LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Šventas šlovingas tautos globėjau, giedama vienoje giesmėje apie Lietuvos šventąjį karalaitį. Apie jo garbę ir šventumą yra kalbėję teologai, poetai. Jį vaizdavo dailininkai savo paveiksluose. Jo gyvenimą aprašė mokslo vyrai istorijos knygose, „Amerikos balso“ radijo klausytojams (įrašo data neišliko) kalbėjo žurnalistas Povilas Labanauskas.

Kaip nurodo velionis istorikas Zenonas Ivinskis savo studijoje apie šv. Kazimierą, per paskutinius pusketvirto šimto metų jis suaugo su lietuvių tauta kaip retas kuris šventasis kitoje kurioje žemėje. Toliau istorikas primena, kad šventojo vardas nuskambėjo toli į svetimas šalis, pasiekė ligi Viduržemio jūros pakraščių. Savo veikale Z. Ivinskis, po Lietuvos ir Lenkijos, aprašo šv. Kazimiero kultą Palerme, Neapolyje, Florencijoje, Maltoje, Belgijoje ir Amerikoje. Pietų Amerikoje, Venesueloje, yra šv. Kazimiero (San Kasimyro) miestas, jo miestas yra ir Kanadoje, Kvebeko provincijoje.

Z. Ivinskis smulkiau pasakoja apie šv. Kazimiero kultą JAV. Suskaitę lietuvių katalikų pastatytąsias Amerikoje bažnyčias šv. Kazimiero garbei, rašo jis, rasime jų net dvigubai daugiau negu pačioje Lietuvoje. Ir pati pirmoji lietuvių aukomis Amerikoje statyta bažnyčia buvo Šv. Kazimiero Pensilvanijoje, Šenandoa mieste. Ją statyti ir parapiją prieš 100 metų organizuoti ėmėsi mišri lietuvių ir lenkų Šv. Kazimiero draugija. Vyskupijos kanceliarijoje bažnyčia buvo užrašyta lenkų vardu ir vėliau, kilus ginčui, lietuviai iš jos buvo išstumti. Šv. Kazimiero bažnyčia gan didinga, tebestovi ir šiandien Šenandoa mieste, toje pirmoje Amerikos lietuvių sostinėje.

O lietuviai pasistatė naują Šv. Jurgio bažnyčią, kurios bokštai dominuoja mieste. Istorikas Z. Ivinskis savo knygoje pažymi, kad lenkai Amerikoje turi apie 34 šv. Kazimiero bažnyčias. O lietuviai, po pirmosios Šenandoa mieste, paskui pasistatė dar apie 20 šv. Kazimiero bažnyčių ir koplyčių. Galėtume priminti, kad šv. Kazimiero mozaika yra ir Amerikos katalikų šventovėje Vašingtone, lietuvių koplyčioje ir lenkų koplyčioje.

Viena iš paskesnių šv. Kazimiero bažnyčių atsirado Broktono mieste, Masačusetso valstijoje. Šalia bažnyčių Amerikos lietuviai, telkdamiesi visuomeniniam bei kultūriniam darbui, skaitome istoriko Z. Ivinskio knygoje, arba rūpindamiesi savo socialine apdrauda, jungėsi po šv. Kazimiero vardu. Šv. Kazimierą savo globėju turi sena lietuvių katalikų jaunimo organizacija Amerikoje „Lietuvos vyčiai“, taip pat – skautai.

Steigiantis Amerikoje lietuviškiems vienuolynams, pati pirmoji lietuvaičių seserų kongregacija buvo įkurta šv. Kazimiero vardu 1907 metais, rašo Z. Ivinskis. Tais pačiais metais kongregacijos seserys pradėjo jaunuomenės švietimo darbą pirmoje Amerikos lietuvių parapijos mokykloje Pensilvanijoje. Šiuo metu jos vadovauja kelioms dešimtims tokių mokyklų ir Šv. Kazimiero akademijai Čikagoje nuo 1911 metų. Akademija dabar veikia naujose Marijos kongregacijos steigėjos vardo rūmuose, greta didžiulės Švento Kryžiaus ligoninės, kuriai irgi vadovauja seserys kazimierietės.

Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, savo centrą turi lietuvių marijonų Šv. Kazimiero provincija Amerikoje. Lietuvos pranciškonų šv. Kazimiero provincijos centras yra Kenebankporte, Meine. O atskiri vienuolyno namai – Brukline su šv. Kazimiero koplyčia nuo 1951 m. Grine – pats pirmasis provincijos centras Amerikoje nuo 1946 metų. [...]

Romoje yra Šv. Kazimiero lietuvių kolegija su to mūsų šventojo koplyčia. Tuo būdu, rašo istorikas Z. Ivinskis, šv. Kazimiero vardas, krikštijant ištartas Krokuvoje, o išgarsėjęs stebuklais Vilniuje po mirties, per tiek metų nuaidėjo per visą pasaulį, kur tik likimas nunešė lietuvį ar kur jo šventas gyvenimas pasidarė žinomas iš raštų ir pasakojimų.

Monika Petrulienė, LRT Televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt

Vilniuje pristatyta knyga apie išeivijos lietuvį Juozą Bačiūną. Prezidentas Valdas Adamkus sako, kad šis žmogus yra pavyzdys visai jaunajai kartai, kaip išsaugoti ir puoselėti lietuvybę.

Apie verslininką, mecenatą J. Bačiūną Lietuvoje žinoma nedaug. Jis priklausė senajai emigrantų kartai, iš Lietuvos išvykusiai XIX ir XX amžių sandūroje.

„Žmogus, kurio vaikystė buvo labai skurdi, ir kuris viską pasiekė savo jėgomis, savo darbu“, – sako knygos autorė Daiva Dapkutė.

Knygos autorė teigia, kad knygą apie J. Bačiūną rašė kaip biografiją, nes spalvingas šio žmogaus gyvenimas buvo labai įdomus. Mėgęs keliauti J. Bačiūnas rinkdavosi tas šalis, kuriose galėjo sutikti lietuvių. Jam buvo svarbu, kaip gyvena tautiečiai, gal jiems reikia pagalbos. Australijoje, Adelaidėje, ir šiandien veikia jo vardu pavadinta biblioteka.

„Gyveno, sakyčiau, dvigubą gyvenimą. Verslo srityje jis buvo „amerikonas“ tikra to žodžio prasme, o visą laisvalaikį, jeigu tokio buvo, jis buvo visa siela paskendęs lietuvybėje“, – teigia kadenciją baigęs Prezidentas V. Adamkus.

JAV Bačiūnas sukūrė sėkmingą verslą „ vasarviečių tinklą „Tabor farma“. Pasibaigus vasaros sezonui, verslininkas savo poilsiavietę atiduodavo lietuviams. Čia rinkosi „Santaros“ klubas, skautai, žmonės, kurie nepamiršo Lietuvos ir siekė jos nepriklausomybės.

„1954-aisiais metais, kada mūsų keliai susikirto, jis jau buvo tvirtas verslininkas, bet turbūt dar tvirtesnis lietuvis. Ir mane tai visuomet stebino. Kas galėjo žmogui išlaikyti tokį stiprų lietuvybės pajautimą“, – sako V. Adamkus.

J. Bačiūnas mirė 1969 m. V. Adamkaus teigimu, monografiją apie šį žmogų turėtų perskaityti jaunoji karta, nes J. Bačiūnas yra pavyzdys, kaip reikia saugoti lietuvybę ir kiek galima nuveikti savo tėvynei, būnant labai toli nuo jos.

 LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt, Wikimedia Commons nuotr.

Trys Amerikos karo laivyno hidroplanai su pilkais į banginius panašiais fiuzelažais ir geltonais lyg peteliškės sparnais 1919 metų gegužės 8 dieną iš Long Ailando aerodromo prie Niujorko pasikėlė transatlantiniam skrydžiui. Tai buvo retas ir pilnas pavojų užsimojimas. Atlantas turėjo būti perskristas su sustojimais, lėktuvams darant maždaug po 146 kilometrus per valandą. Taip pasakojimą apie pirmuosius skrydžius pradėjo „Amerikos balso“ žurnalistas Alfonsas Petrutis (kuriais metais parengtas įrašas, archyvuose neišliko).

Po 19 dienų, tai yra gegužės 27-ąją, Lisaboną, Portugalijos sostinę, pasiekė tik vienas NC-4 lėktuvas. Tai buvo didelis triumfas žygio ruošėjams ir vykdytojams. Aviacijos istorija atskleidė naują šviesų lapą.

Dabar restauruotas didžiulis NC-4 hidroplanas išstatytas publikai sostinėje Vašingtone, erdvioje pievoje, kuri driekiasi tarp Kapitolijaus rūmų ir Jurgio Vašingtono paminklo. Minint šią aviacijos sukaktį, pasidalinta įspūdžiais su tais, kurie vykdė aną transatlantinį skrydį.

Vadovaujamo lėktuvo NC-3 radistas, tada – jūrų leitenantas komenderis, dabar – kapitonas Robert Lavender pasakojo: „Lėktuvus galutinai patikrinus nustatyta, kad jie nėra pakankamai stambūs pasiimti užtektinai kuro skridimui be sustojimo per Atlantą. Todėl jie pirmiausia iš aerodromo Niujorke pasuko į Halifaksą Kanadoje ir ten praleido naktį. Iš ten jie pasinešė į Trepasio įlanką Niufaundlande, Azorų salas, Lisaboną ir pagaliau pasiekė Plimutą Anglijoje, iš kur 1620 metais išplaukė pirmi piligrimai, įsikūrę Amerikos žemėje Keip Kode.“

Vadovaujamu lėktuvu tarp kitų skrido leitenantas komenderis Richard Byrd, vėliau išgarsėjęs kaip poliarinis tyrinėtojas. Jis tada jau buvo išradęs navigacijai naują sekstantą, kuriuo, prieš pradedant skrydį, buvo aprūpinti visi NC lėktuvai.

Jau pats startas prasidėjo su bėdomis. NC-4 lėktuvo propeleris nukirto įgulos nario mechaniko ranką. Teko paskubomis surasti naują mechaniką. NC-4, pasikėlęs su kitais lėktuvais, vos pajėgė nuskristi iki Masačusetso krantų. Ten buvo priverstas nusileisti jūron. Pagaliau NC-4 vargais negalais pasikėlė ir Trepasio įlankoje pasivijo kitus du lėktuvus. Iš ten jie visi pradėjo tolesnį šuolį per Atlantą – 1 200 mylių oro kelią iki Azorų.

Kad lakūnai galėtų geriau orientuotis, skridimo take Atlante buvo išstatytas 21 karo laivas. Jie buvo pasiruošę suteikti ir pirmąją pagalbą. Ties Azorų salomis lėktuvus užklupo didžiulė audra. Kai NC-4 suko ratus apie Azorų salas, kiti du lėktuvai kovojo su vėju ir bangomis. NC-1, nutūpęs ant vandenyno, buvo daužomas bangų į šipulius. Jo įgulą išgriebė graikų laivas. NC-3 taip pat, sėdėdamas audringame vandenyne, plūduriavo negalėdamas pasikelti. NC-3 po dešimties valandų kovos su gamtos stichija buvo įneštas į saugią įlanką.

Tolesniam žygiui pasikėlė tik vienas NC-4 su šešiais vyrais. Gegužės 27-ąją jis laimingai pasiekė Lisabonos uostą Portugalijoje. Hidroplano vadovas leitenantas komenderis Albert Read džiaugsmingai telegrafavo: „Mes saugiai perskridome Atlantą. Uždavinys atliktas.“ Po to NC-4 iš Lisabonos patraukė Anglijos link. Gegužės 31-ąją jis pasiekė Plimutą – paskutinį skrydžio etapą. Čia, suprantama, visi skrydžio dalyviai buvo sutikti kaip herojai.

Rašydamas apie aną istorinį Atlanto skrydį NC-4 vadovas (tada – komenderis) Albert Ryd prieš 50 metų sakė: „Dabartiniame naujų ir nuostabių išradimų amžiuje bet kas, kuris griežtai teigia, kad mes niekada negalėsime pasikelti 20 kilometrų aukštumon, niekada nepajėgsime skristi 800 kilometrų per valandą greičiu arba niekada nebūsime pajėgūs nuskristi Europon iš ryto ir iš jos sugrįžti atgal popiet, yra narsuolis. Tas jo „drąsumas“ primena tuos senų laikų dvejotojus, kurie teigė, kad geležiniai arba plieno laivai negalės jūroje išsilaikyti.“

Dar prieš savo mirtį 1967 metais jau admirolas Albert Ryd turėjo progos įsitikinti, kad beveik visi jo spėjimai buvo tapę realybe. Pirmasis amerikiečių hidroplanų per Atlantą skrydis paskatino daug drąsuolių naujiems žygiams per Atlantą ir aplink pasaulį.

1927 metais Charles Lindbergh atliko naują istorinį žygį. Vienviečiu lėktuvu be sustojimo jis pirmas perskrido Atlantą. Aviacijos istorijon pateko ir lietuviai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas – 1933 metais dviviečiu lėktuvu perskrido be sustojimo Atlantą. Jų lėktuvas „Lituanica“ nukrito ir sudužo Soldine, Vokietijoje, jiedviem artėjant prie Lietuvos. Kiek vėliau iš Amerikos Anglijon vienviečiu lėktuvu „Lituanica-2“ nuskrido leitenantas Feliksas Vaitkus.

Balandžio 18 d. Los Andželo šv. Kazimiero lituanistinė mokykla, viena seniausių lituanistinių mokyklų užsienyje, švenčia 65-erių metų sukaktį. Ta proga vadovus, mokytojus, vaikus ir tėvus pasveikino švietimo ir mokslo ministras prof. Dainius Pavalkis, ilgiausiai dirbantiems mokytojams per LR generalinį konsulatą Niujorke bus perduoti Švietimo ir  mokslo ministerijos padėkos ir medaliai.

„Gerbiami mokytojai, geranoriškai dalijatės su vaikais savo kūrybinėmis galiomis, talentu, laiku, perduodate meilę gimtajai kalbai, pagarbą Lietuvos istorijai ir kultūrai. Nuoširdus ačiū už Jūsų pasiaukojimą ir atsidavimą! Džiugina Jūsų mokinių ir tėvų atkaklumas, kruopštumas, entuziazmas, ištikimybė lietuviškai kalbai, papročiams, lietuviškai savimonei. Tegul ateinantys metai bus kupini naujų kūrybiškų idėjų, dar labiau sustiprins Jūsų tikėjimą savo jėgomis, pasiryžimą dirbti dėl kilnaus tikslo – lietuviškos savasties išsaugojimo Amerikoje“, – sakoma ministro sveikinime.

Už ilgametį ir nuoširdų jaunosios kartos auklėjimą tautiškumo dvasia, meilės Lietuvai ir lietuvių kalbai skiepijimą apdovanoti šie Šv. Kazimiero lituanistinės mokyklos Los Andžele mokytojai: direktorė Marytė Sandavičiūtė-Newsom, mokytoja Danguolė Razutytė-Varnienė, mokytoja Jūratė Pažėraitė-Venckienė, mokytoja Dalilė Polikaitienė.

Tai bene vienintelė pasaulyje lituanistinė mokykla, turinti visas 12 klasių. Tik įsteigtoje Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje buvo 25 mokiniai, šiuo metu čia susirenka 140 mokinių. Į mokyklą suvažiuoja vaikai iš tolimiausių Los Andželo apylinkių. Per 65 gyvavimo metus mokykloje dirbo daugiau nei 200 mokytojų ir mokėsi daugiau nei 1200 mokinių. Mokyklą išlaiko tėvai, Lietuvių fondas, Švietimo taryba, įvairios organizacijos ir pavieniai asmenys. Šv. Kazimiero lituanistinė mokykla dirba 32 šeštadienius per metus pagal JAV LB  Švietimo tarybos patvirtintą programą. Mokykloje mokoma ne tik lietuvių kalbos, bet ir Lietuvos istorijos, vyksta religinis auklėjimas, Lietuvos valstybinių ir tautinių švenčių minėjimai, konkursai, labdaringa veikla ir kt.

Švietimo ir mokslo ministerijos

Komunikacijos skyrius

 LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Keliauti automobiliu per Pietų Ameriką į Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą Buenos Airėse Argentinoje niekas nepaskatino – tiesiog buvo nuspręsta, kad taip įdomiau, 1976 m. „Amerikos balso“ žurnalistui Romui Sakadolskiui sakė Aras Mažeikis.

Anot jo, nors visi manė, kad draugų kompanija išsikraustė iš proto, kelionė buvo nepamirštama ir gerai suplanuota – į Buenos Aires atvykti jie vėlavo tik dvi dienas.

– Kad nuvažiuotum į šį kongresą, pats ir Tavo kolegos turėjote atlikti nepaprastai ilgą kelionę automobiliu per Pietų Ameriką, skersai ir išilgai. Kas paskatino imtis tokio žygio? Kodėl ne lėktuvais?

– Niekas nepaskatino. Mes susigalvojome, kad būtų daug įdomiau važiuoti mašina. Visi sakė, kad mes iš proto išsikraustėme, bet mes užsispyrėme, galvojome, kad bus daug įdomiau ir daug pigiau.  Taip ir buvo. Buvo pora klubų ir kitų organizacijų, kurios mums padėjo, paaiškino, dokumentus sutvarkė.

– Kiek jūsų keliavo?

– Mes keliavome keturiese. Du broliai, sesuo ir viena draugė iš JAV, bet ji jau metus gyvena Venesueloje.

– Galėtum papasakoti vieną kitą įspūdį, kuris tikrai liks neišdildomas?

– Tikrai niekas neišbrauks 4 tūkst. kilometrų dykuma per Čilę. Buvo smėlio audros, kokia 80 km/h greičiu pūsdavo. Mes su uždarytais langais keliaujame, o tas smėlis mums kaip vanduo ant viršaus krinta ir krinta.

– Su kokiais sunkumais susiduriama tokią kelionę planuojant? Ko reikia tikėtis, bijoti, saugotis?

– Svarbiausia, reikia tikėtis, kad bus gera mašina ir geras kelias. Reikia benzino, nes kartais atstumai gana ilgi, reikia turėti atsargų. Dėl valgio, dėl miegojimo nėra problemų ir jokios bėdos.

– Jūs pervažiavote ne tik civilizuotas vietas, bet ir tokias vietas, kurias galima vadinti laukinėmis. Ar nesusidūrėte su problemomis?

– Pietų amerikiečiai yra labai malonūs žmonės. Gali tau valgyti pasiūlyti veltui, duoti kur išsimaudyti ir kur apsistoti, kur pernakvoti.

– Gali papasakoti tikslų maršrutą: kur pradėjote, per kur keliavote?

– Pradėjome Venesuelos sostinėje Karakase, tada keliavome į Kolumbiją, Bogotą. Iš Kolumbijos važiavome į Ekvadorą. Ekvadoras yra nepaprastai gražus miestas, labai geras klimatas. Paskui keliavome į Peru. Iš Peru važiavome į Čilę, iš čia – iki Santjago. Iš Santjago pervažiavome Andų kalnus, į Argentiną, ten užsikėlėme daugiau negu 4 tūkst. metrų, buvo sniego. Ten reikėjo pervažiuoti vieną 3,5 kilometrų traukinių tunelį. Tai vienintelis būdas pervažiuoti.

– Ir nėra baimės, kad traukinys iš kitos pusės gali atvažiuoti?

– Didelė baimė. Bet sutvarko: pirma iš vienos pusės leidžia važiuoti, paskui su radiju susikalba ir leidžia iš kitos pusės važiuoti. Paskui nuvažiavome iki Buenos Airių, ten buvo stovykla. Galima paminėti, kad pavėlavome dvi dienas, bet buvo pranešta.

– Eina tokie gandai, kad, girdi, Aras Mažeika ir kompanija žada ateinančią vasarą automobiliu keliauti į Šiaurės Ameriką, į tautinių šokių šventę. Pasakyk, ar tie gandai pagrįsti?

– Nežinau. Kai pakilo gandai, kad mes keliausime į Pietų Ameriką, niekas netikėjo. Dabar, kai jau atkeliavome, būtų labai įdomu nukeliauti į Šiaurės Ameriką, nes ten visai kitokios sąlygos.

– Ar gailitės tokią kelionę padarę?

– Ne, niekados, nes visados per kelionę naujų dalykų susirasi ir visados kelionė bus įdomi.

Nemira Pumprickaitė, LRT Televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt, USGC „Vigilant“, Wikimedia Commons nuotr.

Simas Kudirka aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje buvo tapęs laisvės simboliu, išreiškiančiu visos tautos viltį išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos priespaudos.

Jūreivis radistas, pats jaunystėje KGB verbuotas, bet nesėkmingai. Dėl pokariu partizanavusio dėdės patyręs ir tardymus. 1970 metais jis iš sovietinio refrižeratoriaus „Sovietskaja Litva“ peršoko į Jungtinių Valstijų pakrantės laivą „Vigilant“.

Bet džiaugtis buvo anksti, susidėjus kelioms aplinkybėms, kurios S. Kudirkai buvo labai nepalankios, jis buvo grąžintas sovietams jau po kelių valandų. Dar daugiau – visiems to įvykio liudininkams amerikiečiams buvo uždrausta apie tai pasakoti.

Bet pasaulis juk ne be padorių žmonių. Kai iškilo į viešumą visa istorija, apie tai pranešinėjo radijo stotys, laikraščiai, Jungtinių Valstijų miestuose vyko demonstracijos, įsikišo Kongresas, Jungtinių Tautų įgaliotinis pabėgėlių klausimais, tuometinis Prezidentas Richardas Nixonas paliepė atlikti tyrimą, o pasaulio lietuviai atakavo sovietus ne vien Amerikoje.

Pats S. Kudirka sudaužytas, išmuštais dantimis su antrankiais pargabentas į Lietuvą, tiesiai į KGB rankas. Nuteistas dešimčiai metų, bet po beveik ketverių buvo paleistas, o po dviejų mėnesių su mama, žmona ir vaikais išvyko į Jungtines Valstijas.

Praleidęs ten 30 metų, palikęs vaikus ten, jis su žmona Genute 2007 metais grįžo į Lietuvą. „Savaitės“ pokalbis su S. Kudirka, kuris gyvena Vilkaviškio rajone Pilviškiuose ir prieš dvi savaites atšventė savo 85-metį, o prieš porą mėnesių palaidojo savo žmoną Genutę, prasidėjo nuo klausimo, kodėl vis dėlto nusprendė sugrįžti?

– Ogi todėl, kad nusenusius arklius, kurie nedirba, nušauna.

– Tai buvo buvo stichinis sprendimas ar jūs žinojote, kad jūs anksčiau ar vėliau tą padarysite?

– 1949 metais aš būčiau stačia galva į bet kokį prikištą žiurkių maišą, kad tik išvengčiau Raudonosios armijos, nes tai mano mirtinas priešas. Ir čia, kas atsitinka? 1949 metais aš baigęs progimnazijos 4 klases… mane verbavo, aš turėjau eiti „išpažinties“. Kas šeštadienį aš turiu eiti „išpažinties“. Aš turiu išdavinėti savo kaimyną, aš turiu išdavinėti savo draugus. Aš to negalėjau daryti.

Tie 1949-ieji neliko be pėdsakų. Biografija buvo sugadinta, negana to, kad dėdė partizanas, tai dar ir skųsti savo aplinkos žmones atsisakė, mama gimusi Amerikoje, kuri sovietams buvo blogio pradžia ir pabaiga, todėl tapęs jūreiviu, Simas Kudirka buvo laikomas nepatikimu žmogumi.

– Tik butą gavę buvom 1970 metais. Laukėm… 18 metų be kelių dienų pralaukėme vien tik buto. Gavome butą – aš atsisakau eiti į jūrą. Kodėl atsisakau? Man nedavė paso..

– Ir jūs negalėjote išlipti iš laivų?

– Aš negalėjau niekur išlipti iš laivo. Laivas eina į Kylio uostą Vokietijoje, mane už čiuprinos – ir į kitą laivą. Laivas grįžta iš jūros – mane vėl Kolia Jefimovas pasiima. Man viskas tas nusibodo. Jie taip pat žino, kad mano mamytė gimusi JAV, Amerikoje. O aš net negalvojau, kad tas yra labai svarbu. Pasirodo, yra šėtono ženklas, kai tu gimęs esi ten. Ir tas ženklas mane persekioja, o „stukalinti“ – „nestukalinau“.

1970-ųjų lapkričio 23-ioji. Diena, apvertusi S. Kurdirkos gyvenimą aukštyn kojomis. Ryte pakirdęs iš miego, jis išgirsta triukšmą ir mato, kad jau visai šalia puškuoja amerikiečių laivas ir netrukus švartuosis prie „Sovietskaja Litva“.

– Ir amerikonų jūrininkai, „hello, ruskees!“. O „ruskees“ ištikimi tarybinei liaudžiai, jie patriotai. Velniam reikia atsakyti į sveikinimą – tylim. Tie galvoja – negirdi: „hello, ruskees!“. Ruskees stovi, tyli. Ištikimybė partijai ir vyriausybei. Gėda, na, velnias… nors truputį (atsakykit). Laivai jau visai arti, amerikonai mums mosuoja, jau prisirišam laivus. Aš išėjęs irgi žiūriu. Susirinkę masė žmonių, ten koks 140 ar daugiau pas mus ant borto. Tas laivas „Sovietskaja Litva“ didelis, laivai prisiriša. Ir amerikonai mus atakuoja. Kuo? Ne torpedom ir ne bombom, o „Marlboro“, cigaretėm „Salem“. Aš tokių net nematęs, o čia gaudo kaip žuvį, į kišeniuką. Čia paėję į šalį jau užsitraukia, dūmas eina, viskas gerai. Biznis yra biznis. Pasibaigia amerikonams dovanos, išseko.

S. Kudirka, videofact.com nuotr.

Kadangi išseko dovanos, vienas amerikoniukas, mano nelaimei, o galbūt, iš šiandienos žiūrint, laimei, išsineša poką žurnalų. Tas amerikiečių jūreivis ima žiupsnelį žurnalų – ir švyst. Antrą žiupsnį numeta. Viena kita kopija nupuola į vandenį, jis – trečią. Ir viskas, ir tuščia. O vienas ruselis čiupt ir tuojau į užantį, ir mergaitė kažkokia pasigriebė žurnalų… ką sako mūsų žampolitas Gružauskas? „Tie du į jūrą neišeis“.

Kažkur pasąmonėje buvo jau užslėpta: tie šaudymai, tie daužymai, tie partizanų mėtymai, šnipinėjimas, atsisakai eiti į jūrą – tau atims butą. Viskas manyje sprogo. Ir tada: šitoje, užnuodytoje, prakeiktoje sistemoje, trauk jį perkūnai, aš joje daugiau nesmirsiu. Aš tam amerikonų jūreiviui va šitaip [moja]. Tas budintis amerikonų karininkas man irgi va šitaip [irgi moja]. Kontaktas kaip ir yra. Aš sakau, „no russian“ [rodydamas į save]. Jis žiūri: pamišęs ar ką, ką jis čia švebelduoja? Tada sakau, „gestapo“ [rodo aplink save]. Jis žiūri į mane išpūtęs akis. Aš sakau, „aš pas jus“ [ženklu rodo, kad nori peršokti į jų laivą]. Greitai lapą popieriaus ir ten parašau ant mažiuko lapuko „brangus drauge, aš peršoksiu pas jus, jeigu tai įmanoma, duokit man signalą“. Pasivagiu vieną pakiuką cigarečių, prasiplėšiu, tą savo skelbimą įdėjau į vidų, užlenkiu, nueinu prie amerikiečio, jis mane pamato ir aš jam permetu. Jis nepagauna, nukrenta ant žemės, jis pakelia… Vyras protingas mato, kad ten kažkas įkišta. Gerai, jis mosteli ir nueina. O aš sau vaikštinėju ant denio. Jis paskaitė, išėjo ir [linkteli galvą]. Kaip jūs supratot?

– Pirmyn!

– Pirmyn, sutinka! Aš irgi taip ir supratau. Va, brolyti, amerikiečius nukėlė – gatava, atėjo mano valanda. Tai dabar žybt per „Sovietskaja Litva“ bortą: stoviu ant borto, šoku… užsigriebiau! Rikšt, į vidų. Viskas tvarkoje, širdis tun, tun, tun… Jėzus Marija, Jėzus Marija… negalvoju nieko, negalvoju nei apie Genelę, nei apie mamytę, nei apie vaikus, niekas man neegzistuoja. Viskas. Aš išėjau iš prakeiktos, nuodais užnuodytos teritorijos. Viskas, daugiau jūs, rupūžės, manęs nematysite.

Eina laikas. Mane perveda į apačią ir uždaro, kur? Nagi, į tualetą. Nes kur mane gali kišti? Į kabinetą kokį? Aš visas galbūt blakių turiu, utėlių, velnias ten žino, aš visko galiu turėti, nes iš blakyno atėjau. Aš laukiu, kada plauksime, o mes stovime. Vyksta komunikacijos. Dabar man pasako trumpai aiškiai, „žinai, ką, įsakymas toks, kad tu turi palikti laivą“. Kapitono kaklaryšis atsegtas, visas suvargęs, šlapias. Sakau, „kaip? juk čia freedom, liberty, o ten jail, kaip…? „Nieko negalime padaryti, tu turi grįžti“. Aš jau „prie ašarų“ sakau, kad man bus galas, gulagas. Gulagas ne gulagas, o turi palikti. Apsikabiname, jam ašaros, aš matau, kad tai ne falšas, man irgi ašaros rieda iš akių. Išeinu, o ten spindi kaip šėtono… Jie manęs laukia. Gero netikėk. Vienas laiko antklodę, kitas laiko virvių mazgą, kitas rankoje turi kažką baltą. Stovi amerikiečių jūrininkas. Sakau „knife, knife, charakiri“. Jis papurto galvą. Sakau, „pistol, pistol“. Būčiau persišovęs čia pat. Nėra nei peilio, nieko. Rupūže, ką daryti? Einu pas juos, nusileidžiu žemyn. Jie mane čiupt, ant burnos skudurą primirkytą srėbalo kažkokio ir pradeda [rodo kaip muša].

– Jie jus muša?

– O ką daro, myli, bučiuoja?

– O ką amerikonai veikia?

– Amerikonai nesikiša. Mane pargriauna. Dabar aš negaliu pasakyti, bet aš gulėjau, iš visų jėgų įsikabinęs į durų staktą laikiausi. Man pirštai atsikabino, nes pailsau. Ruseliai mane: ateik šen, pasistato man vėl tą su “Chanel” prie nosies ir vėl man ciku ciku ciku [muša]. „Surišk jį“. Aš jų nusikratau ir tada žybt – nežinau, kaip aš atsidūriau ant pagrindinio „Vigilant“ denio. Neatsimenu, blockout. Jie bėga prie manęs, aš matau. Aš peršoku per relingą. Ar jūs skaitėte Džeką Londoną?

– Taip skaičiau.

– Atsimenate, kaip jisai neria į vandenį, ir kaip jisai iriasi gilyn, gilyn, gilyn…

– Martinas Idenas?

– Taip, Martinas Idenas. Galvoju, dieve mano, viskas. Galvoju, nersiu gilyn, kad nesuveiktų savisaugos vožtuvai, dar užsimanysiu išnerti, todėl reikia labai giliai įnerti, kad prarasčiau sąmonę, ir tada viskas tvarkoje. Amerikietis uždeda savo ranką man. Čia aš susimėčiau. Viltis, kvaila viltis.

– Jūs patikėjote, kad jie jus paliks laive?

– Aš pagalvojau, nes aš norėjau išsigelbėti, nes aš nenorėjau kaip Martinas Idenas nueiti, iš kur negrįžta. Aš patikėjau ta viltimi. Ir čia ruseliai pribėga, ir čia mano viltis baigėsi. Mane įsitempia į vidų. Mane velka, aš gaunu„ man spardo rankas, man viską daro. Amerikiečiai mato visą šitą spektaklį. Atsitempia mane į viršų prie valties, iš laivo pusės atmeta virvę, nes jie nori mane įsitempti – ant gerklės užrišo. Amerikonai pamatė, kad čia jau, rūpuže, kvepia truputį nachališkai. Amerikietis sustabdė. Mane išgelbėjo. Čia sujudimas, amerikiečių, matyt, bijo. Paliko mane amerikiečiams. Tie mato, kad mane nori užsitempti su virve, tai gali ir išmesti, tai kapitonas duoda komandą į mašinų skyrių, užveda variklį, trūksta visi lynai, trūksta antenos, nes strėlė yra mūsų pusėje, „Vigilant“ pusėje, lūžta antenos, krinta viskas žemyn.

Rusėkai prideda į kelnes, nes „Sovietskaja Litva“ tolsta, laivas plaukia. Kapitonas vis dėlto leidžia su manimi daryti, ką nori. Gavę leidimą, mane visi greitai apipuola ir aš vėl gaunu į kaulus. Įsitempia mane į tokią kabiną, kur visokios pakulos, ten parverčia ir susuka į tą, kaip sakiau, antklodę. Paskui kaip Havanos cigarą apvysto ir aš guliu ir drebu. Kliopą į burną, o čia jau yra ir truputį kraujo. Ir laukia nurodymo, kad „Vigilant“ priplauktų arčiau „Sovietskajos“, nes tolokai nuplaukė, ir tada amerikonai nuleidžia valtelę. Į tą valtelę nuleidžia bėglį, tėvynės išdaviką. Mane paguldo ir ant manęs užsisėda ant nugaros, dėl to aš turiu dabar problemų, kitas užsisėda ant galvos. Ir man po truputį tyk tyk [rodo, kad muša į galvą] duoda žinoti, kad tu čia tėviškėje esi.

Sutalžytas S. Kudirka uždaromas į improvizuotą kalėjimą, jam uždedami antrankiai. Kaip jis dabar juokiasi, net ir tų sovietai nemokėjo pasigaminti – jo rankos buvo surankintos antrankiais su užrašu „Made in England“. Pastatyti du sargybiniai. Kai po kokių trijų savaičių jis pasiekė Lietuvą, veido tinimas buvo atslūgęs, mėlynės išnykusios, nors mušimo žymių dar vis buvo matyti. Tada jis, kaip sako, galvojo, kaip išgyventi, kaip išsisukti. Jis nežinojo, kad tuo metu jo likimo scenarijus buvo rašomas ne KGB ir ne Lietuvoje, o ten, kur jo nepanoro priimti – Jungtinėse Valstijose.

„Amerikiečiams buvo įsakyta nė mur mur. Ir civiliams, ir kariškiams. Apie incidentą nė vienas neišsišnekate, nei šeimoj, nei karčiamoj, nei gatvėj. Bet buvo vienas Robertas Briezij. Iš tų žvejų tarpo. Jis buvo laivo savininkas, jau įsikūręs vyras neblogai. Ir jis matė visą tą spektaklį. Ir kadangi jis pats su šeima vos vos išsigelbėjo nuo raudonojo Ilja Erenburgo kerštu pritvindyto maro, jis žinojo, ką tai reiškia, jis nepaklausė kapitono nurodymo. Kas atsitiko? Po mūsų vėliava, kuri yra laisvės vėliava, po mūsų statula, prancūzų padovanota, ką mes padarėm? Mes išspyrėm „runkelį“, rupūže, nedavę jam net išsižioti. Sprogimas! Tas laikraštis papuola pas Richardą Nixoną. R.Nixonas perskaito ir sako, „čia kas?“ Ir tada, brolyti, prasideda demonstracijos, tada viskas prasideda. Aš to nieko nežinau. Aš mezgu savo – kaip išgelbėti savo likusį kudašių, jeigu mane ims mušti“, – pasakoja S. Kudirka.

Nežinojo jis, kad praėjus porai savaičių po incidento, kai jis dar tik buvo plukdomas į Klaipėdą, „The New York Times“ parašė apie trijų JAV pakrančių apsaugos pareigūnų, įsakiusių grąžinti S. Kudirką į Sovietų Sąjungos laivą, atleidimą iš pareigų.

Iš laivo namo S. Kudirkos, žinoma, niekas nevežė. Jis apskritai namų nematys dar ketverius metus, o pirma sustojimo vieta buvo Klaipėdos KGB skyrius.

„Visi: „na, tai ką? pabuvai pas amerikonus?“ Na, pabuvau. Tyliu kaip Jėzus Kristus, o ką aš sakysiu? Nieko nedarė, nemušė. Aš galvojau, gausiu, rupūže, bliausiu, kaip pasiutęs. Nieko, visai. Na, čia dabar? O tai tau pyragaičiai kokie. Dabar į mašiną, po poros valandų ar po trijų pro Šiaulius ar kažkur į Vilnių. Vakare mes jau Vilniuje. Atsidaro inkubatorius, KGB rūmai ir įeinam į rūmus“, – pasakoja S. Kudirka.

Rūmuose nelaukė teisingasis karalius.Užteko pusmečio, kad S. Kudirka būtų nuteistas dešimčiai metų sunkaus darbo ypatingojo režimo stovykloje su turto konfiskavimu ir ištremtas į Mordovijos lagerius. Tačiau po didelio spaudimo JAV lietuvių organizacijų, senatorių ir Kongreso narių pastangomis bei asmeniškai įsikišus Valstybės sekretoriui Henry Kissingeriui, taip pat ir todėl, kad S. Kudirkos mamos vaikystės draugė surado Amerikoje bažnyčioje dokumentus, įrodančius, kad mama gimusi Amerikoje, o tai reiškia, kad ji yra šios šalies pilietė, jūreivis S. Kudirka, nepraleidęs kalėjimuose ketverių metų, buvo paleistas. O dar po dviejų mėnesių su ta pačia mama, žmona ir vaikais išvyko į Jungtines Valstijas.Ten palaikė ryšius su lietuvių išeivių organizacijomis, aktyviai dalyvavo prieš Sovietų Sąjungos politiką nukreiptoje veikloje.

„Nieko nėra neįmanomo. Aš buvau palaidotas, tačiau visa šeima šiandien Amerikoje. Ir Balys Gajauskas tarytum palaidotas ir tautos tarytum jau palaidotos. Bet dirbkime. Mes laimėsim, nes pats Kūrėjas yra mums pripažinęs teisę gimti be pančių. Mes turime teisę ir mirti be be pančių, ir gyventi be pančių. Tad daugiau tyro draugiškumo.Tegu nebūna mūsų tarpe nė vieno generolo ir nė vieno šlavėjo. Būkime visi kareiviais“, – 1978 m. per „Margučio“ radiją kalbėjo S. Kudirka.

Apie jūreivį S. Kudirką parašyta daug straipsnių, kelios knygos, sukurti filmai. 2008 metais Prezidento Valdo Adamkaus dekretu jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

 LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Šveicarijos lietuvių bendruomenė nėra didelė, bet aktyvesni nariai daro viską, kad išsaugotų lietuviškumą ir kad turėtume bent vieną kitą jauną žmogų, kuris tęstų vyresniosios kartos darbą, „Amerikos balso“ radijui sakė Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos narys daktaras Albertas Gerutis.

Be to, pabrėžė jis, lietuvius palankiai vertina ir Šveicarijos spauda bei radijas: „Jei surandi kokią progą, kai gali apie Lietuvą ir pakalbėti, ir parašyti, jie dažniausiai įdeda tuos mūsų reikalus nekraipydami – jau mes savo teises galime apginti.“

Kada įrašytas šis pokalbis,  archyvuose neišliko.

– Daktare, ką galite papasakoti apie Šveicarijos lietuvius?

– Šveicarijoje mes turime 60–70 lietuvių. Kai pasibaigė karas, paskutinėmis karo dienomis buvo atbėgę per 200 lietuvių. Vienai grupei vadovavo tėvas Borevičius, su kuriuo turėjau malonumą susitikti vakar per paskaitą Čikagoje.

– Tai dabartinis Jaunimo centro direktorius?

– Taigi. Man buvo labai malonu. Su juo specialiai nesusirašinėjau, bet žinojau, kad jis yra lietuviškųjų namų direktorius. Be civilių lietuvių, dar yra kelios dešimtys seserų lietuvaičių. Jos prieš karą buvo atsiųstos mūsų vienuolynų į Šveicariją trumpai pasimokyti, apsišviesti ir, užklupus karui, pasiliko Šveicarijoje. Dauguma jų yra išsimokusios ligoninėse slaugėmis, laborantėmis ir t. t. Jei dabar pateksi į kokią ligoninę, ypač išlaikomą katalikiškos organizacijos, beveik visur sutiksi lietuvaitę.

– Kokioms vienuolijoms toms mūsų seserys priklauso?

– Jos daugiausia kazimierietės. Kai prieš 13 metų buvau operuojamas ir patekau į Berno ligoninę „Victoria“, išlaikomą katalikų organizacijos, ten buvo net trys lietuvaitės: viena operacinėje salėje, kita – bendrojo slaugymo, trečia buvo Lietuvos lenkaitė. Ji lietuviškai nemokėjo, bet sakė, kad kilusi iš Lietuvos. Kai mane po operacijos dar apsiblaususį vežė, išgirdau kažkokį balsą lietuviškai sakantį „tik giliai kvėpuokit, tik giliai kvėpuokit“. Aš pakėliau akis į viršų, o ant manęs užsikvempusi seselė su balta skarele, ir galvoju – ar aš jau danguj esu, danguj lietuviškai kalba? Paskui ji mane dažnai ir lankydavo, kol buvau toje ligoninėje.

O dauguma civilių jau emigravo. Tuoj po karo Šveicarijoje darbų ne tiek jau daug buvo, todėl šveicarai ieškojo priemonių, nes pabėgėlių buvo labai daug – iš Rusijos, iš kitų sovietų kraštų, paskui – iš vokiečių užimtų kraštų. Todėl jie daugiausia emigravo į Šiaurės Ameriką, Australiją, Naująją Zelandiją, Pietų Amerikos kraštus, ir dabar liko, kaip sakiau, 60–70 žmonių. Jie išsisklaidė, didžiausia grupė yra Ciuriche. Ten yra ir lietuvių bendruomenės valdyba, jos pirmininkas yra ponas Gegeckas, o jo sūnus dabar studentauja. Deja, mes jaunimo neturime, ir aš tą jaunąjį Gegeckiuką vadinu mūsų jaunimu. O šiaip kitos šeimos yra maišytos ir jų vaikai lietuviškai, deja, nebemoka. Tą jaunąjį Gegecką labai globojame, net vieną kartą jauną vyrą išrinkome bendruomenės pirmininku, kad jis įsitrauktų į darbą, ir sudėjome jam lėšų. Kai buvo jaunimo kongresas, jis buvo atvažiavęs ir liko sužavėtas. Mes darome viską, kad sutvirtintume jo lietuviškumą ir kad turėtume bent jau vieną kitą jauną žmogų, kuris tęstų mūsų, vyresniosios kartos, darbą.

– Labai puikus darbas.

– O dauguma yra gerai įsitaisę. Turime gydytojų, veterinarų, kitų profesijų. Turime net du lietuvius profesorius. Turime Gabrielių Stanulį, kuris yra menininkas. Be Lietuvos meno mokyklų, jis yra baigęs Ženevos meno mokyklą ir dabar ten profesoriauja. Jis yra skulptorius, bet paskutiniu laiku perėjo į tapybą. Pradžioje gal mažiau turėjo pasiekimų, bet paskutiniais metais yra užsidirbęs labai gerą vardą. Jis man siunčia šveicarų spaudoje dedamas recenzijas, kurios tikrai labai pozityvios. Be to, dar yra dailininkų lietuvių. Taip pat yra daktaras Juraitis, jis – didžiosios kunigų seminarijos, į kurią siunčia labiau išsilavinusius kunigus ir klierikus, profesorius.

Be to, tame pačiame kantone, Brigo mieste, gyvena vienas rašytojas. Jis yra vokietis, bet ilgai gyvenęs Estijoje, o dabar tapęs Šveicarijos piliečiu, net turi gavęs garbės daktaratą Freiburgo universitete, yra išrinktas Brigo miesto garbės nariu, už literatūrinius veikalus yra gavęs kelias pačių šveicarų premijas. Jis – didelis Pabaltijo valstybių draugas ir mūsų reikalus gina. Keliuose jo veikaluose svarbiausi veikiantieji asmenys yra lietuviai. Kaip sakiau, jis mūsų draugas, kai reikia per radiją pakalbėti. Mums patiems, lietuviams, savo reikalus gerai ginti, bet dar geriau, kad kitas gina mūsų reikalus. Tuo atveju jis yra mūsų nepamainomas vyras. Kai buvo 50 metų Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo sukaktis, jis per šveicarų radiją net 45 minutes kalbėjo.  Ir mums net būtų neparanku taip save girti, kaip jis mus gyrė.

– Jei svetimtautis giria, tai gerai.

– Yra maloniau, negu tada, kai pats savo kromelį gini ir reklamuoji. Šveicarai tarp abiejų pasaulio karų su Sovietų Sąjunga neturėjo jokių diplomatinių santykių, o po karo užmezgė ir, be abejo, turėjo pripažinti sovietiją, tai reiškia, ir Lietuvos okupaciją. Todėl mūsų pasiuntinybė ten veikti nebegalėjo. Aš Šveicarijoje teisiškai esu privatus žmogus, jokių diplomatinių teisių neturiu. Bet, kadangi iš senų laikų turiu ryšių, galiu tais ryšiais pasinaudoti. Ir šveicarų spaudoje, ir vieną kitą kartą per Šveicarijos radiją esu kalbėjęs. Vienu žodžiu, kiek įmanoma, su lietuvių bendruomene mes dirbame, kad Lietuvos reikalų Šveicarija neužmirštų.

Reikia pasakyti, kad ir šveicarų spauda, ir radijas mums palankūs. Jei surandi kokią progą, kai gali apie Lietuvą ir pakalbėti, ir parašyti, jie dažniausiai įdeda tuos mūsų reikalus nekraipydami – jau mes savo teises galime apginti. Bet, be abejo, reikia surasti progą. Be progos negali jie kiekvieną kartą rašyti, kad mus sovietai skriaudžia, skriaudžia.

Šiuo metu vyksta Niujorko Aušros Vartų bažnyčios ardomieji darbai. Praeitą sekmadienį prie pastoliais aptverto pastato lietuvių bendruomenė susirinko sukalbėti paskutinę maldą. Bažnyčios įkūrėjo klebono Šeštoko ir žmonių, lankiusių bažnyčią atminimui, jie uždegė 105 žvakes, reprezentuojančias 105 Aušros Vartų bažnyčios gyvavimo metus.

Amerikos lietuvių bendruomenės pastangos išsaugoti šimtametę Aušros Vartų bažnyčią Manhatane baigėsi nesėkme. XX amžiaus pradžioje Manhatane lietuvių emigrantų lėšomis pastatytą Aušros Vartų bažnyčią Niujorko arkivyskupija uždarė 2007 metais. Aktyvūs vietos lietuviai dėl šventovės išsaugojimo kovojo beveik penkerius metus: bylinėjosi teismuose, kreipėsi į bažnytinės teisės nusižengimus nagrinėjančias institucijas Vatikane, prašė diplomatų, JAV ir mūsų krašto valdžios atstovų, Katalikų Bažnyčios pagalbos.

Niujorko valstijos Apeliacinis teismas nusprendė, kad parapijiečiai neturi pagrindo ginčyti arkivyskupijos sprendimo nugriauti uždarytą Aušros Vartų bažnyčią, nes už griovimą balsavo Bažnyčios patikėtinių taryba, o veiksmus sankcionavo vyskupas.

Šių metų gegužės 23-24 dienomis Užsienio lietuvių studentų klubas išsirengė į edukacinę pažintinę kelionę po LDK pilis Baltarusijoje. Norėtume su Jumis pasidalinti mūsų kelionės įspūdžiais. Džiaugiamės, kad didinga protėvių dvasia tebeviešpatauja jose iki dabar. Kelionėje pažinome daugiau Lietuvos istorijos, pamatėme svarbius to laiko istorinius ir politinius įvykius menančias pilis, parsivežėme neišdildomų įspūdžių.

Į kelionę išsiruošė 32 studijuojantys Lietuvoje asmenys, atvykę iš Urugvajaus, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Latvijos, Estijos ir Izraelio. Dauguma kelionės dalyvių – Punsko krašto jaunimas, studijuojantis Lietuvos aukštosiose mokyklose. Užsienio lietuvių studentų klubas glaudžiai bendradarbiauja su Lenkijos lietuvių jaunimo sąjunga. Nebuvo dar nė vienos kelionės, kurioje nebūtų dalyvavę šios sąjungos nariai. Jie motyvuoti pažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, atviri bendravimui su kitomis lietuvių bendruomenėmis užsienyje.

Kelionė prasideda ir mes vykstame į Lietuvos-Baltarusijos pasienį. Dokumentai tvarkingi, taigi – „Gero kelio!“. Pirmas sustojimas – Lyda. Pilies papėdėje pasitinka mus Lydos lietuvių bendruomenės „Rūta“ pirmininkė Marina Stakutis-Mitiukevič. Čia aplankome restauruotą Lydos pilį. Visos kelionės metu mus stebino pilių tvirtumas, jų sienų patvarumas, turistų gausumas. Žinoma, taip pat lydinčių gidų tolerantiškumas ir profesionalumas. Kita pilis arba, tiksliau, jos griuvėsiai – Naugardukas. Nostalgiškai praeitį menantis liko tik vienas bokštas, tačiau statybininkai ir restauratoriai jau pradeda atstatymo darbus. Šio miestelio bažnyčioje ketvirtą kartą tuokėsi karalius Jogaila su Sofija Alšėniške; čia galimai buvo karūnuotas Mindaugas ir tai mena neseniai pastatytas vienintelis jam paminklas Baltarusijoje. Naugarduke visą keliautojų kolektyvą nustebino pasitikę mūsų studentės Jurgitos Prakharevich tėveliai su ką tik iškeptomis bandelėmis, pica ir arbata. Esame jiems labai dėkingi. Malonu savo kelyje sutikti tokius nuoširdžius lietuvius. Pasistiprinę visi vykome į Miro pilį (kitur vadinama Myriaus pilimi). Šis atstatytas, restauruotas ir visa savo didybe mus nustebinęs objektas yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Pilį iš Bresto vaivados Jurgio Ščesnavičiaus Iljiničiaus paveldėjęs Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis čia įkūrė vienos turtingiausių Europoje Radvilų giminės rezidenciją. Šioje pilyje stebino prabangiai įrengtos salės, turtingi gobelenai, žvėrių iškamšos ir kailiai, koklinės krosnys, vyno rūsiai ir amunicijos sandėliai. Aplink pilį tęsiasi iškasti ežerai, sutvarkytas parkas. Gaila tik, kad laikas mus skubino judėti į priekį, nes laukė paskutinis šios dienos užplanuotas objektas – Nesvyžiaus pilis. Visą kompleksą sudaro pilis – rūmai ir Kristaus kūno bažnyčia, kurioje yra 72 Radvilų karstai-sarkofagai. Per amžius, suirutes viskas buvo griaunama ir vėl atstatoma. Dabar miela akiai ir širdžiai prisiliesti prie saugomos ir sutvarkytos aplinkos. Gražiu ir išpuoselėtu parko taku pasiekėme pilies kiemą. Nuostabu buvo žinoti, kad paskutinė iš Radvilų – Elžbieta Radvilaitė dabar gyvena Varšuvoje ir kartais atvažiuoja aplankyti Nesvyžiuje esančius savo gimtuosius rūmus. O po pasaulį pasklidę Radvilų palikuonys paskutine valia išreiškia norą būti palaidoti Nesvyžiaus Kristaus kūno bažnyčios rūsio panteone.

Vakarėjant kelias vinguriavo link Minsko, kur turėjome apsistoti nakvynei. Nors ir pavargę, visi iki išnaktų pažiūrėjo 60-osios „Eurovizijos“ finalą. Palaikėme Lietuvą ir šalis, iš kurių atvykome. Antra kelionės diena buvo skirta Baltarusijos sostinės – Minsko apžiūrėjimui. Čia matėme plačias gatves, naujus mikrorajonus ir kultūrinės-sportinės reikšmės objektus. Visi buvome sužavėti nacionalinės bibliotekos pastato architektūra. Vėliau lankėmės Didžiojo Tėvynės karo muziejuje. Interaktyviai ir įdomiai įrengtas muziejus atidavė pagarbą žuvusiems ir savo gyvybes aukojusiems kariams, civiliams, partizanams. Kas trečias Baltarusijos pilietis žuvo šiame kare. Šis muziejus dar kartą vertė pagalvoti apie karo beprasmiškumą. Pasivaikščioję po Minską, nusipirkę lauktuvių, pasukome Krėvos pilies link. Čia gal tiktų pasakyti: „…amžiai bėga, ir griūvančios sienos; kas dieną nyksta, apleistos ir vienos!..“ Gidė papasakojo istorinius pilies momentus, patikino, kad jau yra projektas ir šios pilies atstatymui, o mes kažkieno paraginti uždainavome „Ant kalno mūrai…“. Tai paskutinis aplankytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę menantis objektas.

Grįždami pasidžiaugėme, kad, tegu ir ne visos, pilys yra atstatomos, saugomos, rodomos, o garsas apie jas sklinda po visą pasaulį. Tai LDK istorija: kartais tikra, kartais sumeluota ar „netyčia“ pagražinta. Bet užsienio lietuviai studentai dar daugiau perprato, kaip LDK kūrėsi, stiprėjo ir, žinoma, sunyko. Be to, supratome, kad tikroji Lietuva, nors ir mažesnė plotu, įtaka ar turtais, visada bus mūsų širdyje.

Irena Kowalewska, punskas.pl

 Birutė Vyšniauskaitė, LRT.lt, O. Posaškovos nuotr.

Vilniuje posėdžiavusi Užsienio lietuvių reikalų koordinavimo komisija penktadienį po susitikimo su premjeru Algirdu Butkevičiumi ir Vyriausybės nariais dar kartą patvirtino savo nuostatą pačiu skaudžiausiu visiems emigrantams klausimu – emigravę lietuviai turi turėti Lietuvos pilietybę. Tačiau referendumas dėl dvigubos pilietybės esą būtų žalingas.

„Pilietybė – pagrindinis klausimas, tačiau šį kartą apie jį su Užsienio reikalų ministerijos atstovais kalbėjomės neformaliai. Mūsų pozicija nesikeičia – tie, kas išvažiavo iš Lietuvos po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., turi turėti teisę į savo tėvynės pilietybę“, – įsitikinusi Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) atstovė Dalia Henke.

Ji iš Lietuvos išvyko po nepriklausomybės atkūrimo ir jau dvidešimt trejus metus su šeima gyvena Vokietijoje.

„Aš jau praradau viltį susigrąžinti Lietuvos pilietybę, bet labai norėčiau, kad mano vaikai, gimę ir užaugę Vokietijoje, bei anūkai neprarastų galimybės vis dėlto tapti Lietuvos piliečiais“, – kalbėjo D. Henke.

Buvusi PLB vadovė teisininkė Regina Narušienė atkreipė dėmesį, kad išeivijos lietuviai nenori, jog bet kas galėtų turėti dvigubą pilietybę, ir pasisako tik už tai, kad Lietuvos pilietybę išsaugotų tie asmenys, kurie ją turėjo prieš išvykdami iš Lietuvos.

„Mes tik norime, kad tie lietuviai, kurie turi Lietuvos pilietybę, jos neprarastų. Kitaip tariant, kad tais atvejais, kai tampa kitos šalies piliečiais, iš jų nebūtų atimama Lietuvos pilietybė“, – portalui LRT.lt sakė R. Narušienė.

Ir D. Henke, ir R. Narušienė teigė, jog referendumas dėl dvigubos pilietybės, apie kurį savo metiniame pranešime ketvirtadienį užsiminė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, – visai nereikalingas, nes greičiausiai neįvyktų ir tuomet, ko gero, amžiams būtų palaidota viltis šimtams tūkstančių lietuvių, gyvenančių užsienyje, turėti ir savo tėvynės pilietybę.

„Juk Lietuvoje pavyko surengti tik tris referendumus – dėl naujos Konstitucijos, dėl SSRS armijos išvedimo ir dėl stojimo į Europos Sąjungą. Visi kiti referendumai žlugo“, – priminė R. Narušienė.

Ji įsitikinusi, kad referendumas dėl dvigubos pilietybės Lietuvai būtų žalingas, nes juo galėtų pasinaudoti daugybė rusų ir tuomet, ko gero, savo tautiečių ginti atskubėtų Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kaip atsitiko Ukrainoje – rusų gelbėjimas išvirto į kruvinas kovas.

„Per mažai mūsų yra, kad prarastume savo pilietybę. Iš esmės pilietybė mums visiems – ir gyvenantiems Lietuvoje, ir išeivijoje – yra ne materialus turtas ar priemonė jo siekti. Pilietybė – tai aš. Aš buvau, esu ir būsiu lietuvė, o, kai tauta manęs nepripažįsta kaip lietuvės, įžeidžia mane“, – užsienyje gyvenančių lietuvių nuostatą Lietuvos atžvilgiu atskleidė R. Narušienė.

Ji taip pat paneigė įtarinėjimus, esą daugeliui tautiečių Lietuvos pilietybė reikalinga kokiais nors pragmatiniais sumetimais – dėl noro susigrąžinti nekilnojamąjį turtą arba panašių planų.

„Aš Amerikoje turiu draudimą, turiu, kur gyventi, bet turiu namus ir Lietuvoje, kad galėčiau čia praleisti kuo daugiau laiko“, – prisipažino R. Narušienė.

Ji ir kiti išeivijos lietuviai mano, jog būtina pataisyti šiuo metu galiojantį Pilietybės įstatymą taip, kad pagal jį užsienio lietuviai, turėję prieš išvykdami Lietuvos pilietybę, jos neprarastų, kad ją galėtų turėti ir jų palikuonys.

Antradienį Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius dalyvavo Vyriausybės iniciatyva sukurtos internetinės svetainės www.renkuosilietuva.lt, kuri suteiks informacijos ir paskatins užsienyje gyvenančius lietuvius grįžti gyventi ir dirbti Lietuvoje, pristatyme. Šiame puslapyje bus teikiama informacija apie įsidarbinimo ar verslo galimybes, taip pat informacija apie socialinius, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitus aktualius klausimus.

„2012 metų pabaigoje mūsų šalies gyventojų skaičius nesiekė trijų milijonų. Iš konservatorių ir liberalų perėmę Vyriausybės vairą tikėjome, jog tik skatindami ekonominį augimą, sudarydami sąlygas Tėvynėje realizuoti savo idėjas bei kurti verslą paskatinsime šalį palikusius žmones grįžti atgal į savo namus. Šiandien matome, jog kryptingas darbas duoda rezultatų – grįžtančiųjų tautiečių vis daugėja, emigracijos kreivė leidžiasi, o imigracijos kyla”, – sakė premjeras A. Butkevičius.

Vyriausybės vadovo teigimu, valstybinės institucijos sulaukia vis daugiau užsienyje gyvenančių lietuvių paklausimų apie galimybes įsidarbinti Tėvynėje, čia kurti savo verslus, taip pat apie švietimo, sveikatos apsaugos, socialines bei kitas valstybės teikiamas paslaugas. „Todėl Vyriausybės iniciatyva buvo įsteigtas Migracijos informacijos centras, kuris vieno langelio principu konsultuoja grįžtančius ar galvojančius sugrįžti į Lietuvą gyventi žmones. www.renkuosilietuva.lt – tai šio centro administruojamas interneto puslapis, skirtas užmegzti kontaktus su užsienyje gyvenančiais Lietuvos piliečiais”, – teigia Ministras Pirmininkas.

Premjeras pabrėžė, kad tinklapyje bus pristatomos ir įvairiausios sugrįžusiųjų patirtys, žmonės teiks pasiūlymus bei pageidavimus, kokios informacijos jie pasigenda. „Tai mums padės inicijuoti vis naujus socialinius stimulus, skatinančius kuo daugiau žmonių apsispręsti grįžti gyventi ir dirbti Lietuvoje”, – sakė Vyriausybės vadovas ir pabrėžė, kad labai svarbu išlaikyti ryšį su tautiečiais visame pasaulyje tam, kad jie žinotų, jog visada yra laukiami namuose.

lrv.lt

Buvę Dailės parodų rūmai iš Vokiečių g. pusės. 1980 m., nuotr. aut. ir data nežinomi, LCVA, fotodokumentų skyrius, www.autc.lt 

LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt,

Vilniuje pabuvus ilgesnį laiką, nėra sunku atpažinti bet kurį šnipelį, bet kurį tikrą komunistą, nes kiekvienas iš jų tylomis, be žodžių reiškia didelę neapykantą, kurią junti iš jų žvilgsnio, „Amerikos balso“ radijui po kelionės į sovietinį Vilnių 1960 m. pasakojo Valerija Paprockienė. 

Vilnius iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykusiai V. Paprockienei paliko didmiesčio, mėgstamo rusų, įspūdį, tačiau požiūris į Kauną buvo kitoks: „Kaunas dar ir šiandien vadinamas buržuaziniu miestu, ir Kaune net įstaigose niekas nesikreipia „draugas“ arba „draugė“. Vilniuje aš buvau turbūt vienintelis asmuo, į kurį visur ir visi kreipėsi „ponia“.

Deja, pasakojimas  nebaigtas, įrašas nutrūksta. 

Lietuvoje man, deja, teko būti tik Vilniuje ir Trakuose. Į Vilnių atvykau iš Varšuvos 1960 metų balandžio 25 dieną. Geležinę uždanga, kurią kiekvienas esame pajutęs, bet šiandien užmiršęs, kaip kad aš buvau primiršusi, pajutau tik pervažiavusi pro Brandenburgo vartus iš Vakarų Berlyno į Rytų Berlyną. Kadangi Rytų Berlyne man teko praleisti 14 valandų, Varšuvoje – 33 valandas, atvykus į Vilnių, man atrodė, kad aš esu visai kitame pasaulyje. Pasaulyje, kuris yra ištiestas raudonomis juostomis su įvairiausiais šūkiais, pasaulyje, kuriame nėra pralaimėjimų, yra tik laimėjimai. Darbo žmonių, kolektyvų, socialistinės respublikos pasaulyje, kuriame ir oras sunkus, slegiantis lyg koks slogutis.

Atvykusi į Vilnių privalėjau apsistoti „Vilniaus“ viešbutyje (buvusiame „Jurgio“) ir buvau įspėta jame ir nakvoti. Man buvo paruošti du kambariai. Vienas iš jų, be sofos, minkštų fotelių, turėjo didelį televizijos aparatą, du telefonus: vienas – vietiniams pasikalbėjimams, kitas  – užmiesčio, ir du radijo aparatus. Didelis – su mygtukais, girdėti įvairios Rusijos ir jos užgrobtų kraštų stotys – mano malonumui. Ir kitas – mažutis – vietinio pobūdžio vietinės stoties aparatukas, kaip aš spėjau ir vėliau turėjo progos įsitikinti, – kitų malonumui. Jis buvo neišjungimas, ir pirmą valandą ryto, pasibaigus programai, tegalėjau tik ūžimą sumažinti, bet neišjungti.

Pirmos dienos vakare man taip pat vieno asmens dėka teko pažinti viešbučio šnipus. Vieni jų – vyrai, apsirengę darbo rūbais, sėdinėjo ar stovinėjo tik įžengus į viešbutį. Kiti – moterys, taip pat darbo rūbais, sėdėjo antro aukšto angoje, netoli rakto į mano kambarį, ir įspūdis buvo, kad jos pavargusios ilsisi po įvairiausių darbų. Nežinodamas arba būdamas trumpą laiką, galėjai pagalvoti, kad tai yra viešbučio mechanikai, plovėjos.

Bet, pabuvusi ilgesnį laiką, aš įsitikinau, kad nėra sunku pažinti bet kurį šnipelį, bet kurį tikrą komunistą, nes kiekvienas iš jų tylomis, be žodžių reiškė tau didelę neapykantą, ir tą neapykantą jutai iš jų pažvelgimo. O visi kiti viešbutyje esantieji, kurie buvo man palankūs, nedrįso su manimi kalbėti, praeinant stengėsi bent ranka prisiliesti arba maloniu žvilgsniu mane nuteikti.

Vilnius, kurį man teko prieš karą neblogai pažinti, yra gerokai pasikeitęs. Miestas yra sugriautas apie 60 nuošimčių, ypač nukentėjusi senoji miesto dalis. Daug kur šiandien matosi griuvėsių krūvos, daug kur išvalyti plotai, bet kartu daug naujų namų bei pastatų. Namai labai neįdomūs, niūrūs – kareivinių įspūdis. Bet butai modernūs ir kambarių išdėstymas man net patikęs.

Miestas švarus, aikštės labai gražiai sutvarkytos, kiekvienas iš jūsų, kuris buvęs Vilniuje, prisimena Lukiškių aikštę, kaip ji atrodžiusi. Šiandien ji vadinama Lenino aikšte, yra apsodinta gėlėmis, takeliai išbarstyti baltais akmenukais, kaip ir visur kitur, ir, žinoma, pristatyta suolelių.

Taigi miestas daro didmiesčio įspūdį, bet, eidami gatve, jūs pastebite, kiek daug rusų. Man pasakojo, kad Vilnius rusų yra mėgstamas. Tiek, kiek jie Vilnių miestą, tiek Kauno nemėgsta. Kaunas dar ir šiandien vadinamas buržuaziniu miestu ir Kaune net įstaigose niekas nesikreipia „draugas“ arba „draugė“. Vilniuje aš buvau turbūt vienintelis asmuo, į kurį visur ir visi kreipėsi „ponia“.

Krautuvių langai labai neskoningi, prekės prastos kokybės. Pragyvenimas brangus ir labiausiai skursta kolchozo gyventojai. Po kolchozų gyventojų – darbininkai. Sąžiningas darbininkas, jei jis neturi sąlygų iš fabrikų pasisavinti prekių ir jų parduoti, tikrai skursta, nes jo atlyginimas yra 400–600 rublių. O skaičiuojama asmeniui per mėnesį už butą ir maistą – 1 000 rublių.

Rūbų įsigyti beveik neįmanoma. Nes, pavyzdžiui, prasčiausios rūšies moteriškas paltukas kainuoja 750–900 rublių. Odos gaminiai taip pat labai brangūs. Geresni batukai (jei juos galima pavadinti geresniais) sunkūs, bukais galais ir kainuoja 300–400 rublių. Man einant gatve turbūt be išimties tiek suaugęs, tiek vaikas visuomet šypsodamasis su malonumu „lydėdavo“ mano batelius.

Gydytojai gyvena neblogai. Jų atlyginimas yra nedidelis, bet kiekvienas ligonis išeidamas palieka 50–100 rublių. Iš gydytojų man teko sutikti daktarą Kostą Širmenį, daktarą Sirijos Girą, daktarą Juozą Gulbiną iš Kauno, Tamošaitį, kuris buvo išvežtas į Sibirą ir iš ten grįžęs dirba. Ir visai pripuolamai sutikau profesorių Lašą. Profesoriaus Lašo aš nebūčiau pažinusi, jei jo mokinė nebūtų atkreipusi mano dėmesio. Pasenęs, sulinkęs ir baikštus. Turėjau progos su juo keletu žodžių pasidalinti.

Po Vilniaus miestą aš galėjau laisvai vaikščioti. Dienos metu dažniausiai mane lydėdavo vienas asmuo.

Pirmoji JAV ir Kanados dainų šventė vyko Čikagoje 1956 m. liepos 1 d., joje dalyvavo 1,200 dainininkų. Lituanistikos tyrimo ir studijų centro archyvo nuotr.

LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Penktadienį prasidėjo jubiliejinė – dešimtoji – lietuvių dainų šventė Čikagoje, šiemet išsiskirianti ne tik dalyvių gausa, teigia šventės meno vadovas Darius Polikaitis. Anot jo, kitą dieną po dainų šventės, liepos 6 d., visi dalyviai ir svečiai kviečiami kartu su Lietuva dainuoti Tautiškos giesmės. D. Polikaitis spėja, kad į šią akciją gali susirinkti net iki tūkstančio žmonių.

„Giedojimas vyks 11 val., bandant prisitaikyti prie to, kada tai bus daroma Lietuvoje. Giedant himną, norima jungtis su Lietuva. Kadangi į Čikagą bus suvažiavę tiek daug chorų, visi jie kviečiami. Taip pat kviečiami visi Čikagos gyventojai, į šventę atvykę žiūrovai. Giedojimas 11 val. ryto vyks miesto centre, strateginėje vietoje. Drįsčiau teigti, kad gali susirinkti ir iki tūkstančio žmonių“, – LRT Radijui sako D. Polikaitis.

– Dainų šventės tinklalapyje skelbiama, kad šių metų dainų šventė Čikagoje bus neeilinė. Kuo ji bus išskirtinė?

– Ji – jubiliejinė – dešimta. [...] Pirmiausia, tai – viena iš skaitlingiausių švenčių dalyvių choristų atžvilgiu. Dainuos apie 1,4 tūkst. dainininkų. Tai – rekordinis skaičius. Buvo dar viena ankstyvesnė šventė, kuri turėjo panašų skaičių dainininkų, bet šiaip visose šventėse dalyvių buvo mažiau. Šiais metais choristų daugiausia, ir tai – netikėtas reiškinys. Mus labai džiugina, kad susirinko tiek daug jų dainininkų. Galvotum, kad kuo toliau, tuo jų turėtų būti mažiau, bet yra atvirkščiai.

Antras dalykas, kuris skiria šią šventę, – dalyvių sudėtis. Turime kaip niekada daug dalyvių iš Lietuvos – atvažiuoja net aštuoni chorai. Tai – rekordinis skaičius dėl aiškių priežasčių. Labai džiugiu, kad chorai iš Lietuvos nori pas mus atvažiuoti.

Trečia, bandome šiek tiek pakeisti dainų šventės [...] režisūrinę kryptį. Bandome šventę padaryti labiau kaip šou, kad ji atrodytų kaip ansamblių vakaras Lietuvoje, kur vienas kūrinys seka kitą, nėra ilgų intarpų, yra įvairi choreografija, apšvietimas ir kiti dalykai. Bandome prisitaikyti prie šių dienų žiūrovo, kuris to tikisi iš visų renginių. Ketvirta būtų tai, kad šiemet – 25 metai nuo Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Ši diena reikšminga tautai, ne tik individui, ypač, atsižvelgiant į tai, kad tas laikotarpis ir vadinamas dainuojančia revoliucija.

– Vienas pagrindinių šventės akcentų – Lietuvos himno giedojimas. Regis, jis bus filmuojamas ir rodomas per Valstybės dieną liepos 6 d. Kaip tai planuojama daryti?

– Pas mus, kaip ir visose dainų šventėse, himnui suteikiama išskirtinė vieta, nes vis dėlto tai – tautos himnas. Turime tradiciją – himnai (tuoj paaiškinsiu, kodėl vartoju daugiskaitą) giedami šventės pradžioje, kaip tautos pagerbimas. Dainų šventėje giedamas ir Jungtinių Amerikos Valstijų, ir Kanados, ir Lietuvos himnas. Tai – pagarba kraštams, iš kurių atvyksta tautiečiai, tų kraštų lietuvių bendruomenės, kurios yra dainų šventės rengėjos.

Šioms tautoms pagarba parodoma, prisimenant, kad jie priglaudžia lietuvius. Paskui, žinoma, giedamas Lietuvos himnas, kuris mūsų tautai reiškia tiek daug. Kaip Lietuvos dainų šventėje tai turi išskirtinę vietą, taip ir čia. Skiriasi tai, kad pas mus dainų šventė nevyksta liepos 6 d. Ji iš tiesų vyksta liepos 5 d., nes turime prisitaikyti prie šio krašto sąlygų – Lietuvoje tai – šventinis savaitgalis, o JAV Nepriklausomybės diena švenčiama liepos 4 d. Kadangi liepos 6 d. nėra laisva, turime prisitaikyti, todėl dainų šventė vyksta sekmadienį. Taip ir išeina, kad galima viską filmuoti, o kitą dieną parodyti Lietuvos televizijoje.

– Skaičiau, kad liepos 6 d. 11 val. Čikagoje taip pat organizuojamas himno giedojimas ir tikimasi, jog jame dalyvaus apie 200 žmonių.

– Tai – tiesa. Manau, kad žmonių bus daug daugiau. Turbūt šis skaičius buvo skelbtas, dar nežinant, kas dalyvaus. Tai organizuoja Lietuvos konsulatas Čikagoje. Giedojimas vyks 11 val., bandant prisitaikyti prie to, kada tai bus daroma Lietuvoje. Giedant himną, norima jungtis su Lietuva. Kadangi į Čikagą bus suvažiavę tiek daug chorų, visi jie kviečiami. Taip pat kviečiami visi Čikagos gyventojai, į šventę atvykę žiūrovai. Giedojimas 11 val. ryto vyks miesto centre, strateginėje vietoje. Drįsčiau teigti, kad gali susirinkti ir iki tūkstančio žmonių.

Liepos 13 d., pirmadienį, 17 val. Alantoje (Technikumo g. 2, Naujasodis, Molėtų raj.) vyks unikali amatų diena. Jose tradicinių lietuvių amatų – kalvystės, juostų rišimo, vilnos vėlimo – mokysis ir juos demonstruos Rusijos Šiaurės ir Sibiro lietuvių vaikai, atvykę į jiems skirtą lituanistinę stovyklą Lietuvoje. Renginyje dalyvaus švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.

Į kelių savaičių stovyklą atvyko 56 lietuvių kilmės vaikai ir jaunuoliai iš Sankt-Peterburgo, Maskvos, Petrozavodsko, Irkutsko, daugiausiai lietuvių tremtinių palikuonys.

Stovyklautojai mokosi lietuvių kalbos, lietuviškų dainų ir šokių, tradicinių patiekalų gamybos, susipažįsta su Lietuvos kultūra ir etnokultūra, dalyvauja kultūrinėse pažintinėse išvykose į žymias Lietuvos vietas. Taip pat vyksta Lietuvos istorijos ir geografijos pamokos.

Švietimo ir mokslo ministerija stovyklą organizuoja siekdama, kad tokio pobūdžio stovyklos taptų gražia tradicija, padedančia Rusijos kraštuose gyvenantiems lietuviams mokytis lietuvių kalbos, išsaugoti tautinę kultūrą, palaikyti ir stiprinti ryšius su Lietuva. Ministerijai talkina Alantos technologijos ir verslo mokykla ir regioninė visuomeninė organizacija „Sankt Peterburgo lietuvių nacionalinė kultūros autonomija“.

Pirmą kartą tokio pobūdžio stovykla buvo organizuota 2013 m. Alantoje ir Birštone.

Švietimo ir mokslo ministerijos
Komunikacijos skyrius

Rusijos lietuviai – labai mišri, aktyvi ir įdomi bendruomenė. Tuo šį savaitgalį įsitikino susirinkusieji į Bistrampolio dvare vykusią parodą ir koncertą „Rusijos lietuviai – Lietuvai”. Čia skambėjo ne tik lietuviškos liaudies dainos bei giesmės, bet ir Murmansko lietuvių himnas, istorinių nuotraukų parodą pristatė tremtinys ir geologas dr. Saulius Sidaras. Septynerių metų į Krasnojarsko kraštą ištremto S. Sidaro, pėsčiomis išvaikščiojusio kone visą Sibirą, fotografijų rinkinyje – ir kiekvienam lietuviui skaudūs kadrai, kuriuos ne visi nori  išlaikyti atmintyje.

„Mano sūnui, kuris dabar turi savo jauną šeimą Lietuvoje, toji mano tremties istorija nebeįdomi. Bijau, kad ir kitiems jo kartos žmonėms taip pat”, – užsimena S. Sidaras prie vienos nuotraukos. Joje užfiksuota rezoliucija, kuria liepta sušaudyti 100 žmonių, o J. Stalinas rekomenduoja 300. Kitoje, pasak S. Sidaro, matome išdidžius „komunizmo statytojus, o šalia – vaikus su aliuminio puodukais, dėkojančius tėvukui Stalinui už laimingą vaikystę”. Šie žodžiai jam turi skaudžią prasmę. Kai jis Jarcevo kaime lankė mokyklą, jam buvo liepiama kartu su kitais vaikais garbinti J. Staliną, vadinti tėvu ir verkti jam mirus. Šią kaukę jam teko dėtis žinant, kad J. Stalino paliepimu jo tėvas buvo nušautas, mama nuo tremties išgyvenimų suparalyžiuota, o jis su broliu atsidūrė už daugiau kaip 5 tūkst. kilometrų nuo namų.

Savo kolekcijoje S. Sidaras yra surinkęs ir sukūręs nuotraukų per laikotarpį nuo 1941-ųjų iki šių metų. Dabartinėse – daugiausia lietuvių tremtinių kapai, antkapiai, užrašai ant jų. Ir Sibiro platybių gamta, kurią jis kas vasarą tyrinėja su geologų ekspedicijomis. Tik šią vasarą dėl vizito Lietuvoje atsisakė ekspedicijos – užtat lankė lietuvių kalbos kursus Vilniuje. Šios žinios jam pravers stiprinant Krasnojarsko krašto lietuvių bendruomenę. „Joje daug aktyvių narių – apie 500. Todėl pats ir nepersikeliu į Lietuvą: mano pagalbos reikia, kad palaikytume lietuviškas tradicijas, mokėtume kalbą, rūpintumės mirusiaisiais. Čia atvykstu arba žmona atvažiuoja kartą per metus – dvejus”, – prisipažino S. Sidaras.

Beveik visi Krasnojarske gyvenantys lietuviai (jų yra ne mažiau kaip 5000) – vienaip ar kitaip paliesti tremties. O visai kitokia bendruomenė susirinkusi Murmanske. Ją atstovaujančio ansamblio „Lietuva”, šį savaitgalį koncertavusio Bistrampolyje, nariai – jūreiviai, vadybininkės, gydytojai. Jie arba jų tėvai į šį arčiausiai Suomijos esantį šiaurinį miestą atvyko arba dėl meilės, arba dėl uždarbio. „Murmanske gyvena daugiau kaip 20 tautinių mažumų: nuo vietinių komių iki totorių, moldavų, armėnų. Lietuviai tarp jų išsiskiria kultūriniu aktyvumu. Mūsų ansamblis ten – visuose renginiuose laukiami, jaučiamės lyg žvaigždės”, – pasakojo ansamblio vadovė Elena Masiukaitė.

Jos tėvas prieš 23 metus įkūrė Murmansko lietuvių bendruomenę. Joje dalyvauja apie 300 narių: jie rengia parodas, dainuoja ir šoka festivaliuose ir kituose renginiuose. Atvykimas į Lietuvą jiems taip pat šventė. „Mus čia nepaprastai šiltai priima. Kad ir per šį koncertą – susirinko pilna salė žmonių, visi kartu dainavo”, – kalbėjo E. Masiukaitė. Prieš renginį LR Kultūros viceministras Romas Jarockis atvykusiems Rusijos lietuvių bendruomenių pirmininkams įteikė padėkos raštus už asmeninį indėlį puoselėjant Lietuvių tremtinių atminimą, lietuvybės išsaugojimą, tremtinių kapų tvarkymą.

Su Rusijoje gyvenančiais lietuviais Bistrampolio festivalis nuolat palaiko ryšius. Jie kviečiami į koncertus ir susitikimus, su dvaro atstovų pagalba sulaukia paramos tremtinių kapų atnaujinimui.

Dvaro vadovas dr. kun. Rimantas Gudelis patarnauja lietuvių bendruomenėms Rusijoje ir jų prašymu prisiėmė šią atsakomybę vykdyti lietuvių tremtinių kapų tvarkymo projektą.

Šiemet atvykę Rusijos lietuviai dalyvauja Pasaulio lietuvių bendruomenės Seime.

Daugiau informacijos:

dr. kun. Rimantas Gudelis

Rusijos lietuvių kapelionas

Sauliaus Sidaro ir organizatorių nuotraukos

Gerimantas STATINIS

2015 m. lapkričio 3 – 25 d. į Centrinę Ameriką leisis „Kazio Pakšto „Dausuva“ – Belizas‘15“ kultūrinė – geografinė ekspedicija, kurios tikslas išsaugoti istorinę atmintį, plėtoti diplomatinius, geopolitinius ir tarpkultūrinius ryšius, ugdyti patriotiškumą. Ši ekspedicija primins Lietuvai ir pasauliui, kad genealaus geopolitikos stratego idėjos puoselėjamos ir šiandien. Prieš metus, minint prof. Kazio Pakšto 120 – ąsias gimimo metines, bendraminčiams kilo mintis tvirčiau įprasminti jo idėjų reikšmę pasauliui.

  Ekspediciją organizuoja Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubas ir Lietuvos geografų draugija. Prieš keletą metų buvo surengtos „Filipinai’11 Matui Šalčiui atminti” ir “Indija’13 Antano Poškos keliais”  ekspedicijos keliautojams Matui Šalčiui ir Antanui Poškai atminti. Paskutinės ekspedicijos dėka, įvykiai ėmė rutuliotis sparčiai greitėjančia seka – prabėgus metams po ekspedicijos, A.Poškai buvo suteiktas Kalkutos universiteto garbės daktaro vardas, o ceremonijoje dalyvavo netgi pats Indijos prezidentas  Pranab’asMukherjee.

Lietuvos idėjų istorijoje viena garbingiausių vietų priklauso geografijos profesoriui Kaziui Pakštui (1893 – 1960) „Be fantazijos, be gyvų koncepcijų nieko žymesnio pasauly nesukurta. Kūrybinė vaizduotė ir fantazija visur buvo reikalinga. Tad verta svajoti ir apie lietuvybės nemarumą net sunkiausiuose ir tragiškiausiuose tautos bandymuose“ – taip sakė Kazys Pakštas, viena ryškiausių nepriklausomos Lietuvos ir išeivijos asmenybių – mokslininkas, pedagogas, švietėjas, publicistas ir visuomenės veikėjas. K.Pakštas garsėjo įdomiomis idėjomis, originaliais sumanymais, toli siekiančiais projektais, kurių taip stigo tuometinei Lietuvai. „Vitalizmo apaštalas“, „dinamiškiausia lietuviškos visuomenės asmenybė“, „vienas iš žymiausių tautos dvasinių vadų“, „kilnusis nenuorama“, „politikos svajotojas“, „nepripažintas pranašas“, „lietuviškoji Kasandra“, „didysis realistas“ – tokiais epitetais bendraminčiai apibūdino K.Pakštą. Jo pranašiškos idėjos įgavo tuščių, keistų fantazijų pavidalą, o jų kūrėjas – politikos vizionieriaus, fantazijų profesoriaus vardą.

K.Pakštas – profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas, dėjęs klimatologijos, ežerotyros mokslo pagrindus, plėtojęs istorinę, politinę, ekonominę ir socialinę geografiją. Jis įkūrė Lietuvos geografų draugiją, užmezgė ir palaikė ryšius su Baltijos, kitų šalių mokslininkais, propagavo žinias apie Lietuvą. Vienas svarbiausių K.Pakšto mokslinio pažinimo metodų buvo kelionės. Ne veltui jis pripažintas vienu iš garsiausių nepriklausomybės laikotarpio keliautojų. Jo kolumbiška dvasia audringuose XX a. politinių įvykių sukriuose Lietuvai siūlė pačius netikėčiausius sprendimus, numatė tolimiausią perspektyvą, tad natūralu, kad profesorius ne vienu atveju pelnė vedlio, dvasinio vadovo, pranašo vardą. Jo toliaregiškos vizijos dėl Baltoskandijos idėjos, įkūnijo Šiaurės Šalių Taryba, o Vidurinės Europos Federacija –  tapo Europos Sąjunga.

      Geografija K.Pakštui buvo ne Žemės aprašymas, bet pasaulio suvokimas, ne inventoriaus sąrašas, bet istorija, ne vardų suminėjimas, bet sistema. Tai – gyvas mokslas apie gyvus, nuolat santykiaujančius Žemės paviršiaus reiškinius, svarbus jaunimo intelektualiam ugdymui, praktinių gyvenimo klausymų sprendimui. Todėl, K.Pakšto nuomone, geografija yra reprezentacinė mokslo šaka. Būdamas internacionalus, geografijos mokslas kartu yra tautiškas, toks kaip istorija, literatūra ir kalba. Jis tiria „savo Lietuvą, jos gamtą, žmonių gyvenimą, visą pasaulį pastato Lietuvos interesų perspektyvoje. Tad, ne vis tiek, kur geografijos mokytis: Lietuvoje ar svetur“, – tvirtino K.Pakštas. Geografija jam buvo ir labai svarbus auklėjimo veiksnys, kuris jaunąją kartą susieja su jos žeme, visą tautą gali nuteikti kovingai, kad įsitvirtintų savo krašte ir taptų atsparesnė.

„Mažai tautai be galo pravartu iškelti kiekvieną savo talentą, neleisti jam skursti, nykti, nežinioje dingti. Jei šią taisyklę pamiršta didžiosios tautos, tai jos netenka įtakos pasauly ir sunkiai velkasi kultūrinės procesijos uodegoje. Jei su šia taisykle prasilenkia mažosios tautos, tai jos pasirašo sau lėtos negarbingos mirties dekretą.“

      Lietuvos profesionaliosios geografijos kūrėjo K.Pakšto mokslinius, pedagoginius nuopelnus įvertino ne šalies valdžia, o kaimynai. 1933 m. Švedijos geografų ir antropologų draugija jį apdovanojo garsaus Arkties tyrinėtojo Salomono Augusto Andree medaliu, kuris įteikiamas tik vieną kartą per metus. 1934 m. K.Pakštas buvo išrinktas SSRS valstybinės geografų draugijos tikruoju nariu. Latvijos geografų draugija 1935 m. gruodžio 18 d. už nuopelnus regioninei geografijai ir Baltijos valstybių suartėjimui K.Pakštą išrinko savo garbės nariu. 1938 m. Latvijos prezidentas Karlis Ulmanis Lietuvos mokslininką pagerbė apdovanodamas Trijų žvaigždžių ordinu, įsteigtu Latvijos valstybės įkūrimui atminti. 1939 m. gegužės 26 d. Švedijos karalius prof. K.Pakštui skyrė Vazos riterio ordiną.

      Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje K.Pakšto iškelta planingos emigracijos, kolonizacijos arba antrosios tėvynės idėja, nors ir nepagrindinė jo minčių aruode, sukėlė bene daugiausia nesutarimų ir ginčų. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, daug Lietuvos šviesuolių prisiminė profesoriaus siūlymus, apgailestavo, kad tautininkų režimas neparodė politinės valios, neskyrė lėšų jiems įgyvendinti. Lietuvos Respublikos laikais kruopščiai parinkta, valstybės, visuomenės pastangomis įsteigta bent viena stipresnė kolonija galėjo tapti rimta atrama daugumai naujųjų politinių emigrantų.K.Pakštas netgi buvo numatęs „Atsarginės“ Lietuvos įkūrimo fazes, kurios vyktų keturiais etapais, pavadintais mokyklų vardais. Pirmoji fazė – „pradžios mokykla“. Tai 25 šeimų kaimas su pradine mokykla ir koplyčia. Gyventojų skaičiui išaugus iki 3000, prasidėtų antroji – „progimnazijos“ fazė. Plėtojantis pramonei, prekybai atsirastų savų laikraščių, susikurtų organizacijų. Trečiojoje, „gimnazijos“ fazėje kolonija padidėja iki 5000 gyventojų. Tuomet iš kultūrinės autonomijos pereinama į teritorinę – savo valstybės kūrimą. Jos teisės priklausytų nuo susitarimo su britų valdžia. „Universitetą“ būtų galima pasiekti per kokius 25 metus. Gyventojų skaičius dėl emigrantų ir natūralaus prieaugio padidėtų iki 60 000. Tada būtų galima plačias autonomines teises, turėti universitetą.

K.Pakštas savo planuose buvo numatęs patyrinėti Afrikos žemyną ir jame paieškoti tinkamos vietos „Atsarginei“ Lietuvai. Gavęs valdžios paramą, 1930 m. tyrinėja Pietų Afrikos valstybių gamtos, socialines, ekonomines bei politines sąlygas. Sugrįžęs daug kalba įvairioms auditorijoms, visuomenei pateikia pluoštą originalių straipsnių. Ypač daug rašo apie Angolą, kurios didžiosios aukštumos, esančios arčiau Atlanto, tinka nuolatiniam europiečių gyvenimui, o palankios oro sąlygos leidžia žemdirbiams bent du kartus sėti ir pjauti, galvijus visus metus ganyti laukuose.

Prisiminimais dalinasi LŽS Kelionių ir pramogų klubo narys, „Lietuvos Magelanas‘06“ titulolaimėtojas – Dainius Kinderis:

„Po Afriką, aš kaip ir K.Pakštas, keliavau šešis mėnesius, tik tarp mūsų kelionių buvo 70 metų skirtumas ir galbūt keliavimo būdas kiek skirtingas, nes aš keliavau autostopu ir pėsčiomis, o K.Pakštas laivu, traukiniais ir automobiliais. Mano tikslas buvo pažintinis, o jo mokslinis. K.Pakšto knygą „Aplink Afriką“ aš perskaičiau jau sugrįžęs. Ėmiau lyginti tas vietas, kurias aprašo geografas ir kuriose galbūt ketino įsteigti Dausuvą. Angolą aš pervažiavau visą, kai kur keliavau pėsčiomis, šalis yra labai atvira, aplik driekiasi toliai. Šalis buvo portugalų kolonija, dabar išdraskyta karo. Kelių beveik nėra, automobilių mažai, naftininkų susisiekimas vyksta oro transportu, o paprasti žmonės keliauja viešuoju transportu, kuris yra brangesnis negu Europoje. Buvau irPietinėjeAngolos dalyje, Lubango regione, kurį K.Pakštas aprašo knygoje. Ten kalnuota vietovė ir klimatas vėsokas, daug kur stovi didelės rančos, kurias valdo portugalų kolonistų palikuonys. Pievose ganosi labai didelės karvių bandos ir išvystyta gyvulininkystė. Toliau, link Namibijos yra miškų, ten K.Pakštas ir galvojo apie lietuvių kolonijų steigimą. Nors praėjo po K.Pakšto kelionės 70 metų, Afrikoje daugelis dalykų nesikeičia, kaip buvo neišsivysčiusi, su biurokratiniais elementais šalis tokia ir liko. Dar prisidėjo vidaus karai, nes vietinių mentalitetas labai aršus. Liko tos pačios problemos ir tie patys iššūkiai.

    Keliaudamas turėjau Vilniaus autostopo klubo prezidento raštą, kuriame buvo parašyta, kad aš vykdau ekspediciją autostopu išilgai Afrikos, nuo Šiaurės iki Pietų, turėjau šviesti vietinius gyventojus, populiarindamas keliavimą pakeleivingomis mašinomis. Mane kviesdavosi į mokyklas, kur aš pasakodavau apie ne tik apie keliavimą, tačiau ir apie Lietuvą. Kuo toliau nuo civilizacijos, tuo žmonės žingeidesni, jiems viskas yra įdomu ir jeigu būdavo galimybė skelbti žinią apie Lietuvą, niekuomet jos nepraleisdavau. Taip pat aplankiau Ruandoje Hermaną Šulcą, lietuvių kunigą iš Kretingos, kuris ten yra įsteigęs vaikų mokyklą – prieglaudą. Buvau išmokęs arabiškai šahadą, kurioje sakoma, kad nėra kito dievo, išskyrus Alachą… galbūt man tai kelionėje padėjo. Iš 51 Afrikos šalies apkeliavau 15, viso sukoriau 18 000 km.“

K.Pakšto trečioji didžioji kelionė truko šešis mėnesius ir baigėsi 1931 m. sausio 21 d. Per pusmetį profesorius sukorė per  42 000 km t.y. truputį daugiau negu aplik Žemę, tapo pirmuoju lietuviu, atlikusiu tokią ilgą ir sudėtingą kelionę Afrikos kontinente.  K.Pakštas pabrėžė, jog „Angola, vis dėlto, nėra tokia medum ir pienu pasruvusi žemė, kaip kas iš tolo gali vaizduotis“.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje kolonizacijos aspektu K.Pakštą domino Tanganika, Mingano teritorija Kvebeke, susidomėjimo vertomis jis vadino Australiją, Naująją Zelandiją, kai kurias Okeanijos salas, į Sibirą panašią, bet didelės ateities sulauksiančią Vakarų Kanadą. Pažymėtina, jog Madagaskaro sala, įkurią K.Pakštas neva norėjęs perkelti Lietuvą, jam neatrodė visiškai tinkama lietuvių kolonizacijai. Galbūt K.Pakšto idėjos žmonių atmintyje susilieja su kadaise girdėtomis Vinco Pietario mintimis. Praradęs viltį sulaukti caro valdžios nuolaidų, V.Pietris aiškino, jog lietuviai, jei nori išlikti, privalo išsikelti iš geografiniu atžvilgiu nepatogios vietos į negyvenamus kraštus. Pasistatydinęs didžiulį povandeninį laivą, visą lietuvių tautą svajojo išgabenti ara į Madagaskarą, arba į Argentiną. A.Dambrauskui-Jakštui aiškino, jog ten klimatas panašus į Lietuvos, sėjami tie patys javai ir t.t. Užsidegęs tuo projektu, V.Pietaris pats norėjo imtis lietuvių delegavimo Argentinon misijos, ėmė mokytis ispanų kalbos. V.Pietario minčių aidai galėjo pasiekti ir K.Pakštą, tačiau jis niekada neplanavo į tuščius, negyvenamus kraštus iškelti visų Lietuvos gyventojų.

Neseniai sugrįžęs iš Madagaskaro pasakoja LŽS Kelionių ir pramogų klubo narys, „Kolumbas LT‘14“ titulo laimėtojas – Vytautas Bukauskas:

„Madagaskaras yra didelė sala, kurioje tilptų trys Anglijos, todėl joje skirtingas ir klimatas. Šioje saloje buvau jau antrą kartą ir vėl ji mane sužavėjo. Grupėje tarpusavyje netgi kalbėdavome, kad zonoje, kuri yra apie kilometrą virš jūros lygio, puikiai tiktų mūsų krašto žmonėms. Vakarinėje salos dalyje labai sausa ir karšta, ten sunku būtų gyventi mūsų platumų gyventojams. Aš ieškojau aprašymų, kurioje salos dalyje K.Pakštas buvo numatęs „Atsarginės“ Lietuvos žemei, tačiau niekur neradau. Sala priklausė prancūzams ir netikiu, kad jie būtų pardavę ar atidavę lietuviams kokį žemės plotą. Sostinė Antananaryvas yra apie kilometrą virš jūros lygio, ten klimatas mums tinkamas, kartai būna netgi vėsu. Gamta tropinė, netoli ekvatorius, apie 80% augmenijos yra endeminiai augalai, ir niekur kitur pasaulyje neaptinkami. Šešios baobabų rūšys auga tik Madagaskare. Yra UNESCO gamtos saugomų objektų, tačiau jie yra dažnai sunkiai prieinamuose rajonuose. Gyvūnija unikali, nes nėra plėšriųjų žvėrių ir nuodingų roplių, tuo labai lietuvaičiams čia tiktų.Tačiau Madagaskaras yra maliarinė zona, viena mūsų keliautoja sugrįžusi namo susirgo tropine maliarija.“

1958 m. gegužę K.Pakštas praneša J.Keliuočiui – kol senatvė visiškai neparklupdė, ketina atlikti „gal jau paskutinę sunkią kelionę“. Rengdamasis jai 65 – metis keliautojas pratinasi prie purvo ir lietaus – vyksta žvejoti lietingu metu, peršlampa. Birželio 16 d., prasidėjus atostogoms, iš Majamio išskrenda į Britų Hondūro sostinę Belizą, kur jo jau laukia du jauni bendraminčiai: aeronautikos inžinierius Pranas Baltakis ir mokytojas Aleksas Krapas. Devynias dienas trys lietuviai savarankiškai susipažįsta su britų kolonija, nuklysta net į visai atkampius miškus. Vėliau prof. K.Pakštas prisidėjo prie Teksaso zoologinės ekspedicijos, kurios tikslas – prigaudyti amfibinių ir kitokių nedidelių gyvūnų. Juos tiriant būtų galima išsiaiškinti atlantinės pusės „tiltą“ tarp Meksikos ir Centrinės Amerikos.

      Kultūrinė – geografinė ekspedicija „Kazio Pakšto „Dausuva“ – Belizas‘15“ lankysis Meksikoje, Belize ir Gvatemaloje. Britų Hondūras arba dabartinis Belizas bus kaip centrinė ašis, pats A.Pakštas šią šalį pavadino atsargine Lietuva – „Dausuva”. Be abejo, pakeliui bus aplankyti ir kiti garsūs objektai, kurie yra laikomi pasaulinio paveldo šedevrais. Ekspedicijos dalyviai ketina susitikti su generalgubernatoriumi – Belizo valstybė prezidento neturi, nes yra Britų Sandraugos šalis. Ar pavyks susitikti sunku pasakyti, svarbu nunešti žinių į šią šalį apie Lietuvą, pranešti apie Kazio Pakšto fenomeną, jo geopolitinį mąstymą, apie jo plevenusias viltis bei lūkesčius čia įkurti lietuvišką „Dausuvą“. Galbūt ekspedicijos dėka užmegzti ryšiai išsivystys į abipusius turizmo, ekonominius ar verslo plėtros santykius. Šiandien ekspedicijos dalyviai renka informaciją, archyvinę medžiagą, skaito knygas ir ieško žmonių, kurie vienaip ar kitaip su tuo susiję, nes apie Kazį Pakštą bus kuriamas dokumentinis filmas.Prisimindami iškilius Lietuvos žmones kartu kuriame jos istoriją.

K.Pakštas vienas iš pirmųjų suformulavo Lietuvos nacionalinius interesus: tai valstybės, tautos indentiteto išsaugojimas, apsauga nuo išorės įsiveržimo, didžiųjų kaimyninių valstybių įtakos, pasirengimas galimai nepriklausomybės netekčiai. Savo apmąstymuose apie tautos ir valstybės atsparumo didinimą K.Pakštas priartėjo prie šiuolaikiško galios suvokimo. Juo remdamasis formulavo nacionalinio saugumo strategiją, grindžiamą ne karinėmis ir finansinėmis priemonėmis, o tautos ryžtu pasikliauti savimi, savo valstybės galimybėmis, kurios priklauso nuo intelektinio potencialo pastangų, politinių jėgų pusiausvyros, demokratijos lygmens, gerų santykių su kaimynais, ypač mažaisiais. Profesorius visą gyvenimą stebėjo, tyrė, komentavo tarptautinius, politinius santykius, mėgino įžvelgti istorinę perspektyvą. Paliko nemaža originalių minčių Vilniaus, Klaipėdos, Karaliaučiaus problemų sprendimo, Baltijos šalių politikos klausimais. Suvokdamas, kad mažosioms tautoms vienoms neįmanoma išsilaikyti didesnių, agresyvesnių kaimynų apsuptyje, jų ateitį siejo su integruota Europa. Įsitikinęs, kad Lietuvos drama yra dalis didžiosios europinės dramos, savo tėvynės išsilaisvinimą siejo su Vidurio Europos išsilaisvinimu. Brangiausiu tarptautiniu ir kartu tautiniu idealu vadino Vidurio Europos konfederaciją, laiduosiančią laisvę ir ilgalaikę taiką.

Panaudota literatūra:

Kazys Pakštas. Kultūra. Civilizacija. Geopolitika: straipsnių rinkinys [sudarytojas Silvestras Gaižiūnas]. – V.: Pasviręs pasaulis, 2003. – 392 p.

Vygintas Bronius Pšibilskis. Kazys Pakštas: tarp vizijų ir realybės. V.: Vilniaus universiteto leidykla. 2003,- 409 p.

Šį rudenį didžiausiame Sibiro mieste Irkutske besileidžiančių lėktuvų keleiviai šalia nusileidimo tako matys lietuvišką kryžių. Jį per ekspediciją su Rusijos lietuvių klebonu Rimantu Gudeliu ir vietines bendruomenes lankančiais žurnalistais pastatė skulptorius Adolfas Teresius. „Nuvykęs į Irkutską nesitikėjau, kad tiek daug tautų norėtų pasekti lietuvių pavyzdžiu. Kai pastatėme kryžių, sužinojau, kad ir latviai, ir estai, ir lenkai norėtų įamžinti savo tremtinių atminimą Sibire“, – sakė dievdirbys.

Pasidžiaugė, kad gyvena Lietuvoje

A. Teresius į Sibirą nuskrido dirbti ir tik vėliau leidosi į ilgesnę kelionę lankyti lietuvių tremties vietų. Triūsdamas dirbtuvėse turėjo progą pabendrauti su etniniais rusais, pagalbiniais darbininkais. „Atėjęs kone kiekvienas stengėsi papasakoti anekdotą apie Baraką Obamą ar kokį pokštą apie kapitalistus. Vėliau ėmiau jiems sakyti – vyrai, girdėjau jau šitą anekdotą, jūs man geriau apie Vladimirą Putiną ką nors papasakokit. Tuomet nutildavo, net akis nudelbdavo…“ – prisiminė skulptorius. „Todėl jutau nuolatinę žmonių baimę. Tokioje kelionėje nenoromis ateina minčių, kaip gera gyventi Lietuvoje, kurioje gali kalbėti ir mąstyti ką nori. Ten gyvenant taip, matyt, nebūtų“, – dalijosi A. Teresius.

Kitos tautos nori pasekti lietuvių pavyzdžiu

Nepaisant baimių, lietuviams pavyko Irkutsko oro uosto kaimynystėje pastatyti 4 m. aukščio atminimo kryžių, skirtą tremtiniams. Irkutsko gubernatorius prieštaravo šiam projektui, tačiau vietinės organizacijos ir srities administracija palaikė sumanymą, ir galų gale jis buvo įgyvendintas. „J. Stalino valdymo laikais, 1937 m., toje vietoje, Pivovarkos gyvenvietėje, buvo išžudyti 33 tūkst. nekaltų žmonių. Tikriausiai po to, kai buriatai paženklino tą vietą atminimo lenta, o lietuviai – kryžiumi, kitos tautos taip pat imsis statytis paminklus savo tremtiniams“, – pasakojo kun. R. Gudelis.

Karta išeina

Lietuvių grupė, padedanti vietinėms Sibiro lietuvių bendruomenėms pasirūpinti tremties aukų atminimu, sukorė daugiau kaip 10 tūkst. kilometrų: aplankė Novosibirską, Tomską, Irkutską, Buriatiją ir Ulan Udė. „Buriatijos gilumoje, nuvažiavę kokius 200 km. už Ulan Udė link Sajano kalnų, žiūrime – daugybė kryželių prismaigstyta. Net nustebau!

Jei nemėgintume dabar priminti istorijos ir statyti paminklų, kurie išliks bent 30 ar 50  metų, tose kapinėse, kad ir kokiose tvarkingose, jau pavasarį neliktų nė ženklo, kad kažkas buvo – tik pievos ir laukai.

Realybė tokia, kad ta lietuvių karta, kuri buvo išvežta ar gimė Sibire, išeina. Ir jau tuoj neliks priminimo mūsų kartai, kad buvo toks genocidas, per kurį netekome daugiau kaip 500 tūkst. lietuvių“, – kalbėjo A. Teresius. Jis lietuvių kapines Sibire palygino su žydų kapinėmis Lietuvoje: daugeliu jų reikia pasirūpinti, kad atminimas neišnyktų.

Upė ir laikas suvienijo po mirties

Visiems kelionės dalyviams į atmintį įsirėžė Šamankos kryžius. „Ten lietuvišką kryžių pastatėme šalia japoniško antkapio. Manau, tai pirma vieta pasaulyje, skirta bendrai atminti japonams ir lietuviams“, – sakė Lietuvos televizijos žurnalistė Zinaida Paškevičienė. Per dešimtmečius pro kaimą tekanti upė Irkuta paplovė masines kapavietes ir sunešė į krūvą lietuvių tremtinių ir japonų politinių kalinių kaulus: dabar jie liko bendrame kape, ir nebeatskirsi, kur kokios tautos nuskriaustųjų palaikai.

Bendruomenės likusios ne visur

Gyvieji Sibire gyvenantys lietuviai yra integravęsi į visuomenę, daugelis nekalba arba menkai kalba lietuviškai. „Jų tradicijos labai priklauso nuo to, kas rūpinasi bendruomenės reikalais. Buriatijos lietuviai turi stiprią Bernardo Razgaus vadovaujamą bendruomenę, švenčia šv. Kalėdas, šv. Velykas, turi krepšinio komandą, dalyvauja Tautų šventėse: mūsų atvežtą juodą lietuvišką duoną kaip tik tokiai šventei ir pasiliko. O, pavyzdžiui, Novosibirske bendruomenė beveik išnykusi“, – dalijasi Z. Paškevičienė, per kelionę kalbinusi dešimtis Sibiro lietuvių.

Nepaisant to, ji sako, kad tiems, kurie patys patyrė tremtį, ši netapo užgijusiu randu – tremtiniai iki šiol jaučia nuoskaudą, ilgisi tėvynės ir gedi atimtos galimybės laisvai gyventi. Ypač mėginusieji grįžti, bet tarybinėje Lietuvoje neradę sau vietos.

„Nes pakanka vieno stipraus, dvasingo žmogaus, kad Lietuvos atminimas Sibire būtų gyvas ne tik tarp lietuvių. Novosibirske rusai manęs apie Lietuvą klausinėjo taip, lyg kalbėtų apie svajonių šalį. Aš jų klausiu – iš kur jūs traukiate tokius klausimus? Na, sako, mūsų vyskupas, Josifas Vertas, Kaune seminariją baigęs vokietis, visada mini Lietuvą kaip legendinę draugiškumo, gerumo ir dar daugybės vertybių valstybę“, – stebėjosi A. Teresius.

Kapų tvarkymui reikia paramos

„Išgirdome daugybę istorijų: kiekviena mūsų aplankyta bendruomenė stengėsi mus pavaišinti, pabūti ir pakalbėti su mumis. Jie džiaugėsi, kad gali dalyvauti kapų tvarkymo projekte – nes būtent vietiniai žmonės žino, kuriose vietose kokios kapinaitės, ir jie gali jomis rūpintis ir toliau, kai pagrindiniai papildomų lėšų reikalaujantys darbai ten padaryti“, – kalbėjo Z. Paškevičienė. Ji domėjosi ir kuo kasdien gyvena sibiriečiai. Žurnalistę nustebino Sibiro turgaus gausa: jame rado kokybiškų maisto prekių, tarp jų ir lietuviško sūrio, ir nebrangių iš kaimyninės Kinijos įsivežamų gaminių. „Tačiau kainos, žvelgiant eilinio sibiriečio akimis, labai didelės. Iš šalies matosi, kad žmonės gyvena skurdžiai, paprastai rengiasi ir daugelio dalykų neįperka“, – atkreipė dėmesį Z. Paškevičienė.

Su Kultūros ministerijos pagalba Rusijos lietuvių bendruomenės pernai sutvarkė apie pusšimtį kapinių Tomsko srityje, Buriatijoje, Krasnojarsko ir Altajaus kraštuose. Šiais metais atvykusi  lietuvių grupė aplankė ir sutvarkė apie 10 kapinių, o iki Vėlinių vietinės bendruomenės turėtų sutvarkyti XX lietuvių kapinių, pastatyti jose atminimo paminklus. A. Teresiaus paminklai iškilo Novosibirske ir Irkutske.

Daugiau informacijos:

dr. kun. Rimantas Gudelis

Rusijos lietuvių kapelionas

Mob. 8 650 26429

El. p. info@bistrampolis.lt

Rugsėjo 13 dieną paminėtos Evos Jankutės (gim. 1924 06024 – 2014 09 14) mirties metinės. Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčios parapijos kleb. Reinholdas Moras  giedojo giesmę ir meldėsi už Evos Jankutės atminimą. Po to dalyviai atvyko į Bitėnų-Šilėnų kapines, kur palaidota Eva Milda Jankutė – Gerola.  Čia jų laukė bitėniškiai bei Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, Martyno Jankaus muziejaus darbuotojai, velionės bičiuliai. Kleb. Reinholdas Moras giedojo giesmę ir meldėsi už Evos Jankutės atminimą. Prisiminimo valandą apie Pagėgių krašto garbės pilietę, Mažosios Lietuvos ilgametę veikėją, Valstybės tarybos nario Martyno Jankaus vaikaitę kalbėjo Virginijus Komskis, Martynaus Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burždžiuvienė, „Vorutos“ laikraščio leidėjas ir redaktorius Juozas Vercinkevičius, Klaipėdos universiteto  bibliotekos direktorė Janina Pupelienė. Prie kapo padėtos gėlės, uždegtos žvakutės.

Klaipėdos universiteto biblioteka parengė virtualią parodą, skirtą prisiminti Evai Mildai Jankutei- Gerolai prisiminti.

„Vorutos“ inf.

LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Vilniaus krašto lietuvių sąjungą paskatino įsteigti Niujorke įvykęs lenkų suvažiavimas, 1953 m. „Amerikos balso“ žurnalistui Povilui Labanauskui sakė Vilniaus krašto lietuvių sąjungos Amerikoje Čikagos skyriaus vadovas. „Tas suvažiavimas parašė notą Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Trygve Lie ir tame memorandume jie pasisakė būsimos Lenkijos atstatymo klausimu. Tarp kitko, reikalavo, kad į būsimos Lenkijos sienas būtų įjungtas Vilniaus ir Gardino kraštas. Tas mus privertė reaguoti organizuotai“, – kalbėjo jis.

Ernestas LUKOŠEVIČIUS

Čikagoje ilsisi daug labai įdomių asmenybių.  Vienas iš jų –  prof. K. Pakštas, jis buvo didis strategas, pasiūlęs įkurti atsarginę Lietuvą – Dausuvą – Belize. Bandysime šiemet nusigauti i Belizą ir pagerbti ši neilinį  žmogų, didį  patriotą. Informuosiu Jus apie tai.  Aplankėme ir pagerbėme jo kapą ir atminimą, paėmėme žemės saują, ją su ekspedicijos nariais išpilsime tolimoje šalyje. Idomu,  kas tie du ekspedicijos dalyviai Krapas ir Baltakis koks  jų likimas. M. Remienė dar gerai atsimena Kazį Pakštą ir jo pasiulymą vykti į Belizą kurį  jis  reklamavo tarp atvykusių dipukų.  Gal dar kas prisijungs prie mūsų…