Vokietijoje ir dar arti 100 tūkstančių lietuvių, daugiausiai ūkininkų ir iš Klaipėdos ir jos krašto (apie 50 tūkst.)   pateko  Vokietijon  su besitraukiančia vokiečių kariuomene.  Taip   po karo Vokietijoje buvo  per 300 tūkst. lietuvių. O iš  viso, iš buvusių vokiečių okupuotų kraštų Vokietijoje buvo apie 9,6 mln. atbėgėlių. Dalis jų,  pasibaigus karui, skubėjo palikti Vokietiją ir grįžti į savo kraštus, tarp jų buvo nemažai  ir lietuvių. Pirmiausia stengėsi grįžti į namus pabėgėliai iš karo nusiaubtų Prancūzijos, Belgijos, Olandijos ir kitų likusiais  demokratiniais ir nepriklausomais kraštais. Tik nemaža  dalis  pabėgėlių  iš TSRS okupuotų kraštų atsisakydavo grįžti. Lietuvių  „Tėvynės sargo“ žurnalo  1947 m. pirmajame numeryje D. Jasaitis taip aiškino to atsisakymo priežastis: „…dar ir šiandieną anglosaksų ir Prancūzijos okupuotoje Vokietijos dalyje yra apie vienas milijonas asmenų iš anapus tragiškos geležinės sienos. Tai vadinamieji D. P. (Displaced person. – A. L.). Tai ne tik žmonės iškeldinti, bet ir išrauti iš savo tautinių šaknų, iš savo kultūros aplinkos, atplėšti nuo savo šeimos narių ir artimųjų. Jei jie negrįžta į savo gimtines, tai ne tik dėl to, kad tarp jų vedama propaganda už negrįžimą, ne dėl to, kad jie fašistai, karo kaltininkai ar išdavikai, bet dėl to, kad nenori laisvu noru eiti į baisius eksterminuojančius koncentracijos lagerius, kuriais nusėta šalis už minėtos geležinės uždangos, kad nenori tapti vergais, kad nenori būti nekaltomis tenykščių budelių aukomis… Mums nėra jokių abejonių, kad ir dabar esantys Vokietijoje ir Austrijoje daugiau kaip  80 000 lietuvių tuojau grįžtų į savo kraštą, jei jis nebūtų svetimos ir nedraugingos valstybės okupuotas ir jei jame viešpatautų žmogaus asmens neliečiamybė ir kitos demokratinės laisvės…“

Svetimos žemės šaltis

      Tarp pirmųjų miestų, į kurį vyko lietuviai tremtiniai, daugiausia inteligentai, buvo Berlynas. Didelį darbą jame, apgyvendinant ir įdarbinant atvykstančiuosius, atliko Lietuvių sąjunga Berlyne, kurios vadovais  buvo žinomi nepriklausomos Lietuvos veikėjai  R. Skipitis, V. Sidzikauskas ir kiti. Sąjunga mėgino registruoti visus lietuvių tremtinius, sudarė jų kartoteką, padėdavo susižinoti naujai atvykusiems su jau Vokietijoje, Austrijoje ir kitose Vakarų šalyse apsigyvenusiais lietuviais. Berlyne veikė ir  lietuviška bažnyčia, organizuoti lietuvių artistų koncertai. Tuo metu jame buvo atsidūrusi didžioji dalis žinomiausių lietuvių dainininkų, artistų: vargonininkas Z. Nomeika, solistės P.    Radzevičiūtė, V. Sabaliauskienė, A. Dambrauskaitė, V. Jonuškaitė, A. Kalvaitytė, pianistas A. Kuprevičius ir daugelis kitų.Prie lietuvių parapijos buvo organizuotas choras, vadovaujamas J. Starkaus ir Z. Nomeikos. Lietuvių organizuojami koncertai bažnyčiose ir fabrikuose buvo populiarūs visame Berlyne, praskaidrindavo nuolat bombarduojamo miesto gyventojų buitį. Tačiau 1945 m. vasario 3 d. subombardavus  pastatą, kuriame buvo ir Lietuvos sąjungos būstinė,  sudegė jame  ir  kruopščiai rinkta lietuvių Vokietijoje ir Berlyne registracijos  kartoteka.

     Aktyvia veikla karui baigiantis pasižymėjo ir Austrijoje Lietuvių sąjungos skyrius  Vienoje. 1944 m. rudenį  Austrijoje  buvo apie 3000 lietuvių. Jie buvo apgyvendinti bendrabučiuose, butuose ar kaimuose. Lietuviams Vienoje buvo paskirta ir viena gražiausių mieste Karolio bažnyčia – Karlskirche.

      Nemažai lietuvių tremtinių dar karo metais glaudėsi Bavarijos sostinėje – Miunchene. Daug lietuvių  jo įmonėse dirbo ir anksčiau, prievarta atgabentųjų. 1944 m. rudenį  Miunchene gyveno  apie 2000 lietuvių. Daug jų priklausė  Lietuvių sąjungos Miuncheno skyriui. Jo pastangomis, 1945 m. pradžioje čia buvo įkurtas  „Lietuvių centras“, tapęs  lietuviškuoju židiniu. Jame buvo pradėtas leisti ir pirmasis lietuvių tremtinių laikraštis „Aidai“.

     Daug lietuvių tremtinių buvo radę prieglobstį Drezdene. Čia irgi veikė Lietuvių sąjungos skyrius, laikytos lietuviškos pamaldos. Drezdeno senamiestyje lietuviai buvo įsigiję kavinukę, kurioje po darbo įmonėse ir įstaigose susirinkdavo aptarti savo reikalų. Tačiau po nepaprastai žiauraus 1945 m. vasario 13 d. daugiausia anglų aviacijos  miesto bombardavimo, ji buvo sunaikinta. Tarp žuvusiųjų to  bombardavimo metu buvo nemažai ir lietuvių. Išlikę gyvi paliko tik griuvėsiais paverstą  miestą.

      Sąjungininkų kariuomenėms okupuojant Vokietiją, daugelis prievarta atvežtųjų lietuvių , o taip pat kalintų lageriuose, JAV ir kitų okupacinių tarnybų  pradėti perkelti į minėtus  į „Displaced persons“ lagerius, dažniausiai įrengtose  buvusiose vokiečių kareivinėse, skiriant vienam žmogui po  4 kv. metrus genamojo ploto. Tokių stovyklų JAV, D. Britanijos, Prancūzijos okupacinėse zonose Vokietijoje buvo įsteigta  apie 127. Beveik  visose jų buvo apgyvendinta ir lietuvių tremtinių.

    Pabėgėlių apgyvendinimu ir išlaikymu rūpinosi Jungtinių Tautų įkurta speciali Paramos ir globos organizacija (UNRRA). Pagrindinę aprūpinimo naštos dalį – apie 90 proc. (tame tarpe ir karo nusiaubtoms Azijos tautotoms),   buvo prisiėmusi JAV, kuri   UNRRA iki jos   veiklos pabaigos (1947 m. liepos mėnesio),   buvo  išskyrusi apie 3 milijardus dolerių ir daugiau kaip 28 milijonus tonų maisto produktų (daugiausia likusių jos ir sąjungininkų kariniuose sandėliuose).

     Stovyklose pabėgėliams nemokamai būdavo skiriama maisto, suteikiama pastogė, leista visapusiška kultūrinė, švietėjiška veikla ten pat  steigti įvairias organizacijas. Prelatas B. Končius apie gyvenimą pabėgėlių stovyklose 1946 m. rašo: „[…] DP gyvenimas toli gražu nelengvas. Jie gyvena susigrūdę barakuose,neturi reikalingiausiu sanitarinių įrengimų. Maistas, kuri per UNRRA tiekia valdžia, yra konservuotas. Labai trūksta šviežių daržovių, kiaušinių.  Tik retkarčiais vaikučiams ir ligoniams tie maisto produktai būna parūpinami…“.

      Stovyklų gyventojams UNRRA iš pradžių leido net  laiškus rašyti tik  anglų, prancūzų,vokiečių ar rusų kalbomis – tik tas kalbas mokančius cenzorius turėjo. UNRRA duomenimis, 1946 m. pradžioje Vokietijoje stovyklose gyvenančių lietuvių pabėgėlių amžiaus vidurkis buvo apie 35 m. Tarp jų vyrų buvo 42 proc., moterų – 34 proc. ir vaikų – 24 proc. Pagal religiją vyravo katalikai – 85,5 proc.  gyveno 700 gimnazijų mokytojų, 400 inžinierių, 400 aukštųjų mokyklų dėstytojų ir mokslininkų, 350 – teisininkų, 300 – specialiųjų mokyklų mokytojų, 277 – dvasininkų, 90 – rašytojų ir žurnalistų ir kt. Daugiausia lietuvių gyveno JAV kariuomenės Vokietijoje okupuotoje zonoje.

      Hanau pabėgėlių stovykla buvo didžiausia amerikiečių zonoje. Joje  ir daugiausia gyveno lietuvių – apie 3500. Stovykla įrengta 1945 m. pavasarį, buvusiose vokiečių kariuomenės kareivinėse. Joje apgyvendinti lietuviai, iki tol gyvenę Heseno, Tiūringijos ir kitose vietose. Nuo 1945 m. gegužės 20 d. Hanau stovyklos direktoriumi UNRRA atstovas paskyrė lietuvių dailininką V. K . Jonyną. Tarp stovykloje apgyvendintų lietuvių 180 buvo baigę aukštuosius mokslus, beveik tiek pat – specialiuosius, 240 – gimnazijas. Lietuviai intelektualai iš karto organizavo stovykloje lietuvišką pradžios mokyklą, kurioje 1946 m. pradžioje mokėsi 228 mokiniai, gimnaziją – su 247 moksleiviais, anglų kalbos kursus, kuriuos lankė 118 klausytojų, taip pat kursus vairuotojams, mechanikams, siuvėjams ir kitiems specialistams rengti. Stovykloje buvo suorganizuoti: lietuvių choras, „Dainavos“ ansamblis, tautinių šokių būrelių, lietuvių teatras, kuris 1946 m. sausio 29 d. pastatė pirmąjį savo spektaklį – K. Binkio „Atžalyną. Leistas savaitinis sieninis.laikraštis „Hanau lietuviai“, tremtinių informacinis biuletenis. Rotatoriumi spausdintas savaitraštis „Lietuvių žinios“, taip pat neperiodiškai laikraštėlis vaikams – „Gimtinės žiburėliai“. Stovykloje lietuviai turėjo savo „Perkūno“ sporto klubą, kuris jungė visų sričių sportininkus –futbolininkus, tinklininkus. krepšininkus, stalo tenisininkus, lengvosios atletikos mėgėjus ir kt. Stovykla turėjo savo ambulatoriją, kurioje dirbo taip pat lietuviai gydytojai – tremtiniai. Kai kurie jų dirbo ir UNRRA ligoninėje.Stovykloje lietuviai tremtiniai vienoje iš buvusių kareivinių salių buvo įsirengę ir savo bažnyčią.

    Vuerzburgo stovykla buvo įrengta irgi buvusiose vokiečių kareivinėse.Į ją lietuviai imti atkelti  nuo 1945 m. gegužės mėnesio, daugiausia iš TSRS kariuomenės okupuojamų Vokietijos teritorijų, pirmiausia Tiūringijos. Ir greitai lietuvių  skaičius siekė apie 3000. Čia lietuviai, kaip ir Hanau, greitai suorganizavo taip pat įvairiausių kultūrinio pobūdžio būrelių, įsteigė gimnaziją, kurioje mokslą tęsė 107 mokiniai (mokė 37  lietuviai mokytojai), liaudies universitetą, anglų kalbos kursus, taip pat kursus įvairioms darbininkiškoms specialybėms išmokti.Stovykloje tvarkai palaikyti buvo suformuota pačių lietuvių  policija, įkurtas bendruomenės teismas ir kt. 1947 m. rugsėjo 8 d. Vurzburgo stovyklos lietuviai suorganizavo visų Vokietijos lietuvių tremtinių stovyklų chorų Dainų dieną. Tačiau  ir šioje, kaip ir kitose tremtinių stovyklose, gyvenimą temdė atvirai rodomas JAV ir kitų sąjungininkų kariuomenių vadų nepasitikėjimas – stovyklos būdavo aptveriamos spygliuotomis vielomis, prie vartų pastatomi ginkluoti sargybiniai ir išeiti iš stovyklos neretai būdavo galima tik gavus komendanto leidimą.Be to, nereti buvo ir kareivių, ypač juodukų,  užpuldinėjimai ypač dailių lietuvaičių ir net išprievartavimų, o neatsiduodančias  grasinant net  sušaudyti.

      Anglų okupuotoje Vokietijos zonoje viena didžiausių lietuvių gyvenamų stovyklų buvo Seedorfe. 1945 m. pabaigoje stovykloje buvo apie 2500 lietuvių, kurie, kaip ir kitų stovyklų gyventojai, greitai subūrė chorų, šokių, dramos būrelius, Įsteigė gimnaziją, suorganizavo anglų, vokiečių kalbų, taip pat įvairioms darbininkiškoms specialybėms įgyti kursus ir kt. Stovykloje leistas kultūros žurnalas „Žingsniai“ (išėjo 9 numeriai), informacinis leidinys „Aušros belaukiant“ ir kt.

     Beveik visose anglų, amerikiečių zonų tremtinių stovyklose buvo nustatyta, kad sveiki gyventojai dirbtų ir valdiškuose darbuose, taip pat patys prisikirstų malkų ir kt. Pavyzdžiui, minimoje Seedorfo stovykloje darbo diena prasidėdavo sirenos kaukimu 6 val. 30 min. 12 val. vėl sirena – pietų pertraukai, 14 val. – popietinio darbo pradžia, 17 val. – darbo pabaiga ir 22 val. 30 min. vėl sirena pranešdavo stovyklai, kad metas gesinti šviesas ir eiti poilsio.Rytą vėlei, lygiai 8 val. 500 vyrų būdavo  išvaromi  kirsti miško (jie už tai gaudavo ir papildomą normą maisto, cigarečių), o likusieji – turėdavo  užsiimti darbu stovykloje:  remontuoti patalpas, tvarkyti  UNRRA sandėlius ir kt., o „specialistai“ – batsiuviai, siuvėjai, kirpėjai, laikrodininkai ir kiti privalėdavo sėdėti darbo vietose nuo sirenos iki sirenos.

    Prancūzą okupuotoje zonoje tremtinių gyvenimas buvo kitaip organizuotas,negu  minėtose JAV ir D. Britanijos pabėgėlių – tremtinių stovyklose.  Čia atvykėliai dažniausiai būdavo  apgyvendindami  vokiečių butuose arba turėdavo juos patys susirasti. Okupacinė prancūzų valdžia rūpinosi tik tremtinių maitinimu Tiubingene, Ravensburge, Freiburge ir kitose vietose, specialiai tremtiniams  įrengtose valgyklose. Dėl ko kartais žmonės  pavalgyti  turėdavo belstis  iš vieno miesto galo į kitą. Be to, dažnai vokiečiai, butų ar kambarių pabėgėliams nuomotojai,  iš nepajėgiančių susimokėti nuomos mokesčio  atimdavo  ir jų gaunamą maisto davinį. Dar daugiau beveik visi lietuviai, apsigyvenę  pas Tiubingeno vokiečius, dar privalėdavo be  įprastinės nuomos mokesčio (didelę dalį jo sumokėdavo okupacine valdžia), mokėti dar kas mėnesį „šeimininkams“ po  5 markes „nuo galvos“  už naudojimąsi šeimininko indais, tualetu, o papildomai dar po tiek, jei užsukdavo draugas ar pažįstamas  (girdi,  už laiptų,  koridoriaus teršimą)  arba atiduoti po tokio vizito šeiminikui“ po 250 g sviesto ar  cukraus ir t.t. Dėl tokio vokiečių plėšikavimo, pragyvenimas pas juos atbėgėliams dar vos ne dvigubai pabrangdavo. O neturintys galimybių užsimokėti turėdavo vokiečiams atidirbti arba išsikraustyti.

     Lietuviai dėjo visas pastangas, kad persikėlus į JAV ar Anglijos kariuomenių okupacines zonas, į ten veikusias minėtas pabėgėlių – tremtinių stovyklas,  kuriose nors ir reikėdavo gyventi susispaudus ankštose patalpose, rikiuojant savo gyvenimą  pagal  sirenų kauksmą ir prižiūrėtojų  nurodymus, bet nebuvo gniuždomi    vokiečių šeimininkų priešiškumo ir „teisingo  jų apiplėšimo“. Tačiau ir tose stovyklose, kaip minėta ir JAV, Anglijos okupuotose zonose, daug kas net  iš aukštųjų kariškių į atbėgėlius žiūrėjo kaip buvusius vokiečių kariuomenės talkininkus, ar stebėjosi,  kodėl jie nenori grįžti į jų sąjungininkės – TSRS „išvaduotą“ savo kraštą. Kad išsiaiškinus to priežastis, 1946 m. lapkričio pradžioje UNRA vadovybės pasiūlymu Augsburgo stovyklos komendantui  Wishik  buvo paliepta sudaryti iš penkių savo atstovų, tarp kurių būtų ir lietuvių, kartu su  dar keliais JAV kariuomenės karininkais,  nuvykti į Lietuvą išsiaiškinti,  kokia ten  padėtis, kodėl  lietuviai taip priešinasi grįžti  į savo šalį. Tą UNRRA pasiūlymą apsvarstę   (lapkričio  6 d.) Augsburgo stovyklos  lietuviai,  nusprendė, kad delegacijos siųsti nereikia, nes bolševikiniai okupantai neleis jai nieko tikro sužinoti. To susirinkimo protokole skaitome:„Santykis tarp dabartinio Lietuvos statuso ir lietuvių tremtinių yra politinės ir visuotinės reikšmės: jeigu Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvos paskelbtą neutralumą jos kaimynai būtų respektavę ir TSRS nebūtų smurtu Lietuvos okupavusi, šiandien lietuvių čia nebūtų. Atstačius prieškario Lietuvos statusą,visi lietuviai – iš  DP grįžtų į Lietuvą ir ten esant blogiausiom sąlygom; nei vienas lietuvis – DP asmeniškai ir dabar nėra varžomas apsispręsti ir grįžti okupuoton Tėvynėn; informacijos ir medžiagos apie būklę Tėvynėje ir dabar turima tiek, kiek jos reikalinga kiekvienam asmeniškai grįžimo klausimus spręsti…“. Kiek vėliau panašaus pasiūlymo atsisakė ir latvių bei estų pabėgėliai –  tremtiniai.

Lietuvių Birželio sukilimo (1941 m.) sudarytosios Lietuvos Laikinosios Vyriausybės nariai

     Kaip minėta, baigiantis karui, nemažai lietuvių buvo atsidūrę ir kitose šalyse, pirmiausia Austrijoje. 1944 m. rudenį toje šalyje būta apie 3000 lietuvių tremtinių. Be Vienos, nemažai lietuvių glaudėsi Zalcburge, Livizėje, taip pat Tirolio, Voralbergo srityse. Daugiausia lietuvių gyveno samdomuose butuose ir tik apie trečdalis – UNRRA stovyklose. Daugelis privačiai gyvenančiųjų buvo susiradę darbo, nors ir austrai, kaip ir vokiečiai, buvo gana priešiškai nusistatę prieš atbėgėlius. Jie pyko, kad atbėgėlius, ypač gyvenančius stovyklose, rėmė UNRRA, o ant tų, kurie dirbo, pyko, kad, girdi, užima austrų darbo vietas. Priešiškai buvo nusistačiusi ir pati Austrijos vyriausybė, kuri reikalavo iš sąjungininkų suvaržyti ar net uždrausti  atbėgėliams – tremtiniams net  visuomeninę veiklą.  Ir 1946 m. lapkričio 22 d. sąjūdininkų Kontrolės taryba uždarė visas tremtinių organizacijas, tarp jų ir lietuvių, uždraudė net ne stovyklose veikusius lietuvių komitetus ir Austrijos lietuvių tarybą. Tačiau po poros metų vėl leido veikti lietuvių tremtinių komitetams ir tarybai. 1948 m. lapkričio 27 d. Zalcburge įvyko Austrijos lietuvių suvažiavimas.Jame  išrinkti nauji Austrijos lietuvių komiteto vadovai. Mažiausiai trukdymų lietuviai patyrė, gyvenę prancūzų okupuotoje Austrijos zonoje, ypač Tirolio srityje, apie Insbruką. Šis kraštas buvo tapęs ir savotišku lietuvių veiklos centru. Solistas A.Rūtenis buvo priimtas net dainuoti į miesto operos teatrą, gan aktyviai veikė lietuvių studentų sambūris „Lithuania“, prie kurio buvo literatūros, meno sekcijos, tautinių šokių grupė. Rotatoriumi leistas žurnalas „Sambūris“.

    Amerikiečių okupuotoje Austrijos  zonoje  ryškesne veikla išsiskyrė lietuviai – tremtiniai Clasenbache, Riede ir Linzėje. Pirmajame iki 1947 m. gyveno prof. K rėvė-Mickevičius. Čia jis buvo subūręs ir grupelę lietuvių literatų. Veikė ir dailės būrelis, vadovaujamas dailininko Tamošaičio, liaudies universitetas,vadovaujamas Č. Grincevičiaus, porą metų gyvavo ir lietuvių gimnazija, išlaikoma pačių lietuvių lėšomis; leistas ir neperiodinis kultūros, meno žurnalas „Tėvynė“ ir kt. Bet, nepaisant to, kaip minėta, ir Austrijoje atsidūrę lietuviai skubėdavo kuo greičiausiai palikti ją ir išvykti į Vokietijos pabėgėlių stovyklas JAV, Anglijos okupacinėse zonose, arba į kitas šalis. Nuo 1948 m. palankiausios sąlygos emigruoti iš Austrijos buvo į Pietų Amerikos šalis (Braziliją, Venesuelą), kurios priimdavo nekreipdamos dėmesio į pageidaujančiųjų profesijas, amžių, šeimų dydį. Nuo 1949 m. daug kas ėmė emigruoti į Australiją. Praktiškai 1949 m. Austriją jau buvo palikę visi, norėję ją palikti,  lietuviai.

     Dar nacių Vokietijos okupacijos metais nemažai lietuvių buvo pasitraukę į Švediją, ypač artėjant antrajai sovietų okupacijai – daugiausia su žvejų laiveliais per Baltijos jūrą. 1945 m. rudenį tokių lietuvių atbėgėlių Švedijoje buvo apie 500. Tuo tarpu estų – apie 21 300, latvių – 3400.Daugiausia lietuvių Švedijoje gyveno Stokholme, Eskilstune ir kitose vietose. Švedijoje atbėgėliai galėdavo gauti tik „juodo darbo“, kuriam nereikėdavo jokių žinių. Tik stiprios sveikatos ir raumenų. Tuo tarpu didžioji dalis atbėgėlių lietuvių buvo baigę aukštuosius ar specialiuosius mokslus, buvo inteligentai. Tad daugelis ir skubėdavo  palikti tą  nesvetingą lietuviams  šalį – veržėsi  į Vokietiją, Kanadą, JAV ar kitus ne tokius nacionalistiškus kraštus.Nors Švedijoje ir karo metais veikė  Lietuvių draugija, turėjusi apie 100 narių, leido (1945–1946 m.)  rotatoriumi lietuvišką laikraštį „Svetur“, vėliau (1947–1948 m.) – „Pragiedrulius“ (red. J. Lingys)ir kt. Beje, Švedija pasirodė kaip TSRS parankinė ir  1945 m. pabaigoje  perduodama  keletą šimtų ieškojusių joje prieglobsščio lietuvių, latvių, estų. Apie tai  rašytojas ir istorikas Algirdas Gustaitis tada (1945 m. lapkričio 24 d.), tuo metu gyvenęs Vokietijoje,  Hanau stovykloje, savo dienoraštyje  pasižymėjo: „Šį rytą iš Londono lenkų kalba žiniose pranešta, kad Švedijos vyriausybė nutarusi bolševikijai atiduoti 2700 pabaltijiečių: lietuvių, latvių, estų. Kas jie – nepranešta. Nelaimingieji, priešindamiesi pradėjo badauti ir kreipėsi į Švedijos karalių, prašydami gelbėti nuo baisios mirties, žmoniškumo vardu…“. Tačiau, nepaisant to, 1946 m. sausio 23 d. Švedijos vyriausybė priėmė „sušvelnintą“  slaptą nutarimą: perduoti TSRS tik tuos, kurie  tarnavo  vokiečių kariuomenėje.Ir kitą dieną tą nutarimą imta  įgyvendinti : švedų policija suėmė 149 pabaltijiečius ir 234 vokiečius ir nugabenusi  į Treilebergo uostą  perdavė  TSRS kariniam  laivui, kuris nelaiminguosius sausio 29 d. Ventspilio uoste perdavė sovietų saugumo kariuomenei. Toks nežmoniškas Švedijos elgesys sukėlė pasipiktinimą ir dorųjų šalies piliečių.

      Švedijos liuteronų vyskupų suvažiavimas dėl to paskelbė pareiškimą, kad 1946 m. sausio 23 d. yra viena juodžiausių dienų Švedijos istorijoje. Panašaus pobūdžio pareiškimų, straipsnių dėl smurtinio pabėgėlių grąžinimo jų budeliams, nemažai paskelbė dienraštis „Syvensko Dagbladet“ ir kiti“.

     Norvegijoje karo pabaigoje buvo apie 450 lietuvių, kurių dalis buvo vokiečių prievarta atgabenti darbams. Vokiečiams traukiantis iš Norvegijos, kurį laiką lietuvių atbėgėlių skaičius buvo padidėjęs iki 800, daugiausia atbėgusių iš Švedijos. Gyvenimas tremtiniams Norvegijoje buvo dar sunkesnis negu Švedijoje, tad kai tik sąjungininkai pradėjo pabėgėliams steigti stovyklas, beveik visi krašte buvę lietuviai susirinko į jas. Nepakeldami norvegų priešiškumo ir siekimo tik pasipelnyti iš atbėgėlių, net  150 lietuvių  1946 – 1947 m. grįžo į TSRS okupuotą Lietuvą. Likusieji įkūrė savo komitetą, ėmė leisti lietuvišką dienraštį „Šiandien“ ir savaitraštį „Tėviškės aidas“. Juos redagavo A. Vilainis (Šidlauskas) ir A. Žygas. Vėliau susiorganizavo ir B. Pakšto vadovaujamas choras. Apie 1949 m., atsiradus galimybėms emigruoti į Kanadą, JAV, beveik visi  lietuviai ir paliko nesvetingąją  Norvegiją.

     Danijoje lietuvių sparčiai padaugėjo paskutiniais karo mėnesiais. Ypač daug,traukdamiesi vokiečiai,  buvo į šią šalį evakavę lietuvių iš Mažosios Lietuvos. Be to, nemažai ten buvo  atsidūrusių sužeistųjų, tarnavusių vokiečių kariuomenėje. Iš viso, kai kuriais duomenimis, po karo Danijoje buvo apie 3000 lietuvių, kurių dalis gyveno Drogsbacko stovykloje, kita dalis – bendrose pabaltijiečių arba mišriose įvairių tautybių pabėgėlių stovyklose. Dar dalis lietuvių apsgyveno kaimuose, sutikdami bernauti.  1947 m. pabaigoje Danijoje dar buvo apie 1060 lietuvių (stovyklose – 621, privačiai – 439).Tremtiniams gyvenimo sąlygos Danijoje buvo vienos sunkiausių iš visų juos priglaudusių valstybių. Stovyklų komendantų pranešimuose daug duomenų apie  lietuvių pabėgimus ar net grįžimus į TSRS, dėl  danų požiūrio į juos kaip  vergus, blogo maisto, persekiojimų – net  danų policininkai ir prižiūrėtojai dėl menkiausio paprieštaravimo uždarydavo tremtinius  į kalėjimus, ar paskirdavo didžiules baudas. Į tremtinių skundus tiek policija, tiek danų valdžia nereaguodavo, o dažniausiai nubausdavo pačius  besiskundžiančius.Nuo danų smurto lietuviai bandė gintis  1946 m. pavasarį sudarydami savo  Lietuvių komitetą, vadovaujamą A. Sakevičiaus. Bet po keletos dienų apie tą komitetą  sužinojusi danų policija ir kita valdžia, suėmė komiteto narius ir tik jiems pasižadėjus nebeužsiimti daugiau  organizacine veikla, po keletos dienų paleido iš daboklės.

     Šveicarija nuo seno mėgta lietuvių. Ir karo audrų atblokštus lietuvius daug šveicarų, ne taip kaip austrai, danai, belgai, švedai, norvegai sutiko gana palankiai. Pasibaigus karui, daugelį lietuvių tremtinių šveicarų valdžia apgyvendino Adliswilo stovykloje, nors ir įvedė joje griežtą kareivišką tvarką. Bet  šveicarų valdžia netrukdė lietuviams burtis į  savo organizacijas. Ypač veiksminga veikla pasižymėjo kun. J.   Borisevičius,  Lietuvos pasiuntinys E. Turauskas ir kiti.1945 m. gegužės pabaigoje Gverdano miestelyje prie Neuchatelio ežero buvo įkurtas Lietuvių židinys, kuriame veikė  ir lietuvių choras, organizuotos lietuviškosios kultūros savaitės, įsteigta lietuvių mokykla, organizuoti vokiečių, anglų, prancūzų kalboms, darbininkiškoms profesijoms įgyti kursai. Tremtinių stovyklose daug paskaitų perskaitė prof. Eretas, Niedermanas ir kiti. Šveicarijos lietuviams 1946–1947 m. ne kartą koncertavo pianistas A. Kuprevičius.Kai kuriais duomenimis, 1945 m. pabaigoje šioje šalyje gyveno apie 500 lietuvių.

     Prancūzijoje lietuvių jau būta nuo 1794 m. sukilimo prieš Rusiją pralaimėjimo.Šioje šalyje prieglobstį  buvo suradę ir 1831, 1863 m. sukilėliai. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvai išsikovojus Nepriklausomybę, daug lietuvių šioje šalyje studijavo aukštuosius mokslus, įgijo kariškas specialybes arba atvykdavo, ieškodami uždarbio. Nuo 1944 m. į vokiečių okupuotą Prancūzijos dalį buvo atgabenta priverstiniams darbams apie 500 lietuvių. Prancūzijai išsivadavus, daug lietuvių  tarnavo  Svetimšalių legione. Apie 1000 lietuvių šioje šalyje atsidūrė pabėgę iš  Danijos, Švedijos, Norvegijos, Austrijos  stovyklų, nepakeldami tenykščių buožių ir įmoninkų engimo.  Karo pabaigoje Prancūzijos lietuviai įkūrė savo Šalpos draugiją, Strasbūre – Lietuvių sąjungą,  Paryžiuje – BALF’o centro įgaliotinio biurą. Šios organizacijos lietuvių gyvenamose vietose steigė darželius, organizavo ir rėmė sporto, studentų, moterų ir kitus sambūrius, organizuodavo Lietuvos kolektyvinių švenčių minėjimus ir kt. Kai kuriais duomenimis, 1946 m. Prancūzijoje gyveno daugiau kaip 1000 lietuvių tremtinių.Tačiau Prancūzijoje atbėgėliai lietuviai jautė baimę, kad ir juos kaip ir Švedijos valdžia gali perduoti TSRS. Minėto rašytojo ir istoriko Algirdo Gustaičio dienoraštyje, pažymėto  1945 m. rugsėjo 24 d., skaitome: „…Pavakare gauta aliarmuojanti žinia, kad prancūzai vėl prievarta veža lietuvius iš prancūzų okupuotos Vokietijos tiesiai į Sovietų Rusiją. Porai lietuvių iš prancūzų pavyko pabėgti, nors vagonus saugoju kariai…“. Prancūzijos vyriausybė dar 1944 m. vasarą  buvo pasirašiusi slaptą susitarimą su TSRS, kad  sovietų enkavedistai galėtų netrukdomai lankytis visose  pabėgėlių ir karo belaisvių stovyklose, atsirinkti „savus“ piliečius repatriacijai; netoli Paryžiaus sovietai įsteigė ir tokiems „savo“ piliečiams lagerį, iš kurio daugelis saugomi enkavedistų buvo slaptai  išgabenami į Sibiro lagerius ar enkavedistų požemiuose nukankinami. Į tą  TSRS lagerį  prie Paryžiaus buvo uždaryta  nemažai ir  lietuvių, ypač priimtų į  prancūzų Svetimšalių legioną. Iš to lagerio, talkinant prancūzų policijai, keletas tūkstančių tremtinių buvo surakinti suvaryti į TSRS laivus ir nugabenti  į Odesos,  Novorosijsko uostus.  Apie tolesnį  tų žmonių likimą enkavedistų rankose istorija  kol kas tyli.Tas NKVD lageris prie Paryžiaus veikė iki  iki 1946 m. gegužės mėnesio.

     Italijoje lietuvių gyventa nuo seno. Atvykdavo jų čia ir studijuoti. Karo metais vokiečiai priverstiniams darbams į tą šalį buvo atgabenę apie 500 lietuvių. Keliasdešimt jų pabėgę slapstėsi pas Italijos partizanus, buvo įstoję  kariais į  formuojamą lenkų  kariuomenės korpusą (apie 200), apie 100 lietuvių, kaip buvę  Vokietijos kariai,  pateko  į belaisvių stovyklas. Karui pasibaigus, dalis lietuvių apsigyveno pabėgėlių stovyklose prie Romos, Milano, Turino ir kitose vietose. Romos lietuviai įkūrė draugiją „Lituania“, leido žurnalą „Tremties keliais“, laikraščius „Lietuvių balsas“ ir „Pašvaistė“, organizavo  Lietuvos valstybinių ir religinių švenčių minėjimus. Tais lietuvių susibūrimais labai rūpinosi lietuviai kunigai, vienuoliai.

Pagarbos sau kaina…

    Ne tik  pabėgėlių – tremtinių stovyklose Vakarų Europoje, lietuviai, kaip minėta,  stengėsi burtis į savas organizacijas, kad apsigintų, kad kryptingai dirbtų Lietuvos išlaisvinimui ir  išliktų svetimtaučių jūrose.  Ta būtinybė  ypač padidėjo, kai nuo 1946 m. lietuvius pradėjo išleisti emigruoti ir į kitas šalis. Ženkliausiai šioje srityje reiškėsi dar Kaune 1943 m. lapkričio 23 d. visų antinacinių lietuvių organizacijų atstovų įkurtasis Vyriausiasis Lietuvos išvadavimo komitetas (VLIKas). Didelė dalis jos narių, TSRS okupuojant Lietuvą, pasitraukė į Vokietiją ir čia, 1944 m. spalio 3d.Vuerzburge  M.Krupavičius, J.Jurgaitis, V.Sidzikauskas, A.Damušis, B.Gaidžiūnas   ir kiti atkūrė VLIKą tremtyje. Atkūrėjai savo nutarime pažymėjo, kad ateityje neišvengiamai kils konfliktas tarp JAV ir TSRS ir Lietuva, pasinaudodama juo, gali atgauti savo Nepriklausomybę. Susirinkime dalyvavusiam dr. S.Bačkiui, buvo nutarta suteikti Lietuvos pasiuntinio prie Prancūzijos vyriausybės titulą.Tai rodė VLIKo pretenziją būti ir savotiška  Lietuvos Vyriausybe tremtyje. Tačiau prieš tas pretenzijas piestu stojo „diplomatijos šefu“ ir kaip vieninteliu teisėtu užsienyje Lietuvos Vyriausybės atstovu  besiskelbiąs diplomatas Stasys Lozoraitis. Ir tas savo pozicijas S.Lozoraitis visomis priemonėmis gynė visą laiką, sutrukdė  ir tokios Lietuvos Vyriausybės sudarymą,  nors  V.Vokietijos kancleris K.Adenaueris   ir buvo pažadėjęs, kad jo Vyriausybė okupuotos Lietuvos Vyriausybę tremtyje  pripažintų.

        Tačiau VLIKas nepasidavė provokacijoms ir tęsė savo veiklą – Lietuvos išvadavimo ir lietuvių svetimose kraštuose apjungimo veiklą.  1945 m. balandžio 10 d. VLIK ’o nutarime  pabrėžta, kad „Visų ideologinių partijų ir kovos organizacijų sudarytas VLIK ’as buvo ir yra be jokių išlygų  visos lietuvių Tautos, įskaitant ir gausią išeiviją JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje ir Pietų Amerikoje, pripažinta Vyriausiąja Lietuvių Tautos politinė vadovybė ir vienintelis bei teisėtas jos politinės valios reiškėjas (…).“.  1945 m. pavasarį  VLIK’o vadovai per Lietuvos diplomatą Paryžiuje S. Bačkį įteikė JAV kariuomenės vadui  gen.D. D. Eizenhaueriui memorandumą, kuriame paaiškino apie  VLIK ’ą, apie TSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir, kad, gelbėdamiesi nuo jos,daug lietuvių yra atsidūrę kaip tremtiniai Vokietijoje ir todėl lietuvių, kaip ir latvių ir estų, negalima traktuoti kaip pabėgėlius, kaip TSRS piliečius ir jie negali būti grąžinami į TSRS užimtus jų kraštus. Į tai buvo sureaguota ir jau  gegužės 31 d. prancūzų laikraštyje  „Le Monde“  paskelbta, kad  „lietuviai, latviai ir estai nėra ir negali būti  laikomi Sovietų Sąjungos piliečiais, ir jiems netaikoma prievartinė deportacija“. Ir toliau išreikšta mintis, kad TSRS privalės  išvesti savo kariuomenę ir administracijos personalą iš Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių, kad būtų sudarytos sąlygos Lietuvos žmonėms atkurti savo Nepriklausomą  valstybę ir jos institucijas.

    Artėjant Potsdamo konferencijai,  VLlK’as 1945 m. liepos 10 d. pasiuntė memorandumą JAV prezidentui ir D. Britanijos ministrui pirmininkui.Jame  prašyta  nepripažinti prievartinio Lietuvos įjungimo į TSRS ir pareikalauti, kad TSRS išvestų savo kariuomenę iš Lietuvos ir lietuvių Tauta galėtų atkurti Nepriklausomą valstybę. Memorandume pirmą kartą patys lietuviai Vakarų valstybės vadovams pareiškė, kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. TSRS ir Vokietijos slaptomis sutartimis Lietuva,  kitos Baltijos šalys buvo pasidalintos tarp tų valstybių–grobikių.Tačiau nei JAV, nei kitos  Vakarų šalys, nei SNO, nei kitose tarptautiniuose forumuose  vengė net prisiminti apie tą Molotovo – Ribentropo paktą ir minėtus slaptuosius protokolus prie jo, nes ir pačios prieškario metais buvo padariusios panašių slaptų suoklabių, perdudavusios nacių  Vokietijai Austriją, Čekoslovakiją, ar pasidalinant kitas mažesnes valstybes. Bet VLIKas, kaip ir daugelis lietuvių išeivių ir tremtinių  tikėjo, kad demokratinėmis besiskelbiančios Vakarų valstybės neliks abejingos pavergtosioms Baltijos ir kitoms valstybėms, vylėsi, kad jos sušauks Taikos konferenciją, kuri padės pamatus atkurti  pasaulyje teisingumą. Tam tikslui  dar  VLIK’o buvo sudarytos komisijos: Taikos konferencijos rengimo; atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės sienų; išvaduotos Lietuvos valstybės santvarkos; Lietuvos ūkinio ir techninio atstatymo ir nuostolių padarytų Lietuvai įvertinimo ir kt. Tos komisijos rodė ir išryškėjusias VLIK ’o veiklos kryptis.1945 m. birželio 15 d VLIK’o pirmininku išrinktas Krikščionių demokratų partijos atstovas Mykolas Krupavičius. Ūkininkų sąjungai VLIK ’e atstovauti išrinktas – dr. P. Karvelis, o Ūkininkų partijai – V. Sidzikauskas.Buvo įkurtas VLIKo Informacijos biuras, pradėtas  leisti informacinis biuletenis   ir platinti jį po visus  lietuvių tremtinių gyvanamus keraštus.Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas turėjo tapti VLIK ’o  ir jį sudarančių organizacijų eiklos prasmė ir esmė

       Po karo beveik visose Vakarų valstybėse ėmė vyrauti socialdemokratinės pakraipos vyriausybės. Daugiausia VLIK’ą sudarančių Valstiečių liaudininkų sąjungos, Lietuvos socialdemokratų partijos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos reikalavimu nutarta pakeisti VLIK’o 1944 m. vasario 16 d. deklaraciją. Iniciatoriai ( A. Valuckas, V. Sidzikauskas, S. Žymantas, S. Kairys) 1945 m. birželio 23 d. rašo VLIK’ui: „Pasaulinę katastrofą išprovokavusi nacių Vokietija, kuri buvo ir Lietuvos nelaimių ir kančių pirmykštė priežastis ir kurios grobuoniškieji tikslai privertė Lietuvių Tautą per trejus metus vesti su ja atkaklią, daug aukų pareikalavusią kova, yra Sąjunginių valstybių karinių pajėgų sugniuždinta. Didžiosioms Vakarų demokratijoms ruošiantis tvarkyti pokarinę Europą, kad joje būtų apsaugotos pagrindinės žmogaus teisės ir kiekvienai tautai, didelei ir mažai, būtų užtikrinta teisė laisvai ir nepriklausomai gyventi, prieš Lietuvių Tautą ir jos politinę vadovybę – Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą atsistoja nauji ir atsakingi uždaviniai.

     Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas yra tvirtai įsitikinęs, kad laimėtoji taika bus kuriama pasirėmus kilniais Atlanto deklaracijos principais ir kad suvereninės teisės ir teisė patiems valdytis bus sugrąžintos visoms tautoms, iš kurių jos buvo prievarta atimtos. Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas neabejoja, kad bus pripažinta ir Lietuvių Tautos nepalaužiama valia atstatyti jos sūnų krauju ir pasišventimu atkurtos Lietuvos valstybės suvereninių teisių vykdymą.

Šiuo metu, iki bus įgyvendintas Sąjunginių Valstybių iškilmingai pareikštas pasižadėjimas karo veiksmams pasibaigus atitraukti savo kariuomenę iš jų užimtųjų sąjunginių ir neutraliųjų valstybių žemių, taigi ir iš Lietuvos teritorijos, ir iki Lietuvių Tauta galės pati nevaržomai tvarkyti savo krašto reikalus, Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas turės dar labiau suintensyvinti lietuvišką veiklą Lietuvių Tautos vyriausiam siekimui įgyvendinti, rūpintis iš tėvynės pasitraukusia tautos dalimi ir, laikui atėjus, tvarkingai grąžinti ją į tėvynę ir įjungti į Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą.

Mūsų ir kitų tautų patirtis mus moko, kad ir iškilmingiausiai paskelbtų kilnių principų įgyvendinimas, turint galvoje šių dienų tarpvalstybinių santykių raidą, dažnai atsimuša į sunkias kliūtis. Sunkiai iškovotos taikos įgyvendinimas gali dar iššaukti didelių sukrėtimų, pareikalauti iš Lietuvių Tautos dar didelių aukų, kuriant laisvą savo ateitį. Laisvos ir Nepriklausomos Lietuvos atstatymas reikalauja ir reikalaus visų mūsų tautos jėgų subūrimo vieningiems ir suderintiems žygiams. Stovėdamas Lietuvos reikalų sargyboje, Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, būdamas vieningas dėl pagrindinių savo šio meto uždavinių, yra lygiai vieningas ir dėl Lietuvos valstybės būsimos santvarkos bei dėl paties Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto tolesnio vaidmens, iki susirinks Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas Lietuvos Seimas.

Vykdydamas Lietuvių Tautos ryžtingus siekimus ir jausdamas prieš ją savo atsakomybę, Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo komitetas, atstovaudamas visos Lietuvos demokratinėms politinėms partijoms ir kovos organizacijoms, pareiškia Lietuvių Tautai ir demokratiniam pasauliui:

  1. Iš šio karo bandymų išėjusi Laisva ir Nepriklausoma Lietuvos valstybė bus demokratinė respublika. Iki Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas Lietuvos Seimas priims Lietuvos Respublikos konstituciją. Lietuvos valstybė bus tvarkoma Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto priimtais laikiniais konstituciniais dėsniais, kurie savo esme ir dvasia atitiks Lietuvos Steigiamojo Seimo priimtą konstituciją.
  2. Laisvoje ir Nepriklausomoje Demokratinėje Lietuvos Respublikoje bus saugojamos pagrindinės žmogaus ir piliečio laisvės ir teisės, bus stengiamasi  įgyvendinti teisingumą ir toleranciją, skatinti socialinę pažangą ir kiekvienam Lietuvos piliečiui patikinti geresnes gyvenimo sąlygas.

       3.Kai tik bus pašalintos išorinės kliūtys, bus nedelsiant paskelbti rinkimai į Lietuvos Seimą einant nauju, Vyriausiojo  Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto priimtu demokratiniu rinkimų įstatymu. Tuo įstatymu Lietuvos piliečiams bus patikintos visos politinės laisvės rinkimais nevaržomai pareikšti savo valią; bus imtasi visų priemonių rinkimų laisvei apsaugoti.

  1. Iki susirinks demokratiniu būdu išrinktas Lietuvos Seimas, Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas ir toliau palieka veikti kaip įstatymų leidžiamoji ir vyriausybę kontroliuojanti institucija.

       5.Atsižiūrint į momento uždavinius bei visuomenės išryškėjusius pageidavimus,Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas galės būti atitinkamai pertvarkytas.

  1. Tinkamam laikui atėjus, Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, jį sudarančių partijų ir kovos organizacijų sutarimu, sudarys koaliciniais pagrindais Laikinąją Tautinio Vieningumo Vyriausybę.

Laikinoji Tautinio Vieningumo Vyriausybė yra atsakinga prieš Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą ir atsistatydina pastarajam pareiškus jai nepasitikėjimą.

Suprasdamas viso gyvenamojo momento rimtį Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas kviečia visus lietuvius vieningai ir drausmingai dirbti, ryžtingai kovoti ir, reikalui esant, aukotis visos Lietuvių Tautos švenčiausiam siekimui įgyvendinti – Laisvą, Nepriklausomą,demokratinę Lietuvos Respubliką atstatyti.

                                                                                                                                                      1945 m. birželio mėn. 23 d.“

VLIKas po daugelio pasitarimų su kitomis lietuvių tremtinių organizacijomis ir partijomis 1946 m. liepos 3 d.   pasirašė su jomis  bendrą nutarimą dėl „1944 m. vasario 16 d. VLIK’o Deklaracijos paryškinimo“, kuriame

akcentavo:

„1. Iš visų okupacijų išlaisvintoji Lietuva bus demokratinė respublika.

  1. Kol bus sušauktas demokratiniu būdu išrinktas Lietuvos Seimas, išlaisvintoji Lietuva bus valdoma pagal Laikinosios valstybės konstitucijos nuostatus.
  2. Laikinuosius valstybės konstitucijos nuostatus priima VLIK’as pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos principus.
  3. VLIK’as kontroliuos Laikinosios vyriausybės darbus ir nustatys jos politinę liniją. Laikinoji vyriausybė privalės gauti VLIK’o pasitikėjimą. VLIK’ui pareiškus nepasitikėjimą, Laikinoji vyriausybė atsistatydina.
  4. Laikinoji vyriausybė per trumpiausią laiką, kai tik bus pašalintos istorinės kliūtys, įvykdys demokratinius Lietuvos Seimo rinkimus.
  5. Seimo rinkimo įstatymo projektą ruoš VLIK’as. Tuo įstatymu Lietuvos piliečiams bus patikinta teisė laisvai pareikšti savo valią.

7.Kai tik bus rasta politiškai tikslinga, VLIK’as paskelbs tai atitinkama deklaracija. Laikinieji valstybės Konstitucijos nuostatai bus paskelbti, kai tik galės pradėti veikti suvereniniai Lietuvos valstybės organai“ .

VLIK’ui, šiek tiek pakeitus savo programines nuostatas ir prisiėmus lietuvių Tautai priklausančias suverenumo vykdytojo funkcijas, iškilo būtinybė pertvarkyti ir jo organizacinę struktūrą. Tam pritarė ir buvę Lietuvos valstybės pasiuntiniai. 1946 m. liepos 21-26 d. Berne, Šveicarijoj, įvyko VLIK’o atstovų ir Lietuvos pasiuntinių susitikimas, kuriame priėmė nutarimą:

  1. Sudaryti politinį organą, kuris vykdytų vyriausybės funkcijas pagal 1922 m. Lietuvos konstitucijos dvasią.
  2. Sudarius šį organą, VLIK’as toliau vykdo Seimo funkcijas, kontroliuodamas vykdomojo organo darbus ir nustatydamas politikos liniją.

Buvo nuspręsta, kad Vykdomasis organas yra lyg Lietuvos Vyriausybė tremtyje, sudaroma iš septynių narių.

Šį nutarimą įvykdyti buvo pavesta buvusiam ministrui Ernestui Galvanauskui – sudaryti Vykdomąją Tarybą (Vyriausybę). 1946 m. lapkričio 2 d. Taryba buvo sudaryta: E. Galvanauskas – pirmininkas, St. Lozoraitis – užsienio reikalų, J. Brazaitis (Ambrazevičius) – informacijos, D. Jasaitis – tremtinių, M. Mackevičius – tremtinių įkurdinimo, J. Kaminskas (S. Kairys) – Krašto atstatymo klausimams ministrais.Tačiau „Vyriausybė“  žlugo jai nepradėjus darbo, nes pirmiausia jos vadovas – E. Galvanauskas išmovė  į Madagaskarą, St. Lozoraitis  atsisakė savo pareigų dėl to, kad VLIK’as pasiskelbė vadovausis ne 1938 m., o 1922 m. Lietuvos Konstitucija ir kad  ne jį išrinko Vyriausybės vadovu. Tada nauju Vykdomosios Tarybos pirmininku, daugiausia prof. S. Kairio pastangomis, buvo išrinktas buvęs diplomatas  V Sidzikauskas, kuris pirmininkavo iki 1951 m.. Po jo metus pirmininkavo M. Krupavičius, paskui iki 1956 m. pradžios – K. Žalkauskas, po jo  – A. Deveinienė ir pagaliau iki 1964 m. spalio 3 d., kai VT buvo įtraukta į VLIK’o sudėtį – J. Glemža.

VLIK’o Vykdomąją Tarybą sudarė tokios tarnybos: Užsienio reikalų (vadovas V. Sidzikauskas), Spaudos ir informacijos (vadovas J. Ambrazevičius), Finansų (K. Bielinis), Ūkio atkūrimo (S. Kairys), Emigracijos reikalų (A. Novickis), Švietimo ir kultūros (Č. Masaitis).

Numatyta, kad visą praktinę veiklą perims Vykdomoji Taryba. VLIK’ui turėjo likti tik bendrasis vadovavimas ir kontrolės funkcijos. Numatyta, kad kiekviena Vykdomosios Tarybos tarnyba turės po keletą techninių darbuotojų praktinei organizacijos veiklai tvarkyti. Pavyzdžiui, Užsienio reikalų tarnyba (vad. V. Sidzikauskas) rengė memorandumų ir notų projektus, palaikė VLIK’o ryšius su kitomis emigrantų organizacijomis ir kt. Informacinės tarnybos (vad. J. Ambrazevičius) rinko informacinę medžiagą iš okupuotos Lietuvos gaunamos spaudos ir kitų šaltinių, buvo atsakingas už VLIK’o mėnesinio biuletenio leidimą.

Labai svarbi buvo ir Finansų tarnyba (K. Bielinis), kuri tvarkė visus VLIK’o ir jo VT finansinius reikalus. Tuo tikslu susirašinėjo su Amerikos lietuvių taryba (ALT), kuri teikė VLIK’ui nemažą finansinę paramą, taip pat organizuodavo lėšų rinkimą. Aprašytoji anksčiau Lietuvos ūkio atstatymo tarnyba (prof. S. Kairys) buvo labiau mokslinio pobūdžio. Tarnybai talkino daug lietuvių inžinierių, ekonomistų, ypač rengiant Lietuvos ūkio, mokslo, švietimo, kultūros atkūrimo ir ugdymo planus. Emigracijos reikalų tarnyba tvarkė lietuvių pabėgėlių emigracijos į užsienio šalis klausimus, palaikė ryšius su lietuvių organizacijomis kitose šalyse.

Be minėtųjų ir kitų Vykdomosios Tarybos tarnybų, buvo sudarytas ir VLIK’o karinis skyrius ir jo patarėjų kolegija, kuriai vadovavo generolas P. Plechavičius, po jo – plk. A. Rėklaitis, plk. A. Šova ir kiti. Tarnyba svarstė Lietuvos kariuomenės atkūrimo projektus, galimybes padėti kovojantiems Lietuvoje partizanams ir pan.

Beje, VLIK’o žinioje veikė ir tvarkos pbėgėlių – tremtinių stovyklos palaikymo padaliniai: karinis, apsaugos ir kt.

VLIKas kaip sau alternatyvą svarstė ir  1941 m. antibolševikinio Birželio sukilimo sudarytosios Lietuvos  Laikinosios  Vyriausybės, kurios daugelis narių irgi buvo pabėgėlių – tremtinių stovyklose, pripažinimo galimybes. Ir pačios tos Vyriausybės  nariai nekartą  svarstė tokią galimybę.  1948 m. spalio 5-6 d. jie  posėdžiavę Pfullingene (Vakarų Vokietijoje), priėmė  nutarimą:„…Išaiškinus ir aptarus Laikinosios vyriausybės įsipareigojimų vykdymą praeityje, jos nusistatymą dėl dabarties bei ateities ir kitus teisinio politinio pobūdžio klausimus (…)  Laikinoji Vyriausybė konstatuoja:

(…). 2. Dėl Laikinosios Vyriausybės teisinės padėties:  Laikinoji Vyriausybė susidarė iš lietuvių tautos visuotinio sukilimo prieš okupantą ir revoliuciniu keliu gavo Lietuvių Tautos įgaliojimus vykdyti Lietuvos valstybės suverenumą pereinamuoju metu, ligi bus normalia tvarka sudaryti nuolatiniai suvereniniai respublikos organai;

  1. Laikinoji Vyriausybė, nors ir okupanto trukdoma, Lietuvos valstybės suverenumą vykdė, ligi svetimos jėgos ji buvo priversta savo viešąjį veikimą sustabdyti prieš savo valią […];
  2. d) (…). Kuriuo titulu Vyriausybė turės pasireikšti: ar kaip revoliucijos organas, ar kaip buvęs suverenumo vykdytojas, sprendžia VLIK’as, susižinojęs su Laikinąja Vyriausybe ir Lietuvos pasiuntiniais…“.

 Sudaryti Lietuvos Vyriausybę tremtyje lietuviams, kaip minėta  pritarė ir V. Vokietijos vadovai, ypač  valstybės kancleriu išrinktasis Konradas Adenaueris. 1948 m. VLIKas  jam  įteikė  savo siūlymos Lietuvos Vyriausybės tremtyje narių sąrašą, veiklos gaires. Tačiau tam pasipriešinus jam prisistatęs  kaip „einantis  Lietuvos Respublikos prezidento“ pareigas – „diplomatijos šefas“ S.Lozoraitis,  K. Adenaueris ir  VLIKui perdavė žinią, kad jei liertuviai  iš tikro nori sudaryti savo Vyriausybę užsienyje, kurią pripažintų V.Vokietija,  pirma   turi susitarti tarpusavy. Tačiau ir vėliau kancleris K.Adenaueris domėjos lietuvių išeivių gyvenimu, Lietuva. 1954 m. balandžio 9 d. VLIK’as gavo K. Adenauerio vardu F. Vokietijos valstybės sekretoriaus užsienio reikalams pasirašytą raštą, kuriame  vėl buvo išreikšta užuojauta SSRS okupaciją kenčiančiai lietuvių tautai, ir nurodyta, kad Vokietijos vyriausybė žiūrės į VLIK’ą kaip į Vokietijoje gyvenančią lietuvių interesų reiškėją ir teiks jam visokeriopą pagalbą.

Tačiau nuo okupacijos pradžios neigiamai į Lietuvos Vyriausybę tremtyje įsikūrimą ir galimą veiklą žiūrėjo JAV, Anglijos valstybių vadovai. Ir 1941 pavasarį JAV įsileido į šalį  Lietuvos Prezidentą A.Smetoną   tik kaip „privatų svečią“, bet ne kaip okupuotos valstybės Prezidentą. Tuo tarpu kai II pasaulinio karo pradžioje JAV, Anglija visokeriopai rėmė ten    atsidūrusias  Lenkijos, Čekoslovakijos ir kitų  Hitlerio ar Stalino okupuotų kraštų buvusias vyriausybes; dar  karo pradžioje  Vakarų šalys  buvo pažadėjusios J.Stalinui, kad jos po  nacių Vokietijos nugalėjimo, neprieštaraus, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys liktų TSRS sudėty. Tad tik minėtasis  K.Adenaueris, vienintelis iš didžiųjų valstybių vadovų ir terprimindavo primindavo pasauliui apie okupuotą Lietuvą, apie   nusikalstamą vadinamąjį Molotovo – Ribentropo paktą, reikalavo pasmerkti jo slaptuosius protokolus, buvo iniciatorius ir  pasiekė, kad lietuvių tremtinių turimi Lietuvos pasai būtų pripažinti ne tik  Vokietijoje, bet kitose  laisvosiose  Vakarų valstybėse.

    VFR kancleris  K. Adenaueris 1955 m.birželio 9 d. derybose Kremliuje su   TSRS imperijos vadais, pirmas iš viso pasaulio valstybių atstovų tiesiai jiems pasakė, kad tai, jog jis derasi su jais, nereiškia, kad jis pripažįsta  teisėta Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių, kaip Prūsų  Lietuvos okupaciją ir aneksiją.  Tačiau einant metams, vis mažiau ir VLIKe, kaip ir kitose „vadavimo“ organizacijose beliekant tikrų, dar Lietuvoje gavusių įgaliojimus narių,  o esamiems jau turint kitų valstybių pasus,  ir pačių  veikliausių nuomonė, reikalavimai  vis dažniau juridiniu požiūriu traktuoti  jau tik kaip „užsieniečių“, o ne „suvereno – lietuvių Tautos“ atstovų nuomonės ar reikalavimai. Tad ir VLIKas 1955 m persikėlęs  į JAV, kur buvo daugiausiai lietuvių ir jų organizacijų, tų metų lapkrityje savo statute įrašė, kad  VLIKo nariu gali būti kiekvienas lietuvis (o ne tik Lietuvos pilietis), jų organizacijos.Tad VLIKas praktiškai virto visų lietuvių, kovojančių dėl Lietuvos išvadavimo, organizacija.Tad ir Seimai, Vyriausybės yra tik pačios Lietuvos, lietuvių Tautos reikalas.Tačiau tik „diplomatijos šefas“ nesiliovė skelbęsis vos ne kaip vienintelis okupuotosios Lietuvos Vyriausybės atstovas, ar net kaip „laikinasis Prezidentas“ ar „premjeras“  tremtyje (JAV buvęs Prezidentas A.Smetona žuvo 1944 01 09). S.Lozoraitis savo teisę „vienvaldiškumui“ pretenzijas grindė 1940m. birželio 2d. Lietuvos užsienio reikalų minstro J.Urbšio telelegrama, kad jis skiriamas „diplomatijos šefu“, taip pat  besitraukiančio į Vakarus Prezidento A. Smetonos 1940 m. lapkričio 22  d. Šveicarijoje atgaline data (1940 06 15) pasirašytu raštu, kad jis skiriamas Premjeru, vietoje okupantams pradėjusio tarnauti A.Merkio. Tačiau daugelis nei kitų buvusių Lietuvos diplomatų, nei VLIKo ir kitų lietuvių organizacijų narių nepripažino tų S.Lozoraičiui titulų, o tu pačiu ir jo „viršininkavimo“, tuo labiau, kad bendravo su Švedijoje esančiais lietuviais -„vaduotojais“, kontroliuojamais iš SSRS  KGB agentų ir įkūrusių, kad nustelbtų VLIKą,  „tikrų patriotų“ organizacijos tariamai veikiančios okupuotoje Lietuvoje delegatūrą – VLAKą (Vyriausiąjį Lietuvos atstatymo komitetą). Tos delegatūros nuostatuose buvo nurodyta „glaudžiai bendradarbiauti ir su „diplomatijos šefu“, ir kitais užsieniuose tebesančiais Lietuvos diplomatais.  KGB tos  VLAKo   tariamos delegatūros Vakarų Europoje „šefais“  buvo paskyręs savo agentus J.Markulį ir buvusį  partizaną J.Deksnį , nuolat kursavusį tarp pavergtosios Lietuvos ir Švedijos, Vokietijos, reikalavusį iš lietuvių veikėjų užsienyje,  kad reikia nutraukti VLIKo veiklą, raginti ir  partizanus   Lietuvoje nutraukti  beprasmį priešinimosi TSRS okupantams – partizaninį karą ir  taupyti savo  jėgas krašto atkūrimui, kai jį išvaduos JAV, Anglija ir kitos valstybės. Pasklidus ir Lietuvoje žinioms, kad partizanams reikia vadovautis ne VLIKo, o VLAKo nurodymais, partizanų atstovas J. Lukša 1948 m. ir buvo prasiveržęs su mūšiais į V.Vokietiją, susitiko (Baden Badene) su VLIKo vadovais, išsiaiškino kam tarnauja VLAKas, pasirašė daug bendrų dokumentų kovos – Lietuvoje ir užsieniuose koordinavimo klausimais . Tačiau  VLAKo veikla koordinuojama KGB, ilgai negalėjo patikėti Romoje vis tebegyvenantis „diplomatijos šefas“. Lyg neregavo jis ir į daugkartinius VLIKo ir teisininkų išvadas, dėl jo „titulų“ nepagrįstumo.  Taip 1946 m. liepos 21 – 27 d. Berne, Šveicarijoje, vykusioje VLIKo konferencijoje priimtoje rezoliucijoje  pabrėžta, jog Lietuvos teisiniuose aktuose net tokios sąvokos kaip „diplomatijos šefas“ nebuvo. Užsienio reikalų ministras gal ir siųstoje telegramoje tokią sąvoką nurodė, tikriausia, turėdamas galvoje, kad jei Lietuva būtų okupuota, tai S.Lozoraičiui gali tekti prisiimti ir „šefo“ pareigas, jeigu jį tokiu išsirinktų „diplomatų korpusas“. Pagal teisinius aktus „diplomatijos šefu“ galima vadinti tik Užsienio reikalų ministrą.Po Lietuvos okupacijos, 1940 m.rugsėjo 19 – 25 d. Romoje  vykusiame Lietuvos pasiuntinių   pasitarime apie „diplomatijos šefą“ niekas net neužsiminė, kaip ir apie tai, kad Prezidentas Šveicarijoje atgaline data buvo parašęs, kad S.Lozoraitį skiriąs Premjeru vietoje Lietuvą išdavusio A.Merkio. Ir VLIKo, ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės nariai,  ir kitos lietuvių organizacijos niekada irgi nebuvo net užsiminusios,  kad ir Vyriausybės tremtyje vadovu – Premjeru, kas būtų siūlęs „diplomatijos šefą“. Tačiau VLIKui persikėlus į JAV, praradus viltį sudaryti Lietuvos Vyriausybę išeivijoje, prarado prasmę ir nesibaigiančios diskusijos dėl „diplomatijos šefo“ teisėtumo. Ir nemažai daliai  išeivių  tas „diplomatijos šefas“ buvo tik simbolis  primenantis apie jų paliktą ir svetimųjų okupuotą valstybę, nesigilindami dėl ko jo nenori pripažinti, nevertina VLIKas ir kai kurios kitos tautinės organizacijos.

Vergais su Laisvės viltimi

      Kaip  minėta pirmoji šalis, į kurią ėmė emigruoti iš pabėgėlių stovyklų lietuviai tremtiniai buvo Anglija. 1946 m. rudenį ši šalis sutiko įsileisti 500 lietuvių, daugiausia jaunų, sveikų vyrų, bet su sąlyga, jeigu tik bus pavyzdingo elgesio ir klusnūs darbdaviams, tai po penkerių darbo metų galbūt jiems  bus suteikta ir  D. Britanijos pilietybė. Tada jie galėsią  atsivežti ir savo šeimas. Dar daugiau, baltieji vergai seniesiems  imperialistams – vergvaldžiams  pagal sutartį  turėjo pasižadėti dirbti tokį darbą, kokį jie  pasiūlys. Priešingu atveju  galėjo būti grąžinami atgal į pabėgėlių – tremtinių stovyklas.Bet ir tokia žinia nudžiugino lietuvius tremtinius okupuotos Vokietijos lageriuose. O, kad lietuviai pasirodytų „aukštumoje“ buvusiems vergvaldžiams, VLIK’as lietuviškoje spaudoje ir taip visur išplatino lapelius su tokiu kreipimąsi:

    „Tautiečiai, mūsų Tautos tragedijos, prasidėjusios 1940 06 15 galo dar nematyti. Paskutinieji metai yra vieni iš baisiausių mūsų Tautos kruvinoje istorijoje. Tame laikotarpyje mes netekome Nepriklausomybės, mūsų kraštas buvo svetimųjų sugriautas, apiplėštas, sunaikintas. Nacistinė Vokietija ir Sovietinė Rusija išžudė kelis šimtus tūkstančių mūsų valstybės piliečių. Nemažas mūsų tautiečių skaičius yra deportuotas į Sibirą, Uralo, Jakutijos sritis skubiam išmirimui. Lietuvių Tauta yra kankinių Tauta: ji kenčia Lietuvoje, jos vaikai kenčia nublokšti į Azijos tyrus ir išmėtyti karo audrų sunaikintoje Europoje. Mūsų kreipimasis ir pagalbos šauksmas į valstybes ir institucijas, kurios turėtų atstovauti teisingumui, teisėtumui ir demokratiniams principams,  palieka šaukiančio tyruose balsu. Tad palieka mums tik tikėjimas į visuotinio teisingumo dėsnių lėmimą, žmoniškumo laimėjimą ir pasikliovimas savo jėgomis, savo amžių užgrūdinta ištverme ir kantrybe.

      Mūsų vadovaujantys veiksniai visą laiką galvojo, kad mums yra nepriimtina masinė tremtinių emigracija į kitus kraštus nuolatiniam įsikūrimui. Tačiau tremtinių pasilikimas dabartinėse sąlygose – netikrume ir nežinioje – veikia juos fiziškai ir moraliai. Todėl laikinas tremtinių įkurdinimas kreiptinas į tuos kraštus, kur jiems būtų mažiausias fizinis ir moralinis sunykimo pavojus, kur jie lengviausiai išgyventų pereinamąjį laikotarpį ir galėtų pasiruošti darbui ateities Lietuvoje, kur jie nenustotų savo politinio svorio Lietuvos byloje ir iš kur jiems laikui atėjus, būtų lengviausia grįžti į išlaisvintą Lietuvą.Emigracija pradeda gauti konkrečias formas. Pirmiausia ji paliečia mūsų tremtinius, gyvenančius Britų okupuotoje zonoje. Vadovaujantys veiksniai yra pasiryžę padaryti visą, kas yra jų galioje ir valioje, kad mūsų tremtinių išvykimas ir įsikūrimas D. Britanijoje vyktų lengviausioje formoje.Jiems išvykstant į draugingą D. Britaniją vadovaujantys veiksniai pateikia keletą siūlymų:pagrinde mūsų tautinio gyvenimo yra ir bus mūsų lietuvių  bendruomenė. Todėl visur, kur tik didesnis skaičius mūsų tremtinių įsikurs, – turi būti įsteigiamas LTB (Lietuvių tautinė bendruomenė – A. L.) komitetas.

      Pavieniai gyvenantys privalo prisijungti prie artimiausio bendruomenės komiteto; reikia padaryti visą, kad būtų galima įsikurti tose vietose, kur yra mūsų išeivijos likučių. Įsikūręs privalo sueiti su jais į artimiausius santykius; reikia sukurti savo atstovybę, kuri naujose gyvenimo vietose gintų mūsų tremtinių tautinius, kultūrinius ir medžiaginius reikalus; reikia įsteigti plačiai išsišakojusią savišalpos organizaciją, kuri rūpintųsi tremtinių šalpos reikalais; reikia rūpintis lietuviškumo išlaikymu, steigiant bent pradžios mokyklas, kuriant savo spaudą, organizuojant kultūrinio gyvenimo židinius; reikia atkreipti svarbų dėmesį į religinių ir dvasinių mūsų tautiečių reikalų sutvarkymą ir aprūpinimą; privalu kovoti už mūsų tremtinių moralinio lygio aukštumą. Tas įpareigoja mus paskelbti aršią kovą girtavimui, muštynėms,svetimo turto pasisavinimui ir panašioms blogybėms; išvykusieji (privalo) įsipareigoja neužmiršti paliktų artimų savo šeimos narių ir deda visas pastangas greičiau su jais susijungti; išvykstantieji palieka aktingais kovotojais už pavergtos Lietuvos išlaisvinimą ir mūsų kenčiančios Tautos būklės palengvinimą.

     Vadovaujantys veiksniai visiškai supranta ir numato tuos sunkumus, kurie laukia mūsų tremtinių jiems be lėšų, be mantos nuvykus į svetimą kraštą. Bet jūsų išvykimas ir įsikūrimas kultūringoje Britanijoje, jūsų sulyginimas ateityje su jos piliečiais yra laidas, kad tie sunkumai bus laikino pobūdžio. Be to, pasaulinės politikos įvykių raida užtikrina, kad mūsų byla nėra galutinai išspręsta mūsų nenaudai. Tad mūsų tremtinių išvykimas yra tik laikinas. Gyvenimas Vokietijoje paskutiniais mėnesiais pasidarė nepakeliamas ir dvasiniai, ir fiziniai. Tolesnis gyvenimas tose sąlygose visiškai palaužtų mūsų tremtinius.Tad drąsiai ir pasiryžusiai į kovą už savo asmeninį gyvenimą ir už mūsų pavergtos tėvynės išlaisvinimą!“

     Dar VLIKas išvažiuojantiems dirbti į Angliją įteikdavo tokią instrukciją: „ … Ten (Anglijoje) lietuviai  patenka į naujas gyvenimo sąlygas, kultūrą, kur  kiti papročiai, savitos tradicijos. Reikia tuos anglų savumus pažinti ir juos gerbti, nes kiekvienam brangu kas sava. Derinantis prie svetimų papročių,nereikia jų besąlyginiai priimti, kad nenustoti savo lietuviško veido.

     Asmeninis gyvenimas. Atvykstantys į Angliją nuo nedateklių fiziškai išvargę,moraliai sukrėsti. Būdami normalesnėse gyvenimo sąlygose, turime gyventi taip, kad atstatytume pairusias savo jėgas ir nežemintume Lietuvio vardo. Tad vengiama girtavimo, kortavimo ir viso kito, kas žaloja mūsų sveikatą, krikdo nervus, žemina asmenį kitų akyse ir stumia į skurdą. Niekad ir niekur nepamirštame, kad esame kultūringos Tėvynės Lietuvos sūnūs. Santykiuose su svetimaisiais, ar tai būtų anglai, ar kitos kurios tautos atstovai, Lietuvis visuomet su visais korektiškai draugiškas; neįžeidžia kitų ir savęs nežemina; vengia bet kokių konfliktų. Įsipareigoję darbui, turime jį atlikti sąžiningai, kur reikia padėti draugams, aktyviai dalyvauti profesinėse sąjungose ir iš viso būti solidariais su darbo draugais.Neturėję progos įsigyti profesiniam darbui pasiruošimo, turime išnaudoti tam tikslui patį darbą. Anglijoje mums teks dirbti įvairius darbus, bet reikia stengtis pritapti prie tokių darbų, kurie labiau domins dirbantį ir kurio išmokus, galima būti naudingam atstatomoje Nepriklausomoje Lietuvoje. Pvz., prie įvairių mažiau Lietuvoje išvystytų žemės ūkio šakų, kaip speciali gyvulininkystė, paukštininkystė, daržininkystė, ūkio trobesių statyba ir jų sutvarkymas, trąšų gamyba, žemės ūkio mašinos, jų naudojimas ir priežiūra; statybinės medžiagos, jų parengimas; statyba ir pastatų planavimas; tekstilės ir rūbų pramonė; cheminė pramonė, ypač tekstilės žaliavų gamyboje; jūrų, vidaus vandenų ir sportinių laivų statyba; auto ir lėktuvų remontas ir statyba; metalų mechaninis apdirbimas ir mašinų statyba; mokslo priemonių gamyba ir t.t. Žinias reikia stengtis papildyti iš atitinkamos literatūros, kursų ir kita.Kadangi nežinome, kokia mūsų artimiausia ateitis, tad turime būti pasirengę bet kokiems eventualumams. Drąsiau galėsime žiūrėti į ateitį, jei turėsime kiek susitaupę rytojui. Santaupos gali padėti atkurti savo asmeninį gyvenimą Nepriklausomoje Lietuvoje.

     Lietuvių organizaciniai ir kultūriniai reikalai: lietuvių kultūriniams, švietimo ir organizaciniams reikalams Anglijoje tvarkyti, vyriausių lietuvių tremtinių organų nutarimu, skiriamas Vyr. laikinas Lietuvių tremtinių komitetas Anglijoje iš 5 asmenų. Jo uždavinys – vadovaujantis LTB Statuto dvasia sukurti Anglijoje legalią lietuvių tremtinių organizaciją, su kurios organų išrinkimu baigtųsi ir komiteto veikla.Lietuviai apsigyvenę vienoje vietoje didesniais skaičiais tuojau sudaro Apylinkės lietuvių bendruomenę vadovaudamiesi LTB statutu ir susiriša su Vyr. laikinuoju Anglijos Lietuvių tremtinių komitetu.

     Švietimo srityje: naujose gyvenimo sąlygose tėvams ir kitiems pajėgiems šeimos nariams teks užtikrinti savo šeimos egzistenciją darbu. Kad išvykstančių į darbovietę tėvų maži vaikai nepaliktų be tinkamos priežiūros, pirmoje eilėje tenka susirūpinti vaikų lopšelių ir vaikų darželių steigimu; darbas tose priešmokyklinio amžiaus vaikų įstaigose turi būti prailgintas tiek, kad tėvai, išvykdami į darbus, juos galėtų atvesti, o atsiimti tik darbus baigę. Tad ir vaikų maitinimas turi būti tinkamai suorganizuotas vietoje; mokyklinio amžiaus vaikams naudojimasis anglų mokyklomis bent pradžioje dėl kalbos nemokėjimo, gali būti neįmanomas. Be to, sėkmingas vaikų tolimesnis mokymas gali būti tik ietuviškose mokyklose, kurios tęs jau įdiegtos kultūros ugdymą. Tad tuojau skubiai steigtinos aštuonerių metų pradžios mokyklos; stovyklų ryšininkai ir Anglijos lietuvių tremtinių centriniai organai deda pastangų, kad vaikų globojimo ir švietimo įstaigų ir jų tarnautojų išlaikymas būtų subsidijuojamas iš Anglijos valdžios lėšų. Jeigu iš karto tatai nepavyktų atsiekti, tai stengtis lėšų sudaryti iš pačios bendruomenės, o mokytojais tokiu atveju kviestis fizinį darbą dirbti nepajėgiančius narius (senesnio amžiaus).

      Kultūriniai reikalai tvarkomi bendruomenių sava iniciatyva, kol nebus sudarytos centrinės organizacijos: pirmon eilėn steigiamos skaityklos ir knygynai, kuriems laikraščiai ir knygos parūpinamos iš lietuviškų leidyklų, esančių Anglijoje, Amerikoje, Vokietijoje ir kt.; kad mūsų jaunimas nenutrūktų nuo mūsų kamieno – Lietuvos – reikia rengti paskaitas, pasikalbėjimus, studijas apie Lietuvos istoriją, geografiją, literatūrą, meną, ekonominį gyvenimą ir kita; reikia iškilmingai minėti Lietuvos valstybės ir Tautos šventes, ruošti Tautai nusipelniusių asmenų ir istorinių įvykių minėjimus; laisvalaikį reikia praleisti kultūringai ir tam tikslui organizuoti chorus, tautinių šokių grupes, koncertus, spektaklius, paskaitas, parodas, sportą ir visa kita, kas gali reprezentuoti mūsų meną, tautinę kultūrą ir kas gali sudalyti tinkamas sąlygas svetimiems ją pažinti.

     Lietuvių santykiai su Britų visuomene, kitataučiais ir su lietuviais Anglijoje bei kituose kraštuose. Lietuviai gyvendami Anglijoje negali izoliuotis nei nuo anglų, nei nuo kitų tautų. Savo buvimą Anglijoje reikia panaudoti kuo plačiausia prasme sueinant į bendradarbiavimą tiek su pavieniais asmenimis, tiek su organizuota visuomene. Lietuvis, išvykęs Anglijon, palaiko kuo glaudesnį bendravimą su Anglijoje gyvenančia lietuvių visuomene, ar ji būtų tremtinių bendruomenė, ar iš seniau gyvenantieji Anglijoje lietuviai. Nenutraukia, bet dar  sustiprina ryšius su lietuviais, gyvenančiais kituose kraštuose. Kiekvienas lietuvis turi prisidėti prie lietuviškosios dvasios atgaivinimo ir sustiprinimo mūsų tautiečių tarpe, gyvenančių iš seniau Anglijoje. Reikia dėtis į esamas ten lietuviškas kultūrines,bažnytines ir kitas organizacijas. Aktyviai dalyvauti esamoje spaudoje.Tinkamai progai pasitaikius supažindinti svetimuosius su Lietuva, jos gyvenimu ir mūsų siekiais, panaudojant tam reikalui koncertus, pobūvius, paskaitas, pranešimus, straipsnius į laikraščius, brošiūras ir knygas bei asmeninę informaciją. Tik glaudus tarpusavio susitvarkymas, korektiškas santykiavimas su svetimaisiais, kultūringas asmeninis ir bendruomeninis gyvenimas, pareigingumas ir tolerantiškumas išaukštins mūsų ir mūsų Tėvynės vardą ir patrauks kitus padėti mums pasiekti mūsų brangiausio tikslo – greito grįžimo į laisvą Nepriklausomą   Lietuvą.“

      Iki 1947 m. birželio 10 d. į D. Britaniją darbams iš stovyklų Vokietijoje išvyko 2161 lietuvis (1852 vyrai ir 309  moterys).Daugelis lietuvių ištvėrė „išbandymų metus“ ir gavę D. Britanijos pilietybę jau galėjo susiieškoti darbo, atitinkančio jų kvalifikaciją, o gavę paskolų iš bankų įsigijo automobilius, net namus. Svarbus Anglijos lietuviams organizacinis centras buvo Lietuvių sąjungos namai Londone. Leistas lietuvių laikraštis „Britanijos Lietuva“, susiorganizavo lietuvių choras, tautinių šokių ratelių ir kt.

      Beveik tuo pačiu laiku pradėjo verbuoti lietuvius tremtinius Belgija  darbams į anglių kasyklas.  Vien per 1947 m. iš Vokietijos stovyklų į tuos darbus užsiverbavę išvyko apie 1000 lietuvių tremtinių. Dar antratiek  darbams į Belgijos pramonės įmones. Tačiau didžioji dalis lietuvių tremtinių Belgijoje ilgiau neužsilaikė dėl labai brangaus gyvenimo, menkų uždarbių ir draudimų kurti tautines organizacijas ir neigiamo  gyventojų požiūrio į atvykėlius. Tad po metų kitų didelė dalis tremtinių arba grižo atgal į pabėgėlių stovyklas Vokietijoje, arba emigravo į kitus kraštus. 1948 m. Belgijos lietuviai leido rotatoriumi savo laikraštėlį „Gimtoji šalis“.

     Nuo 1946 m. Prancūzija buvo užsimojusi daug tremtinių iš Baltijos valstybių įkurdinti savo kolonijose Šiaurės Afrikoje – Tunise, Maroke, o taip pat  Indokinijoje. Bet  greitai  apsigalvojo ir verbavo daugiausia tik statybų specialistus. Išvykti į tuos kraštus norą buvo pareiškę 60 lietuvių. Keleriopai daugiau lietuvių (apie 300) įstojo į prancūzų minėtąjį Svetimšalių legioną ir, išvengę NKVD lagerių , išvyko kovoti ir žūti  už prancūzų imperialistų reikalus   į Indokiniją. Bet daugiausia lietuvių tremtinių svajojo patekti į JAV. Bet  dėl tos šalies  ribojamų įvažiuoti į tą šalį,  iki 1947 m. vasaros  tepateko  tik apie 500 lietuvių tremtinių iš Vakarų Europos stovyklų ir tik tie, kurie  turėjo ten artimų giminaičių,  pasižadėjusių juos išlaikyti ir globoti.  Bet  1948 m. pabaigoje  JAV nutarus įsileisti daugiau pabėgėlių iš Vakarų Europos, per vienerius metus į JAV išvyko daugiau kaip 4000 lietuvių.

JAV lietuvių atstovai  VLKIo pirmininkas dr. K.Bobelis ir Povilas Dargis vizito pas JAV prezidentą H.R. Fordą metu (1975 07 23)    

    Vykti į JAV tremtinius viliojo ir tai, kad toje šalyje buvo gan stipri lietuvių bendruomenė, turėjusi gausią spaudą, lietuviškas parapijas, mokyklas ir kt. Tačiau ir ten daugeliui įsikurti buvo gana sunku, pirmiausia, kad po karo šalyje mažinta gamyba, dėl ko buvo daug bedarbių. Norėdami išgyventi, daugelis buvo priversti dirbti bet ką, nors ir patį juodžiausią darbą. Didelė laimė būdavo, jei žinomam Lietuvoje inžinieriui, architektui pasisekdavo gauti eilinio braižytojo, apskaitininko ar panašią vietą.Ypač sunku buvo tiems, kurie atsidūrė pietinėse valstijose cukrinių nendrių plantacijose, fermose – už darbą nuo aušros iki tamsos gaudavo ne daugiau kaip 3 dolerius per dieną, kai tuo tarpu už maistą reikėdavo sumokėti 1,5 dolerio. Bet daugelis lietuvių, įpratę prie sunkaus vergiško darbo, laimėdavo grumtynes dėl dolerio ir po kelerių metų, žiūrėk, įsigydavo automobilius, namus, susirasdavo labiau jo išsilavinimui tinkamo darbo, įsitraukdavo į lietuvių bendruomenės veiklą.

     Į Kanadą lietuviai tremtiniai pradėjo emigruoti nuo 1947 m. vasaros – kirsti miškų, tiesti geležinkelių, kasti anglį ir kt. Vykstantieji į Kanadą, kaip ir į D. Britaniją, turėdavo pasirašyti sutartį, kad  tenykščių ponų paskirtoje vietoje jie dirbs ne mažiau kaip 10 mėnesių ir tik po to jau galės pasirinkti darbo ir gyvenamąją vietą. Palyginti neilgas sutarties galiojimo laikas, galimybės susitaupyti pinigų (žadėta iki 1000 dolerių per metus dirbantiesiems miškuose) ir panašios sąlygos atrodė viliojamai. Tad iki 1949 m.  iš Vokietijos stovyklų į Kanadą išplaukė  geros sveikatos ir nuolankiais darbo jaučiais pasižadėjusiais  būti  per  5000 jaunų  lietuvių. Ten jie buvo paskirstomi po visą Kanadą, nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Tačiau po metų daug lietuvių iš Kanados miškų ir kasyklų jau, žiūrėk, buvo atsidūrę  Toronte, Monrealyje, Hamiltone ir kituose miestuose. Čia susirasdavo darbo pramonės įmonėse ar net kontorose, susiburdavo į įvairias lietuviškas organizacijas. Pavyzdžiui, 1949 m. Monrealyje jų  gyveno daugiau kaip 2000. Dar apie  1500 buvusių lietuvių tremtinių pateko į kitus miestus. Beveik visur įsikūrę liertuviai steigė savo   chorus, teatrus,  mokyklas, ėmė leisti laikraštį  „Nepriklausoma Lietuva“,  žurnalų, organizavo  lietuviškas radijo laidas. Nuo 1948 m. pavasario ėmė veikti ir Kanados lietuvių taryba, suvienijusi Kanadoje veikusias lietuvių organizacijas.

      Nuo 1947 m. pabaigos iš amerikiečių, anglų, prancūzų  okupuotųjų  Vokietijos zonų pradėti verbuoti lietuviai  tremtiniai darbams  į Australiją. Ir tokių į tą šaišvyko  apie 4000 lietuvių. Visiems atvykusiesiems buvo duodamas darbas, bet tik nuošaliausiose   Australijos vietose. Tad glaudesnis bendravimas ir platesnė lietuvių veikla buvo menka, nors krašte ir veikė dar nuo prieškario laikų Australijos lietuvių draugija. 1948 m. pabaigoje Sidnėjuje įvyko jos narių suvažiavimas, kuriame buvo nutarta įkurti jos skyrius visur, kur apsigyveno lietuvių – Melburne, Adelaidėje, Bathurste ir kitur. Draugijos pastangomis įsteigta Australijos lietuvių skautų organizacija, Adelaidėje – lietuvių choras, lietuvių tautinių dainų ir šokių ansamblis.Nuo 1948 m. rugsėjo mėnesio rotatoriumi pradėtas leisti  laikraštis „Australijos lietuvis“, po metų – savaitraštis „Mūsų pastogė“ ir kt. Visus emigrantus iš Europos Australijos valdžia ir spauda dažnai vadindavo „baltais“. Tad iš to meto spaudos gali susidaryti klaidingas įspūdis, lyg „baltai“ (lietuviai, latviai, estai) buvę ir didžiausi nusikaltėliai. Daugelis lietuvių, būdami labai darbštūs ir taupūs, po metų kitų jau turėjo nuosavos žemės sklypelius, namukus, automobilius ir niekuo nebesiskirdavo nuo krašto senbuvių.

      Nuo 1947 m. po vieną kitą lietuvi iš Vakarų Europos pabėgėlių stovyklų pradėjo emigruoti į Pietą Amerikos šalis. Argentinoje Lietuviai pasirodė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Emigracija iš Lietuvos į šią šalį prasidėjo nuo 1925 m. ir pirmaisiais pokario metais joje gyveno apie 30 tūkst. lietuvių. Daugiausia – Buenos Airėse. Čia jie leido savo savaitraštį „Argentinos lietuvių balsas“, mėnraštį „Laikas“. Tačiau gyvenimas šiame krašte buvo gana sunkus ir daug kas stengdavosi iš čia vykti į kitus kraštus, pirmiausia į JAV.

       Beveik tuo pačiu laiku, kaip Argentinoje pirmieji lietuviai pasirodė ir Urugvajuje, jos sostinėje Montevidėjuje. Ypač gerai šiame krašte buvo susiorganizavę lietuviai komunistai, turėję ir savo „Lietuvių centrą“, savaitines radijo laidas. Urugvajuje ir Argentinoje po karo gyveno apie 10 tūkst. lietuvių, dar arti tiek Brazilijoje. Pirmoji apie 100 tremtinių pabėgėlių grupė  iš stovyklų Vokietijoje,  į Argentiną, Urugvajų, Braziliją atplaukė iš Vakarų Europos 1947 m. birželyje, dar maždaug tiek pat 1948 m. balandyje – į Kolumbiją. Šioje šalyje nuo 1935 m. gyveno keletas lietuvių vienuolių saleziečių (kunigai M. Tamošiūnas, N. Saldukas, V. Dubinskas, T. Makutis ir kiti). Daugiausia jų pastangomis ir mėginta visus šio krašto lietuvius suvienyti į vieną bendruomenę. Apie 200 lietuvių tremtinių 1948 m. atvyko į Venesuelą (daugiausia iš prancūzų okupuotos Vokietijos zonos). Jie čia didesnės veiklos neparodė. Apskritai, gelbėdamiesi nuo Lietuvą okupavusios TSRS , daug lietuvių iš Vakarų  Europos pabėgėlių stovyklų, lyg po kokio galingo sprogimo išsiblaškė vos ne po visas pasaulio šalis, papildydami tenykščias lietuvių bendruomenes arba pradėdami naujai jas kurti. Dėl tokio išsiblaškymo iškilo būtinybė turėti centrą, kuris padėtų po pasaulį išblaškytiems tautiečiams išlaikyti tautinį mentalitetą, koordinuoti veiklą sprendžiant Lietuvos išlaisvinimo bylą.

Vienybės ir atramos ilgesys

     Lietuvių tremtinių organizacijos ir spauda. Atsidūrę Vokietijoje ir kitose šalyse, lietuviai tremtiniai stengėsi atkurti ne tik politines, bet ir kitokias organizacijas, veikusias ikiokupacinėje Lietuvoje, pirmiausia profesines, pagal pomėgius, taip pat buvusias antinacinio, antisovietinio pasipriešinimo dalyvių ir kitas. Tarp tokių minėtina 1946 m. rugpjūčio mėnesi Augsburge įsikūrusi Lietuvos antinacinės rezistencijos politinių kalinių sąjunga, turėjusi tikslą teikti vieni kitiems ir šeimų nariams paramą, padėti susirasti darbą, užrašyti kovų prisiminimus ir kita. Prie Sąjungos veikė Martirologijos skyrius. Sąjungai priklausė 616 žmonių.

      Lietuvių katalikų kunigų sąjunga įsikūrė 1945 m. liepos 31 d. Miunchene ir turėjo tikslą suburti už Lietuvos bažnytinės provincijos ribų esančius lietuvius katalikus kunigus ir rūpintis jų auklėjimu, studijomis ir parama. Sąjungon užsirašę 136 nariai leido religijos, kultūros laikraštį „Naujasis gyvenimas“, kunigams skirtą biuletenį „Vox Temporis“.

     Lietuvių profesorių užsienyje sąjunga įsikūrė 1947 m. gegužės mėnesio pradžioje Nortingene. Ji turėjo tikslą jungti tremtyje atsidūrusius Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojus, teikti paramą, globoti lietuvių akademinį jaunimą, padėti jam eiti aukštuosius mokslus ir pasirengti moksliniam darbui.

      Lietuvių tremtinių mokytojų sąjunga įsikūrė 1947 m. vasario mėnesį Scheinfelde įvykusiame lietuvių mokytojų tremtinių suvažiavime. Iš viso Vokietijoje stovyklose buvo apie 1500 lietuvių mokytojų. Sąjunga turėjo padėti mokytojams apsirūpinti reikiama mokymui literatūra, kelti kvalifikaciją ir pan.

     1947 m. balandžio mėnesį Hanau pabėgėlių stovykloje įvykusiame visų Vokietijos okupacinių zonų tremtinių amatininkų ir darbininkų atstovų suvažiavime  įkurta Lietuvių tremtinių amatininkų ir darbininkų profesinė sąjunga, turėjusi tikslą padėti kelti kvalifikaciją ar įgyti naują specialybę, ginti profesinius reikalus. 1947 m. rudenį Sąjunga išleido rotatoriumi spausdintą leidinį „Darbas ir amatas“, kuriame pateikė daug žinių iš darbo ir iš amatų teisės Vakaruose ir kt. Sąjunga nuolat organizavo amatininkams ir darbininkams įvairius kursus, tarp jų ir vokiečių, anglų kalbų.

     Lietuvių tremtinių žemės ūkio darbuotojų sąjunga Vokietijoje įsikūrė 1946 m. kovo mėnesio pabaigoje Hanau stovykloje vykusiame lietuvių tremtinių agronomų, ūkininkų suvažiavime. Sąjungoje buvo apie 500 narių. Ji siekė jungti ir globoti lietuvius žemės ūkio  arbuotojus, padėti jiems įsikurti svetimoje šalyje, taip pat rūpintis jų išmokslinimu ir kitais svarbiais nariams klausimais.

       Lietuvių miškininkų ir medžio pramonės darbuotojų sąjunga įsikūrė 1946 m. kovo mėnesio pradžioje Hanau stovykloje vykusiame Antrajame tremtyje lietuvių miškininkų suvažiavime. Sąjunga turėjo tikslą: suvienyti tremtyje esančius miškininkus bei medžio pramonės darbuotojus į vieną profesinę šeimą, parengti išvaduotai Lietuvai miškų bei medžio pramonės atkūrimo planus, remti studijuojančius miškininkystės mokslus, teikti materialinę bei moralinę paramą savo nariams; kelti narių kvalifikaciją, tirti galimybes emigracijoje ir pan. Sąjungon buvo užsirašę 300 narių, iš jų 180 miškininkų. Jie organizavo Hanau ir kai kuriose kitose stovyklose miškų technikams kursus ir kt.

      Lietuvių tremtinių ekonomistų draugija įsikūrė 1946 m. vasario mėnesio pradžioje Augsburge įvykusiame lietuvių tremtinių ekonomistų suvažiavime. Sąjunga buvo užsimojusi atstovauti Lietuvos ekonomistams, teikti jiems paramą, ugdyti profesinį meistriškumą ir rengti Nepriklausomos Lietuvos ekonominio gyvenimo planus.

        Lietuvių tremtinių kooperatyvu sąjunga įsteigta 1947 m. balandžio mėnesio pabaigoje Scheinfelde įvykusiame kooperatyvų atstovų suvažiavime. Sąjungos tikslas buvo padėti besisteigiantiems  lietuvių kooperatyvams apsirūpinti reikalingomis prekėmis,remti juos ir populiarinti kooperacijos idėjas tarp tremtinių ir pan.

       Lietuvių tremtinių veterinarijos gydytojų draugija įsikūrė Hanoveryje 1946 m. gegužės 2 d. Draugija vienijo 69 veterinarijos gydytojus, kurie pabėgėlių stovyklose organizavo veterinarija besidomintiems kursus, rūpinosi savo narių problemų sprendimu.

      Lietuvių vaistininkų-farmacininkų draugija įsikūrė 1946 m. gegužės mėnesio pabaigoje Hanau stovykloje ir buvo užsimojusi rūpintis farmacininkais, jų profesiniais, ekonominiais ir kultūriniais reikalais. Daugelis lietuvių farmacininkų dirbo pabėgėlių stovyklose vaistininkais.

      Lietuvių tremtinių geležinkelininkų draugija įsikūrė 1946 m. pradžioje Kempteno pabėgėlių stovykloje atsidūrusių lietuvių geležinkelininkų iniciatyva. Draugija rotaprintu leido neperiodinį leidinį „Geležinis kelias“.

      Vokietijos stovyklose kurį laikų veikė lietuvių tremtinių karo invalidų sąjunga (įsikūrusi 1946 m. birželio mėnesį), taip pat Lietuvos Laisvės kovos dalyvių sąjunga, įsteigta 1948 m. lapkričio mėnesio pabaigoje Hanau stovykloje vykusiame LLK dalyvių suvažiavime. Sąjunga buvo užsimojusi sujungti į vieną organizaciją visus kovojusius ir kovojančius dėl lietuvių tautos laisvės.

      Nuo pat pirmųjų tremties dienų lietuviai atbėgėliai Vokietijoje atkūrė Lietuvoje veikusias vadinamąsias „laisvųjų profesijų“ sąjungas.

      Savo veiklumu tremtyje  išsiskyrė lietuviai inžinieriai ir architektai. Taip 1945 m. lapkričio mėnesio 29 d. Vurzburgo stovykloje buvo atkurta Lietuvos inžinierių draugija tremtyje, vienijusi apie 400 narių (tarp jų apie 280 diplomuotų inžinierių, architektų).Daugelis inžinierių, architektų stovyklose buvo tarp aktyviausiųjų pabėgėlių, ėjo įvairias administratorių pareigas, organizavo darbininkiškų, amatininkiškų profesijų kursus, steigė dirbtuves ir kt. Keliasdešimt lietuvių inžinierių buvo gavę darbo JAV kariuomenės padaliniuose, vadovavo jų vykdomoms statyboms, taip pat nemažai dėstė aukštosiose, specialiosiose technikos mokyklose (Miunchene, Hamburge ir kt.). Ženkli  buvo ir lietuvių inžinierių architektų veikla rengiant ir leidžiant lietuviškąją techninę literatūrą. Taip nuo pirmųjų gyvavimo metų draugija ėmė leisti savo rotatoriumi spausdinamą žurnalą „Inžinieriaus kelias“.  Jo pirmame numeryje (1945 m. vasario 23 d.) skaitome: „Lietuviai tremtiniai inžinieriai, kaip ir visi tremtiniai lietuviai, gyvena svetimoje šalyje nepavydėtiną benamių gyvenimą, neturi specialybę atitinkančio pastovaus darbo, visi prarado karo sūkuriuose ne tik savo turtą, bet ir kartu anksčiau turėtą technikos literatūros lobyną. Be literatūros, be mokslo, be darbo technikos darbuotojai negali daryti pažangos […]“.Kai kurie draugijos skyriai įsikūrė anksčiau už pačią draugiją. Pavyzdžiui, Statybos skyrius Vurzburge įsteigtas dar 1945 m. birželio 20 d. (jis įsikūrė suremontuoti stovyklai paskirtus pastatus); tuo pačiu laiku įsikūrė ir Mechanikos skyrius (stovyklos šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos sistemoms sutvarkyti) ir pan. Nuo 1945 m. rugsėjo 20 d. pabėgėlių stovyklose lietuviai inžinieriai organizavo ir vairuotojų kursus, kuriuos po 2 mėnesių baigė ir, atlikę važiavimo praktiką, vairuotojų pažymėjimus gavo dešimtys lietuvių.

     Kaip Vurzburge, beveik tuo pačiu laiku Lietuvių inžinierių ir architektų draugijos atsikūrė Kempteno, Hanau ir kitose stovyklose, o 1946 m. vasario 23–24 d. Vurzburge įvyko ir draugijos atkuriamasis suvažiavimas. Draugijos nariai tremties metais  Vokietijoje parengė ir išleido keliasdešimt knygų įvairiais technikos klausimais, vadovėlių, daug prisidėjo, kad atbėgėliai pagerintų ir savo buitį, būtų labiau pasirengę gyventi emigracijoje. 1948 m. birželio 6 d. draugija pasivadino Lietuvių inžinierių sąjunga užsienyje, o vėliau – Pasaulio  lietuvių inžinierių ir architektų sąjunga (nuo 1949 05 22).

     Kita profesinė grupė, pasižymėjusi organizuotumu tremtyje, buvo lietuviai gydytojai. 1944 m. pabaigoje Vokietijoje jų jau buvo atsidūrę apie 300. Tačiau, priešingai negu inžinieriai ir architektai, beveik visi jie nuo pirmųjų dienų turėjo darbo ne tik pabėgėlių stovyklų, bet karinėse vokiečių ir austrų civilinėse ambulatorijose, okupacinių kariuomenių daliniuose.1946 m. balandžio 6–7 d. į Hanau stovyklą susirinkę apie 200 lietuvių gydytojų įsteigė Lietuvių gydytoją tremtinių sąjungą, kurioje narių skaičius netrukus išaugo iki 300.Netrukus sąjunga atkūrė ir Lietuvoje veikusias savo korporacijas „Froternitas Lithuanica“ bei  „Gaja“,  įsteigė Sąjungos „Geležinį fondą“, kaupti lėšoms grįžti į Lietuvą, kai tokia galimybė atsiras.

     Tarp pirmųjų susiorganizavusiųjų tremtyje buvo lietuviai teisininkai.Jų po karo Vokietijoje atsidūrė apie 350. Pirmasis lietuvių teisininkų suvažiavimas įvyko 1945 m. gruodžio 8–9 d. Hanau pabėgėlių stovykloje. Tada ten įkurta ir jų draugija, kuri užsimojo rūpintis narių profesiniais, gyvenimo, emigracijos ir kitais klausimais, taip pat buvo užsibrėžusi tirti Lietuvos okupacijos ir kitus klausimus, kaupti ir analizuoti teisinius dokumentus, rengti išvaduotos Lietuvos teisinės sistemos projektus ir kt., padėti tremtiniams spręsti iškilusius teisinio pobūdžio klausimus ir kt.

    Dideli autoritetą tarp tremtinių turėjo lietuviai rašytojai – 1944 m. pabaigoje Vokietijos stovyklose buvo apie 70 proc. visų nepriklausomos Lietuvos rašytojų sąjungos narių (apie 90 asmenų). Daugelis rašytojų buvo vieni aktyviausių lietuviškosios spaudos bendradarbių, susirinkimų, minėjimų dalyviai, tikėjimo Lietuvos laisve puoselėtojai. Kartu rašytojai stengėsi ir patys susijungti, atgaivinti Lietuvos rašytojų draugijos veiklą, kad būtų galima labiau rūpintis ir jaunųjų rašytojų, poetų ugdymu. 1946 m. sausio 25–26 d. Tiubingene (prancūzų okupacinėje zonoje), įvyko pirmasis tremties rašytojų suvažiavimas, kuriame dalyvavo 50 rašytojų. Buvo išrinkta draugijos valdyba:  S. Santvaras (pirmininkas), V. Biržiška (vicepirmininkas), P. Andriušis (sekretorius), B. Brazdžionis (iždininkas) ir kiti. Suvažiavime nutarta išleisti rašytojų almanachą, o Miunchene pradėtą leisti žurnalą „Aidai“ – paversti jį kultūros ir meno žurnalu, taip pat nutarta leisti rašytojų metraštį „Tremties metai“ ir kt.

       Apie pirmąjį lietuvių rašytojų – tremtinių suvažiavimą Tiubingene (1946 01 25) minėtas rašytojas istorikas  Algirdas Gustaitis savo dienoraštyje pažymėjo: „Lietuvių rašytojų susibūrimas Tiubingene  Lietuvių Komiteto patalpose daug matytų, daugiau nematytų veidų. Sveikinimai, susipažinimai, kalbelės, pasakojimai. Kaip mat ir pietūs, maždaug 12-ą. Suvažiavimų atidaro S. Santvaras 4-tą valandą. Į prezidiumą pakviečia prof. Vaclovą Biržišką pirmininku ir J. M ikuckį, S. Zobarską. Sekretoriauti – Gr. Tulauskaitę, B. G ražulį.Rašytojų suvažiavimą sveikino VLIK ’o vardu V.Sidzikauskas,  Liet. Studentų atstovybės – Kozmas Balčiauskas, Liet. Raudonojo Kryžiaus – prof. Kanauka, Augsburgo lietuvių dramos teatro – A. Sidabraitė-Petrauskienė ir kiti. Gražią paskaitą laikė J. Brazaitis (J. Ambrazevičius).15-kos min. pertrauka. Po to Įdomi literatūrinė popietė. Savo kūrinių skaitė: Juozas Mikuckis, Alė Sidabraitė, Kazys Bradūnas, Juozas Švaistas. Fortepijonu skambino G. Leonienė, eiles  skaitė Gr. Tulauskaitė, Benys Rutkūnas, Stasys  Būdavas.Po pertraukos solo dainavo A. Dičiūtė. Savo kūrybas skaitė Leonardas Žitkevičius, Antanas Škėma, Vlada Prosčiūnaitė, Stepas Zobarskas, Bernardas Brazdžionis.Buvo miela klausytis – taip seniai negirdėjome literatūrinių minčių.

    Vakare su kolege Ale Nakaite išskubėjome į stotį, o iš ten į Kirchentelinsfurt’ą pas prof. A. Salį nakvynėn. Stotyje mudu pasitiko pats profesorius. Ponai Saliai buvo nuoširdžiai malonūs. Smagiai šnekučiavomės, valgėme, net vynelio gurkštelėjome. Ryte iš Kirchentelinsfurt’o patogiu elektriniu traukiniu grįžome  į Tubingen’ą, kur nuo 9 val. 30 min. vyko toliau suvažiavimas. (…)“.

     Lietuviai rašytojai priėmė savo  deklaraciją–atsišaukimą į  pasaulio rašytojus, pasiūlytą   B. Brazdžionio, kviečiančią  remti lietuvių kovą dėl savo nepriklausomo valstybingumo atkūrimo. Ir toliau A.Gustaitis savo dienoraštyje rašo, kaip po suvažiavimo visi dalyvavę   Schiller–Museum salėje vykusiame  M. K . Čiurlionio lietuvių ansamblio   šimtajame  koncerte.  Salėje buvę per  12 000 žmonių – be lietuvių, daug vokiečių, prancūzų, amerikiečių, tarp jų daug okupacinių kariuomenių karininkų. Ir jie visi ilgai plodavo po kiekvieno lietuvių pasirodymo.

     Antrajame rašytojų suvažiavime 1947 m. liepos 11–12 d. Augsburge dalyvavo ir 80-metis dr. Vydūnas. Suvažiavimas buvo skirtas paminėti lietuviškos knygos 400-mečiui. Suvažiavime buvo įkurtas Lietuvių kultūros fondas, priimtas atsišaukimas į demokratinio pasaulio rašytojus, į Jungtines Tautas dėl TSRS įvykdytos antrosios Lietuvos okupacijos.

      Vokietijoje atsidūrę lietuviai dailininkai, 1947 m. pabaigoje Freiburge įsteigė Lietuvių dailės institutą, o po metų – Pasaulio lietuvių dailininkų  sąjungą (1948 m. spalio 23 d.). Jos pirmininku išrinktas dail. A. Varnas, pavaduotojais – V. K . Jonynas ir K. Varnelis, nariais – J. Vaičaitis, A. Rakštelė, C. Jonušas ir kiti. Prie dailininkų buvo prisidėję ir architektai, menotyrininkai. Dailininkai ir architektai reiškėsi dar ir prieš Sąjungos įsikūrimą beveik visose stovyklose, kur organizavo savo darbų parodas, iliustravo leidinius. Pavyzdžiui, 1948 m. birželio 27 d. Hanau stovyklos parodoje buvo eksponuoti net 369 kūriniai (tapybos, grafikos, skulptūros), kuriuos pateikė dailininkai P. Augus,A.Galdikas,  A. Varnas, C. Jonušas, V. Jonynas, V. K asiulis, V. Petravičius, A. Rūkštelė, K. Šklėrius, A. Tamošaitis, A. Vaičaitis, V. Vizgirda ir kiti. Be to, beveik visose stovyklose buvo organizuojamos dailės studijos, dailės pamokos vaikams ir kt.

     Beveik visose pabėgėlių Vokietijoje stovyklose, kuriose gyveno lietuvių, veikė muzikos, dainų, šokių mėgėjų ir profesionalų susivienijimai. Lėmė tai, kad didžioji dalis Lietuvoje iki karo veikusių meno profesionalų ir mėgėjų kompozitorių buvo atsidūrę Vokietijos, Austrijos stovyklose. Tarp tokių, tęsusių kūrybą, buvo kompozitoriai K. Banaitis, J. G aidelis, J. Starka, V. Jakubėnas, J. Kačinskas, B. Budrionis,  J. Strolia ir kiti. Stovyklose buvo atkurta ir daug Lietuvoje veikusių meno kolektyvų. Tarp pirmųjų tokių buvo Čiurlionio vardo meno sambūris, kuris dar 1940 m. pradžioje buvo įkurtas A. Mikulskio Vilniuje prie Lietuvių šaulių sąjungos. Jis savo veiklą vėl pradėjo 1944 m. rudenį Vienoje. Paskui ne kartą  keitė gyvenamąją vietą, bet visada daug  koncertavo  pabėgėlių stovyklose, taip pat okupacinėms kariuomenėms, o taip pat  per Austrijos, Vokietijos radijas ir visur susilaukdavo gero įvertinimo.

      Kitas ansamblis, pelnęs aukšto įvertinimo tarp profesionalų, buvo Lietuvių tautinis ansamblis 1940 m. įkurtas muzikų J. Š vedo ir G. Valicko Vilniuje prie valstybinės filharmonijos. 1944 m. vasarą daugeliui to ansamblio dalyvių atsidūrus Vokietijoje, muzikai S. Sodeika, G. Valickas, A. Liekūnaitė, J. Ambražas ir kiti ėmėsi atgaivinti tą liaudies dainų ir tautinių šokių ansamblį, kuris nuo 1945 m. vasaros įsikūrė Wresbadeno stovykloje. Ansamblio repertuaruose buvo 215 lietuvių liaudies dainų ir bažnytinių giesmių, 23 tautiniai šokiai.Nemažiau garsus buvo ir „Dainavos“ lietuvių meno ansamblis, suburtas Hanau stovykloje, vadovaujamas V. Adomavičiaus, vėliau – B. Jonušo. Daug ansamblio koncertų buvo įrašyta į patefono plokšteles. Guodė ir garsino lietuvius tremtyje ir buvę Kauno bei Vilniaus operos dainininkai ir dainininkės: V. Grigaitienė, A. Dambrauskaitė, E. Kardelienė, J. Blazdžiūnaitė-Motiekaitienė, G. Matulaitytė, P. Radzevičiūtė, V. Jonuškaitė, S. Nasvytytė, A. Kutkus, P. Kovelis, A. Sprindys, J. Butėnas, V. Baltrušaitis, S. Liepa ir kiti.Lietuvių tremtinių menininkų sambūriai ir atskiri atlikėjai jau pirmiasiais pokario metais koncertuodavo ne tik Vokietijoje,bet ir Anglijoje, Prancūzijoje ir kituose kraštuose. Po vieno tokio lietuvių koncerto 1949 m. vasario mėnesį anglų dienraštis „The Times“ (02 21) ne tik labai išgyrė visus iš Vokietijos stovyklų atvykusius lietuvius dainininkus, bet  gana plačiai parašė ir  TSRS okupuotą Lietuvą.

      Tremtyje lietuviai buvo atgaivinę ir simfoninius koncertus. Augsburgo stovykloje atsidūręs vilnietis dirigentas J. Kačinskas organizavo simfoninius koncertus ir miesto gyventojams.Tarp atlikėjų buvo I. Vasyliūnas, P. Mariukas, M. Saulius, P. Osmonas ir kiti.

     1947 m. vasario 25 d. Detmolde (anglų zonoje) atnaujino savo veiklą ir lietuviškoji opera – pastatyta Rosinio opera „Sevilijos kirpėjas“. Operai dirigavo A. Kačiūnas, dekoracijas piešė dail. V. Andriušis, dainavo buvę Vilniaus ir Kauno operų solistai (A. Kutkus, V. Baltrušaitis, J. Nauragis. E. Kardelienė, V. Puškorius, J. Vencevičaitė ir kiti). Su opera lietuviai apvažiavo daugelį Vokietijos vietovių, visur sulaukdami geriausių žiūrovų atsiliepimų.

     Gero įvertinimo buvo sulaukęs Augsburge įsikūręs lietuvių dramos teatras. Dar 1945 m. birželio 10 d. čia buvo pastatyti pirmieji, daugiausia aktorių J. Palubinsko, K. Dauguvietytės ir kitų vadovaujami spektakliai – V. K rėvės „Šarūnas“, A. Škėmos „Viena vakare“ ir kt.

    Kitas, „Aitvaru“ pasivadinęs lietuvių teatras nuo 1946 m. veikė anglų okupacinėje zonoje Detmolde, daugiausia režisierių J. Gučiaus, J. Blekaičio ir kitų pastangomis. Dramos teatras „Atžalynas“ buvo įsikūręs ir Hanau stovykloje aktorių S. Pilkos, A. Škėmos ir kitų pastangomis. Ilgiau ar trumpiau dramos teatrai gyvavo Kaselio, Ravenburgo, Ingolstadto ir kitose pabėgėlių stovyklose.

      Tikra sensacija buvo ir tarp vietinių gyventojų – vokiečių,   nuo 1947 m. Augsburgo stovykloje pradėjęs  veikti baleto teatras, premjerai pasirinkęs „Kopeliją“, kuri buvo sulaukusi didelio dėmesio visoje spaudoje. Baleto šokėjai buvo iš Vilniaus ir Kauno teatrų pasitraukę artistai – T. Baluskinaitė, A. Šlepelytė, S. Valbasys, A. Liepinas ir kiti. Baletmeisterio pareigas prisiėmė E. Bandzevičius, dirigento – A. Kučiūnas, dailininko – L. Vilimas ir kiti. Baleto trupė kurį laiką veikė ir  Kaselio stovykloje.Bet lietuvių  meninis gyvenimas stovyklose  sparčiai ėmė gesti nuo 1949 m., daugeliui  muzikų, artistų, dainininkų, šokėjų emigravus  į JAV ir kitas šalis.

      Tremtinių gyvenime svarbus vaidmuo teko žurnalistams, spaudai. Karui baigiantis, Vokietijoje atsidūrė apie 80 proc. nepriklausomos Lietuvos žurnalistų sąjungos narių. 1946 m. gegužės mėnesio 11–12 d. Hanau stovykloje įvyko pirmasis lietuvių žurnalistų suvažiavimas, kuriame dalyvavo apie 100 jų atstovų. Sąjungos valdybos pirmininku išrinko dr. J. Pajaujį, vicepirmininkais – A. M erkelį ir J. Vaidelį, iždininku – S. Urboną, gen. Sekretoriumi – K. Obelėną, nariais – H. Blazą, A. Braziulį, J. Cicėną, J. Kardelį, garbės teismo nariais – V. Alseiką (buvusi KGB agentą. – A. L.), kun. prof. S. Ylą, V. Oškinį.

       Suvažiavimo metu veikė antinacinė ir jau Vakaruose leistos lietuviškos  bei leidžiamos spaudos  paroda.Prie Sąjungos buvo įkurtas informacinis centras kaupti duomenis apie lietuvių stovyklas, taip pat faktus iš okupuotos Lietuvos. Žurnalistų nuopelnas – tai gausi lietuvių tremtinių periodinė spauda.1946 m. pabaigoje Vokietijos stovyklose lietuviai jau buvo įkūrę ir leido 135 periodinius leidinėlius; juos leido lietuviai ir kitose šalyse: Austrijoje – 3,Danijoje – 1, Italijoje – 2, Norvegijoje – 3, Švedijoje – 3. Po metų periodinių leidinių skaičius Vokietijoje išaugo iki 229 pavadinimų, o kartu su leidžiamais ir kitose šalyse bendras jų pavadinimų skaičius pasiekė 257. Tačiau jau nuo 1947 m. jų pastebimai ima mažėti ir metų pabaigoje visoje Vakarų Europoje  leisti  134 pavadinimų lietuviški periodiniai leidiniai. Periodikos leidyba mažėjo didėjant lietuvių emigracijai į kitas šalis.Lietuviai pabėgėliai leido savo leidinius nuo pirmųjų pasitraukimo iš Lietuvos dienų. 1944 m. rudenį Tilžėje buvo išleista dienraščio „Ateitis“ (Kaune leido okupacijos metais) keletas numerių, o nuo lapkričio mėnesio to paties dienraščio žurnalistai Berlyne ėmė leisti 3 kartus per savaitę laikraštį „Lietuviai“.

      Iki 1945 m. balandžio mėnesio išėjo 36 laikraščio numeriai. Laikraštis ne tik informavo apie padėtį frontuose, bet ir pateikdavo daug informacijos apie lietuvių pabėgėlius, jų įkurdinimą, spausdino rašytojų, poetų kūrinius. Tuo metu leistas ir lietuviams kariams žurnalas „Karys“ (iš pradžių Mecklemburge. Vėliau – Veimare) – Lietuvoje leisto žurnalo tęsinys. Vokietijoje išėjo 9 numeriai. Tačiau, dar vykstant karui, visa spauda vokiečių buvo griežtai cenzūruojama, tad, suprantama, kad ir lietuviškoji nebuvo išimtis. Tiesa, buvo išleista ir slaptai, be cenzūros žinios. 1944 m. gruodyje Miunchene „Aidų“ žurnalo pirmasis numeris, po poros mėnesių – antrasis, bet gestapui susekus, leidybą teko nutraukti.  Austrijoje,    Zalcburge, kol užklupo gestapas, buvo išleisti 3 laikraščio „Tėvynės“ numeriai. Leistos ir lietuvių  rašytojų periodiniai leidiniai. Nuo 1946 m. Detmolte leistas vaikams  mėnesinis gausiai iliustruotas žurnalas „Saulutė“ (red. A.Giedraitis), skautams – „Skautų aidas“, pedagogams mėnesinis žurnalas – „Tremtinių mokykla“ (red. A. Kaitys), akademiniam jaunimui žurnalas – „Studentų dienos“, laikraštis – „Šviesa“ (red. V. Trumpa) ir kt.Lietuviai kunigai leido savo žurnalą „Auka“, dvisavaitinį laikraštį „Naujasis gyvenimas“, ėjo lietuvėms  – „Moterų žodis“, sportininkams – „Sporto apžvalga“ ir t.t.

       Lietuviai Vokietijos stovyklose gausiai leido ir knygas. Iš bibliografinių žinynų matyti, kad tremtiniai iki 1949 m. vasaros parengė ir išleido daugiau kaip 1000  vienkartinių leidinių.Tarp pirmųjų pabėgėlių stovyklose išleistų knygų buvo Petro Babicko eilėraščių rinkinys „Toli nuo Tėvynės“ ir šiek tiek vėliau Bernardo Brazdžionio poezijos rinkinys „Svetimi kalnai“, Kazimiero Bradūno eilėraščių knyga „Svetimoji duona“, 10 autorių literatūrinis „Baltijos almanachas“, S. Zobarsko novelių rinkinys „Savame krašte“, R. Andriušaičio humoristinių apsakymų rinkinėlis „Vis dėlto juokiamės“, Vydūno atsiminimų knyga „Kalėjimas – laisvėjimas“, V. Ramono romanas „Kryžiai“ (pirmojo bolševikmečio Lietuvoje vaizdai), Kazio Bradūno poema „Maras“ ir daugelis kitų. Išleista buvusio Lietuvos valstybės Prezidento dr. K . G riniaus „Atsiminimai ir mintys“ ir kt.

      Rūpinantis supažindinti pasaulį su Lietuva, buvo išleista nemažai iš Lietuvos istorijos, ypač paskutinio periodo, knygučių vokiečių, anglų ir kitomis kalbomis.Tačiau trūko vertėjų į svetimas kalbas. 1945 m. rudenį Memingeno lietuvių stovykloje buvusio Lietuvos kariuomenės majoro A. Ružancovo pastangomis įkurtas Lietuvių leidinių bibliografijos biuras, o vėliau įkurtas ir Lietuvių bibliografinis archyvas Berne. Bibliografijos biuras (tarnyba) išleido lietuviškos periodikos ir periodikoje spausdintu straipsniu bibliografijas. „Lietuviu knyga tremtyje 1945–1948 m.“ ir kt.

Vienas iš lietuvių partizanų vadų Juozas-Daumantas Lukša (1921–1951 m.), VDU studijavęs architektūrą, 1949 m. su bendražygiais prasiveržęs į Vakarus, Vokietijoje susitiko su ten veikusių Lietuvos išlaisvinimo organizacijų vadovais, aptarė bendrą kovą pavergtoje Lietuvoje ir užsienyje. Nuotraukoje partizanas D. Lukša, su ten surasta žmona, VLIK’o pirmininku monsinjoru Mykolu Krupavičiumi (1885–1970 m.).

      Minėtasis bibliografijos archyvas Berne (Šveicarijoje) 1946 m. įsteigtas dr. A. Geručio iniciatyva. Čia pirmiausia buvo kaupiami lietuvių leidžiami leidiniai. Archyvas buvo užmezgęs ryšius beveik su visais lietuviškos spaudos leidėjais ir autoriais. Prie Baltijos universiteto (Hamburge) keletu metų veikė Pabaltijo bibliografijos institutas, kurio darbuotojas buvo ir prof. Vacys Biržiška.Lietuvius Vokietijoje apie pasaulio įvykius informuodavo VLIK’o informacinis biuras Berlyne, kuriam iš pradžių vadovavo A. Valiukėnas. Persikėlusjam į Vurzburgą, biurui vadovavo J. Griška. 1946 m. VLIK ’as vietoje Biuro įsteigė Informacinę tarybą, kuri tęsė  informacinių Eltos biuletenių leidybą. Nuo 1952 m. biuleteniai leisti ir vokiečių kalba, nuo 1954 m. – lotynų, 1954 m. – anglų, nuo 1961 m. Argentinoje – ispanų, nuo 1964 m. ir portugalų kalbomis. Biuletenius plačiai naudojo ir užsienio šalių žurnalistai, rašantys apie Lietuvą.

     Be įvairiomis kalbomis VLIK’o leidžiamų periodinių Eltos biuletenių,kurie informavo pasaulį nuo 1951 m. per JAV, nuo 1954 m. iš Madrido (Ispanijos), Vatikano transliuotos  Lietuvai skirtos radijo laidos, o nuo 1970 m. – specialios tokios laidos transliuotos  iš Filipinų Sibiro lietuviams. Svarbią reikšmę turėjo ir užsienio kalbomis leidžiamos brošiūros, knygos apie Lietuvą,jos istoriją. Vienas reilšmingiausių tokių leidinių buvo 1973 m. prof. B . J. Kaslo parengtas dokumentų rinkinys su komentarais „The USSR – German Aggression Against Lithuania“ (528 p., Niujorkas), kuriame remiantis dokumentais buvo išanalizuoti 1939–1945 m. Lietuvos įvykiai TSRS ir nacių Vokietijos susitarimų fone; taip pat VLIK ’as išleido A. Šapokos istorini veikalą „Lithuania Through the Ages“, J. Audėno „Twenty Years Struggle for Freedom of Lithuania“ ir kt.

     Pabėgėlių stovyklose  Vokietijoje lietuviai  buvo  susiorganizavę ir savo leidyklas. Jas galima būtų suskirstyti į: 1) privačias, kooperatines, akcines knygų leidybos bendroves,visuomeninių organizacijų bei svetimtaučių leidyklas; 2) periodinių leidinių redakcijas ir jų savininkus; 3) partijų,  visuomeninių bei profesinių organizacijų,  draugijų;  4) švietimo įstaigų; 5) atskirų  asmenų  ir 6) D P stovyklų  ir  anonimines.

     Privačios leidyklos. Jų egzistavimas rodė ir tai, kad išeivijoje atsikūrė savarankiškas leidybos verslas.  Jų dėka augo lietuviška  leidyba. Privačių leidyklų finansavimo pagrindas buvo pačių  savininkų ir dalininkų įnašai bei paskolos. „Patria“ – žymiausia to meto  lietuvių tremtinių  leidykla. Jos savininkas J. Lenktaitis ją buvo įsteigęs  1939 m. Vilniuje.  Atsidūręs Vokietijoje jis 1945 m. rudenį gavo iš okupacinės   leidimą  atkurti. Iš pradžių leidykla veikė  Tiubingene, vėliau – Štutgarto priemiestyje Felbacbe. Iš viso 1945–1950 m. „Patria“ išleido 44 knygas. Dominavo grožinė literatūra: pasirodė devynios prozos, trys poezijos ir dešimt knygų vaikams (V. R amono,J. Jankaus, S. Santvaro, A. Škėmos, A. Nykos-Niliūno, A. ir J. Mekų ir kitų knygos.  J. Lenktaitis išleistų knygų autoriams skirdavo uždaro pobūdžio literatūrines premijas.Taip pat „Patria“ leido vadovėlius, informacinę literatūrą apie Lietuvą kitomis kalbomis, muzikos, mokslo ir kitą literatūrą. Jo knygos buvo aukštos  poligrafinės  kultūros,  estetiškos išvaizdos. 1948 m. „Patria“ atstovavo Vakarų Vokietijoje veikusioms svetimtaučių leidykloms pasaulinėje knygų parodoje Pietų Afrikos Respublikoje. 1949 m. J. Lenktasis gavo VLIK ’o pagyrimo lapą už lietuviškos knygos populiarinimą svetimose šalyse.

       „Sudavija“ – produktyviausiai dirbusi brolių Aleksandro, Prano ir Vlado Šulaičių įsteigta leidykla. Iš viso (1945–1949 m.) pasirodė 50 jos knygų.„Sudavijos“ veikla pasižymėjo leidybine programa – daugiausia išleista vadovėlių (12) ir grožinės literatūros knygų (20). Iš originalių, išeivijoje parašytų ir „Sudavijos“ publikuotų kūrinių minėtina V. K rėvės romano „Dangaus ir žemės sūnūs“ pirmoji dalis ,  L. Dovydėno ir K. Pažėraitės romanai, P. Tarulio apysakos,  išleido J. Biliūno, V. Kudirkos, V. Pietario knygas ir kt.

       „Venta“ – L. Vismanto 1946 m. įsteigta leidykla. Dominavo grožinė literatūra (J.Maironio, B. Brazdžionio, J. Aisčio, A. M . K atiliškio ir kitų kūriniai).1949 m. L. Vismantas bankrutavo ir pardavė leidyklą savo bendradarbiui J. Remeikiui. Pastarasis stengėsi prisitaikyti prie naujų sąlygų: aktyviai ieškojo kitų leidėjų užsakymų spaudos darbams ir naujų rankraščių imdavosi tik užsitikrinęs finansavimą. Iki 1952 m. „Venta“ išleido vienuolika ir pasirūpino keturių knygų spaudos darbais. Vyravo grožinė literatūra (G. Tulauskaitės, A. Vaičiulaičio, A. Barono ir kitų knygos), buvo pradėtos leisti filosofinės knygos (A. M aceinos,Pr. Gaidamavičiaus).

      „Giedra“ – A. Giedraičio įsteigta leidykla, 1945–1949 m. išleidusi 24 knygas.Vyravo vadovėliai ir literatūra vaikams. „Giedros“ 22 knygos buvo išspausdintos rotatoriumi. Giedraitis orientavosi į nedidelę rinką. Leidykla taip pat vertėsi kanceliarinių prekių gamyba ir prekyba bei leido kasdienį stovyklos biuletenį.

      Kitų privačių leidyklų produkcijos apimtis daug mažesnė. Tai – „Gabijos“, „Žalgirio“, „Pašvaistės“, „Lithuanijos“, „Tėviškės“ ir kitos.

     Nemažai lietuviškų leidinių paskelbė ir VLIK ’as, partijos ir visuomeninės organizacijos, o taip pat Baltijos universitetas. Jo iniciatyva pasirodė nemažai lietuvių mokslininkų knygų; „Žibinto“ aukštesnioji lietuvių prekybos mokykla išleido 11 vadovėlių, po keletą mokslo knygų paskelbė Taikomosios dailės institutas Freiburge, Nurtingcno aukštesnioji technikos mokykla, Gr. Hesepės amatų mokykla, Viurcburgo LTB suaugusiųjų švietimo institutas ir kt. . Leidyba taip užsiėmė  šešios gimnazijos, viena progimnazija, dvi pradinės mokyklos ir įvairiose stovyklose veikę suaugusiųjų švietimo kursai ir kt.

Karui baigiantis, iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasitraukę mokslininkai ir dėstytojai 1946 m. kovo 14 d. Hamburge (Vokietijoje) įkūrė Baltijos universitetą, kuriame ėmė dirbti 168 darbuotojai. Universitete ėmė naujai ar tęsti nutrauktas studijas 2000 lietuvių, latvių ir estų. Universiteto vadovybė rinkta iš trijų respublikų atstovų pariteto pagrindais. Pirmaisiais rektoriais buvo E. Gulbis, Edgaras Dunsdorfas ir Vladas Starkus (Stankevičius). Pastarasis buvo išrinktas ir Universiteto pirmininku. Veikė filosofijos ir filologijos, ekonomikos ir teisės, žemės ūkio, matematikos ir gamtos mokslų, chemijos, mechanikos, architektūros ir inžinerijos bei medicinos fakultetai, kuriuose profesoriais dirbo: Kazys Almenas, Konstantinas Avižonis, Jonas Balys, Mykolas Biržiška, Viktoras Biržiška, Pranas Čepėnas, Jurgis Čiurlys, Arnas Funkas, Julius Gravrogkas, Kristupas Gudaitis, Petras Jonikas, Steponas Kairys, Vincas Maciūnas, Antanas Klimas, Jurgis Krikščiūnas, Domas Krivickas, Mečislovas Mackevičius, Vitas Manelis, Bronius Povilaitis, Jonas Puzinas ir kiti. Universitetas nustojo gyvavęs 1949 m. rugsėjo 30 d., daugeliui dėstytojų ir studentų emigravus į JAV, Australiją ir kitas šalis.

      Poligrafinė knygų leidybos bazė. Išeivių knygos buvo spausdinamos spaustuvėse ir dar dažnai  rotatoriais.  Pastaraisiais išleista per 200  pavadinimų lietuviškų knygų.  Spaustuvių buvo išlikę mažai ir visos jos užverstos darbais. Tik duodant kyšius jų savininkams ir darbininkams būdavo sutariama dėl vienos ar kitos knygos išleidimo. Nuo 1949 m. , kai ir lietuviai ėmė įsigyti spaustuves ar tapti jų bendrasavininkais padėtis ėmė palengvėti.  Tais metais ir  Didžiojoje Britanijoje, Londone  B. Daubaras įsigijo spaustuvėlę, kurią pavadino „Nida“, kuri  ilgainiui tapo  didžiausia lietuvių spaustuve Vakarų Europoje. 1952 m. lietuviai  vienuoliai saleziečiai ir Italijoje įsteigė savą spaustuvę. Lietuviškų knygų tiražai buvo po 1000 – 2000 egz. vienos knygos vidutinė apimtis – 150 -200 psl., nes leisti storesnes trukdė popieriaus stygius.

„Lietuvių chartos“ šviesa

      Apskritai, jau po poros metų lietuviai tremtiniai Vokietijoje ir kitose Vakarų valstybėse, dėka VLIKo ir jo partijų, organizacijų, jau  buvo susiorganizavę į labai  veiklią ir   Tremtinių bendruomenę, kuri organizavo ir  jų  atstovų suvažiavimus, pradėjo svartsyti ir viso pasaulio lietuvius apjungiančios bendrijos įkūrimo klausimus. Idėją tam buvo iškėlęs Prezidentas A.Smetona, kuriuo iniciatyva  1932 m. Kaune  įsteigta   užsienio lietuviams  remti draugija, turėjusi tikslą  rūpintis ir išeivijos  tautine savimone, siuntė jiems  lietuviškos literatūros, kvietė šeimų, ypač jaunimo, ekskursijas į Lietuvą, parūpindavo stipendijų užsienyje gyvenantiems lietuviams studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Draugijos pastangomis 1935 m. rugpjūčio 11–18 d. Kaune buvo sušauktas ir Pasaulio lietuvių kongresas. Jo dalyvius pasveikino  Prezidentas A.Smetona, paragino įkurti  viso pasaulio lietuvius apjungiančią sąjungą. Ir tai buvo padaryta. Buvo išrinkta ir tos  Pasaulio lietuvių sąjungos  valdyba, kuri nuo 1937 m. lapkričio mėnesio ėmė  leisti žurnal „Pasaulio lietuvis“. Buvo parengtas ir išsamus  perspektyvinis Sąjungos veiklos planas, tačiau jo vykdymą nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, Lietuvos okupacija. Buvo uždrausta ir Sąjungos veikla. Lietuvių tremtinių bendruomenė  Vokietijoje, VLIKas buvo ne už Pasaulio lietuvių sąjungos atkūrimą, o už bendruomenės sukūrimą, kurioje kiekvienas lietuvis, nepaisant kur gyventų, visada jaustųsi esąs lietuvis, susietas su visa savo Tauta, lietuviškomis tradicijomis, jaustų pareigą kurti ir ugdyti tik lietuvišką šeimą.

     Tremtinių laikraštis „Lietuvio žodis“ 1947 m. Nr. 43 rašė: „…po pasaulį pasklidusieji lietuviai turi būti apjungti į vieną tautinę bendruomenę […]. Politiniai, socialiniai, religiniai ir kitokie savitumai, kurie mus skiria, turi būti naikinami arba nukreipti taip, kad jie bendruomenei padėtų egzistuoti, stiprinti lietuviškąją vienybę. Visa, kas mus vienija, reikia tvirtinti ir puoselėti ir eliminuoti tai, kas mus skiria“.Panašiai 1948 m. rašė ir „Mintis“ (Nr. 127): „Šiuo metu visa lietuvių Tauta privalo būti vienos ir vieningos kovos junginys, kovojantis dėl savo Tautos laisvės ir gyvybės. Be abejo, atstačius savo valstybę, didžiausia dalis išlaikytos lietuvių Tautos grįš į savo senas sodybas, tačiau nemaža dalis papildys ir taip gausius senesnės emigracijos sluoksnius. Dėl to ryšiai tarp Tautos kamieno ir emigracinės jos dalies bus visada aktualūs“.

       Nagrinėjant lietuvių išlikimo klausimus svetimuose kraštuose, o taip pat nepriklausomos Lietuvos atkūrimo klausimus, lietuviai tremtiniai ir senieji išeiviai dažniausiai prisimindavo pirmojo Lietuvos Prezidento A,Smetonos mintis ir veiklą Tautos  prisikėlimo ir jos nepriklausomo valstybingumo  kūrimo metais. Tauta žūsta, kai prarnda tautinę savimonę, norą turėti savo nepriklausomą valstybingumą, kai tampa abejinga tautinei šeimai, kai vaikai praranda meilę ir pagarbą savo tėvams, kai valstybė nesirūpina  šeimomis, tautiniu auklėjimu, tautiniu švietimu ir mokslu,  lietuvių kalba ir pan. Tas vertybes ginti ir puoselėti buvo svarbu Lietuvoje, bet dar svarbiau svetimose šalyse, svetimšalių apsuptyje. Apie Pasaulinės lietuvių bendruomenės sukūrimą ypač daug kalbėta 1949 m. gegužės 18–19 d. Hanau stovykloje vykusiame ketvirtajame Lietuvių tremtinių bendruomenės (LTB ) suvažiavime, nors nutarta dar kuri laiką išlaikyti ir LTB . Jos tarybos pirmininku išrinktas A. Kalvaitis, nariais – J. Šlepetys, B.Vykaudas, dr. E . Nakas, J. Grigolaitis ir kiti. Parengti Pasaulio lietuvių bendruomenės statutą dar 1948 m. rudenį buvo įsipareigojęs VLIK ’as. Jis sudarė specialią komisiją, kurios nariai buvo: Domas Krivickas, Kipras Brėlinis, Petras Karvelis, Vytautas Vaitiekūnas ir Mečys Valiukėnas.

      Komisija iš pradžių užsimojo sukurti Bendruomenę, kuri nepanaikintų jau esamų lietuvių susivienijimų, bet juos papildytų, suvienytų svarbiausiam lietuvių tikslui, kuris buvo išdėstytas tuo laiku VLIK’o paskelbtoje „Lietuvių Chartoje “ (1949 m. birželio 14 d. VLIKo  išspausdintoje Augsburge, Vokietijoje, atskira knygute), parengtoje remiantis pirmojo Prezidento A. Smetonos mintimis apie Tautą, jos nepriklausomą valstybingumą ir ilgaamžiškumą:„LIETUVIŲ TAUTA, užsigrūdinusi amžių kovose dėl teisės laisvai ir nepriklausomai gyventi savo tėvų žemėse, vieninga valia siekia savo gyvybę, kalbą, tautines bei valstybines tradicijas išlaikyti, kurti ir ugdyti, kad, savo tautine kultūra visuotinei žmonių giminės pažangai bendradarbiaudama, vykdytų Visagalio valią ir laisvo žmogaus pašaukimą.Lietuvių Tautos amžinųjų siekimų vardan skelbiama ši LIETUVIŲ CHARTA:

     1.TAUTA yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendruomene nutraukti.Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĘ.

  1. Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo TAUTYBĘ. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada.Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume.

    3.KALBA yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautine garbė.

  1. ŠEIMA yra Tautos gyvybė. Lietuviai kuria lietuvišką šeimą.

     5.TAUTINĖ KULTŪRA yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą. Apreikšdama tautos genijų, tautinė kultūra įneša savaimingą indėlį į visuotinius  žmonių giminės laimėjimus. Kiekvieno lietuvio priedermė sudaryti sąlygas tautinei kultūrai.

  1. VALSTYBĖ yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija.Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga.Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.
  2. MOKYKLA yra tautinės dvasios židinys. Kiekvieno lietuvio kilniausioji pareiga būti lietuvių mokyklos rėmėju.
  3. DRAUGIJA yra tautinės kultūros veiksminga talkininkė. Lietuvis kuria ir palaiko religines, kultūrines, jaunimo, savišalpos, profesines ir kitas lietuvių draugijas.
  4. Mūsų tėvų kovos ir aukos dėl LIETUVIŠKOS KNYGOS yra testamentinis įpareigojimas visoms Lietuvių Tautos kartoms. Lietuvis organizuoja ir remia SPAUSDINTĄ LIETUVIŠKĄ ŽODĮ.
  5. TAUTOS ISTORIJA yra geriausia Tautos mokytoja. Lietuvis brangina savo tautos praeitį ir tautinius papročius. Lietuvis stengiasi būti vertas savo protėvių, kad paliktų pagarbų pasididžiavimų savo palikuonims.
  6. TAUTINIS SOLIDARUMAS yra aukščiausioji tautinė dorybė. Lietuvis ugdo tautinį solidarumą.Visi lietuviai yra lygūs tos pačios tautos vaikai, tarp savęs broliai. Tautinio supratimo ir lietuvių vienybės ženklan kiekvienas lietuvis moka nuolatinį TAUTINIO SOLIDARUMO ĮNAŠĄ .
  7. Lietuvio TAUTINĖS SPALVOS : geltona – žalia – raudona. Lietuvio TAUTINĖ ŠVENTĖ – Vasario 16-oji diena. Lietuvio ŠŪKIS : „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!“
  8. Lietuvis yra lojalus savo gyvenamajam kraštui. Lietuvio santykius su nelietuviu nustato ARTIMO MEI LĖ IR PAGARBA kiekvieno žmogaus laisvei, garbei, gyvybei, sveikatai ir turtui.

   VYRIAUSIASIS LIETUVOS IŠLAISVINIMO KOMITETAS  tremtyje, 1949m.birželio 14 d.“.

    Lietuvių Charta – tai lyg įpareigojimas kiekvieno Lietuviui, jo sąžinei, tai kelio rodyklė plačiai išblaškytiems broliams, rodanti vienintelę teisingą kryptį į savo senolių, savo tėvų, savo tautinį židinį – į Lietuvą ir pasiaukojimą dėl jos Laisvės ir Nepriklausomybės.

   VLIK’o  tada sudarytoji Pasaulio lietuvių bendruomenės įkūrimo komisija parengė ir bendruomenės statuto projektą, kurį išsiuntinėjo stambesnėms lietuvių bendruomenėms. Laikinuosiuose nuostatuose rašoma: „Vykdydamas Pasaulio lietuvių chartą ir Jungtiniu tautų organizacijos paskelbtąją Visuotinių žmogaus teisių deklaraciją, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas paskelbė Laikinosios pasaulio lietuvių bendruomenės santvarkos nuostatus. Pagal juos kiekvienoje pasaulio vietoje, kur yra bent 10 lietuvių, galima įkurti PLB apylinkę. Prireikus Krašto valdyba gali leisti sudaryti PLB apylinke ir mažesniam lietuvių skaičiui. Apylinkės Krašto valdybos nutarimu jos gali būti jungiamos į apygardas. Kiekviename krašte vyriausiasis PLB organas yra PLB krašto taryba. Be kitų savo uždavinių, ji nustato PLB krašto organizacijos statutą ir renka krašto lietuvių bendruomenės atstovus į Pasaulio lietuvių Seimą. Kiekviename krašte PLB veiklai organizuoti ir vadovauti yra išrenkama krašto valdyba, kuri kontroliuoja apylinkių ir apygardų veiklą ir vykdo PLB krašto tarybos nutarimus. Prie PLB kraštų tarybos veikia garbės teismas.

     Vyriausiasis PLB organas – Seimas. Jis tvirtina ir PLB, taip pat jos Kultūros fondo statutą, renka PLB vyriausiąją valdybą ir Kontrolės komisiją, numato bendrąsias veiklos gaires. Seimą sudaro PLB kraštų, tarybų rinkti atstovai. PLB kultūros fondo paskirtis – remti ir skatinti tautinę kultūrą. Numatyta, kad PLB sukauptos lėšos naudojamos taip: 50 proc. – PLB vietos organizacijoms; 25 proc. – PLB vyriausiajai valdybai ir 25 proc. – PLB Kultūros fondui…“

     Pagal paskelbtąją Lietuvių chartą ir PLB statutą, lietuvių bendruomenės pradėjo organizuotis visuose pasaulio kraštuose, kur tik buvo daugiau susitelkę lietuvių, tarp jų ir JAV.  PLB idėja greitai susilaukė daugelio pasaulio  lietuvių pritarimo.  Pirmieji jų įkūrė PLB padalinį 1950 m. vasarą Connecticut’o valstijoje, Čikagoje, po to  Niujorke.  1951 m. įsikūrė ir JAV PLB laikinasis organizacinis komitetas (LOK ): prel. J. Balkūnas – pirmininkas, M. J. Colney (Aukštikalnis) – vicepirmininkas, P. Vileišis – vicepirmininkas, A. Saulaitis – sekretorius, V. M . Chase – iždininkas. LOK JAV veikė  iki 1955 m. vasaros, iki išsirinko PLB JAV vadovybę. Apie LOK nuveiktą darbą jo pirmininkas prel. J. Balkūnas pirmajame Seimo posėdyje Niujorke (liepos 2 d.) kalbėjo: „Kas padaryta realaus? Štai yra apie 60 apylinkių ir beveik 10 veikiančių apygardų. Septyni tūkstančiai lietuvių atėjo rinkti tarybos. Dar keli tūkstančiai su Bendruomene susirišusių nepasireiškė rinkimuose. O kiek tautinio judrumo, kiek kultūrinio darbo, kiek talkos ir pagalbos teikta Balfui, Alfui ir kt. Prieš tai čia buvo organizacinė tuštuma“.

     Pradėjus kurtis PLB padaliniams, prie VLIK’o buvo sudaryta speciali Lietuvybės išlaikymo tarnyba, kuri laikinai, kol pasaulio lietuvių atstovų suvažiavime bus išrinkta PLB vadovybė, turėjo atlikti jos pareigas. Apie Lietuvybės išlaikymo tarnybą VLIK ’o pirmininkas Krupavičius 1950 m. vasarą savo laiške besikuriančiam PLB padaliniams rašo: „…Bendruomenės suorganizavimas – skubus reikalas. Kiekvienam lietuviui tai suprantama. Iš gaunamų laiškų iš įvairių pasaulio kraštų aiškėja, kad šis teigimas yra visai teisingas. Tremtiniškoji visuomenė nerimauja. Ji reikalauja tempo. Lietuvybės išlaikymo tarnyba su tais nerimaujančiais visai sutinka ir jų spaudimui pritaria […]. Mums negraso Sibiru, Vorkuta ar kilpa ant kaklo […].Kas pirmoj eilėj yra dirbtina? 1. Surašyti visus lietuvius: pilietybė, tikėjimas,kilmė, gimimo vieta, tėvynės matymas ar nematymas – nesvarbu. Svarbu, kad yra lietuvis, kad lietuviškas kraujas jame teka. 2. Suskirstyti kraštą padaliniais – apylinkėmis, o jei reikalinga ir tikslinga – ir apygardomis. 3. Surašyti laikinąjį statutą ir pateikti jį patvirtinti. 4. Pagaliau paskutinis žygis – išrinkti krašto bendruomenės tarybą. Kai visų kraštų LOK ’ai atliks šiuos darbus ir kai tarybų visur bus išrinktos krašto valdybos, tuomet tik galėsime eiti prie Pasaulio Lietuvių Seimo šaukimo.Kviečiu visus lietuvius į šio krašto darbymečio sąžiningą ir skubią talką. Ir vieno krašto atsilikimas ar šlubavimas šio darbo užbaigimą kliudo. Būsiu laimingas galėdamas kuo greičiau Tarnybos dabar vadovaujamą darbą perduoti Pasaulio Lietuvių Vyriausiajai valdybai.

M. Krupavičius, Lietuvybės Išlaikymo tarnybos valdytojas.“

     Beje, Lietuvybės išlaikymo tarnyba 1950 m. sausio 12–13 d. Pfullinge (Vokietija) organizavo lietuvių švietėjų kultūrininkų bei visuomenės veikėjų konferenciją, kuri priėmė tokią rezoliuciją: „Akivaizdoje to, kad Lietuvoje atėjūnų žudomi ne tik lietuviai, bet ir pati lietuvybė, o išeivijoje lietuvius tirpdo gyvenimas, ir lietuvybę neretai naikina patys lietuviai, konferencijos dalyviai visais balsais nutaria:  stengtis, kad biologiškai išsilaikytų visi lietuviai, šiokiu ar tokiu būdu atitrūkę nuo savo Tėvynės, ir kad veiksmingai būtų išlaikyta jų lietuvybė, o ten, kur pastebimas nutautėjimo procesas, būtų imamasi priemonių jam sustabdyti ir nutautusius  lietuvius  sugrąžinti į gyvųjų gretas; visus atsidūrusius šiapus geležinės uždangos lietuvius įpareigoti būti mūsų tautinių vertybių saugotojais ir lietuviškosios kultūros  kūrėjais, kad žengtume žingsnis žingsnin su vakariečiais ir veikliai dalyvautume jų pažangoje bei jų laimėjimuose; visais galimais būdais kaupti mokslo ir kultūros vertybes ir jas parsinešti į atvaduotąją Lietuvą; visiems laisvėje esantiems lietuviams darniai ir veikliai įsijungti į didžiąją kovą už Lietuvos politinę laisvę.

     Organizacinės santvarkos reikalu: neatidėliojant pradėti vykdyti mūsų tautinių diasporų organizavimą pagal Pasaulio Lietuvių Bendruomenės santvarkos nuostatus, sudarant atskiruose kraštuose PLB organizacinius vienetus; visais kanalais veikti JAV lietuvių nuotaiką, kad ji būtų palanki PLB; rūpintis  tautinės lietuvių organizacijos įteisinimu Vakarų Vokietijoje, kad jau dabar IRO globos neturintieji lietuviai galėtų reikštis PLB organizacijos rėmuose.

     Naujųjų ir senųjų emigrantų organizacinės veiklos reikalu. Naujieji emigrantai veikia bendrose organizacijose; naujųjų emigrantų uždavinys, įėjus į senųjų emigrantų organizacijas, virsti lietuvybės aktyvu, ugdant senųjų nusiteikimus pereiti į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės formas ir populiarinant jų tarpe lietuvybės išlaikymo programos idėjas; lietuvybės aktyvo idėjos brandinamos ir planai parengiami vietinio pobūdžio klubuose; naujieji emigrantai neišleidžia iš galvos minties būti pasirengusiems kiekvienu metu grįžti atvaduotojon Tėvynėn ne tik patiem, bet nepailstamai ieško senųjų emigrantų tarpe norinčių grįžti išlaisvinton Lietuvon […].

    Šeimos reikalu: grynai lietuviška ir gausi šeima laikoma kertiniu akmeniu lietuvybei išlaikyti ir jai ugdyti; tokiai .šeimai reiškiama kiekviena proga ne tik pagarbos, bet ir teikiama jai moralinės, socialinės ir materialinės paramos; daroma pastangų ir propaguojama, kad lietuviai vestų tik lietuves ir lietuvės tekėtų tik už lietuvių; propaguotina, kad naujieji emigrantai lietuviai, ypač Jungtinėse Valstybėse, stingant susipratusių lietuvaičių, vestų nutautusias lietuvaites ir tuo būdu grąžintų jas gyvajam lietuvybės kamienui; kovojama su kūrimu tautiškai mišrių šeimų, kurios dažniausiai veda į nutautimą; daroma pastangų tautiškai mišrias šeimas įtraukti į lietuvišką gyvenimą siekiant nelietuvį palankiai nuteikti lietuvybei, o vaikus laikyti lietuviais.

     Švietimo ir auklėjimo reikalu.Lietuvybės Išlaikymo Tarnyba turi centrinį švietimo ir auklėjimo skyrių; švietimo ir auklėjimo skyrius, kaip centrinis organas, rūpinasi: visų lietuvių išeivių bei tremtinių švietimo, mokymo ir auklėjimo koordinuojamuoju darbu; šiam darbui reikalingų vadovėlių ir mokymo bei auklėjimo priemonių parengimu ir jų išleidimu;  neatidėliojant parengti šiuos populiarius lituanistikos vadovėlius: Lietuvos istorijos, Lietuvos geografijos, lietuvių kalbos ir enciklopedinį lituanistikos vadovą.Kiekviename krašte lietuviai turi centrinį švietimo ir auklėjimo organą, kuris koordinuoja vietos lietuvių švietimo ir auklėjimo darbą, bendradarbiaudamas su lietuvių vietos organizacijomis, parapijomis, draugijomis bei klubais; krašto centrinis švietimo ir auklėjimo organas imasi pats iniciatyvos ar gelbsti kitom institucijom pagal reikalą ir aplinkybes steigti vaikų darželius, pradžios ir kitas mokyklas, lituanistikos kursus, liaudies universitetus, skaityklas, bibliotekas, chorus bei ansamblius, vaidybos mėgėjų būrelius, radijo valandėles ir kt.,taip pat remia esamas arba steigia naujas jaunimo saviauklos, ideologines ir sporto organizacijas bei klubus; tuoj pat savo krašte suregistruoja švietimo ir auklėjimo darbuotojus ir sudaro jų atitinkamus kadrus; nutolusiom nuo didesnių lietuvių centrų šeimom parūpina lietuvius auklėtojus; jaunieji turi būti auklėjami tautine lietuviška dvasia ir lietuvių kalba.

    Lietuvių kalbos reikalu. Ypatingai pabrėžti, kad lietuvių kalba brangintina ne tik dėl jos senumo, kaip daugelio kalbų prokalbė, kiek ypač dėl jos didelio žodingumo ir pačios kalbos lankstumo, įgalinančio nusakyti žmogaus giliausią galvoseną ar jo švelniausią bei jautriausią šgyvenimą; laikyti gryną, neatmieštą svetimybių lietuvių kalbą pagrindiniu veiksniu lietuvybei išlaikyti ir jai ugdyti; visi lietuviai išeiviai įsipareigoja kalbėti tik lietuviškai savo šeimoje, bendraudami su giminėm ar pažįstamais, įvairiuose parengimuose bei iškylose ir kt., kreipiantis su reikalu į lietuvius; diegti mūsų mažiesiem pirmąsias mokslo žinias ir poterius tik lietuviškai, kaip suaugusieji savo maldas namie ir bažnyčioje kalba tik lietuviškai; visi laikraščiai, žurnalai, knygos ar šiaipjau pasiskaitymui skiriami spaudiniai leidžiami tik gryna lietuvių kalba, ypačiai žiūrint, kad lietuvių kalbos sakinių sudarymas nebūtų svetimos įtakos paveiktas.

       Spaudos reikalu. Lietuvybės Išlaikymo Tarnyba parengia lietuvybės išlaikymo gaires ir skatina spaudą jas populiarinti ir judinti reikalinguosius klausimus;organizuoja leistinų knygų paruošimą ir jų priežiūrą; skatina atskirų kraštų lietuvių klubus, parapijas ir bendruomenes prisidėti prie lietuviškos spaudos platinimo; skatina atskirų kraštų bendruomenes prisidėti prie vieno ar kito leidinio išleidimo, pažymint spaudinyje, kad tai yra to krašto lietuvių bendruomenės duoklė lietuvybei išlaikyti;skatina lietuvius žurnalistus: nuolat kelti dvasinės rezistencijos reikalingumą parodant, kokią žalą daro nutautimas lietuvių Tautai ir Lietuvos valstybei; duoti iš Lietuvos istorijos kuo daugiau pavyzdžių,pabrėžiančių ir išryškinančių lietuvių heroizmą, Lietuvos vaidmenį pasaulio istorijoje – tokių straipsnių kuo daugiau dėti į vaikų ir jaunimo lektūrą; daryti žygių, kad tų kraštų lietuviai, kurie neišgali pas save suorganizuoti spaudos, būtų aprūpinti lietuvių spauda iš kitų kraštų su specialiu skyrium to krašto gyvenimui.

       Meno ir mokslo reikalu. Lietuvių kultūrai palaikyti ir kurti steigtinas Lietuvių institutas; jį sudaro dailiųjų menų (tapybos, grafikos, skulptūros, architektūros, dailiosios literatūros ir muzikos) ir dvasinių mokslų (lietuvių kalbotyros ir tautotyros, Lietuvos istorijos,lietuvių literatūros istorijos, meno istorijos, filosofijos, pedagogikos, sociologijos ir teisių) atstovai – kūrėjai; Lietuviu institutas duoda užsakymų dailiųjų menų ir dvasinių mokslų lietuviam kūrėjam, už jų geruosius kūrinius skiria premijas,pašalpas, leidžia jų knygas; jei toks institutas nebūtų sukurtas, tai remtina kita įstaiga, jau esanti ir turinti panašų tikslą; kol ji išsivystys iki čia minimo instituto; visi lietuviai savo kultūrai remti ir ugdyti apsideda metiniu mokesčiu, kuris turi būti ne mažesnis kaip vienas doleris metams.

     Krikščioniškos religijos ir moralės bei jų papročių reikalu. Siekiant padaryti savo Tėvynei, Tautai ir tautiškumui lietuvių išeivių meilę sąmoningesnę ir tvirtesnę, privalu įsąmoninti savo tautiečius krikščioniškoje doktrinoje Tėvynės,Tautos ir tautiškumo klausimais; Krikščioniškoji moralė, ypač Šeimos moralė, Tautai ir tautybei palaikyti yra viena iš pagrindinių atramų, todėl privalu ją skleisti ir visomis priemonėmis palaikyti; visi lietuviai išeiviai spiečiasi prie lietuviškų parapijų, kurios laikomos jų dvasiniais centrais, kad išsaugotų savo atsineštus gražius lietuviškus krikščioniškus papročius ir kad susikurtų naujų; tose vietose, kur lietuviškųjų parapijų nėra, stengtis jas sudaryti; tose vietose, kur vietos sąlygos neleidžia kurti lietuvių parapijos, ar mažas lietuvių skaičius neįstengia to padaryti, ten spiestis prie vienos kurios bažnyčios ir tuo būdu susidaryti savo dvasinį centrą kaip įnamiams“ .

    Lietuvybės išlaikymo tarnyba 1950 m. buvo išsiuntinėjusi visoms lietuvių bendruomenėms ir „Paaiškinimus dėl PLB“, kuriuose  rašė:

    „I. PLB pobūdis. L PLB yra ne draugija, bet tautinė bendruomenė. Į draugiją rašosi nariu, kas nori. Tautinei bendruomenei gi priklauso kiekvienas lietuvis, nepaisant, kur jis gimė ir kada gimė, nori būti bendruomenės nariu ar ne,  kalba lietuviškai ar nebekalba, naudingas bendruomenei ar žalingas,Bendruomenės pavyzdys – Lietuvos valsčius ar parapija. Kaip parapijos narys – kiekvienas krikštytas,  kaip valsčiaus narys – kiekvienas valsčiaus ribose gyvenantis  Lietuvos pilietis:  katalikas jis  ar evangelikas,  jaunas ar senas, ar jis dvarininkas ar ubagas; taip PLB narys yra kiekvienas žmogus, kieno gyslose teka lietuviškasis kraujas, kas yra lietuviškos kilmės, nors ir nematęs Lietuvos.PLB apima visus lietuvius, todėl ji yra visuotinė. Kadangi ji yra visuotinė,ji yra vienatinė šioj srityje. Tautinė Bendruomenė negali skirstytis pagal kraštus,kilmę, religiją ir t.t. Gali būti katalikų, evangelikų, profesinė ir kt.  bendruomenės. Bet tai bus specifinių uždavinių bendruomenės.

      Tautinė bendruomenė yra tik viena, kaip viena yra lietuvybė.Tautinė bendruomenė apima visus specifinių tos Tautos bendruomenių narius.Tiek vilniškių, tiek kauniškių, tiek suvalkiečių, tiek klaipėdiečių lietuvybė yra ta pati. Todėl yra neleistina lietuvių tautinę bendruomenę rūšiuoti pagal lietuvių kilmės vietą. Nėra Mažosios Lietuvos lietuvybės, D. Lietuvos lietuvybės, J. Amerikos, D. B ritanijos lietuvybės ir t.t. Viena lietuvybė yra, viena yra lietuvių tautinė bendruomenė, vieni yra visuotiniai bendruomenės organai.

     PLB yra tokia, kokia yra pati lietuviškoji visuomenė. Be ko kita, ji yra lietuviška ir demokratiška. Tad ir jos organai turi būti lietuviški ir demokratiški; demokratiški savo esme, savo struktūra ir savo metodais. Kadangi PLB yra lietuviška, tai ji turi visą lietuviškojo gyvenimo struktūrinį įvairumą, kuris reiškėsi Lietuvoj ir kuris išeivijoj bei tremtyje reiškiasi. Kadangi PLB organai yra demokratiški ne tik savo esme, bet ir savo metodais, todėl jie nekovoja su tuo struktūriniu įvairumu ir nestabdo tų reiškinių, kurie jos vadovybei gali nepatikti, bet kurie patinka jos nariams ar jų daliai ir yra Lietuvai ir lietuvių Tautai naudingi ar bent ne žalingi. PLB organai remia kiekvieną gerą lietuvišką iniciatyvą, ar ji eitų iš katalikų, ar iš evangelikų, ar iš liaudininkų ar kitų lietuviškų organizacijų ar asmenų. Juo ta iniciatyva gyvesnė, juo stipresnę atsparą ir didesnio realaus svorio turi tautinėje bendruomenėje, juo ji daugiau remtina iš PLB organų pusės. Bet tai nepaneigia teisės gyventi ir gauti proporcionalinės paramos aktingoms mažumoms. PLB organų vadovybės dėl minėtų priežasčių negali reikštis savo partinėmis tendencijomis nei diktatūriniais polinkiais. Jos gali būti partinių nuotaikų ir nusistatymų, bet PLB veikloj gali būti tik lietuviškos ir demokratiškos savo turiniu ir metodais. PLB organai negali pasidaryti tos ar kitos partijos ekspozitūra. Partijos su savo partiniais tikslais PLB organuose neturi darbo. PLB tikslas – lietuvybė.

      Lietuvybė yra bendras reikalas visoms lietuviškoms valstybinėms partijoms.Nors vadovybėje ir būtų visokių partijų atstovų, nes jos turi teisės dalyvauti PLB darbe, bet jie turės vieną bendrą kelią ir bendrą žodį savo bendram lietuviškam darbui dirbti. Kas PLB organuose pamėgintų jos uždavinius siaurinti ir vesti siaurą partinę politiką, būtų PLB net kenksmingas. Ne į visas PLB organų vadovybes paklius visų partijų žmonių, bet dėl to PLB visuotinumo negalima  neigti. Partijoms reikštis galimybė pasiliks ta pati įsikūrus PLB, kaip buvo ir prieš jos įsikūrimą. PLB organizacija yra antipartinė. Kas ateina į besikuriančią PLB vadovybę, turi atsisakyti savo partijos egoistinių reikalų.

     PLB tikslai ir uždaviniai. Visai pagrįstai Laikinuose PLB nuostatuose pasigendama jos tikslo. Organizacijos tikslas paprastai randamas įstatų pradžioj, pirmajame straipsnyje. Čia tos tradicijos neprisilaikyta. PLB tikslai ir uždaviniai, priemonės jiems pasiekti ir keliai į juos yra plačiai išdėstyti LIETUVIŲ CHARTOJE. Dirstelkim,kad ir į 2 ir 6 jos straipsnius:„Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada.Savo tėvų išlaikytą Lietuvių tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę“.Lėšos sudaro vieną galingiausių veiksnių organizacijos tikslams siekti. Jei visa kita organizacijos gyvenime būtų ir geriausia sutvarkyta, bet nebūtų lėšų – tuščios pastangos. Tikslas nebus pasiektas. Todėl PLB tikslus galima išskaityti ir iš 64 ir 65 straipsnių, kurie kalba apie lėšas.  Be PLB organizacijos išlaikymo, viena lėšų dalis skiriama Kultūros fondui arba lietuvybei išlaikyti. Tautinė kultūra yra lietuvybė plačiausia prasme. Ji apima ir kalbą, ir papročius, ir šeimą ir visa, kas yra lietuviška,ir kas veda į lietuvybę, ir kas padeda ją išlaikyti. Kita dalis – Tautos Fondui –Lietuvos laisvinimo reikalams.Tad PLB turi du tikslus: išlaikyti išeiviuose turi savo išeivių svetimuosius kraštus. Turėsime ir mes jų net tada, kai Lietuva bus laisva ir nepriklausoma. Tad ir nepriklausomybę atgavus PLB pasiliks. Ji ir kuriama išeiviams, lietuviams, išmėtytiems po platųjį pasaulį,ne lietuviams, Lietuvoj gyvenantiems. Dėl to ir pavadinta Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Į jos tiesioginius tikslus Lietuva ir Lietuvoj gyvenantieji lietuviai neįeina. Lietuva rūpintis jai tenka kai ją prislėgė didžiosios nelaimės ir baisūs pavojai. Pašalinus tuos pavojus ir nelaimes, Lietuva pradės rūpintis lietuvybę ir atkovoti Lietuvai laisvę.

     Visi kraštai Pasaulio Lietuvių Bendruomene, kaip motina rūpinasi savo vaikais, kad ir į žentus ar į marčias išleistais. Lietuvos okupacija – laikinas reiškinys, tuo tarpu išeivystė,  emigracija –  nuolatinis. Plačiau PLB tikslus galima nusakyti Schwäbisch Gmiundo lietuvybei išlaikyti konferencijos priimtos rezoliucijos žodžiais: „Akivaizdoje to. kad Lietuvoje atėjūnų žudomi ne tik lietuviai, bet ir pati lietuvybė, o išeivijoje – lietuvius tirpdo gyvenimas ir lietuvybę neretai naikina patys lietuviai, reikalinga: biologiškai išlaikyti visus lietuvius šiokiu ar tokiu būdu     atitrūkusius nuo savo Tėvynės ir kad veiksmingai būtų išlaikyta jų lietuvybė, o ten, kur pastebimas nutautimo procesas, būtų imamasi priemonių jį sustabdyti ir nutaustančius lietuvius grąžinti į gyvąsias lietuviškas gretas.

   Visus atsidūrusius šiapus geležinės uždangos lietuvius įtraukti į tautinių vertybių saugojimo darbą ir lietuviškosios kultūros kūrimo darbą, kad žengtumėm žingsnio su vakariečiais ir veikliai dalyvautumėm jų pažangoj ir jų laimėjimuose. Visais galimais būdais kaupti mokslo ir kultūros vertybes ir jas parsivežti į atvaduotą Lietuvą greta nesužalotos lietuviškos sielos ir nesudarkytos lietuvių kalbos bei papročių. Išsaugoti jaunimo širdyse lietuvybės ugnelę, kad jis netaptų Lietuvai svetimas, kad, laikui atėjus, urmu grįžtų į laisvąją Lietuvą, o grįžęs įsijungtų į Lietuvos gyvenimą ir, atsiradus reikalui,  neabejodamas už jį kovotų ir be svyravimų kraują ir gyvastį už ją atiduotų. Ugdyti tautinį solidarumą, kaip aukščiausią tautinę dorybę. Lietuvių Tautos nykimas eina visais frontais, negailestingai ją naikina žiaurus okupantas – bolševikas. Jo sudarytos sąlygos Lietuvoj sutrikdė skaudžiai normalų Tautos raidą.  Senoji emigracija, neįstengdama atsispirti nutautinimui, savanoriškai mažina savo Tautą.

      Bolševikai labai daug žalos padarė lietuvių Tautai, bet ir tuo keliu padaryta jai neįkainojamos žalos.  Naikinamos lietuviškos galvos ir teršiamos bei nuodijamos lietuviškos sąžinės. Toms užmačioms  mes turim atsispirti visomis išgalėmis, visa aukodami šiam tikslui pasiekti. Viena galingųjų priemonių tam tikslui siekti yra kietas kaip plienas ir tyras kaip ašara tautinis solidarumas. Amerikiečiai įkūrė kraujo bankų. Mes turim įkurti lietuviškųjų galvų ir sąžinių bankus. Kur į skurdą pakliūva lietuvis, kur moraliniuose pavojuose jis atsiduria, ten kaip greitoji pagalba turi atsirasti net ne šaukiama organizuota lietuvių pagalba. PLB svarbus uždavinys pasirūpinti, kad visur tokia pagalba būtų suorganizuota. Nelaimių ištiktas ir vargo paliestas bei moralinių pavojų apsuptas lietuvis turi būti remiamas ir gelbstimas. To reikalauja Tautos ir Lietuvos interesas. Tam reikalui turi būti atitinkamų organizacijų – labdaros, moralinės paramos, įkurdinimo ir t.t.

    Kiekvienas atvažiuojąs lietuvis emigrantas turi pajusti lietuviško solidarumo galią. Tai jį apsaugos nuo sunykimo ir privers stipriai branginti bendruomenę ir jos tvirtai laikytis. Visi už vieną vienas už visus.Visi laisvėje esą lietuviai darniai ir veikliai įsijungia į didžią ir šventą kovą už Lietuvos politinę laisvę savo piniginiais įnašais stiprindami Tautos Fondą ir talkindami visu kuo VLIK’ui jo politinėje ir diplomatinėje Lietuvos laisvinimo veikloje.PLB obalsis – Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt. PLB himną parinks ir nustatys Pasaulio Lietuvių Seimas,PLB nariai. PLB nariai –  visi lietuviai.Tačiau teisinė padėtis bendruomenėje ne visų lietuvių yra vienoda. Tuo atžvilgiu jie dalijasi į pilnateisius ir nepilnateisius. Pilnateisis  yra kiekvienas lietuvis ne jaunesnis kaip 18 metų amžiaus. Teises praranda: kas kenkia lietuvių Tautai; kas priešingas Lietuvos nepriklausomybei; kas pritaria bolševikinei ar kitokiai Lietuvos okupacijai (10 str.).Vadinasi, prie tos nepilnateisių rūšies priklauso tie, kurie priklauso ir komunistų partijai, kurie giria dabartinę Lietuvos padėtį, kurie giria Sovietų Sąjungą ir jos tvarką ir kitokie svetimų valstybių pagalbininkai ar pritarėjai Lietuvos laisvės naikinimo darbe. Tokie nariai nustoja lietuvio teisių.Prie tos rūšies priklauso ir visi tie, kurie kitokiu būdu kenkia Lietuvai ir lietuvių Tautai bei Lietuvos nepriklausomybei ginti stato kliūčių ar skelbia savo priešišką nusistatymą jos atžvilgiu.Minėti nepilnateisiai bendruomenės nariai neprileidžiami prie bendruomenės organų sudarymo, negali būti renkami ir rinkti negali, susirinkimuose neturi nei sprendžiamo, nei patariamo balso, nustoja teisės į bendruomenės patarnavimus ir t.t.

      Bet kadangi savo nusikalstamu darbu nepraranda savo lietuviškos kilmės, tad pasilieka bendruomenės nariais. Kas yra nepilnateisis bendruomenės narys, nustato krašto valdyba. Klausimui spręsti ji gali pavesti apygardos valdybai (II str.). Nepatenkintas sprendimu nubaustasis narys gali skųstis garbės teismui. Jo sprendimas yra galutinis (12 str.). Visa ši procedūra turi būti nustatyta PLB krašto Statute. Tas pats statutas nustato tvarką, kaip nepilnateisiui lietuviui grąžinamos prarastos teisės (13 str.). Lietuvybė yra ir PLB tikslas ir todėl P LB organizacija ateina pavaduoti ir pakeisti privatines pastangas lietuvybės srity. Jos atlikusios garbingai PLB pirmtakių pasiuntinybę, pasiims PLB pareigas eiti. Tatai yra būtina.

       Mums karas dar nesibaigė. Sunkios grumtynės dar mus laukia. Kovai laimėti reikalinga visas gyvąsias lietuviškąsias jėgas suburti krūvon ir joms duoti vieną vadą. Be to, nulietuvėjimo pavojai visur tyko lietuviškos sielos ir lietuvių kalbos. Čia frontas lygiai sunkus. Tik gerai išrikiuotos, sutvarkytos ir sudrausmintos lietuviškos jėgos su vienu vadu – PLB – priešakyje tą kovą laimės. Tai PLB dirva […].Teisėtas ir tikrasis PLB organizatorius ir tvarkytojas yra pats pilnateisis lietuvis išeivis–tremtinys, arba, kitaip sakant, – senasis emigrantas ir dabartinis tremtinys. Jis ir atsakomybę imasi už jos gyvenimą, darbus ir pasėkas. Tačiau kaip visur, taip ir čia turėjo kas nors imtis iniciatyvos pradėti tą PLB suorganizavimo darbą. Jį pradėjo Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIK as), kuris ir sukūrė visą tremtinių organizacinį gyvenimą Vokietijoj ir Austrijoje – Lietuvių tremtinių bendruomenę, Lietuvos Raudonąjį Kryžių ir kt. […]. VLIK ’as paskelbė ir LAIKINUOSIUS PASAULIO LIETUVIŲ SANTVARKOS NUOSTATUS,  galiojančius iki Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vyriausiojo Šeimininko ir sprendėjo – Pasaulio Lietuvių Seimo – suvažiavimo.  Susirinkęs jis perima ir visus bendruomenės reikalus į savo rankas. Jis gali ir kalbamus VLIK ’o nuostatus pakeisti pagal savo valią, tik palikdamas galioje LIETU VIŲ CHARTĄ ir PLB čia nusakytus tikslus, nes jei tie tikslai būtų atmesti, tuomet nebebūtų ir PLB, o kažkas kita. Vadinasi, VLIK ’as laikinąją savo suorganizuotą PLB priveda ligi Pasaulio Lietuvių Seimo prezidiumo stalo. Dėl tolimesnio bendradarbiavimo PLB srity susitaria su Seimo vadovybe. Tie bendradarbiavimo nuostatai turėtų būti patvirtinti paties Seimo ir įtraukti į atitinkamą statutą […]. VLIK ’as, pripažindamas PLB organizatorium ir tvarkytoju patį pilnateisį lietuvį–išeivį ir konstatuodamas kiekvieno lietuvių išeivių gyvenamojo krašto skirtingus reikalus ir darbo sąlygas, Pasaulio Lietuvių Seimui paliko teisę nustatyti Pasaulio Lietuvių bendruomenei konstituciją, o kiekvienam kraštui – savo krašto statutą. Kadangi kiekvieno krašto bendruomenė turi skirtingas gyvenimo ir veikimo sąlygas, todėl daug santvarkos dalykų paliekama krašto organizacijoms spręsti. Tatai duoda galimybės kiekvieno krašto bendruomenei prisitaikyti prie vietos sąlygų ir reikalų ir suteikia jai daugiau savarankumo bei lankstumo“.

Gairės lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos amžinumui

     Organizuotis į bendruomenes buvo svarbu ne tik lietuviams tremtiniams Vakarų Europoje, bet ir seniesiems emigrantams. Tad ir beveik visose šalyse ėmė organizuotis lietuvių bendruomenės, rinkti savo tarybas, o taip pat rūpintis lietuvių švietimo, studijų ir mokslo organizavimu.Nuo karo pabaigos VLIK’as V. Vokietijoje buvo sudaręs ir išvaduotos Lietuvos ūkio atkūrimo komisiją, kuri parengė dideles studijas apie tai, kaip turės būti atkuriamas ir plėtojamas nepriklausomoje Lietuvoje ūkis, kultūra, švietimas, mokslas. Daugelis tremtinių ir seniau Vakaruose gyvenančių lietuvių – emigrantų, išvaduotos Lietuvos santvarką įsivaizdavo kokia ji buvo Prezidento Antano Smetonos metais – tautinę Lietuvą. Bet nemaža dalis daugiausia krikščionys demokratai, vis prisimindavo ir  vadinamųjų Jaunųjų katalikų sąjūdžio, neoficialios Lietuvos krikščionių demokratų partijos dalies nuostatas, paskelbtas  1936 m. „Naujosios Romuvos“ žurnalo 8-ajame numeryje  16 jaunųjų  katalikų sąjūdžio veikėjų –  intelektualų:  J. Keliuočio, A. Maceinos, P. Jako ir kitų deklaracija „Į  organiškosios valstybės kūrybą“. Prof. S. Šalkauskis tada (Naujoji Romuva, 1936,  Nr. 11, p. 24) apie tos  deklaracijos  autorius rašė: „Romuviečių deklaracijos“ autorius esu jau pavadinęs moraliai ir intelektualiai aukštai kvalifikuotais intelektualais: nei vienas iš jų nėra susikompromitavęs visuomeninio gyvenimo plotmėje; visi jie užima visuomenės hierarchijoje garbingas vietas ir visi dirba intelektualinio gyvenimo srityje (iš 16 žmonių 12 priklauso įvairiais titulais prie aukštųjų mokyklų mokomojo personalo; tarp pasirašiusių yra 4 redaktoriai). Visi jie yra nepartyvūs (nepartiniai – A. L.) žmonės ne todėl, kad partijos yra panaikintos, bet todėl, kad jie savo didžiausioje daugumoje yra dvasiškai susiformavę anapus politinės akcijos, o tie, kurie, sudaro minimalias išimtis […], seniai jau yra atsipalaidavę nuo bet kurio priklausomumo prie partyvinės dvasios […]. Reikšmingiausia šiuo atveju gal yra tai, kad romuviečių deklaracija apreiškia principialumą ir nuoširdų įsitikinimą, laisvą nuo bet kurio suinteresuoto nusistatymo, arba savanaudiškumo. Jie nėra linkę neigti ar girti tą ar kitą visuomeninę ar valstybinę koncepciją todėl, kad juos verčia tai daryti pozicijos ar opozicijos padėtis […]. Tuo galima įsitikinti patyrus, kad deklaracija prieš suprastintą totalitarinės valstybės koncepciją pastato organiškosios valstybės idėją: prieš liberalistinį individualizmą – personalizmą, palenkiantį individą visuomenei, o visuomenę – asmeniui; prieš unitarinę valstybės lytį – pliuralizmą, pasireiškiantį organinga visuomene, kooperatyvine santvarka ir kultūrine autonomija; prieš formalinę demokratiją – organinę demokratiją, pagrįstą personalizmu ir pliuralizmu ir atremtą į objektyviai suprasto autoriteto principą […]“.

       Daugeliu atveju „Organiškos valstybės“ deklaracijos autoriai iš esmės atkartojo Prezidento A. Smetonos mintis, skelbtas dar „Viltyje“, „Varpe“ ir kituose tautiniuose leidiniuose,  taip pat Lietuvių tautininkų sąjungos nuostatas. Tad neatsitiktinai ir  tos Deklaracijos autorių ir tautininkų požiūris į tautą ir jos valstybę visiškai sutapo: Valstybė yra jėga, kuri jungia ir organizuoja tautą.  Per valstybę tauta įgyja organizacijos lytį ir autoritetinę galią. Tauta savoje valstybėje apreiškia savo valią. Valstybė yra išraiška tautos teisės gyventi. Ji yra tautybės saugotoja – gina tautos teritoriją, globoja jos gyventojus, remia tautinę kultūrą. Tautinė valstybė turi būti pirmiausia lietuviška, o jos įstatymai nenukopijuoti iš svetimųjų, bet nuosekliai išaugę iš vidaus. Lietuvos valstybės lietuviškumas turi reikštis savos kultūros ugdymu, sava lietuviška ūkio politika, remiant tautai ir valstybei reikšmingas sritis, remiant savus verslus, savų specialistų ugdymą.

       Sutapo „Organiškos valstybės“ autorių siūlymai su Prezidento A.Smetonos  ir tautininkų nuostatomis  ir dėl tautinės valstybės valdymo. Pirmiausia, kad visiškas liberalizmas valstybę veda anarchijon, skatina egoizmą, o valstybės tikslas – bendrasis gėris, tad ir visi valstybės daromi žygiai privalomi, jeigu jie daromi  bendrojo gėrio labui. Bet tai įgyvendinti valstybėje, valdomoje partiniu principu išrinktų žmonių, sunku, nes partijos dažnai gina savo interesus ir nuo  jų valios, tikslų, kaip parodė ir „seiminis Lietuvos periodas“, priklauso valstybės likimas ir žmonių gerovė. Tad, anot Deklaracijos autorių, pateisinamas ir „autoritetizmas“ –  kad būtų  įveiktas „liberalistinės demokratijos palaidumas“, tačiau jis turi būti kaip „pereinamoji lytis“. „Iš liberalinės demokratijos per autoritetizmą gali eiti kelias į organiškąją valstybę,“ – teigiama toliau Deklaracijoje.

     Kitaip sakant, nors nepriklausomoje Lietuvos valstybėje taip ir įvyko, bet ne visai dar taip, nors ir buvo paskelbti rinkimai į Ketvirtąjį Seimą (1936 m.), vėliau patvirtinta nauja Konstitucija (1938 m.), ir t. t. Ir pirmiausia, kad nebuvo „organiškos vienybės“ tarp valstybės ir Tautos. Deklaracijoje rašyta: „Autoritetizmo autoritetas yra asmeninis. Tai vado asmens valia. Autoritetizme vado asmuo faktiškai veikia ir įsakinėja savo vardu […]. Todėl ir visuomeniniame gyvenime šitoks autoritetas dažniausiai yra tik priverčiamoji galia, paremta fizine ar moraline prievarta. Tuo tarpu organiškoje valstybėje autoritetas      remiamas aukštesniuoju pradu, nepažeidžia nei žmogiškojo asmens vertingumo, nei visuomeninės tvarkos.“ Siūlyta: kadangi valstybėje valdžia priklauso Tautai, tai „pagal buvusią ir esamą valstybės Konstituciją […] parlamentas – seimas […] turėtų būti renkamas visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu proporcine rinkimų sistema […].“ Tačiau  toliau nurodyta, kad Seimo veikla (teisės) turėtų būti gerokai susiaurinta, o „Valstybės Prezidento ir vykdomosios valdžios galios turėtų būti sustiprintos. Kartu ir vykdomosios valdžios galios sustiprinimu turėtų būti reformuotas administratyvinis valstybės aparatas. Jo tarnautojų teisinė padėtis turėtų būti sutvarkyta įstatymais, ir jo sąstatas turėtų nepareiti nuo dažnų Vyriausybės ir ministerijų pasikeitimų. Jis, kaip toks, turėtų būti griežtai nepartinis ir išlaisvintas nuo pašalinių grupių įtakos ir kišimosi.“

         Tačiau „Organiškos valstybės“ Deklaracijos autoriai  ir Prezidentui, ir  Seimui rinkti teisę numatė korporacijoms (darbdavių ir darbininkų organizacijoms). Socialinėje – ekonominėje srityje korporacijos būtų viešosios teisės institucijos, tarpininkaujančios  atskiriems individams, atskiroms  profesijoms  ir valstybei, siekiantiems profesinio ir bendrojo gėrio. Besiorganizuojančioms korporacijoms valstybė laipsniškai perleistų daugelį jai sunkiai įveikiamų pareigų. Pati valstybė rūpintųsi daugiau bendraisiais reikalais, derintų, skatintų ir kontroliuotų korporacijų veikimą. Korporatyvinėje santvarkoje bendradarbiaujant luomams, susidarytų sąlygos geresniems socialiniams santykiams tarpti,  teisingiau  gėrybėms pasiskirstyti  ir kultūrinei pažangai skatinti. „Ji remtųsi didžiomis atskirų profesijų, o per jas – ir visos Tautos auklėjimo idėjomis, kompetentiškumo principu. Visa korporatyvinės tvarkos sistema, kildama iš apačios į viršų, baigtųsi atskirų profesijų Korporacijos rūmais, atstovaujančiais pilnoms profesijoms – darbdaviams, darbininkams bei techniniam personalui ir jų sudaryta Vyriausiąja korporacijų Taryba“, – rašoma  Deklaracijoje. Dar prieš okupacijas, Prezidentinėje Lietuvoje  vis daugiau inteligentų pritarė   A.Smetonos  dar  amžiaus pradžioje keltoms mintims, kad ideologinės politinės partijos (kaip krikščionių demokratų, socialdemokratų ir pan.) negali garantuoti   Tautai nei  vienybės, nei ilgalaikės nepriklausomos valstybės raidos garantijos; vadinamoji partinė demokratija tinka tik  trumpalaikiams ir paprastiems  uždaviniams spręsti, nes ir geriausiu atveju partijos išreiškia tik dalies Tautos, dalies valstybės žmonių interesus.  A.Smetonos prezidentinėje Lietuvoje net jo, Tautininkų partija, nebuvo valstybinė, o tik  patariamoji. Prezidentui A.Smetonai     demokratijos išraiška – visų krašto žmonių renkamos savivaldybių, apskričių ir miestų tarybos. Todėl jis prieštaravo  ir minėtos  „Organiškos valstybės“ Deklaracijos autorių siūlymui – korporaciniam  valdymui, nes korporacijos, esant demokratijai  pjautųsi dėl valdžios ne mažiau kaip ir partijos. Jo siūlymu svarbiausiu  rinkimų organizatoriumi ir rinkėju turėtų likti minėtos savivaldybės ir apskričių, miestų tarybos, o Seimo ir Prezidento – ypatingieji  tautos atstovai, išrinkti tų tarybų  (taip A. Smetona perrinktas  Prezidentu  1931 ir 1938 m., o Ketvirtasis Seimas išrinktas 1936 m.). Kadangi savivaldybės ir apskričių miestų tarybos atstovavo visų sluoksnių gyventojams, viltasi, kad ir jų išrinktieji geriau, negu partijos ar korporacijos, išreikš Tautos valią. Kaip tik to ir siekė Deklaracijos autoriai, rašę: „Valstybė turėtų būti reformuojama ir organizuojama taip, kad ji patenkintų visos lietuvių Tautos opiausius reikalus ir vyriausius siekimus, kad atitiktų mūsų Tautos prigimtį ir jos gyvenimo sąlygas, kad neįpratintų lietuvių Tautos būti tik iš viršaus diriguojama – valstybės nelaimių valandoje tai patarnautų josios priešams, – bet kad ji pačią Tautą, pačius mūsų krašto gyventojus darytų sąmoningesnius, aktingesnius, sumanesnius, sąžiningesnius, ne tik suprantančius, bet giliai jaučiančius nepriklausomos valstybės prasmę.“

        Deklaracijoje pažymėta, kad „laisvė iš esmės yra susijusi su teisingumu […]. Neigdami pagrindines kitų žmonių teises mes neigiame idealinį žmogaus vertingumą ir tuo pačiu neigiame patys save […]. Organiškoji valstybė į savo santvarkos pagrindus deda teisingumą […]. Valstybės vadovybė tiktai tada gali laiduoti savo piliečiams laisvę, ir tik tada ji pati gali būti autoritetinga, kai visuose savo darbuose vadovaujasi teisingumu […]. Be teisingumo valstybė, kaip jau šv. Augustinas yra aštriai pasakęs, tampa „plėšikų gauja“ […]“ Ir toliau nurodė, kad teisingumas įmanomas tik teisinėje valstybėje: „Teisinės valstybės veikimas yra saistomas ir apribojamas ne tik jėga, bet ir savo pačios išleistais ar pripažintais teisės nuostatais. Teisinė valstybė pirmoje eilėje pasireiškia teisiniu viešojo gyvenimo suorganizavimu ir savo veiksmų teisiniu pagrindimu.“

           Tautininkai savo programiniuose dokumentuose irgi kėlė  teisingumo  svarbą. Bet ypač jo stygius buvo  pabrėžiamas  socialinėje – ekonominėje srityje, skirstant gėrybes. Juk tik tvirta centralizuota valdžia gali teisingai jas paskirstyti. To trūkumas lėmė, kad po 1990 m. Kovo 11-osios Lietuvoje saujelė gudriųjų pasiglemžė vos ne visą iki tol sukurtą Lietuvos turtą ir ėmė išnaudoti visus, kas ne su jais. Jeigu valstybė negeba garantuoti teisingo  gėrybių paskirstymo, apginti savo piliečių, visos kalbos apie patriotiškumą praranda prasmę, o neteisingumas socialiniame-ekonominiame gyvenime yra ta jėga, kuri anksčiau ar vėliau  įveiks  ir galingiausią valdžią,  neteisingumų skleidėjus. Tačiau neretai, kaip sakyta, rinkimų demokratija  negarantuoja tikros demokratijos, o tuo labiau – teisingumo.

       Neteisingumo būta ir  prezidentinės Lietuvos metais. Tačiau žmonės tikėjo, kad reikia tik apie tai sužinoti „Smetonėlei“ ir visos problemos bus išspręstos. Apskritai, kaip tik prezidentinės Lietuvos metais lietuvis pasijuto Lietuviu, savos žemės šeimininku. Ir to, tos jo tautinės savimonės nepajėgė nuslopinti beveik 50 metų nuožmiausia okupacija, jos  teismai ir kalėjimai. Lietuvis kovojo ir laimėjo, ėmė kurti naują, Kovo 11-osios Lietuvą. Tačiau jei Vasario 16-osios Lietuvai reikėjo ginklu apginti savo teisę būti, turėti savo nepriklausomą valstybę, tai Kovo 11-osios –  nuo jėgų, besikėsinančių uždusinti tautiškumą, nuo plėšikiškojo kapitalo ir imperializmo,  dangstomo  „demokratijos“ ir „tolerancijos“, „vieningosios Europos“ ir panašiomis vėliavomis.

Lietuvių tremtinių palaikų sugrįžimas (Kėdainių aerodromas, 1989 07 28).

    Tautiškumo liepsnai įsiplieksti  turėtų padėti ir    2018 m. rudenį   Prezidento R. Pakso įsteigtas pilietinis judėjimas „Šaukiu aš tautą“. Jo manifeste skelbiama: „Valstybė – tai nepalaužiamas Tautos valios ir laisvės įsikūnijimas. Ji yra aukščiausia tautinės bendruomenės organizacija. Mes didžiuojamės karaliaus Mindaugo ir LDK istorija, tautos atgimimo sąjūdžių ir laisvės kovų patirtimi.Lietuvių tauta, patyrusi okupaciją ir protu nesuvokiamą svetimų režimų smurtą, išlaikė tikėjimą, viltį ir nenumaldomą troškimą sukurti modernią valstybę. Mūsų tauta iki šiol neša sunkią XX a. terororo ir genocido padarinių naštą, susidurdama su XXI a. iššūkiais. Plūstanti globalizacijos banga grasina nušluoti krikščioniškosios kultūros tradiciją, išplauti tautinį tapatumą ir politinį suverenumą (…). Valstybingumo netektis vėl tampa reali. Jau esame praradę neleistinai daug taip sunkiai iškovotos nepriklausomybės. Šiandien turime būti nepaprastai tvirti ir ryžtingi, kad Tauta galutinai neišsivaikščiotų, kad ji toliau nesižudytų, dar labiau nenuskurstų ir nepranyktų pasaulio platybėse, o sugrįžtų klestėti, kurti, svajoti. Kartu turime vėl iškelti tikslus, kurie būtų grindžiami Deklaracijos į „Organiškos valstybės kūrybą“ bei „Lietuvių chartos“ nuostatų politinės minties svarumu ir Sąjūdžio, kaip Lietuvą sutelkusio reiškinio siekiais, suformuluotais programinių nuostatų, principų ir mąstymo pavidalais, tačiau dauguma jų taip ir liko užmarštyje.      Mes kviečiame telktis į pilietinį judėjimą „Šaukiu aš tautą“, kurio tikslas – atkurti solidarią nacionalinę bendruomenę, kuri nepabūgtų stoti skersai kelio unikalių tautos vertybių naikintojams. Raginame suvienyti pajėgas tikrai nepriklausomos, demokratiniais pagrindais sutvarkytos, socialiai jautrios ir solidarios, teisingumu ir žmogiškumu grindžiamos  pažangios valstybės kūrybai.Kiekvieno susipratusio, tėvynei lojalaus lietuvio pareiga yra stiprinti Lietuvos politinį, ekonominį ir kultūrinį atsparumą, kelti tautos intelektualines galias (…). Kartu veikdami ir tardamiesi mes privalome sudaryti palankiausias sąlygas  kiekvienam žmogui tobulėti, kurti savo gerovę, deramai pasirūpinti šeima, siekti bendrumo pilnatvės, puoselėti kūrybiškumą, lavinti asmenybės įvairiapusiškumą ir verslumo gebėjimus bei talentus.      Esame tautos pašaukti. Tik išgirskime tą balsą savo širdyse“.

   Ir šiandieną neprarado aktualumo pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos žodžiai: „Kaip senovėje mūsų vaidilutės kurstė ir saugojo šventąją ugnį, kad ji neužgestų, taip mes turime dabar saugoti savo krašto laisvę, nuolat žadindami tautos sąmonę, kad ji neužmigtų. Sunku įskelti ugnį, kai ji išblėsta, sunku pažadinti tautą, kai ji apsnūsta.“

Brazilijoje – Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas

$
0
0

Prelato Edmundo Putrimo nuotraukos

Greta GUOGAITĖ, praktikantė Montevidėjaus lietuvių bendruomenėje, Gabija VYŠNIAUSKAITĖ, praktikantė San Paulo lietuvių bendruomenėje, www.voruta.lt

XXII Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas San Paule

Sausio 23-27 dienomis Brazilijoje vyko Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas, kuriame dalyvavo užsienio lietuviai iš Brazilijos, Urugvajaus, Vokietijos ir Kanados. Renginyje dalyvavo ir Brazilijos bei Urugvajaus lietuvių bendruomenių praktikantai, atvykę iš Lietuvos.

Sausio 23 d. Suvažiavimas prasidėjo atidarymo švente, kurios metu sveikinimo žodžius tarė Lietuvos Respublikos generalinė konsulė San Paule Laura Tupė, LVK delegatas užsienio lietuviams katalikams prelatas Edmundas Putrimas ir Brazilijos lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkė Laima Zizas.

Kitą rytą Suvažiavimo programa prasidėjo diskusija apie Lietuvos ir lietuvybės reikšmę dalyviams bei jų šeimoms, taip pat diskutuota apie jų įsitraukimą į savo miesto lietuvių bendruomenės veiklą. Po diskusijos vyko prelato E. Putrimo paskaita apie drąsą ir jos reikšmę saugant ir puoselėjant lietuviškas tradicijas, kalbą ir kultūrą. Suvažiavimo dalyviai taip pat vyko į ekskursiją San Paule, kurioje turėjo galimybę pamatyti Ibirapuera parką ir modernaus meno bei Afrikos kultūros muziejus, kurie padėjo susipažinti su Lietuvoje mažai žinoma kitų tautų migracijos istorija.

Penktadienį suvažiavimo dalyviai išvyko į užmiestyje esantį pastatų kompleksą “Lituanika”, kuris vadinamas lietuviška oaze Brazilijoje. Didžioji dalis “Lituanikos” namų priklauso lietuvių kilmės šeimoms, čia yra nedidelis vienuolynas ir koplyčia, seniau organizuotos skautų stovyklos. “Lituanikos” aplinka stengiamasi atkartoti lietuviškus kraštovaizdžius – čia, pušyne vyko sporto varžybos ir talentų vakaras, kurio metu dalyviai vieni kitus stebino išradingais pasirodymais: vaidinimais, sutartinėmis, lietuviškomis dainomis ir šokiais bei magijos šou.

Šeštadienis prasidėjo nuo braziliško medelio sodinimo ceremonijos. Kiekvienas dalyvis bėrė lietuvišką žemę, kurią užsienio lietuvių bendruomenėms Lietuvos šimtmečio proga atsiuntė projektas “Laisva žemė”. Po ceremonijos vyko prelato E. Putrimo atnasautos mišios, kurių pamokslo metu buvo atkreiptas dėmesys ir į ekologijos temą, glaudžiai susijusią su ryte pasodintu medžiu, skatinančiu prisiminti ekologines problemas, ypač aktualias Brazilijoje.

Dienos programa buvo tęsiama LR konsulės San Paule L. Tupės skaitoma paskaita apie protokolą ir renginių organizavimą bei LR garbės konsulo Carlos Levenstein paskaita apie lyderystę. Vakare praktikantai iš Lietuvos, atlIekantys praktiką San Paulo ir Montevidėjaus bendruomenėse, suorganizavo istorinį žaidimą apie knygnešius. Šia veikla buvo siekiama supažindinti dalyvius su svarbiu Lietuvos istorijos momentu, leidžiant patiems išbandyti knygnešio vaidmenį.

Suvažiavimo uždarymo šventėje įteikti apdovanojimai ir skirtos nominacijos dalyviams. Renginys buvo oficialiai uždarytas, tikintis vėl susitikti kitais metais Argentinoje vyksiančiame Suvažiavime arba kituose renginiuose, puoselėjančiuose lietuviškumą.

XXII Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimo organizatoriai ir dalyviai yra dėkingi Lietuvių Fondui Čikagoje už jų nuolatinę ir dosnią paramą.

 

Viewing all 176 articles
Browse latest View live