S.Šimkuvienė su t. Antanu Saulaičiu. Asmeninis S.Šimkuvienės archyvas

Jau metai kaip prie Jungtinių Amerikos Valstijų Lietuvių Bendruomenės vairo stovinti Krašto valdybos pirmininkė Sigita Šimkuvienė į savo darbą žiūri pro sodininkės-daržininkės akinius – aptardama savo ir savo suburtos komandos veiklą ji kalba apie sujudinimą, purenimą, sodinimą, jaunų atžalų auginimą bei brandinimą. Apie vienerių metų kadenciją, jau nudirbtus ir dar būsimus darbus kalbėjausi su Šimkuviene jai atvykus kalėdinių atostogų į Lietuvą.

Šimkuvienės prižiūrimas daržas – pats didžiausias iš visų užsienio lietuvių bendruomenių. 1951 metais įkurtą JAV LB šiandien sudaro 58 apylinkės, veikiančios 27 valstijose ir šalies sostinėje Washingtone, DC. Pati naujausia apylinkė – Charlotte mieste, NC, – buvo įkurta praėjusių metų vasario mėn. Šiuo metu vyksta pokalbiai su Maine, Tennessee ir Utah valstijose gyvenančiais lietuviais dėl galimybės ir ten įkurti lietuviškas bendruomenes. Jeigu tai įvyktų, JAV LB šeima pagausėtų dar trimis apylinkėmis.

JAV LB veikla aprėpia švietimo, kultūrinę, religinę, visuomeninę, jaunimo, informacijos, sporto, socialinę bei ekonominę veiklas, jų rėmuose veikia tokios tarybos ir komitetai kaip Švietimo taryba (pirm. Daiva Navickienė), Socialinių reikalų taryba (pirm. Gražvydas Supronas), Visuomeninių reikalų taryba (pirm. Danelė Vidutienė), Kultūros taryba (pirm. Rūta Pakštaitė-Cole), Religinių reikalų taryba (kun. Gintaras Jonikas), Archyvų komitetas (pirm. Dalė Lukienė) ir kt.
Svarbiausi praėjusių ir šių metų darbai

Pirmieji Šimkuvienės vadovavimo JAV LB KV metai prasidėjo nuo finansų daržo. Ji neslepia, jog būtent ten buvo stipriai sujudinta dirva ir nudirbtas didžiulis darbas: pakeisti KV atstovai New Yorko „Židinio“ organizaciniame komitete, visa finansinė veikla sudėliota pagal šalyje galiojančius nevyriausybinių organizacijų reikalavimus, pradėti tikrinti visų apylinkių iždai, pasak Šimkuvienės, „ne todėl, kad norime žinoti, kiek kas pinigų turi, bet kad jų tvarka atitiktų mūsų organizacijai keliamus reikalavimus“. Visus šiuos darbus atlieka vicepirmininkas finansams, administratorius Algimantas Gustaitis.

Praėjusiais metais pradėtas leisti naujas JAV LB kas du mėnesius pasirodantis leidinys lietuvių kalba „JAV Lietuvių Bendruomenės naujienos“, kurį redaguoja vicepirmininkė informacijai Loreta Timukienė. Ji taip pat rūpinasi organizacijos internetinės svetainės bei paskyros socialiniame tinkle „Facebooke“ priežiūra ir informacijos atnaujinimu.

Šviečiamoji ir kultūrinė veikla buvo svarbi visoms JAV LB krašto valdyboms. Ne išimtis ir ši valdyba, Amerikos lietuvių švietimo bei kultūros reikalams skirianti ir dėmesio, ir lėšų. Šalia sėkmingai dirbančių 36-ių lituanistinių mokyklų ir kasmet rengiamų konferencijų bei seminarų mokytojams, praėjusią vasarą Dainavos stovykloje, MI, vyko lituanistinių mokytojų stovykla „Palikime pėdsaką“. Šiais metais daug darbo turės ir Rūtos Pakštaitės-Cole vadovaujama Kultūros taryba – po ilgesnės pertraukos žadama surengti Išeivijos teatrų festivalį.
Didelis Šimkuvienės rūpestis yra jaunimo reikalai. Ne paslaptis, jog šiandien JAV LB gretas sudaro daugiausia vyresnioji JAV lietuvių karta, tik kur ne kur sugebėjusi prisivilioti jaunesnį narį. Todėl praėjusiais metais ji, kartu su vicepirmininke jaunimo reikalams Liepa Boberiene, surengė du jaunų bendruomenininkų apmokymus: vieną Clevelande, kitą – Baltimore mieste. JAV LB pirmininkės planuose – ir JAV lietuvių jaunimo sąjungos atgaivinimas, ypač turint omenyje, jog kitas, 2017 metų, Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas yra numatytas surengti ne kur kitur, o JAV.

Daug laiko ir pastangų KV pirmininkė bei jos valdyba skiria asmeniniams susitikimams su kitomis lietuviškomis organizacijomis Amerikoje bei jų atstovais. „Pradėjome užmegzti ryšius su lietuviškomis organizacijomis, kurios formaliai Bendruomenei nepriklauso, – sako Šimkuvienė. – Tai Lietuvių Fondas, Kazickų šeimos fondas, Tautos fondas, šokėjai, dainininkai, sportininkai ir kt. Raginu ateiti juos į Bendruomenę ir tapti tais, kurie nurodys kryptį, pasiūlys, kaip toliau veikti.“ Ji tikisi, jog kur kas glaudesnį ryšį JAV LB pavyks užmegzti ir su Lietuvos Respublikos garbės konsulais, kurių šiuo metu Amerikoje yra 20. Pokalbis dėl glaudesnio bendradarbiavimo su diplomatais ir konsulais numatytas Vasario 16-osios minėjimo, vyksiančio LR ambasadoje Washingtone, DC, metu.

JAV LB pirmininkė neabejoja, jog tiek jiems, tiek jos vadovaujamai organizacijai rūpi lietuvybė Amerikoje, tad kodėl nežengti ta kryptimi kartu? Didžiausios už Lietuvos ribų lietuviškos bendruomenės vadovė nusiteikusi į LB gretas priimti visus, kurie yra ir nori būti lietuviais. Todėl jos planuose yra ir JAV LB įstatų peržiūrėjimas, jų pritaikymas prie dabartinių sąlygų bei išvertimas į anglų kalbą. Ji džiaugiasi, jog užsibrėžtus planus jai įgyvendinti padeda suburta šauni komanda, tai jau minėti A. Gustaitis, L. Timukienė, D. Navickienė, R. Pakštaitė-Cole, L. Boberienė, taip pat Dalė Lukienė, dr. Rimas Vaičaitis, specialių projektų vicepirmininkas mokslo ir ekonomikos reikalams, ir neseniai vicepirmininkės ekonomikai pareigas pradėjusi eiti Angelė Kavakienė.

Planuojama gerokai į ateitį

Kaip ir pridera geram sodininkui-daržininkui, Šimkuvienė dirvą stengiasi paruošti iš anksto, tada ir derliaus galima geresnio tikėtis, o, susidūrus su kliūtimis, turėti atsarginį variantą. Todėl jau šiandien JAV LB atsiraitojusi rankoves ruošiasi net trims Amerikoje vyksiantiems renginiams: Dainų šventei, Šokių šventei ir jau anksčiau minėtam Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui.

2015 m. liepos 3–5 d. vyksianti jubiliejinė X Dainų šventė ir vėl sugrįš į Čikagą. Dainų šventės antrašte pasirinkta citata iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio labai mėgtos lietuvių liaudies dainos „Padainuosim dainų dainelę“ neatsitiktinai. Pasak šventės organizacinio komiteto vadovų Kastyčio Giedraičio ir Dariaus Polikaičio, „paskatinti šios senovinės dainos žodžių [...], kviesime tiek dainininkus, tiek klausytojus pasirausti lietuviškų dainų ‘skrynioje‘“. Kadangi 2015 metais švęsime Lietuvos nepriklausomybės 25-metį, rengėjai išskirtinį dėmesį skirs ir dainuojančiai revoliucijai.

Repertuaro komisiją sudaro aštuoni chorvedžiai iš Šiaurės Amerikos: Ilona Babinskienė (Philadelphia), Deimantė Grigutienė (Toronto), Rita Kliorienė (Cleveland), Saulius Kliorys (Cleveland), Birutė Mockienė (New Jersey), Dainius Vaičekonis (Seattle), Dalia Viskontienė (Toronto) ir Darius Polikaitis (Čikaga). Rengėjai tikisi, jog šventėje dalyvaus ne mažiau dalyvių nei praėjusioje dainų šventėje Toronte, kai susirinko daugiau nei 60 chorų ir per 1000 dainininkų. Daugiau informacijos: www.dainusvente.org

Kas ketverius metus Šiaurės Amerikos lietuvių rengiama Lietuvių tautinių šokių šventė vyks 2016 metais Baltimore mieste, MD. Praėjusių metų gegužės mėn. vykusiame JAV LB Krašto valdybos posėdyje šventės organizacinio komiteto pirmininku paskirtas Washingtono, DC apylinkės narys Linas Orentas; jam talkins komiteto nariai: Danelė Vidutienė, Izabelė Laučkaitė Howes, Rytis Grybauskas, Artūras Vorobjovas, Nerija Orentienė, Ramunė Klingytė, Vaida Meižienė, Deanna Izabelė ir Jonas Howes, Ingrida Vorobjovienė, Diana Vizgirdaitė, Jūratė Bujanauskas, Vilija Kirvelaitienė, Rūta ir Tomas Skučai.

Pati Šimkuvienė daug važinėja po lituanistines mokyklas bei apylinkes, ragindama burtis į dainų ir šokių ansamblius. „2012 metų šokių šventė, vykusi Bostone, atnešė pelno, – sako ji. – Pinigai nebus padėti, jie turi tarnauti mums – šokėjams, dainininkams.“ Todėl pirmininkė būsimiems dainininkams ir šokėjams žada ne tik moralinę, bet ir finansinę paramą – jos vadovaujama organizacija padės jiems nusipirkti aprangą, finansuos kelionę į šventes ir pan.

Jaunimui skirta LISS programa

Atskiro žodžio nusipelnė jau penkeri metai JAV LB jauniems Šiaurės Amerikos lietuviams studentams rengiama programa „Lietuvių išeivijos studentų stažuotės“. Pirmaisiais programos metais LISS programoje dalyvavo 29 studentai iš Šiaurės Amerikos. Praėjusiais metais Lietuvoje, įvairiose vyriausybinėse (Vilniaus respublikinėje ligoninėje, LR ūkio ministerijoje, Valdovų rūmuose, VšĮ „Versli Lietuva“) bei nevyriausybinėse įstaigose (inžinerijos grupė „Arginta“, „Maisto bankas“ ir kt.), stažavosi 32 studentai. Panašaus skaičiaus tikimasi sulaukti ir šiais metais. Pasak programos direktorės Rasos Ardytės-Juškienės, LISS programa nėra „stovykla, bet realus žingsnis į savo ateities darbus bei savęs parturtinimas kaip žmogaus su turtinga ir reikalinga patirtimi“.

Studentai Lietuvoje stažuojasi įvairiose srityse: medicinoje, inžinerijoje, versle, socialinio darbo, politinių mokslų ir kt. Praėjusiais metais LISS programoje įvestos kelios naujovės, viena iš jų – sudarytas LISS darbo komitetas, į kurį pakviesti ir Lietuvos atstovai. Programoje, kuriai keliamas reikalavimas „puoselėti ateitį, stiprinti ryšius, ugdyti patirtį, remti Lietuvos klestėjimą“, dalyvauti pakviestos ir kitų kraštų LB. Ruošiamas projektas kartu su VDU vasaros programą Lietuvoje pasiūlyti ir gimnazistams.

Norintys LISS programoje dalyvauti šiais metais anketas turi užpildyti iki vasario 1 d. Daugiau informacijos rasite adresu: www.stazuote.com (lietuviškai skaitantiems) ir www.lithuanianinternships.com (lietuviškai nesuprantantiems).

Lietuvoje vykę susitikimai

Nors šį kartą Lietuvoje viešėjusi Šimkuvienė daugiau laiko stengėsi skirti savo šeimai ir artimiesiems, neišvengė ir su JAV LB veikla susijusių susitikimų. Susitikimo Užsienio reikalų ministerijoje metu pirmininkė pakvietė URM vadovą Liną Linkevičių atvykti į JAV ir aplankyti mažesnes lietuviškas apylinkes bei telkinius. Ji taip pat URM vadovui įteikė pluoštą prašymų nuo Amerikos lietuvių dar vienai kadencijai gen. konsulo pareigose New Yorke palikti Valdemarą Sarapiną. „Dabartinis gen. konsulas sukūrė nuostabią atmosferą konsulate, ruošia įdomias parodas, vakarus, gražiai bendrauja su žmonėmis, kas yra nebūdinga mūsų valdininkams, – pastebi Šimkuvienė. – Jis yra didelis mūsų ramstis ir labai reikalingas JAV LB.“

Pasak JAV LB pirmininkės, labai naudingas susitikimas įvyko ir su kultūros ministru. „Išsakiau jam mūsų pageidavimus, glaudžiau bendradarbiauti kultūros srityje ir geriau išnaudoti Washingtone dirbantį LR kultūros atašė“, – sako ji. Tuo pačiu užmegzti pirminiai kontaktai su Kultūros ministerija dėl būsimų LISS programos stažuotojų, Vilniuje susitikta su šios programos atstovėmis.

Bernardinai.lt

LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Lietuvos istorija pristatoma iš išvirkščios pusės, o istoriniai mūsų tautos priešai paverčiami geradariais, 1955 m. „Amerikos balso“ radijui sakė istorikas Zenonas Ivinskis. „Tokia sužalota, tiesiog skaudžiai išprievartauta Lietuvos istorija dabar patenka į didžiąją sovietinę enciklopediją“, – teigė jis.

„Prieš du dešimtmečius buvo laikas, kai sovietai labai menkai tesidomėjo visu tuo, kas iki XIX a. galo vyko ir dėjosi. Tikra istorija jiems teprasidėdavo nuo tos vietos, kai iš bendros Rusijos socialdemokratų partijos atsirado bolševikų grupė. Tada begalės buvo rašoma apie spalio mėnesio revoliuciją, apie pilietinį karą ir kitus komunistinius žygius. Bet kai dabar bolševikai jau daug giliau į praeitį užgriebia, tai pagal marksistinę schemą visai perdirba ir senąją rusų istoriją. Toks pat skaudus likimas ištikęs ir bolševikų okupuotų kraštų istoriją. Ten, ypač akiplėšiškai numojant ranka į autentiškus faktus, yra apgrobiamas pavergtų tautų kultūrinis praeitų amžių palikimas.

Lietuvai taip pat, žinoma, nebuvo padaryta išimtis. Ir garbingoji jos istorija šiandien žiauriai žalojama. Ji pristatoma iš išvirkščios pusės, o istoriniai Lietuvos ir lietuvių tautos priešai per šimtmečius dabar paverčiami jos geradariais. Kad šitokiomis sąlygomis nebegali būti kalbos apie objektyvius bei teisingai nušviečiamus mokslinius darbus Lietuvos istorijos srityje, šiandien parodo kiekvienas „Tiesos“ ar „Sovetskaja Litva“ straipsnis, kuris nors kiek paliečia lietuvių tautos praeitį. Apie tai čia dabar plačiau nekalbėsime.

Net vadinamieji „tyrinėjimai“ ir visi rašymai, kurie šiandien organizuojami Lietuvoje, turi tarnauti ir rodyti tik tai, kas naudinga už Lietuvos ribų nustatytai okupantų linijai. Tokie rašiniai ėmė rodytis pagal lietuvių tautos priešų sugalvotą ir išdirbtą planą. Pernai pagal tokią bolševikinę schemą buvo paruošta Lietuvos istorija, lietuvių literatūros vadovėlis. Dabar einama dar toliau. Tokia sužalota, tiesiog skaudžiai išprievartauta Lietuvos istorija dabar patenka į didžiąją sovietinę enciklopediją.

Normaliai enciklopedija turi aiškiai ir suglaustai duoti tai, kas yra tikra ir aišku. Iki šiol labai nesisekė bolševikams su ta enciklopedija. Pradėjo jie ją prieš 30 metų. Daugybė tomų juk turėjo būti perspausdinti naujai ar išimti iš apyvartos vien todėl, kad vakarykščiai bolševikiniai herojai, gražiai toje enciklopedijoje aprašyti kaip tobuli komunistai, buvo apskelbti šios dienos išdavikais, kuriems ruošiami teismai. Tokių vardas turėjo būti visada iš enciklopedijos išimtas ir panaikintas. Sovietinė enciklopedija juk turi duoti galutinį ir „neklaidingą“ žodį.

Tokį tariamai neklaidinantį paskutinį bolševikinį žodį pateikia dabar Didžioji tarybinė enciklopedija ir apie Lietuvos praeitį. Bet ji nupiešiama taip, kad nebelieka tikros Lietuvos istorijos. Tiesa, metų skaičiai yra tie patys. Tanenbergo kautynės įvyko 1410 m., ir tos datos jau niekas nebepakeis. Mindaugui, Gediminui, Kęstučiui ir Vytautui bolševikai taip pat kitų vardų negali duoti, nebent juos labiau surusinti. O visa kita čia bjauriai ir negailestingai sujaukta.

Čia mes ir turime uždavinį atitaisyti pačias pagrindines, tiesiog nedovanotinas falsifikacijas ir klaidas, taip pat nuolatinę sovietinę tendenciją vis iškreipti Lietuvos istoriją neatsižvelgiant į jokius autentiškus faktus. Jei jau kas nors norėtų pasiėmęs minėtos sovietinės enciklopedijos XXV tomą, kur yra straipsniai apie Lietuvą, susidaryti savo tikrą anosios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vaizdą, tai būtų didelis apsivylimas. Toks pat įspūdis palieka, kai paskaitai tik poros dešimčių eilučių straipsnelius apie Gediminą, Vytautą ir kitus didžiuosius Lietuvos kunigaikščius.

Įkyrumu beveik kiekvienoje pastraipoje vis akcentuojami Lietuvos ir Lietuvos kunigaikščių ryšiai su rusais, su jų kunigaikščiais. Žinoma, tuo būdu visai nutylimi santykiai su Vakarais, pastangos krikštytis, kultūriniai Lietuvos valdovų nuopelnai pačioje Lietuvoje. Perskaitęs anas keliasdešimt eilučių apie Gediminą ar Vytautą, tiesiog nebeatsižįsti žmogus, ar tai iš tikrųjų Lietuvos valdovai.

Plačiau čia nesustosime ir prie to fakto, kad bibliografijoje nurodytos tik kelios rusiškos knygos, kuriose yra rusų istorijos tik patys bendriausi dalykai ir tose knygose apie didžiuosius Lietuvos kunigaikščius, žinoma, nė iš tolo nieko specialaus negali būti. Vadinasi, apie Lietuvos valdovus čia siūloma plačiau teirautis ir ieškoti tik iš rusiškiausių bendrųjų veikalų, kuriuose jau dėl jų kitos paskirties nieko gera apie Lietuvą negali būti. Tačiau tos knygos rašytos bolševikams priimtina dvasia.

O kur tikrieji lietuvių tautos istorijos šaltiniai? Kur atskiri tyrinėjimai ir veikalai, kurių prirašė ir patys lietuviai, ir kaimynai? Viskas tas nutylėta. Štai kaip toji enciklopedija informuoja skaitytoją. Užtat į vos kelių knygų sąrašus vis įtraukiamas Sovietų Rusijos istorijos I tomas ar koks Presniakovas, kuris kaip tik kalba, kaip yra susidariusi didžiarusių teritorija. Užtenka perskaityti anuos trumpus straipsnelius sovietinės enciklopedijos VIII ir X tome. Ir ten matyti, kad ir atskiruose Lietuvos valdovų aprašymuose komunistai pasilieka ištikimi savo falsifikavimo metodui.

Įdomu, kaip atrodytų, jei šiandien Amerikoje leidžiamoje Lietuvių enciklopedijoje, kurios gražus V tomas ką tik yra pasirodęs, imtų lietuviai taip falsifikuoti savo kaimynų istoriją? Iš kultūringų kraštų leksikonų ir enciklopedijų reikia pasimokyti metodo, kaip turi būti rašoma tokioje enciklopedijoje. Tačiau sovietinė enciklopedija prasilenkia su paprasčiausiais reikalavimais. Bendroji didžiosios sovietų enciklopedijos, kaip ir jų istorijos vadovėlių kryptis, yra vis ta pati. Jie siekia (ir tai nuolat kartoja) padaryti iš anos Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės rusišką valstybę.

Čia visai užmirštama net tai, ką yra pasakęs XIX a. gale Maskvos universiteto profesorius, žymus tyrinėtojas Motiejus Liubavskis. Jis savo stambias studijas rašė pasiremdamas kaip tik Lietuvos metrika, anuo Lietuvos valdovų kanceliarijos archyvu, kurio bolševikai pagal 1920 m. sutartį nesugrąžino Lietuvai. M. Liubavskiui, kaip jo paduodami šaltiniai įsakmiai atskleidžia, etnografinė Lietuva buvo svarbiausias Lietuvos valstybės plotas, kuris buvo daug tirščiau gyvenamas negu slaviškosios valstybės dalys. Pačių lietuvių gyvenamas plotas turėjo ir labiau išvystytą ekonominį gyvenimą. Ir, žinoma, jis nešė visą pagrindinę kovos naštą, kai per kartas ėjo nepaliaujamas karas prieš vokiečių ordiną.

Iš įvairių bolševikinių enciklopedinių straipsnių tie faktai jau kitaip atrodo. Čia vis pabrėžiamas rusiškų žemių didelis vaidmuo kovoje prieš kryžiuočius. Užtenka mesti trumpą žvilgsnį į pagrindines kronikas, kurios tas kovas nuolat registravo (pavyzdžiui, Dusburgas, Hermanas Vartbergė, Vygandas), kad būtų galima iš karto pamatyti tokių teigimų klaidingumą. Enciklopedijoje iki valiai taip pat galima prisiskaityti apie anuos tariamus lietuvių draugiškus santykius su rusais, apie didelius kultūrinius bei prekybinius ryšius ir t. t. Toji sovietinių enciklopedistų vaizduojama Lietuva tikrai atrodo daugiau rusiška negu lietuviška. Daugiau stačiatikiška negu pagoniška, etnografiška ar vėliau – katalikiška.

Bet toje vietoje kaip tik ir kyla klausimas. Jei jau turėtų būti bent truputėlis tiesos, ką bolševikiniai straipsniai ir knygos teigia, kodėl nė vienas didysis Lietuvos kunigaikštis niekada nėra vedęs jokių derybų dėl priėmimo rusiško, t. y. pravoslaviško krikšto? Juk pats Mindaugas ieškojo sąlyčio su Vakarais. Tai tas pats Mindaugas, kuris valdė nemažas slavų žemes. Jis užmezgė santykius su popiežiumi, priėmė Romos krikštą ir karūnavosi Lietuvos karaliumi. Užpernai nuo to reikšmingo fakto kaip tik suėjo 700 metų. Stačiatikiai ir rusai visame šitame reikšmingame Lietuvos valstybės epizode nevaidino jokio vaidmens.

Toliau ar ne dėl Romos krikšto derybas vedė ir Gediminas, ir Kęstutis, ir anas Algirdas, kuris kaip tik sovietinėje enciklopedijoje ypač rusiškoje įtakoje vaizduojamas? Kur būtų galima rasti bent vieną faktą, kad Vilniuje sėdintysis kunigaikštis oficialiai virto stačiatikiu ir traukė savo tautą į pravoslaviją? Skersai ir išilgai išverskime visas kronikas, visus „lietopisius“, visus dokumentų rinkinius ir niekur tokio fakto tikrai neaptiksime.

Be abejo, yra žinoma, kad Lietuvos valstybė prisijungė didelius rytinių slavų, t. y. šiandienių gudų ir ukrainiečių plotus. Kodėl taip įvyko, nėra sunku istoriškai paaiškinti. Gaji ir ekspansyvi lietuvių valstybė veržėsi į Rytus. O dalinėmis kunigaikštijomis suskilusios ir vidaus ginčuose suvargusios Kijevo žemės visada mieliau prisiėmė lietuvių viršenybę negu totorių jungą. Šitaip jau nuo XII a. galo prasidėjo lietuvių ir graikiškų apeigų rytinių slavų santykiavimas vienoje Lietuvos valstybėje, kuri buvo valdoma iš Kernavės, vėliau – Trakų ar nuo Gedimino laikų – iš Vilniaus.

Šitas rytinių slavų erdvės užėmimas, o paskui jos gyventojų taikus įsijungimas Lietuvon buvo įdomus reiškinys. Ir po Mindaugo Lietuvos rytinis ir pietryčių šonas vis augo ir augo. Ir tas plėtimasis į rytus įgijo pastovios tendencijos. Jis nusitęsė beveik pustrečio šimto metų iki pat Kazimiero laikų. Be abejo, rytinių slavų gyvenamieji plotai Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje pasidarė kelis kartus didesni už pačią etnografinę Lietuvą. Tik gyventojų ten buvo nepalyginti rečiau gyvenama. Yra dar 1528 m. kariuomenės sąrašai, galima sakyti, tai pirmas Lietuvos gyventojų surašymas. Jie rodė, kad Vilniaus ir Trakų vaivadijos drauge su Žemaičių seniūnija statė daugiau raitelių negu miškingi Padauguvio ir Padneprio plotai.

Lengva suprasti, kodėl didieji Lietuvos kunigaikščiai ir totoriai išsidalino artimiausią Rytų erdvę, t. y. Bizantijos tikėjimo išpažinėjus. Norint išvengti totorių jungo, kito pasirinkimo jiems jau nebuvo, kaip prievarta ar gera valia pasiduoti Vilniaus valdovo priklausomybei. O lietuviai ėjo į Rytus palikdami ten esančią politinę santvarką, duodami vietinius savarankiškumo, nekeisdami net kunigaikščių bei žemių privilegijų, jau nekalbant apie visą bažnytinę organizaciją. Vadinasi, pagonys Lietuvos valdovai atėjo į Rytų žemes su dideliu pakantumu, tereikalaudami pripažinti jų vyriausiąją valdžią. Rodydami naujai užimtų plotų gyventojams savo toleranciją, naujieji šeimininkai nieko negriovė.

Taikydamiesi prie sąlygų, didžiojo kunigaikščio kanceliarijon jie priėmė tų žemių kalbą, laikė stačiatikių dvasininkus savo raštininkais rytų slavų raštams ir, žinoma, religinių santykių srityje nieko neatmainė. Bet slaviškos kalbos vartojimas raštams dar toli gražu nereiškia slaviškos valstybės. XIV–XV a. Krokuvos miesto kanceliarijoje buvo, pavyzdžiui, vartojama vokiečių kalba. O tuo pat metu Londono teismų knygose viskas buvo užrašoma prancūziškai. Tačiau ar galima iš tų faktų daryti kokių toli einančių išvadų?

Pasitaikydavo, be abejo, kad į Padneprio ar kitas pilis nusiųsti įgulų viršininkai ir kitokie didžiojo kunigaikščio pareigūnai ten po kažkiek metų priimdavo vietinį tikėjimą. Tačiau nuostabu, kad anie rytų krikščionių, t. y. rusų, plotai visada paliko inertiški jų valdytojų – pagonių lietuvių atžvilgiu. Anos žemės į jas politiškai užvaldžiusius lietuvius teparodė labai nedidelį kultūrinį atoveiksmį. Rytiniai slavai nepajėgė išvystyti Lietuvos ir jokių misijų.“

Gabrielė Petraitytė ir Juan Ignacio Fourment Kalvelis

 Nuo sausio 30 d. iki vasario 2 d. Argentinoje vyko XVII Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas.

Pirmoji suvažiavimo diena vyko Villa Lugano (Buenos Airių sostinėje) esančiame „Argentinos Lietuvių Centre“. Čia sugužėjo ne tik gausus Argentinos lietuvių jaunimo būrys, bet ir lietuviai iš Urugvajaus, Brazilijos, Kanados, JAV bei Lietuvos. Artėjant savaitgaliui, dalyvių tik daugėjo. Iš viso dalyvavo daugiau nei 70 jaunuolių.

Po dalyvių registracijos vyko tradicinis susipažinimo vakaras. Jo metu suvažiavimo dalyviai susipažįsta vieni su kitais, bendrauja ir daugiau sužino vieni apie kitus.

Per pirmąsias dvi suvažiavimo dienas dalyviai aplankė jau minėtą „Lietuvių Centrą“, o taip pat ir kitą lietuvių draugiją – „Susivienijimą lietuvių Argentinoje“, įsikūrusį šalia Buenos Airių esančiame Lanús mieste ir šiemet švenčiantį šimto metų jubiliejų. Ten jaunimas sportavo ir maudėsi baseine, o prieš tai apžiūrėjo Buenos Aires, aplankė la Boca, San Telmo, Puerto Madero ir Plaza de Mayo rajonus. Tą dieną suvažiavimo atstovai taip pat internetu bendravo su Info TV žinių laida „Info diena“.

Likusioms dviem suvažiavimo dienoms jaunimas patraukė į šiek tiek atokiau nuo Buenos Airių esantį Berissą (70 km. nuo sostinės), tituluojamą „Buenos Aires provincijos imigrantų sostine“ ir laiką leido šios savivaldybės stovyklavietėje.  Mieste gyvuoja dvi lietuvių draugijos „Nemunas“ ir „Mindaugas“ bei lietuviška radijo valandėlė „Ecos de Lituania“.

Berisse dalyviai mėgavosi įvairiomis pramogomis bei dalyvavo diskusijose. Jas inicijavo ir moderavo Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos Pietų Amerikos reikalų komisijos pirmininkas Juan Ignacio Fourment Kalvelis bei PLB valdybos Sielovados reikalų komisijos pirmininkas prelatas Edmundas Putrimas. Jie skatino jaunimą pasidalinti patirtimi, kurią įgijo mokydamiesi Vokietijoje veikiančioje lietuviškoje Vasario 16-osios gimnazijoje bei Vilniuje esančios gimnazijos Lietuvių Namai. Diskutuota apie abiejų mokslo institucijų skirtumus bei bendrumus, apie naudą ir paradoksus, pav., kad Pietų Amerikos jaunimui mokslas Lietuvoje kainuoja kur kas brangiau nei ekonomiškai gerokai stipresnėje Vokietijoje. Taip pat pasidalinta mintimis ir apie 2013 metais Londone vykusį Pasaulio lietuvių jaunimo Kongresą, Europos lietuvių ir tolimesnių pasaulio lietuviškų bendruomenių skirtumus, nuo jų nutolusias aktualijas bei nevienodą atstovavimą joms.

Suvažiavimas vyko lietuvių bei ispanų kalbomis, tačiau tarpusavyje jaunimas bendravo ir angliškai bei portugališkai.

Jam baigiantis, imta žarstyti sveikinimo žodžius jį organizavusiems Argentinos Lietuvių Jaunimo Sąjungos valdybos nariams bei visiems prisidėjusiems.

Vakare vyko labai laukiamas jau tradicinis renginys – „Talentų vakaras“.

Suvažiavimas baigėsi maldos dvasioje, žodžio liturgija bei tradiciniu argentinietišku lauko kepsniu  – asado. Pasidalinę dovanomis ir prisižadėję susitikti XVIII-ame Pietų Amerikos Lietuvių Jaunimo Suvažiavime, kuris vyks 2015 metų sausio 14-18 d. Urugvajuje, dalyviai atsisveikino tikindami, jog parveš savo bendruomenėms šio suvažiavimo įspūdžius bei naujai įgytą patirtį. Kai kurie užsiminė, jog susitikimo ilgai laukti neteks – jie jau planuojantys kelionę į liepos mėnesį vyksiančią Dainų ir Šokių šventę..

Galiausiai vakare Prelatas E. Putrimas kartu su parapijos klebonu aukojo Šv. Mišias Aušros Vartų parapijoje Avellanedoje minint  „Susivienijimo Lietuviu Argentinoje draugijos“ gyvavimo veikla. Tai pat Šv. Mišios buvo aukotos ir už mirusius narius. Po jų vyko vaišės ir parapijos lietuviu muziejaus salėje.

Padėka

• Užsienio lietuvių Departamento prie Užsienio Reikalų Ministerijos direktorei Gintei Damušytei

• Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybai ir jos pirmininkei Danguole Navickienei

• Prelatui Emundui Putrimui.

• Susivienijimui Lietuvių Argentinoje.

• Argentinos Lietuvių Centrui.

• P. Alfredo Dulkei.

• Kanados Lietuvių Jaunimo Sąjungos atstovems Skaidrai Puodziunaitei, Aidai Valeviciutei

ir Vidai Naudziunaitei.

• JAV Lietuviu Jaunimo Sajungos nariui Kovui Kulbiui.

• Gabrielei Petraitytei is Lietuvos.

• Lietuvių kultūros draugijai „Nemunas“.

• Argentinos lietuvių jaunimo sąjungos valdybai (ALJS).

• Kiekvienai šeimai, kuri mielai priėmė į savo namus suvažiavimo dalyvius.

• Visiems dalyviams ir atstovams, kurie dalyvavo PALJ suvažiavime.

LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Prieš paskelbdama Nepriklausomybės Aktą, 1918 m. pradžioje Tautos Taryba išgyveno ypač sunkų laikotarpį, nes reikėjo pasipriešinti Vokietijos reikalavimams, „Amerikos balso“ radijui, minint Vasario 16-osios 40-ąsias metines, pasakojo signataras Steponas Kairys. „Konvencijoms taryboje priešinosi keturi asmenys. Tai – jau miręs Jonas Vileišis, taip pat miręs Stasys Narutavičius, Mykolas Biržiška ir Steponas Kairys“, – sakė jis.

Anot Juozo Kajecko, Lietuvos trispalvė Vašingtone tuo metu nevaržomai plevėsavo vos per keletą kvartalų nuo sovietų ambasados. „Lietuvos pasiuntinybėn renkasi savi ir svetimi pasveikinti laisvos Lietuvos atstovo ir palinkėti jo tautai kančios galo ir laisvės“, – 1958 m. kalbėjo nepriklausomos Lietuvos atstovas Vašingtone.

J. F. Dullesas: lietuvių indėlis JAV labai vertingas

Malonūs klausytojai, šiandien sueina 40 metų, kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Šios sukakties proga Jungtinių Amerikos Valstijų sekretorius John Foster Dulles padarė šį specialų pareiškimą.

„Šįmet minimos 40-osios metinės, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautos paskelbė savo valstybinę nepriklausomybę. Nors 1920 m. Sovietų Sąjunga pripažino jų nepriklausomybę, visiems laikams atsižadėdama visų suverenių teisių į Baltijos valstybes, 1940 m. sovietų vyriausybė jėga inkorporavo Lietuvą, Latviją ir Estiją į Sovietų Sąjungą. Šis veiksmas buvo tučtuojau JAV vyriausybės pasmerktas.

JAV tebesilaiko įsitikinimo, kad santykiai tarp visų valstybių turi būti tvarkomi lygybės principu ir vadovautis teisingumu ir teise. JAV yra įsitikinusios, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai turi tvirtą teisę pasirinkti savo politines, ekonomines ir kultūrines sistemas. Baltijos valstybių gyventojams yra būdingas ryžtas, darbštumas ir meilė laisvei. Šios savybės įgalino jų tautiečius čionai sudėti vertingą indėlį JAV raidon.

JAV vyriausybė yra tikra, kad šios savybės sėkmingai išves Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautas iš tragiškų dabarties dienų ir įgalins jas atgauti teises, kurios joms buvo neteisingai atimtos.“

J. Kajeckas: linkiu jums nepalaužiamos vilties bei ištvermės

Dabar Vasario 16-osios šventės proga jums žodį tars nepriklausomos Lietuvos atstovas Vašingtone Juozas Kajeckas.

„Mieli tautiečiai, šiandieną minime džiaugsmingą įvykį, kai prieš 40 metų vasario 16 dieną iš Vilniaus pasigirdo seniai laukta naujiena. Lietuvių tauta dėl Lietuvos nepriklausomybės stojosi kūnu. Tuo aktu nutraukti ryšiai, kuriuos lietuvių tautai buvo primetę rusų carai.

Tą dieną daug metų tarp abiejų pasaulinių karų Lietuva pasipuošdavo savo trispalve. Miestuose, miesteliuose laisvų piliečių eisenos pakiliai riedėdavo su giesme ir daina į maldos namus sudėti maldos Aukščiausiajam už nepriklausomybės palaimas. Prie nežinomo kareivio kapo – pareikšti pagarbos už iškovotą laisvę ir ištikimybę žuvusiųjų idealui. Į sales – išskaičiuoti Lietuvos padarytos šaunios pažangos. Į puotas – pakelti taurės už atgimusią laisvą nemirtingą Lietuvą. Taip buvo seniau.

O šiandieną trispalvė, deja, nebeplevėsuoja tėvynėje. Ji okupantų sutrypta arba lietuvio giliai paslėpta. Eisenos į bažnyčias uždraustos. Tyla viešpatauja prie nežinomo kareivio kapo. Trimitų garso ten nesigirdi ir laisvės varpas nebeskamba.

Tautiečiai, jūsų nuo okupantų akių paslėptos Vasario 16-osios nuotaikos laisvam lietuviui žinomos. Mes to paties esame kamieno ir jaučiame vienodai. Todėl, minėdami šią sukaktį, mes liūdime dėl jūsų dalios ir jus giliai užjaučiame.

Mes minime šiemet ir Vinco Kudirkos atmintį – jo 100 metų gimimo sukaktį. Visuose žemynuose šiandien laisvų lietuvių nevaržomai giedamas jo himnas, kuris giedoti svetimųjų jo tėvynėje irgi uždraustas. Už trejeto dienų ir Adomo Jakšto 20 metų mirties sukaktis. Jūs daugelis jį pamenate. Anot Vaižganto, jis trečias iš eilės lietuvių tautos šulas po Jono Basanavičiaus ir V. Kudirkos. Jis išvengė Sibiro tik todėl, kad spėjo laiku, Lietuvos sutemų išvakarėse, numirti.

Šiandien laisvasis lietuvis atnaujina pasiryžimą dirbti ir aukotis dėl Lietuvos šventųjų teisių ir šviesesnio jos rytojaus. Mes juo nepalaužiamai tikime. Tikėkite ir jūs. Lietuvos diena visoje Amerikoje švenčiama skaitlingai ir didingai. Reiškiama padėka JAV vyriausybei už smurto Lietuvoje ligi šiol nepripažinimą. Lietuvos trispalvė garbingai plevėsuoja prie Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone rūmų jūsų teisei ir skriaudai priminti. Ji plevėsuoja didingai ir nevaržomai vos per keletą kvartalų nuo lietuvių tautos prispaudėjo ambasados. Lietuvos pasiuntinybėn renkasi savi ir svetimi pasveikinti laisvos Lietuvos atstovo, jūsų atstovo, ir palinkėti jo tautai kančios galo ir laisvės.

Pavergtieji broliai ir sesės, aš giliai nuoširdžiai sveikinu jus šia garbinga jubiliejine proga. Aš linkiu jums nepalaužiamos vilties bei ištvermės jūsų bandyme. Aš jums kartu ir dėkoju. Jūs ir jūsų tėvai išsaugojo tautos aspiracijas, kurios sudarė pagrindą Vasario 16-osios Aktui. Jūs savo kančia, skriauda ir ištverme tebeliudijate pasauliui, kad lietuvių tautos aspiracijos tebėra gyvos, todėl okupacijos nepripažinimas teisingai atitinka jūsų norą.

Šiais nepriklausomybės ir Kudirkos jubiliejiniais metais pasisemkime stiprybės iš Lietuvos garbingos praeities. „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Pasisemkime stiprybės bei paguodos ir iš kito šių metų garbingo jubiliato šventojo Kazimiero. Šiemet 500 metų nuo jo gimimo dienos. Jo pas Dievą Lietuvos užtarimas yra galingas ir tikras. Lietuva jam arčiausiai širdies.

Te Dievas globoja jus per šiuos jubiliejinius metus ir priartina jums tikrosios laisvės rytą. Jis jūsų kančia su kaupu nupelnytas.“

S. Kairys: tuo metu Rusija neprieštaravo Lietuvos siekiams

Amerikoje gyvena du Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai – profesorius Mykolas Biržiška Kalifornijoje ir profesorius Steponas Kairys Niujorke. Pasiklausykime Povilo Labanausko pasikalbėjimo Niujorke su ano meto Lietuvos Tarybos nariu, inžinieriumi Steponu Kairiu.

– Jau 40 metų praslinko nuo tos dienos, kai Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos nepriklausomybę. Tamsta buvai vienas iš pasirašiusiųjų. Gal galėtumėte prisiminti, kaip priartėjote prie Vasario 16-osios, kokios tada buvo nuotaikos?

– Tuometinė Tautos Tarybos veikla anais metais vyko nepaaiškėjus situacijai. Lietuva buvo vokiečių okupuota, Rytų fronto vokiečių vadovybė tuomet dar turėjo mintį laimėti karą ir po jo prijungti prie Vokietijos ne tik Lietuvą, bet ir mūsų kaimynus latvius bei estus. Prieš paskelbiant Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą, Tautos Taryba turėjo išgyventi juodą dieną. 1917 m. gruodžio 11 d. vokiečiai pareikalavo, kad ji raštu įteiktų Obostui pareiškimą, jog siekia Lietuvos nepriklausomybės, ir padarytų dvi pareiškimo redakcijas.

Vienoje redakcijoje turėjo būti pareikštas tik noras ir tarybos nutarimas skelbti Lietuvos nepriklausomybę be jokių įsipareigojimų Vokietijai. Iš kitos pusės reikėjo įteikti faktišką dokumentą vokiečiams, kuriame pradinė nepriklausomybės paskelbimo redakcija turėjo būti papildyta pasižadėjimu stoti už keturių konvencijų nepriklausomos Lietuvos sudarymą su Vokietijos reichu. Keturių konvencijų, kurių turinys faktiškai reiškė nepriklausomos Lietuvos inkorporavimą į Vokietijos reichą. Šitas dokumentas vokiečiams buvo reikalingas turėti per visas derybas.

Šis momentas buvo tragiškas Tautos Tarybos veiklai. Svarstant jį, per tarybos posėdžius paaiškėjo dvi nuomonės. Viena kompromisinė, kuri sutiko vykdyti vokiečių reikalavimus ir duoti pasižadėjimą. Keturi tarybos nariai griežtai tam pasipriešino ir stojo už Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą be jokių konvencijų. Taryba skilo. Vadinamoji tarybos opozicija griežtai pareikalavo, kad taryba skelbtų Lietuvos nepriklausomybę be jokių įsipareigojimų Vokietijai.

Įtemptas šito klausimo svarstymas taryboje truko visą sausį ir vasario pradžioje. Tik, kiek atsimenu, vasario 14 dieną tarybos dauguma priėmė opozicijos nusistatymą, ir vasario16 dieną taryba (visi 20 asmenų) pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Konvencijoms taryboje priešinosi keturi asmenys. Tai – jau miręs Jonas Vileišis, taip pat miręs Stasys Narutavičius, Mykolas Biržiška ir Steponas Kairys.

– Ar apie tą patį laiką buvo pavojų iš Sovietų Sąjungos?

– Atrodė, kad Rusijoje kilusi revoliucija, iš karto turėjusi demokratinį pobūdį, o vėliau išvirtusi į bolševikinę revoliuciją, labiausiai buvo susirūpinusi savo vidaus reikalais. Ir tik kai prasidėjo derybos su vokiečiais dėl taikos sudarymo, dėl karo užbaigimo, tik tuomet iškilo ir Lietuvos klausimas. Bet Rusijos komunistų partijos vadovybė, eidama į derybas ir siekdama karo pabaigos, kartu buvo pareiškusi, kad ji stoja už laisvą tautų apsisprendimą ir nesipriešins bet kurios, kad ir senai carinei Rusijai priklausiusios, tautos atsiskyrimui nuo būsimos sovietinės Rusijos.

Wikimedia Commons nuotr.

LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Nemažai tikrų žmonių, pakeitęs pavardes, paverčiau savo romanų veikėjais, „Amerikos balso“ radijuje kalbėjo išeivijos rašytojas Eduardas Cinzas. „Buvo žmonių, kurie atpažino save „Brolio Mykolo gatvėje“, todėl man teko išgyventi gana nemalonius pasiteisinimus ir meluoti jiems, kad tai tikrai ne jie“, – žurnalistui Romui Sakadolskiui prisipažino jis.

Kaip sakė pats E. Cinzas, būdamas Amerikoje, rašė apie Čikagą, gyvendamas Lježe – pasakojo apie jo žmones: „Jei tai ir nėra istorinė tiesa, bet kažkas netoli jos, savo gyvenamoje aplinkoje bandau surasti ne tik siužetą, bet ir individus.“

Įrašas darytas apie 1980–1981 metus.

– Kaip gimsta Jūsų kūriniai?

– Aš gana ilgai nešioju idėjas arba romanų siužetus galvoje. Labai dažnai išeinu į ramesnes Briuselio kavines, ten atsisėdu prie lango su stiklu alaus, užsirūkau pypkę ir stebiu žmones. Tada man pasitaiko pamatyti tokių individų, kurie tikrai atitinka tai, kas jau buvo mano pergalvota. Rašydamas neturiu jokios sistemos, tačiau bandau rašyti nuo ryto iki pietų. Pradedu rašyti maždaug apie 7,30–8 val. ir rašau iki 12–13 val. Paskui viską atidedu į šoną, o kitą dieną, prieš sėsdamas rašyti, vėl perskaitau tai, kas yra parašyta. Tai, kas man atrodo nevykę, išbraukiu ir vėl rašau. Kartais nerašau po kelias savaites, o kartais rašau net po kelis mėnesius kiekvieną rytą iki pietų. Man atrodo, kad sistemingas rašymas atneštų nedaug naudos, nes kartais, kai prisiverti, galvoje nėra jokios minties, nėra jokio dvasinio pakylėjimo. Bet jei vis dėlto sėdi ir rašai, iš to nieko neišeina.

– Netrukus Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas išleis knygą „Trys dienos liūdesio“. Bet Jūs jau kurį laiką, kaip pats išsitarėte, ruošiate ir kitus veikalus. Gal galėtume apie tai šnektelėti? Visų pirma sakėte, kad ruošiate veikalą, kurio pavadinimas turėtų būti „Mėlynakis žydas“ [knygos E. Cinzas nebaigė – lrt.lt]. Galėtumėte apie tai papasakoti?

– Šitą darbelį jau rašau daugiau negu dvejus metus. Esu beveik įpusėjęs, bet vis nepajėgiu taip giliai įsijausti į siužetą. Vis nepajėgiu taip įtikinti savęs, kad tai, ką rašau, yra ne tik istorinė tiesa, bet ir tikras gyvenimas. Todėl aš kažin kaip jį vis atidedu, vis nustumiu. Siužetas visiškai nekomplikuotas, senajai kartai žinomas. Tai žydų naikinimo pradžia Lietuvoje. Keli šimtai Žemaitijos miestelio žydų, per karą atėjus vokiečiams, surenkami į getą, paskui išvežami į didesnį miestą ir ten, kaip visi žinome, sunaikinami. „Mėlynakio žydo“ pagrindinis veikėjas yra jaunas žydų inteligentas, kuris beveik nebemoka jidiš kalbos ir kuris nėra laikomas žydu. Jis žydų gete gyvena kelias savaites, viską mato, samprotauja ir išgyvena žydiškąją dramą.

– Rašote šito asmens akimis?

– Taip, kol kas pirmuoju asmeniu, bet dar nežinau, galbūt bus antruoju. Kadangi jis (bent taip esu numatęs) bus sunaikintas, nenorėčiau, kad kūrinys pasirodytų dienoraščio forma. Dar nesu apsisprendęs, kuriuo asmeniu rašysiu. Bet jis asmeniškai viską išgyvena ir viską stebi, juo labiau kad yra nutolęs nuo žydiškų samprotavimų.

– Dabar apie kitą – „Švento Petro gatvės šunynas“ [„Švento Petro šunynas“ – lrt.lt]. Kas ta Šv. Petro gatvė ir kodėl kūrinys apie tai?

– Šv. Petro gatvė tikrai egzistavo. Šiandien ji sugriauta. Neseniai važiavau pro Lježą – tos gatvės išvis nebėra, bet tai man tik palengvina rašymo būdą ir nekomplikuoja ateities, jei kas nors ir kaip nors pradėtų su manimi ginčytis. Šv. Petro gatvėje man teko gyventi net keletą metų. Ten buvo tai, kas vadinama viešbučiu – keturių aukštų namas, kuriame gyveno apie 30 įvairių tautybių žmonių. Ten man teko gerai susipažinti su šiaurės afrikiečiais, rusais, lenkais, ukrainiečiais, italais, ispanais, ir, atrodo, buvo net vienas portugalas. Siužetas būtų visiškai nekomplikuotas, bandyčiau parodyti svetimšalių gyvenimą Belgijoje, jų problemas, psichologinius lūžius nuo per didelio degtinės vartojimo, jų darbo problemas ir intymų gyvenimą, nes ten kartu gyveno ir keletas šeimų. Man atrodo, kad tai turėtų būti kažkas panašaus į „Brolio Mykolo gatvę“.

– Visa tai, ką rašėte išvykęs iš Lietuvos ir atsidūręs Belgijoje, sukasi apie Lježą ir tas apylinkes, kurios Jums asmeniškai geriausiai žinomos. Jūs apsiribojate tik ta patirtimi, kuri yra čia pat?

– Ir taip, ir ne. Esu parašęs net novelių, kurios nieko bendra neturi su Lježu. Prieš keletą metų buvo atspausdintas „Susitikimas“ – viskas vyko Amerikoje. Ir parašiau būdamas Amerikoje. Galbūt sakote tiesą, kad ten, kur gyvenu, ten ir įsijaučiu, nes novelė „Susitikimas“ buvo parašyta kažkur prie Čikagos. O šiaip, jei tai ir nėra istorinė tiesa, bet kaži kas netoli jos, savo gyvenamoje aplinkoje bandau surasti ne tik siužetą, bet ir individus.

– Kur nors gyvenime būtų galima surasti visus tuos žmones, kuriuos aprašėte?

– Nebūtinai, bet yra gana daug gyvų veikėjų, kuriems pakeičiu pavardes ir kuriuos perkeliu į romanus. Šito negalima neigti ir kartais būna gana nesmagu. Pavyzdžiui, buvo žmonių, kurie atpažino save „Brolio Mykolo gatvėje“, todėl man teko išgyventi gana nemalonius pasiteisinimus ir meluoti jiems, kad tai tikrai ne jie.

– Kokie rašytojai Jums pačiam padarė įspūdį?

– Drįsčiau paminėti Vinco Ramono „Kryžius“, kuriuos man teko skaityti po karo, atrodo, dar ar ne Vokietijoje. Iš V. Ramono daug kam (ir man, žinoma, daugiau negu kitiems) būtų galima pasimokyti sakinių formavimo, frazeologijos, gilumo. Pažįstu mūsų išeivijos rašytojus Kazimierą Barėną, Marių Katiliškį. M. Katiliškį laikau vienu stipriausių mūsų rašytojų. Tik kai jis išeina iš kaimo, man atrodo, nelabai jam pasiseka, bet kaimo temomis jis yra parašęs nuostabių dalykų ir tikrai įeis ne tik į mūsų atmintį, bet ir į lietuvių literatūros istoriją.

Labai mėgau Johną Steinbecką, Ernestą Hemingway. Man įtakos turėjo Herve-Bazinas, [...] gal ir rafinuotas romanų dirbėjas, bet vis dėlto nuostabus žodžio meistras. Paskui būtų galima paminėti ir senelį Francois Mauriacą.

– Turbūt stebite, kas vyksta literatūriniame pasaulyje Lietuvoje. Dabar jau labai aišku, kad Lietuvoje romanas yra išėjęs iš kaimo idilės, nuskutęs aureolę ir perėjęs į miesto gyvenimą, miesto problemas. Ar sutiktumėte su tuo ir ar įžiūrite kokią kryptį?

– Kolektyvinių ūkių kūrimo laikotarpiu buvo reikalingi ir kolektyvinio kaimo romanai. Industrializuojant kraštą, kas ir dabar vyksta, buvo reikalingi urbanistinio gyvenimo romanai. Man atrodo, čia istorinė išdava ir paprastas istorijos veiksmas, kuris persimetė į literatūrą – šiandien kaimo problemos nebeaktualios, aktualios miesto problemos, miesčionėjimo problema, kuri atėjo kartu su pramonės plėtra. Jonas Avyžius, iš kaimo perėjęs į miesto gyvenimą, tai išreiškė visiškai natūraliai, kaip ir Vytautas Bubnys, ieškodamas kompromiso tarp kaimo ir miesto, sujungdamas abu siužetus, galų gale baigė miesto gyvenimu.

Aš ypač vertinu V. Bubnį, J. Avyžių. Mykolą Sluckį taip pat vertinu, tik nelabai pajėgiu suprasti jo stilių. Paskui yra amžinai nesenstantis Juozas Baltušis, ypač „Parduotos vasaros“ – tai, man atrodo, irgi niekada nepasens ir yra mūsų literatūros šedevras. Miesto gyvenimo problemas analizuoja Alfonsas Bieliauskas, dėmesį reikėtų skirti Rimantui Šaveliui. R. Šavelis į literatūrą atėjo, jei neklystu, su „Dievo avinėliu“. Ten jis pasirodė nuostabiai stiprus ir toli pažengęs meistras. Reikėtų nepamiršti ir Romualdo Lankausko, kuris yra vienas stipriausių literatūrinių asmenybių sovietinėje Lietuvoje.

– Kiek žinau, Lietuvoje numatyta išleisti Jūsų novelių rinkinį.

– Su Lietuvos knygų leidimo organizacija esu susisiekęs gana seniai ir Vilniuje mano novelių rinkinukas turėtų išeiti pavasarį arba vasarą. Jis yra sudarytas maždaug iš 5–6 apysakų, novelių ir vienos ištraukos apie senį Armaną „Brolio Mykolo gatvėje“.

Agnė Krasnodomskytė, LRT televizijos laida „Ryto suktinis“, LRT.lt, Z.Kelmickaitės nuotr.

“Kai žmonės jaučia, kad šalis yra jų, o ne funkcionierių rankose, tai daro didžiulį įspūdį. Aš stengiausi surasti nors vieną bambantį, nors vieną nepatenkintą ar valdžią keikiantį, deja, neradau. Tai laisvi žmonės savo sukurtoje šalyje“, – sako muzikologė ir žurnalistė Zita Kelmickaitė, vasario mėnesį aplankiusi Australiją.

Nuo šio šeštadienio LRT televizijos laidoje „Ryto suktinis“ bus rodomi įspūdžiai ir istorijos, patirtos ir išgirstos viešnagės Australijoje metu.

- Ar ši kelionė į Australiją Jums yra pirma?

- Taip. Kelionė į Australiją yra pati tolimiausia vieta, kurioje esu buvusi. Vykau ten pakviesta Australijos lietuvių fondo ir esu jiems labai dėkinga, kad tokia kelionė galėjo įvykti. Bet čia turbūt pirmas atvejis, kai žmonėms Australijoje, pamačiusiems laidą „Ryto suktinis“, suveikė lietuviškas pavydas. Kai buvo nufilmuoti Kolumbijos, Argentinos lietuviai, jie pagalvojo: o tai kodėl ne Australijos lietuviai? Šį kartą esu dėkinga tokiam lietuviškam „unarui“, mat Australijos lietuviai panoro, kad jų gyvenimas būtų nors kiek atspindėtas Lietuvoje.

Iš tikrųjų tai labai tolima šalis ir, kai žmonės toli, atrodo, tarsi jų ir nėra, o pats jų kraštas labai įdomus ir tikrai ne kiekvieną dieną nuvyksi. Galbūt dėl to ne taip greitai jų naujienos pasiekia ir mes tikrai mažai ką težinome apie Australijos lietuvius. Tie, kurie kiekvieną šeštadienį stebės „Ryto suktinį“, ras po gabalėlį jų gyvenimo. Tai buvo labai sudėtinga užduotis ir aš džiaugiuosi, jog jaunas operatorius Raimundas Razvadauskas nepabūgo sunkumų, nes visgi tų lietuvių gyvenimą reikėjo stebėti tris savaites nuolatos. Matėsi, kad žmonės neįsivaizduoja, kaip toks darbas vyksta, nes jie sakydavo: oi, tai čia nupaveiksluosit mus greitai ir viskas.

- Kokiuose Australijos miestuose Jums teko pabuvoti?

- Gyvenome ir filmavome keturiuose miestuose – Adelaidėje, Melburne, Kanberoje ir Sidnėjuje – ir juose visuose šventėme Vasario 16-ąją. Tiek daug Nepriklausomybės dienų kartu niekada gyvenime nesu šventusi ir gal nepasitaikys daugiau. Turiu pasakyti, kad mūsų šventimai Lietuvoje yra toks daugiau „užsiregistravimas“, kaip dalykas, kurį turi atlikti. Ten mačiau, kad žmonės tikrai ateina kaip į didžiausią metų šventę ir kad jiems tai yra labai svarbu. Pavyzdžiui, tiek moterų su gintariniais karoliais ir gražiausiomis sagėmis gyvenime nesu mačiusi. Kai vienoje vietoje pamatai tiek daug gintaro, pagalvoji: o, tikrai, čia gi mūsų savastis! Bet Lietuvoje tie dalykai atrodo lyg neaktualūs, pilni stalčiai to gintaro, tai kam turėtumei jį čia segtis?

Kiekvienas miestas yra įvairus. Pavyzdžiui, Adelaidė – miestas, kuriame labai daug vyresnės kartos žmonių ir ta karta laikosi tarsi kumštis. Jie turi nuosavą bažnyčią, lietuvių išeivijos muziejų, ir tuomet pamatai, kiek žmonėms svarbus jų nuveiktas darbas, pamatai, kad Lietuva jiems visą laiką yra svarbi. Melburne, kur yra didesnė lietuvių bendruomenė, nė vienas negalėjo pasakyti, kiek žmonių jai priklauso.

Pagal mastelį mažiausia bendruomenė yra Kanberoje, tačiau ten yra jaunų žmonių, kurių siekiama pritraukti kuo daugiau, nes bendruomenė sensta.

Tose šalyse, kur gyvena išeiviai, nėra amžiaus cenzo. Kai išgirsti, kad tik nuo 85 metų juos kasmet tikrina vairuotojo teisėms, nes jie vairuoja ir 93 metų, tai matai viską darantį žmogų. Mūsų žmonės pasensta, subliūkšta, o ten tik prasideda gyvenimas! Mane nustebino, kad ten jie šiemet tris mėnesius turėjo nemokamus kompiuterinio raštingumo kursus ir jauniausiam kursų dalyviui buvo 80 metų, o vyriausiam – 98 metai. Tai tu pamatai gyvenantį žmogų ir net neatkreipi dėmesio, ar jam 90, ar 95 metai – jie visi šneka, visi nori cepelinų!

- O gal jie labiau džiaugiasi gyvenimu nei mūsiškiai, nes turi daugiau pinigų?

- Nieko panašaus. Jie visi žino, kas yra pinigas, jie nieko nešvaisto, žmonės irgi gyvena taupiai, skaičiuoja. Bet yra kitas dalykas – jie labai sumažinę norus. Taip, kaip pas mus žmogus gyvena keturiuose kambariuose ir dejuoja, kaip jam brangiai šildymas kainuoja, jie negyvena! Jie sulaukę tam tikro amžiaus iškart perkainoja savo gyvenimą – perka labai mažus namelius, kaip mūsų trijų kambarių mažus butelius, ir dviese kaip du balandėliai ulduoja, burkuoja.

O mūsų kranksi, koks blogas gyvenimas, kaip mažai pinigų, bet kai miršta, tai 200 tūkst. litų, pasirodo, būna palikę, bet kam – nežinia. Tai skirtumas labai aiškus. Australijoje pensininkams taikoma daug lengvatų – jie gali laisvai keliauti, jiems nemokami vaistai, medicininis aptarnavimas, ir todėl jie, matyt, taip jaunatviškai atrodo. Jie nesėdi poliklinikose, nes žino, kad bet kuriuo atveju jais bus pasirūpinta, jie užtikrinti.

- Ar pastebėjote kokiomis dar veiklomis užsiima vyresnio amžiaus žmonės?

- Pradžioje nesupratau ir man atrodė keista, bet jie labai mėgsta išeiti, tarkim, pavalgyti pusryčių. Jiems tas pasibuvimas yra reikšmingas. Jūs įsivaizduokite, dienos metu ir vakarais gatvėse prie staliukų ar kitose populiariose vietose jų yra toks kiekis ir jie taip klega, kad jūs savo balso negirdėtumėte niekada gyvenime! Jie išeina pasivaikščioti su šuniu ar šiaip sportiniu žingsneliu, nes pirmoje vietoje Australijoje yra sportas, antroje vietoje – sportas, trečioje vietoje – sportas.

- Australija garsėja savo nuostabaus grožio gamta bei tenykščiais aborigenais. Kokį įspūdį susidarėte?

- Galiu pasakyti, kad gamtos kraštelį matėme, ji nepaprastai graži, bet ne tokia vešli kaip galvojau. Mes atvažiavome besibaigiant vasarai. Kai filmavome pirmomis dienomis Adelaidėje, tai buvo vasario 7 diena, buvo 42 laipsniai karščio, o kuo arčiau Sidnėjaus, tuo labiau oras panašėjo į mūsų – buvo 27 laipsniai.

Kiekviename žingsnyje aborigenų tikrai nesutiksi, bet jų ženklų kiekviename mieste yra pakankamai daug ir žmonės elgiasi labai pagarbiai – mato savo istorines klaidas ir stengiasi jas ištaisyti. Pavyzdžiui, jeigu Adelaidėje kabo vėliavos, tai trys – Adelaidės vėliava, Australijos vėliava, Aborigenų vėliava. Visos vėliavos išrikiuotos ir visos plazda. Kitas dalykas – gatvės pavadinimas yra parašytas angliškai ir šalia aborigenų kalba. O jeigu jūs pirktumėte kažkokį daiktelį, tarkime, rankinę, išpieštą aborigenų raštais, visada prie jos bus prisegta, kas jos autorius, parašyta, kad tai aborigenų menas, nesvarbu, kad tai jau adaptuotas dalykas, ne originalas.

Galima pasakyti, kad aborigenai prisitaikė ir prie šių dienų – Sidnėjuje, krantinėje, jie rengia mini pasirodymus, pavyzdžiui, baltasis pučia didžeridą, tradicinį jų instrumentą, ir po to galima su jais nusifotografuoti. Tai čia toks šiuolaikinis turistinis momentas.

- Ar teko aplankyti išskirtinių gamtos vietovių Australijoje?

- Įspūdinga kelionė buvo į Dandenongo kalną, kuris yra Viktorijos nacionalinio parko dalis. Į ją mus lydėjo lietuviai Lilija ir Mykolas Kozlovskiai, kurie parodė menininko Williamo Rickettso skulptūrines kompozicijas. Jis pats yra australas ir jam tokį įspūdį padarė aborigenų gyvenimas, jų istorija, kad nusprendė tai įamžinti savo kompozicijose. Tas kalnas, per kurį tu brauniesi, pro augaliją, kiekviename kampelyje matai kokio nors aborigeno veidą, seno ar jauno, ištiestas rankas, vaikų kompozicijas. Tai labai svarbūs istoriniai momentai, tai savotiškas skausmo kalnas. Tokios gerbtinos vietos rodo, jog neleidžiama, kad tai būtų užmiršta.

Australija – labai didelis kultūrų katilas. Melburne yra Sandridge`o tiltas, kuris įspūdingas tuo, jog ant jo yra metalinės figūros, vaizduojančios imigrantus, lentelės su jų vardais. Įsivaizduokite, vis dėlto tokia didelė šalis, tačiau yra pagarba ir svetimšaliams.

- Kaip Australijos lietuviams sekėsi įsitvirtinti iš pradžių ir kokia situacija yra šiandien?

- 1948 metais, kai atplaukė pirmieji laivai, mūsų išeiviai turėjo dvejus metus atidirbti Australijoje, nesvarbu, ar buvai profesorius, ar kas… Vyrams buvo parašyta, kad esi darbininkas, o moterims – tarnaitė. Vadinasi, į tą šalį jie atvažiavo kaip eiliniai žmonės ir tik atidirbę galėjo studijuoti. Jie statė tą šalį, išsiugdė meilės jausmą jai. Kiekvienas Australijos lietuvis pabrėžia, jog čia niekur nepasipuikuosi, kad esi milijonierius, turtingas, nes tai bus palaikyta negražiu elgesiu. Čia titulas nieko nereiškia, čia visi lygūs.

Jie labai nustebo, kai pasakiau, kad senatvės pensijas [Lietuvoje] gauna visi vienodas, ar jūs būtumėte buvęs direktoriumi, ar jūs visiškai nė vienos dienos nebūtumėte dirbęs. Australijoje, jeigu žmogus nori kaupiamosios pensijos, jis sukaups ir turės. O turtingi žmonės už viską moka. Vienintelis neskaičiuojamas dalykas yra namas arba butas, bet tik vienas. Žmogus, turintis daugiau negu pusę milijono pinigų, pensijos negauna.

Žmonės, ar jie būtų užėmę aukštesnes pareigas, ar žemesnes, labai aiškiai pasisako apie tvarką ir teisybę. Kai tik bandžiau išprovokuoti: na, palaukit, negi pas jus čia nėra kyšių, jie atsakė: yra, ir aš jau tada galvojau, kad vystysime temą, o jie pasakė, kad apie tai nekalba. Jeigu jie pamato, kad tuo yra piktnaudžiaujama, tuomet reaguoja.

- O kokia Australijoje vyrauja politinė atmosfera?

- Man labai patiko naujas parlamentas Kanberoje, kuris yra labai įdomus kaip statinys, nes virš viso miesto matosi tik jo viršūnė, o visa kita po žeme. Ant stogo užsodinta graži pievutė, žmonės ten gali užeiti. Taip sąmoningai buvo statoma, kad parlamentarai jaustų, jog virš jų vaikšto žmonės! Kad ne jie viršesni, o žmonės. Vieną frazę, kuri yra milijono vertės, ne mūsų žmonėms dar skirtą, išgirdome, kai užėjome vidun. Mes paklausėme: ar galime užeiti į posėdžių salę, jie atsakė: žinoma, juk čia viskas jūsų! Kai žmonės jaučia, kad šalis yra jų, o ne funkcionierių rankose, tai daro didžiulį įspūdį. Aš stengiausi surasti nors vieną bambantį, nors vieną nepatenkintą ar valdžią keikiantį, deja, neradau. Tai laisvi žmonės savo sukurtoje šalyje.

- Ko mūsų šalyje gyvenantys žmonės galėtų pasimokyti iš Australijoje gyvenančių lietuvių?

- Žinote, kiekvieną kartą, kai kur nors nuvykstu, pagalvoju, ko galėčiau pasimokyti. Būdama Australijoje gavau pamoką, kad gyvenimas yra labai paprastas. Žmogui reikia gyventi pagal išgales – tiek, kiek turi, nesvaigti, kad kažkur lėksi… Jie gyvena, atrodytų, labai paprastą, kuklų gyvenimą, bet kai paklausiau, kas yra svarbiausia, visi – nesvarbu, ar tai būtų jaunas žmogus, ar senas – vienu balsu atsakė, kad šeima, vadinasi, bendrystė. Kita vertus, visi yra labai laisvi – ir tėvai nuo vaikų, ir vaikai nuo tėvų.

Kai mes sakome, kad savivaldybė kalta, Kultūros ministerija kalta, Seimas kaltas, Vyriausybė kalta, ten žmogus galvoja, kad jis kaltas, jei kažko nepadarė, kadangi kiekvienas jaučiasi savo krašto šeimininkas.

Praėjusį šeštadienį, kovo  15 d., Brazilijos San Paulo mieste vyko susirinkimas, kurio tikslas buvo sudaryti ir užtikrinti naujas sąlygas, kad Pietų Amerikos lietuviškų bendruomenių nariai galėtų mokytis lietuvių kalbos ir kultūros įvairiose Lietuvos švietimo įstaigose. Susitikime, vykusiame Moemos rajone ką tik įsikūrusiame Lietuvos generaliniame konsulate Brazilijoje, dalyvavo generalinė konsulė Laura Guobužaitė, Švietimo ir mokslo ministerijos Užsienio lietuvių skyriaus vedėja Virginija Rinkevičienė, Švietimo mainų paramos fondo direktoriaus pavaduotoja Gražina Kaklauskienė, Vytauto Didžiojo Universiteto Tarptautinių ryšių tarnybos direktorė ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos atstovai – Prelatas Edmundas Putrimas (taip pat ir Lietuvos Vyskupų konferencijos delegatas užsienyje gyvenančių lietuvių sielovadai) bei Juan Ignacio Fourment Kalvelis, Pietų Amerikos reikalų komisijos pirmininkas. Taip pat dalyvavo ir minėto Generalinio Konsulato nariai – Simona Janavicius Romero ir Andrius Pauga, Lietuvos Garbės konsulas Mendozoj Argentinoje, Jose Ernesto Lukšas kaip ir lietuviškų Brazilijos organizacijų atstovai – Waldemar Sidaravicius (Brazilijos lietuvių bendruomenė), Sandra Mikalauskas Petroff (žurnalas „Mūsų Lietuva“ ir tautinių šokių kolektyvas „Rambynas“) bei Rūta Balčiūnaitė (Brazilijoje gyvenanti lietuvių kalbos mokytoja ir lietuvių kalbos mokymui skirto internetio puslapio administratorė). Po susirinkimo, kuriame buvo aptarti įvairūs Pietų Amerikos lietuviškoms bendruomenėms iškylantys klausimai ir sunkumai, dalyviai buvo pakviesti į Salt teatrą pasižiūrėti pirmą kartą rengiamame Tarptautiniame San Paulo teatro festivalyje dalyvaujančio Oskaro Koršunovo spektaklio, pastatyto pagal Šekspyro pjesę „Hamletas“. Kovo 16 d. gausiam lietuvių bendruomenių ir kitų susidomėjusiųjų ratui buvo pristatytos studijų Lietuvoje galimybės. Sekmadienio rytą Vila Zelina lietuvių rajone esančioje Šv. Archangelo Mykolo mokykloje šeši Lietuvos fakultetai svečius supažindino su įvairiomis jų siūlomomis studijų programomis. Susitikimas baigėsi monsinjoro Edmundo Putrimo lietuviškoje Šv. Juozapo parapijoje aukotomis Šv. Mišiomis. O po jų, Šv. Mišių dalyviai galėjo apsilankyti parapijos kieme surengtoje maisto mugėje ir pasivaišinti tradiciniais Kaziuko valgiais.

Juan Ignacio Fourment Kalvelis  

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybos Pietų Amerikos reikalų komisijos pirmininkas

LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Labiausiai man patiko Lietuvos kaimas, seni, išdailinti, mediniais langais nameliai, 1964 m. po pirmo apsilankymo Lietuvoje „Amerikos balso“ radijui sakė aktorė Rūta Kilmonytė-Lee. „Tik labai iškada, kad kryžių nemačiau daug. O maniau, kad ten visose pakelėse būna kryžių. Gal vienas kitas kur pasimatė, bet mažai jų liko“, – pasakojo ji.

O miestuose gyvenantys žmonės, R. Kilmonytės-Lee pastebėjimu, nuo amerikiečių labai skyrėsi: „Gatvėje žiūri lyg į nematytą žmogų, iš dangaus atvykusį. Spalvos labai tamsios, jie nepaiso stiliaus. Gal paiso, bet rūbai man labai nepatinka. Tokie tamsūs ir visi vienodi.“

R. Kilmonytę-Lee kalbino buvęs „Amerikos balso“ bendradarbis Jokūbas Stukas ir Amerikos lietuvių visuomenės veikėjas Jonas Valaitis.

J. Stukas: Panele Kilmonyte, kaip Jums viskas Lietuvoje atrodė? Pirmiausia, ar kraštas Jums patiko?

– Daug esu girdėjusi apie Lietuvą ir dainose, ir poemose. Ir dailininkų visokių dalykų mačiusi. Ir visada Lietuva labai graži. Niekas nemelavo. Ji tikrai labai labai graži, ir man buvo labai įdomu ją pamatyti. Dabar, kai aš buvau, visa Lietuva buvo sniegu apipilta, tai man dar įdomiau buvo, nes mes Kalifornijoje mažai sniego matome. Tėvai ir visi kiti tikrai nemelavo, kad Lietuva labai graži.

J. Stukas: Vykote ten, kiek teko spaudoje skaityti, aplankyti savo sergančios bobutės. Kurioje vietoje ji apsistojusi?

– Ji gyveno Klaipėdoje, dabar nuvežta į Kauno klinikas. Ją ten prižiūri. Man valdžia pasakė, kad duos ją parsivežti namo. Tikiuosi, kad jie man teisybę sako, ir gal netrukus parsivešiu į Kaliforniją.

J. Stukas: Kokias kitas Lietuvos vietas teko aplankyti?

– Pirmiausia buvome Vilniuje. Iš Vilniaus važiavome į Kauną. Paskui iš Kauno važiavome pas gimines Dauguose. Paskui – į Varėną, vėl grįžome į Kauną, tada – į Vilnių, Maskvon. Ir tada jau grįžome namo.

J. Stukas: Teko matyti keletą tamstos nuotraukų su Lietuvos jaunimu. Kaip jaunimas Jums atrodė Lietuvoje?

– Visi lietuviai, ar jie Lietuvoje, ar čia, labai nuoširdūs žmonės. Jaunimas taip gražiai mane priėmė. Jie važiuoja gastrolių į kitas vietas, tai man visą koncertą parodė. Visokių dovanų įteikė. Buvome ten tuo laiku, kai vyko Juozapo šventė. O mano tėvas yra Juozas. Tai ir jam lietuviškų juostų davė, ir gintaro davė parsivežti. Labai labai malonūs žmonės. Jaunimas labai domisi, kaip mes gyvename, ką mes darome, kaip mes mokomės, kur dirbame ir t. t. Man atrodo, kad būtų geriausia, jei mes galėtume tą jaunimo grupę, ansamblį arba kuriuos kitus parsivežti Amerikon, parodyti jiems, kaip mes gyvename ir ką čia darome. Manau, jiems būtų labai labai įdomu.

J. Stukas: Girdėjau, kad net išmokėte Lietuvos jaunimą šokti tvistą.

– Jie manęs klausė apie Marilyn Monroe, kaip šokti tvistą. Aš jiems palikau kelis „American Jazz“ albumus.

J. Stukas: Kaip Jums atrodo, ar lietuviai liūdni, ar patenkinti savo gyvenimu?

– Man Lietuva atrodo truputį liūdna. Tie žmonės labai malonūs, labai gražiai mane priėmė ir labai stebėjosi, kad aš šneku lietuviškai. Anksčiau nebuvau mačiusi Lietuvos, bet tėvai mane išmokė kalbėti lietuviškai. Manau, kad jie džiaugtųsi, jei mes daug tankiau atvažiuotume, kad jie galėtų tankiau atvažiuoti pas mus. Būtų geresnis supratimas. Vis tiek lietuviai ten ir mes, lietuviai, čia. Mes užjaučiame juos ir jie taip pat mus. Reikia daugiau rūpintis vieniems kitais.

J. Stukas: Labai malonu girdėti, panele Kilmonyte, kad tamsta apsiėmėte vadovauti mūsų milžiniškai Lietuvių dienai pasaulinėje parodoje šių metų rugpjūčio 23 dieną. Gal Dievas duotų, kad ir iš Lietuvos atvyktų koks išlaisvintas lietuvis pamatyti tos mūsų milžiniškos programos.

– Jie stebisi, kad mes čia rengiame visokias lietuviškas dienas ir t. t. Mano, kad mes turbūt nutautėjome. Jiems bus įdomu. Reikės ir nuotraukų jiems nusiųsti.

J. Valaitis: Ar kvietė Jus pasilikti Lietuvoje?

– Norėjo, kad pasilikčiau ilgiau, ir labai prašė (manau, kad iš širdies), kad atvažiuočiau atgal. Norėjo man parodyti kitą Lietuvos kraštą – Palangą ir t. t. Labai daug visokių žmonių sutikau. Ir artistų, ir jaunimo, ir filmų režisierių ir t. t. Mes daug turėjome apie ką pasikalbėti be politikos. Jie domisi, ką mes darome, jie nori žinoti.

J. Valaitis: Ar susikalbėjote? Lengva buvo lietuviškai?

– Aš nelabai gerai lietuviškai kalbu. Man reikia daug žodžių ieškoti, mintys ne taip greitai ateina. Mes dabar čia labai pripratę maišyti žodžius: vienas – lietuviškai, kitas – amerikoniškai. Ir vis pagauni, kad ir ten „pusiau“ šneki. Jei pabūčiau Lietuvoje, per kokias dvi savaites geriau išmokčiau.

J. Valaitis: Ar sutikote angliškai kalbančių lietuvių?

– Taip, keli buvo. Nelabai daug. Bet studentai mokosi arba angliškai, arba prancūziškai. Rusiškai, žinoma. Buvo keli, kurie angliškai kalba.

J. Valaitis: Be anglų kalbos, kitomis kalbomis kalbančių yra daug?

– Vilniuje daug yra. Yra daug lenkų. Maišyta visur.

J. Valaitis: Lietuviški ar rusiški užrašai krinta į akis Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, kitose vietose?

– Man atrodo, kad jie vis tiek saugo lietuviškus. Žinai, ten rusų gana, gali matyti – ranka jau padėta. Bet vis tiek jie labai saugo lietuviškumą.

J. Valaitis: O kaip Lietuvos valgis patiko?

– Labai patiko. Kad mes jo ir čia turime. Tai ten nieko naujo nemačiau.

J. Valaitis: Kaip žmonių apranga? Ar gali iš karto pažinti amerikietį?

– O, gali pažinti! Gatvėje žiūri lyg į nematytą žmogų, iš dangaus atvykusį. Spalvos labai tamsios, jie nepaiso stiliaus. Gal paiso, bet rūbai man labai nepatinka. Tokie tamsūs ir visi vienodi.

J. Valaitis: Ar teko būti vienai, be palydovo?

– Teko. Netankiai, nes buvau labai užimta, o laiko trūko, tai viskas labai suriktuota – čia kelios minutės, čia valanda ir t. t. Bet kai buvo laiko, viena išėjau į gatvę, vaikščiojau ir pasišnekėjau.

J. Valaitis: Ką veikei, kai viena buvai?

– Ėjau pamatyti Aušros Vartų bažnyčios. Daug girdėjau apie ją. Labai graži bažnyčia. Dabar labai apleista. Visos bažnyčios man atrodė apleistos.

J. Valaitis: Ar teko teatre būti?

– Buvau teatre, taip.

J. Valaitis: Kokį įspūdį padarė?

– Jie sunkiai, gerai dirba. Malonu. Tik man nepatiko, kad beveik viskas, ką mačiau, turėjo politinę temą. Aš norėjau pamatyti, ką jie daro be politikos.

J. Valaitis: Teko matyti Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir Lietuvos kaimą. Kokį įspūdį padarė Lietuvos kaimas, kuriame lietuvybė išsilaikė?

– Man geriausiai ir patiko kaimas, nes miestų irgi turime daug, ir didesnių, ir gražesnių. O kaimas visai skiriasi nuo Amerikos. Man tie senesni nameliai labai gražūs ir tie, kur išdailinti, su mediniais langais. Tik labai iškada, kad kryžių nemačiau daug. O maniau, kad ten visose pakelėse būna kryžių. Gal vienas kitas kur pasimatė, bet mažai jų liko.

J. Valaitis: O kaip Lietuvoje keliai atrodo?

– Neblogai, juos nuvalo gerai. Žinoma, į kaimus jau nėra gerų kelių. Jie mašinų daug neturi.

J. Valaitis: Ar teko autobusu ar traukiniu važiuoti vienai?

– Autobusu. Vilniuje. Nuvažiavau į Aušros Vartų bažnyčią. Ten labai daug autobusų, jų sistema nebloga. Turi būti gera, nes jie automobilių neturi daug ir beveik visi važiuoja viešuoju transportu.

J. Valaitis: Kiek kaštuoja važiavimas?

– Į Aušros Vartus kokios 4–5 kapeikos. Panašiai kaip penktukas.

J. Valaitis: Buvo sunkumų su pinigais?

– Jokių sunkumų nebuvo, tik jie norėjo pasilikti amerikoniškus pinigus ir iš mūsų išvažiuojant atėmė 309 amerikoniškus dolerius. Sakė, kad mes neteisingai pasirašėme popierius. Jie dabar sau laiko tuos pinigus. Nežinau, ar mes juos kada matysime, ar ne.

J. Valaitis: Ar manote, kad Amerikos lietuvių nuvažiavimas į Lietuvą Lietuvos žmonėms duoda įkvėpimo?

– Aš manau, nes jie rūpinasi, kur kiti gyvena ir t. t. Ir manau, kad jiems labai gerai pamatyti, jog mes ir čia išlaikome lietuviškumą.

J. Valaitis: Dabar, panele Rūta, malonėk dar vieną dalyką pasakyti. Ar jiems žinoma, kad įvyks Niujorko paroda?

– Turbūt nelabai gerai žinoma. Man atrodo, kad mums reikia daugiau žinių siųsti, duoti žinią, kad toje parodoje bus ir Lietuvių diena.

J. Valaitis: Kokiu būdu jiems galima suteikti daugiausia žinių? Ar jie girdi mūsų „Voice of America“?

– Girdi ir labai klauso.

J. Valaitis: Ar girdi „Free Europe“ programas?

– Aš manau, kad viską girdi.

J. Valaitis: Ar girdi lietuviškas programas iš Madrido, Ispanijos?

– Tikrai negaliu pasakyti, neturėjau progos išsikalbėti su visais.

J. Valaitis: O programa iš Romos perduodama?

– Gauna ją. Manau, per spaudą reikia duoti jiems žinoti, reikia siųsti fotografijas, laiškus.

J. Valaitis: Norėčiau, kad Jūs, Rūtele, pasakytumėte žodį mūsų lietuvių jaunimui.

– Noriu pasakyti – pirmiausia džiaukitės, kad gyvenate krašte, kur galite daryti, galvoti ir gyventi, kaip norite. Rūpinkitės tuo jaunimu, kuris yra Lietuvoje, kad mes galėtume geriau suprasti vieni kitus. Visas pasaulis liks jaunimo rankose ir reikės sutarti. Aš manau, kad taip bus.

J. Valaitis: Dėkoju, panele Rūta. Manau, kad bus mūsų milžiniškoji lietuvių diena šiais metais. Mes į Lietuvą per „Voice of America“ ir kitais būdais transliuosime dalį programos, ir visas Lietuvos jaunimas vėl išgirs Jūsų gražų balselį, pamatys Jus ir žinos, kad mes, lietuviai, čia, Amerikoje, laisvame krašte, galime lietuviškas tradicijas tęsti. Aš manau, kad Jūs dabar atsigaivinusi Lietuvos dvasia. Nors ji dabar pavergta, bet vieną gražią dieną, kaip tamsta ir man pranešėte, bus laisva, nepriklausoma, ir mes galėsime vieni pas kitus laisvai važiuoti. Labai ačiū.

– Ačiū Jums.

Nuotr. – www.truthliesdeceptioncoverups.info

 Ieva Žigaitė, LRT televizijos laida „Stilius“, LRT.lt

Dizainerė Vilma Marė, sugriuvus Berlyno sienai, iš Lietuvos paskui meilę išvyko į  Ameriką. O po daugiau nei 20 metų grįžo į gimtąjį Kauną. Sako, iš meilės tėvynei. „Paradoksalu, bet Lietuvą ir jos unikalumą atradau būtent gyvendama už Atlanto“, – prisipažįsta dizainerė, Jungtinėse Valstijose atradusi ir asmeninę laimę bei išgryninusi savo kūrybos braižą.

Vėl kauniete tapusi Vilma atskleidžia, kaip tapti verta dėmesio svajonių šalyje – Amerikoje, ką reiškia tautinis identitetas ir kurias Lietuvos moteris svajoja aprengti.

Ameriką vadina kultūriniu kalėjimu

Vilma Marė – tokiu vardu prisistato labai nuoširdi, bet kartu tvirta moteris, jau daugybę metų gyvenanti svetur už Atlanto, tačiau be galo mylinti savo tėvynę.

Vilma gimė Zarasuose, užaugo Kaune, dar Lietuvoje įsibėgėjo kaip dizainerė,  tačiau vieną dieną, vos tik griuvus Berlyno sienai, bematant išvyko – į Jungtines Valstijas. Istorija lyg ir romantiška – iškeliavo jauna moteris į Niujorką visai be pinigų, su didelėmis viltis ir paskui meilę.

„Įspūdžiai iš tų laikų įdomūs tuo, kad atvyksti į tą svajonių šalį ir tikrai esi menkai tam pasiruošęs. Neturėjau nei darbų rinkinio, norėjau kurti, tikėjau, kad ten viskas bus lengva ir pasiekiama. Turėjau penkis dolerius.

Teko užsidirbti Šeremetjevo oro uoste, iš kurio skridome: vienai užsieniečių šeimai reikėjo pagalbos, jie klausė kažko, dabar nepamenu ko. Aš vienintelė visame oro uoste mokėjau anglų kalbą tuo momentu, aš jiems padėjau, jie man atsilygino“, – prisimena pašnekovė.

Tolerancija ir mandagumas – didžiausias Jungtinių Valstijų pamokas įvardija Vilma. Pragyvenusi už Atlanto daugiau nei dvidešimt metų, Ameriką lietuvė vis dėlto vadina kultūriniu kalėjimu.

„Kadangi auginau savo vaikus baltiškais principais ir palaiminau juos pagal mūsų protėvių tradicijas, ir paskui pasigyriau, kaip tai įvyko – Kauno santakoj su krivio Trinkūno pagalba, tai aš buvau įvardinta draugų kaip praktikuojanti nacistinius požiūrius. Nes ten yra supratimas, kad yra viena rasė – žmonių, o visa kita yra atsiskyrimo tikslai.

Man tiktai sekasi pateisinti save, kad mes esame nykstanti tauta, kad aš prisidedu prie to nykimo, nes išvykau, vaikai gimė Amerikoje, ir to negaliu pateisinti, todėl mes čia, Lietuvoje, mokomės, dainuojame, kankliuojame. [Toks jų požiūris] mane labai įžeidė, nepatiko ir aš noriu gyventi Lietuvoje“, – prisipažįsta pašnekovė.

Siuvo ortodoksų žydų kaimelio moterims  

Į Lietuvą Vilma stengdavosi grįžti kasmet – Kaune siuva drabužių kolekcijas, kurias veža į Jungtines Valstijas. Savame krašte pranašu nebūsi – seną tiesą įvardija  moteris, vis dėlto šiandien  gimtojoje šalyje besijaučianti tvirčiau ir kaip kūrėja, ir šį kartą pasilikusi čia ilgiau – vieneriems metams. Abu jos vaikai Kaune lanko  lietuviškas mokymo įstaigas, kuriose puikiai bendrauja motinos gimtąja kalba.

Tačiau Vilma neliks čia visam laikui: už Atlanto jos laukia mylimasis – suomių kilmės amerikietis, sutiktas kaip spaudos atstovas po Vilmos laimėto sidabro medalio dizaino konkurse. Be to, Amerikoje liko ir klientės.

„Po nevykusio pirmojo bandymo dirbti aukle aš pradėjau ieškoti, kam galėčiau siūti. Patekau į tokią subkultūrą kaip ortodoksų žydų kaimelis, kur moterys du kartus per metus labai rūpinasi apranga. Vestuvės vyksta visą savaitę ir kiekvieną dieną moteris apsirengia ką nors naujo. Siuvau joms. Ir jos sakė – skanu. Apsivelka ir sako – skanu“, – pasakoja Vilma.

Kiek reikėjo įdėti darbo, kad Amerikoje būtų pastebėta? „Suprasti avangardą, daug perskaityti teorinių knygų apie postmodernizmą. Tai yra svarbu, jei dalyvauji konkursuose. Negali kalbėti, kad mano inspiracija yra kažkoks vienas vaizdinys, perkeltas į kitą vaizdinį – tai banalu. Turi būti koncepcija, turi būti pagrįsta mintis ir man tas labai patiko. Šiuo atveju aš atradau savo prigimtį“, – tvirtina Vilma.

Savo prigimtimi Vilma vadina atrastą senąją baltų epochą, kupiną ritmiškų, dailių, nuoseklių  linijų, kurias dizainerė išvydo baltiškuose žalvario papuošaluose ir perkėlė į šiuolaikinę medžiagą – virtą vilną, kaip pati dizainerė sako, audinį, pasirūpinantį pačiu savimi. Kartu su modernia siuvimo technika atsirado Vilmos Marės baltiškas stilius. Tęsti tradicijas manęs nedomino, prisipažįsta ji, daug labiau masino transformacija ir autorinės technikos paieškos.

„Dar viena iš tų transformacijų buvo medžio drožyba. Pasiėmiau verpstelę, išmatavau visą jos perimetrą, visas išpjovas, viską sudėjau, padauginau iš žmogaus proporcijų ir gavau iš verpstelės sijoną. Visas tas 99 iškarpas susiuvau kaip verpstelėj, sudėjau viską ir gavau nuostabų vaizdą“, – sako dizainerė.

Vaikystėje tautos kultūra buvo priešas

Iš kur toks Vilmos domėjimasis baltiška kultūra, tuo, ką turėjo mūsų protėviai? „Gatvėje manęs klausia, iš kur jūs tokia? Darbe manęs klausia – jūs kitokia, iš kur jūs tokia? Tie klausimai turėjo rasti atsakymą. Vien tik pasakyti – aš iš Lietuvos, aš iš Pabaltijo – yra trumpi ir nepatenkinami atsakymai sau pačiai.  Kai gauni tokį klausimą, tai grįžęs namo vakare dar prisimeni, dar pakontempliuoji ir renkiesi tam tikrą literatūrą atsakyti į tuos klausimus“, – sako dizainerė.

Jei ne Amerika, matyt, senoji baltų kultūra nebūtų taip sužavėjusi, prisipažįsta būtent joje šiandien savitumo ir stiprumo ieškanti Vilma, be menkiausio kartėlio ištardama – Lietuvoje šaknų tikrai neturėjusi.

„Mama dalyvavo tautiniame ansamblyje, dainavo, bet tai buvo tik suaugusiųjų reikalas, aš sėdėjau namuose ir žaidžiau su lėlėmis pati sau viena. Man tuo metu tautos kultūra ir visi liaudiški ansambliai buvo priešas, nes jie atėmė mamą. Kai žmogus užaugi be gilių tautinių šaknų, tai pavirsti į tą medį, kuris turi negilias šaknis – eglę. Eglė žalčių karalienė. Eglės pirmos virsta, kai būna uraganai, eglės pirmos išvyksta į užjūrius“, – mano Vilma.

Pirmos klientės Amerikoje buvo architektės ir galerininkės – moterys, kurioms reikėjo išsiskirti išvaizda, tačiau tai padaryti neagresyviai ir neperlenkiant lazdos. Dabar savo parduotuvėje Vilma neretai išgirsta prisipažinimų iš, kaip vadina, savų gentiečių – klienčių, turinčių gudiškų, lenkiškų ar prūsiškų šaknų. Apgaubia šias moteris Vilma moteriškumu ir paslaptimi – lyg iš senovės mitologijos. O paskutinę savo kolekciją sukūrė valdovėms – šių laikų stiprioms, įtakingoms, galingoms, bet vis dėlto – moterims.

„Kuriu aprangą, kuri Amerikoje atstovauja kategorijai „after five“: eini į darbą, o po darbo – į parodos atidarymą ar pristatymą. Išlaikai ir išeiginio rūbo reikalavimus, ir darbe patogiai jautiesi. Dar vienas bruožas, kurį tikrai turiu paminėti: mano tekstūruotės ir visos konstrukcijos linijos – kodėl jos eina į viršų? Mūsų protėviai mėgo daryti taip: vieną dieną nešioja rūbą, išsiverčia vakare, tą rūbą pakabina, netgi lauke, jeigu drėgnas oras. Taigi savo švarkelį reikia pasikabinti išvirkščią ir lietutis tau padės – kūno palikti kvapai su lietaus pagalba išnyksta. Mūsų protėvis atiduoda [drabužį] gamtai motinėlei pasirūpinti higiena, o kitą dieną jau nebeišverčia, o rengiasi išvirkščią. Tais laikais tai buvo gražu, tai buvo mūsų stilius“, – pasakoja dizainerė.

Svajoja kurti drabužius prezidentei

Iš kur estetikos poreikis? Tai moteriškumo galia, šypsosi Vilma, tačiau iškart prisipažįsta kurianti estetiką, kurios pačiai kadaise, gyvenant nepritekliuje, labai trūkę.

„Tapau dizainere, nes reikėjo paslėpti visus trūkumus, bet vėliau atradau žaidimą, supratau, kad žaisti yra būtina. Labai daug gražių minčių siūlė ir architektai, ir menotyrininkai. Žaidime yra kūryba“, – įsitikinusi Vilma.

Ji atskleidžia svajojanti aprengti prezidentę, taip pat filosofę Jūratę Baranovą, kurios daug knygų yra perskaičiusi, dar žavisi buvusia krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene. „Visas valdoves norėčiau aprengti“, – prisipažįsta Vilma.

Nuotr.-LRT televizijos laida „Stilius“

Nuo šiol norint gauti naujausią Pasaulio Lietuvių Bendruomenės leidžiamo žurnalo „Pasaulio lietuvis“ numerį, nebereikės laukti, kol jis tradiciniu paštu iš Lietuvos pasieks lietuvius tolimuose kraštuose. Nesvarbu, kokiame pasaulio kampelyje begyventų  žurnalo skaitytojas, ką tik pasirodžiusio „Pasaulio lietuvio“ elektroninę versiją jis dabar gali greitai, paprastai įsigyti interneto portale LingJob.lt ir skaityti savo kompiuteryje ar planšetėje. Viso labo už 10 litų galima įsigyti naujausią žurnalo numerį iš karto po jo pasirodymo, ir apmokėjimus galima vykdyti Lietuvos ar kitos šalies banko išduota kreditine kortele PayPal mokėjimo sistemoje. Norintys prenumeruoti elektroninę „Pasaulio lietuvio“ versiją visiems metams rašykite el.adresu prenumerata@plbe.org.

 PLB mėnraštis buvo pradėtas leisti 1963 m. kaip 1937-1940 m. Kaune ėjusio tokio paties pavadinimo žurnalo tęsinys. Per pusamžį „Pasaulio lietuvis“ įrodė, kad yra reikalingas, – leidžiamas ir skaitomas, kritikuojamas ir mylimas Lietuvoje bei keliose dešimtyse užsienio valstybių. Per pirmąjį savo gyvavimo pusšimtį metų žurnalo redakcija kraustėsi į Klyvlendo į Vilnių, paskui į Čikagą, kol galų gale 2006 m. sugrįžo namo į Vilnių, iš kur reguliariai pasklinda po pačias įvairiausias pasaulio šalis. Pasak PLB Spaudos komisijos pirmininkės Dalios Henke, operatyvus informacijos gavimas po pasaulį pasklidusiems lietuviams visada buvo itin svarbus, o šiandieninės technologijos suteikia galimybę „Pasaulio lietuvį“ atskraidinti skaitytojams be pastebimų vėlavimų. D. Henke įsitikinimu, tokia greita elektroninė žurnalo sklaida leis tautiečiams gyventi tomis pačiomis aktualijomis daugmaž tuo pat metu, perimti greičiau gerąją išeivijos veiklos patirtį, tampriau susieti lietuvį su lietuviu pasaulyje.

Per tokį netrumpą laiką žurnalas tapo Pasaulio lietuvių bendruomenės metraščiu, suformavo savo veidą ir leidybinės veiklos tradicijas. Daugiau kaip pusė tūkstančio numerių yra tiek organizacijos, tiek ir visų lietuvių užsienyje istorijos dokumentas. PLB kartu su žurnalo redakcija yra nusprendusi atverti šį informacijos masyvą kiekvienam lietuviui. Visas žurnalo archyvas bus netolimoje ateityje perkeltas į interneto erdvę taip pat, ir jis bus prieinamas nemokamai tame pačiame portale LingJob.lt Iš ten bus įmanoma atsisiųsti pageidaujamą žurnalo numerį į savo kompiuterį ar planšetę ir skaityti jį tiesiog mėgstamoje naršyklėje. Visi archyviniai numeriai skaitytojui bus prieinami nemokamai.

„Pasaulio lietuvio“ išėjimas į interneto erdvę nereiškia, jog nutraukiama popierinio žurnalo varianto leidyba ir sklaida. PLB skuba patikinti, kad norintiems kartą per mėnesį laikyti rankose apčiuopiamą žurnalą nėra jokių priežasčių nerimauti.  Žurnalo elektroninė forma tik papildo egzistuojančią tradicinį popierinį žurnalo variantą, bet jokiu būdu pastarojo nepanaikina. Kiekvienam galimybė gauti popierinį „Pasaulio lietuvį“ paštu išlieka ir toliau. Pageidaujantiems atnaujinti ar pradėti žurnalo popierinės versijos prenumeratą tereikia parašyti laišką el.adresu prenumerata@plbe.org.  Prenumeruojantys popierinį mėnraščio variantą taip pat gaus ir nemokamą prieigą prie „Pasaulio lietuvio“ elektroninės versijos.

„Žurnalas yra jums ir apie jus. Skaitykite naujausius ir senesnius numerius, ieškokite naujų idėjų, kurkite šiuolaikiškas mūsų išeivijos tradicijų formas ir jo puslapiuose. Dalinkitės savo idėjomis, polemizuokite, teikite pasiūlymus“, – kviečia PLB pirmininkė Danguolė Navickienė. -  „Per tokį ilgą laikotarpį žurnalo bendradarbiais buvo daugelis mums visiems šiandien gerai žinomų mūsų išeivijos šviesuolių, dirbusių be atilsio prie lietuvybės išsaugojimo ir Valstybės atkūrimo. Išnaudokite ir jūs „Pasaulio lietuvį“ kaip forumą, kur galima aptarti šiandienos reikalus, kaip tiltą, jungianti mūsų išeivijos praeitį, dabartį ir rytojų.“ Su žurnalo redakcija galima susisiekti el.adresu plietuvis@plbe.org

Su geriausiais linkėjimais,

Pasaulio lietuvių bendruomenės
Spaudos komisija

www.plbe.org

Stasys IGNATAVIČIUS, Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimo iniciatyvinės grupės steigėjas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius

Ernestas LUKOŠEVIČIUS, LSSI Centro Valdybos narys

Irena SALAVIEJIENĖ, „Baltijos“ Jūrų šaulių kuopos šaulė

Per dvidešimt vienerius metus praėjusi garbingą savo veiklos kelią ir suformavusi savo ideologiją, Šaulių sąjunga negalėjo būti užmiršta ir ji visuomet gyvavo į Vakarus pasitraukusių ir gyvų likusių šaulių širdyse.

Idėja atkurti Šaulių sąjungą išeivijoje iškilo 1952 metų pradžioje, kai V. A. Mantautas – Vlado Putvinskio anūkas ėmė brandinti šią mintį ir subūrė iniciatyvinę grupę. Jis suformulavo pagrindinius atkuriamos organizacijos darbo tikslus ir pradėjo aktyvią organizacinę veiklą. Taip tuo metu vadinamą organizacinį atkūrėjų branduolį sudarė: A. Mantautas (Marcinkevičius), S. Putvytė Mantautienė, A. Valatkaitis, M. Kalmantas, E. Klupšienė ir pats V. A. Mantautas.

Pradėjus organizacinį darbą minėtas atkūrėjų branduolys susidūrė su daugybe įvairių problemų. Pagrindinės kliūtys atkuriant Šaulių sąjungą išeivijoje buvo tai, kad pokario laikais tam tikruose išeivijos sluoksniuose ir JAV bei Kanados saugumo organuose vyravo nuomonė apie profašistinę Šaulių sąjungos orientaciją, neturėjimą savo teritorijos, lietuvių užimtumo, aktyvios veiklos dalyvaujant įvairių visuomeninių organizacijų darbe ir t. t.

Geru žodžiu norime paminėti egzilyje Lietuvos diplomatus, kurie rėmė LSST atkūrimą, padėjo “pramušti” nelengvus registracijos ir kitus biurokratinius kelius Vašingtone ir kitose JAV valstybinėse įstaigose ir institucijose.Ypatingai daug LŠST pagelbėjo Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys pulkininkas P. Zadeikis – buvęs Krašto Apsaugos ministras, gerai susipažinęs su prieškario šaulių veikla (jam vadovaujant LRKAM-LSS – užregistruota ir priimta KAM globai). J. Kajackas – LR pasiuntinybės Vašingtone patarėjas, veliau LR pasiuntinybės Vašingtone reikalų patikėtinis.

Nepaisant šių kliūčių, iniciatyvinė grupė dirbo ir pamažu įveikė įvairias problemas. Netrukus į iniciatyvinės grupės veiklą įsijungė vienas iš LŠS steigėjų advokatas R. Skipitis, V. Tercijonas, V. Sruogienė, generolas V. Musteikis, buvę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai, mokslo ir visuomenės veikėjai.

1953 m. sausio 29 dieną V. A. Mantautas organizaciniam atkūrėjų branduoliui pateikė svarstyti savo paruoštą „Lietuvos Šaulių Sąjunga Tremtyje“ (taip turėjo vadintis atkurta organizacija) atkūrimo planą. Jame buvo siūloma pirmiausia steigti atskirus šaulių klubus, nuolat plėsti jų tinklą ir tik tada, turint pakankamą skaičių veikiančių savarankiškų šaulių vienetų – šaukti visuotinį atstovų suvažiavimą, kurio metu numatyta išrinkti LŠS Centro Valdybą. Šis planas buvo svarstomas pusę metų, o galiausiai 1953 metų vasarą po ilgų diskusijų buvo atmestas. Buvo konstatuota išvadose tai, kad pirmiausia reikia sukurti stiprų centrą ir tik tuomet plėsti periferiją. Tai buvo motyvuojama tuo, kad atskiriems klubams būtų sunku organizuotis, šauliškas darbas nebūtų vieningas be koordinuojančio centro. Ryšius su lietuvių organizacijomis bei įvairiomis JAV įstaigomis geriausiai būtų palaikyti per visiems šaulių vienetams atstovaujantį LŠST centrą.

Buvo nuspręsta pradėti darbą nuo stipraus centro suformavimo. Iniciatyvinė grupė suformulavo savo tikslus ir uždavinius: prisiimti sau moralinę ir teisinę atsakomybę už LŠST atkūrimą, pritraukti kiek galima daugiau žmonių ir buvusių šaulių ir jiems prijaučiančių tarpo. Sudaryti stiprų šaulišką centrinį organą, propaguoti šaulių idėjas periferijoje, teikti metodinę pagalbą besikuriantiems šaulių būriams ir, atlikus paruošiamuosius darbus, sušaukti LŠST atstovų suvažiavimą. Suformulavus uždavinius buvo pasiskirstyta ir pareigomis. Vadovauti iniciatyvinei grupei buvo patikėta A. Mantautui (Marcinkevičiui), specifinių šaulių moterų uždavinių sprendimas – S. Putvytei-Mantautienei, ypatingieji reikalai – M. Kalmantui. Sekretoriumi ir darbo koordinatoriumi-ryšininku buvo išrinktas V. Mantautas, atstovais Čikagoje – A. Valatkaitis, Toronto – E. Klupšienė. A. Valatkaitis taip pat buvo įpareigotas palaikyti ryšius su lietuviškąja spauda ir per ją perduoti ir propaguoti šaulių idėjas, vesti agitacinį darbą dėl Šaulių Sąjungos atkūrimo.

1953 metų pabaigoje iniciatyvinė grupė jau pilnai buvo pasiruošusi aktyviai organizacinei veiklai išeivijos lietuvių tarpe. Kadangi nuo pat pradžios buvo laikomasi griežto įsitikinimo, jog Šaulių sąjunga turi būti atkurta vadovaujantis Vl. Putvinskio ideologija ir principais, tinkamiausia proga išeiti į viešumą su LŠS Tremtyje atkūrimo mintimi buvo Vl. Putvinskio 25 metų mirties sukakties minėjimas 1954 metų kovo mėnesį. Tam tikslui buvo išsiuntinėti straipsniai į įvairių krypčių lietuvišką spaudą JAV ir Kanadoje. 1954 metu pradžioje lietuviškoje išeivijos spaudoje buvo paruošti trys V. Putvinskio biografijos konspektai, jo minčių rinkiniai ir straipsniai.Tokių straipsnių pasirodė labai daug. Jie labai prisidėjo prie šauliškos ideologijos propagavimo,palengvino iniciatyvinės grupės darbą. Tuo pačiu spaudoje buvo publikuojami straipsniai tiesiogiai kviečiantys burtis šaulius po savo vėliava, atkurti Lietuvos šaulių sąjungą.

1954 metų kovo 7 dieną Tėvynės Mylėtojų draugijos 2-ajai kuopai suruošus Vl. Putvinskio mirties metinių minėjimą, kuriame dalyvavo apie 100 žmonių, iš kurių dauguma buvo šauliai. Iniciatyvinę grupę atstovavo V. A. Mantautas, A. Valatkaitis ir M. Kalmantas. Čikagos Lietuvių Auditorijoje buvęs LŠS viršininkas pulkininkas M. Kalmantas iniciatyvinės grupės vardu susirinkusiems buvusiems šauliams ir visuomenei viešai paskelbė apie organizacijos atkūrimą, Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje vardu. Šis pranešimas buvo sutiktas plojimais. Buvo pritarta darbo planui: iniciatyvinei grupei toliau dirbti organizacinį darbą kaip Laikinąjai Šaulių Sąjungos Centro Valdybai. Išsiaiškinti atitinkamose institucijose Sąjungos atkūrimo ir veiklos galimybes, po to sušaukti visuotinį šaulių suvažiavimą. Tad, 1954 metų kovo 7 diena ir laikytina LŠS Tremtyje atkūrimo diena.

1954m. Toronte, E. Klupsienes iniciatyva, sušaukti keli šauliški susirinkimai. 1954.07.11 įsteigtas pirmasis šauliškas vienetas tremtyje-Toronto šauliu klubas. 1954.08.15 įsisteigė pirmasis šaulių vienetas JAV(antrasis tremtyje) – Čikagos Šauliu klubas.

To meto Lietuvos Šauliu sąjungos statutas geriausiai atspindi to meto LSST siekius ir vizijas. Statutas prasidėjo pirmu paragrafu. Siūlome susipažinti:

„Mes, buvę nepriklausomos Lietuvos šauliai ir šaules, matydami, kad komunizmas gresia pavergti laisvąjį pasaulį, jungiamės vėl į Lietuvos Šaulių Sąjungą kovai prieš komunizmą, norėdami padėti JAV Vyriausybei ir Kraštui ir atstatyti Lietuvos nepriklausoma demokratine valstybe“

Remiantis LSSI XIX visuotinio daliniu atstovu suvažiavimo, kuris įvyko 2012m. spalio 6 d., turima registracija LSSI sudaro šie veikiantys vienetai.

JAV:

1. Vytauto Didžiojo Šaulių Rinktinė (Čikaga, IL)

2. Generolo Teodoro Daukanto Juru Šauliu kuopa (Čikaga, IL)

3. Jūrų Šaulių kuopa „Klaipėda“ (Cicero, IL)

4. Jūrų  Šaulių kuopa“Baltija“ (Čikaga, IL)

5.  Jūrų Šaulių kuopa “Švyturys“ (Detroitas, MI)

6. Romo Kalanto Šaulių kuopa (St.Petersburgas)

7. LDK Mindaugo-Neringos Šaulių  kuopa

 8. Vlado Putvio  Šaulių kuopa

Neturime duomenų apie Australijoje likusias Šaulių kuopas. Šioje šalyje aktyviai veikė 4 kuopos ir 2 šaulių

2014 m. ypatingi visiems Lietuvos ir Išeivijos šauliams. Pasitinkame LSS įkūrimo Lietuvoje 95-metį, garbingai pažymime atkūrimo Išeivijoje 60-metį, bei atkūrimo Lietuvoje 25-asias metines. Pažymint šį isškirtinį ir labai brangų mums, išeivijos šauliams, Jubiliejų, norėtųsi paminėti ir kitą sukaktį. Lygiai prieš 60 metų, 1954 m. lapkričio 26 dieną, Maskvoje, Butyrkų kalėjime, dėl Lietuvos laisvės savo gyvybę paaukojo kovojančios Lietuvos Prezidentas, LLKS Vasario 16 deklaracijos įkvėpėjas, Generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. LLKS sukis, aplaistytas šaulių, partizanų, visų žuvusių už Lietuvą krauju, kvietė: „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“ Šis, kovojančios Lietuvos šūkio aidas, neturi būti niekad užmirštas šaulio širdyje. Gyvenkime ir vadovaukimės juo mūsų šauliškame

LŠSI-sios visos sukaktys ypatingos. Jas pasitinkame, pažymime ir žvelgiame į mūsų nueitą kelią, lūkesčius ir perspektyvas, kasdienybe ir norą garbingai nesti šaulio vardą čia, už Atlanto. Pažvelgus į nueitą kelią matome, kad šiame laikotarpyje daug kas keitėsi. Keitėsi ir LŠSI, jos struktūros ir veikla. Senieji garbingi šauliai pasitraukė amžinybėn. Jų vietoj stojo jauni veidai, jaunos jėgos. Jos labai ir labai reikalingos mums gyvuoti. Kuopos kiekybiškai sumažėjo, bet šiais laikais ne kiekybėje yra veiklos ir gyvasties jėga, o kokybėje. Šauliai aktyviai reiškėsi ne tik veiklos aplinkoje, bet ir plačiajame išeivijos visuomeniniame gyvenime. LSŠI pagrindinis tikslas buvo puoselėti ir išlaikyti lietuvybę , patriotiškumą, pilietiškumą, nepamiršti, kas esame ir kur esame. Visomis galiomis prisidėti prie Lietuvos ir JAV gerovės stiprinimo. Palaikyti broliškus santykius su LŠS Lietuvoje pasikeitusiomis ir naujomis sąlygomis. Tiesti ir statyti naujus tiltus, jungiančius mus visus, o ne griauti esamus, kaip kartais pasitaiko. Privalome puoselėti tas vertybes, kurias perdavė mums mūsų tėvai ir protėviai nepriklausomai nuo atstumų, politinių įsitikinimų skiriančių

Tas vertybes aiškiai nusakė ir jų laikytis priesakų Šauliu Sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis-Putvis. Pareiga seimai, Pareiga Tėvynei, Pareiga Šaulių Sąjungai. Vadovaukimės jomis ir garbingai tarnaukime Lietuvai, Šaulių Sąjungai, mūsų Tėvynės labui. Tebūnie visa mūsų dabarties ir ateities šauliška veikla skirta Tėvynės meilei, gynimo dvasiai stiprinti, tarnavimui ir patriotiškumui skatinti. Lai dega ir liepsnoja kilni šauliška dvasia. Tada mums visiems ir Tėvynėje, ir čia, bus naudinga, džiugu. Tai mus stiprins ir ves į naujas pergales ir laimėjimus.

Atiduodame pagarba ir visuomet prisimename buvusius LSST vadovus ir visus šaulius, kurie nusipelnė pagarbos musu organizacijoje.

LŠST vadovavo šie asmenys:

Aleksandras Mantautas 1954-1962

Jonas Giedrikas 1962-1964

Alfonsas Valatkaitis 1964-1967

Vladas Isganaitis 1967-1973

Vincas Tamošiūnas 1973-1976

Karolis Miklovaitis 1976-1987

Nuo 1987m. iki 2012m. Sąjungai vadovavo Mykolas Abarius, kuris labai daug gero nuveikė LŠST, LŠSI ir LŠS labui.

Nuo 2012m. LŠSI vadovauja naujas vadas Julius Rutenis Butkus.

Aktyviai šauliai veikia ir reiškiasi Čikagoje. Čia yra Vytauto Didžiojo Rinktinė ir 3 kuopos. Šauliai visur ir visada pastebimi, jų veikla žinoma ir aktyvi. Jie dalyvauja daugelyje lietuviškų renginių, palaiko ryšius su JAV lietuvių bendruomene ir kitomis organizacijomis. Šauliai pasiryžę ir toliau gyvuoti įgyvendinant tautines, pilietinio-patriotinio sąmoningumo vertybes.

Trumpinimai:

LŠS – Lietuvos Šaulių Sajunga

LŠST – Lietuvos Šaulių Sąjunga Tremtyje

LŠSI – Lietuvos Šauliu Sąjunga Išeivijoje

LRKAM – Lietuvos Respublikos Krašto Apsaugos Ministerija

LLKS – Lietuvos Laisvės Kovų Sąjunga

LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Į VI lietuvių tautinių šokių šventę Čikagoje atvyko beveik pustrečio tūkstančio šokėjų ir daugiau kaip dešimt tūkstančių žiūrovų, 1980 m. „Amerikos balso“ radijui pasakojo žurnalistas Romas Sakadolskis. „Sunku pasakyti, kiek dar būtų atvykę, jei prieš kelis mėnesius nebūtų pritrūkę bilietų“, – skaitydamas pranešimą apie renginį spėliojo jis.

Čikagoje įvyko VI lietuvių tautinių šokių šventė. Ištisą užpraeitą savaitę į Čikagą važiavo lietuviai iš tolimiausių Amerikos ir Kanados vietų, Europos, Australijos ir Pietų Amerikos. Šeštą kartą lietuviai susirinko į Čikagos tarptautinį amfiteatrą į kas ketverius suruošiamą tautinių šokių šventę. Tautinių šokių menas išeivijoje labai paplito nuo to laiko, kai 1957 m. Čikagoje suruošta pirmoji tautinių šokių šventė.

Ypač per pastarąjį dešimtmetį įsteigta daug naujų ansamblių, kai vis daugiau atsirado kvalifikuotų mokytojų, tokių kaip šio festivalio šokių vadovė Nijolė Pupienė, kuri prisimena savo pirmąjį saviveiklos ratelį pokario Europoje.

Kai buvau labai maža mergaitė, Austrijoje ponia Marijošienė viename lageryje subūrė mažiuką ratelį vaikų. Aš buvau viena iš tų vaikučių, kuriuos ji pradėjo mokyti tautinių šokių. Paskui emigravome į Ameriką, atsiradome Čikagoje. Čikagoje pradėta steigti tautinių šokių grupes, ir aš pradėjau šokti „Grandies“ tautinių šokių grupėje, kuri tuo laiku buvo vedama ponios Irenos Šilingienės. Tada aš tikrai susipažinau su mūsų lietuvišku tautiniu šokiu. Kai išvykau į Urbaną studijuoti, visi studentai [lietuviai – LRT.lt] susibūrėme kartu, įsteigėme grupę, ruošėmės ir nuvykome dalyvauti pirmoje tautinių šokių šventėje. Paskui, grįžusi į Čikagą, pradėjau lankyti tautinių šokių mokytojų kursus, kurie buvo rengiami lietuvių bendruomenės pastangomis.  Išklausiau keletą tokių kursų, paskui pradėjau pati tuose kursuose dėstyti.

Visą užpraeitą savaitę Nijolė Pupienė ir paskirų ansamblių vadovai ir šokėjai rinkosi į paskutines repeticijas Čikagos lietuvių jaunimo centro salėse. Dienomis čia girdėjosi akordeono garsai ir šokėjų klegesiai. Vakarais vyko įvairios pramogos. Antai Los Andžele jaunimas pastatė kelis kabaretinius spektaklius „Viva Europa“, primenančius vaizdus iš pernai suruošto IV pasaulio lietuvių jaunimo kongreso. Kitur lietuviai susirinko pagerbti tautinių šokių ansamblių pradininko ir puoselėtojo Vytauto Bielajaus. 1933 m. jis Čikagoje įsteigė pirmąjį lietuvių tautinių šokių vienetą, kuris tais pat metais spėjo dalyvauti pasaulinėje parodoje, o vėliau su šokių programomis apkeliavo daugybę JAV vietovių.

Šokių šventės išvakarėse tūkstančiai lietuvių vyko į lietuvišką „Market“ parko rajoną, miesto savivaldybės jau seniai pavadintą „Lietuvių Plaza“. Čia suruošta Lietuvių diena, į kurios atidarymą atvyko Čikagos burmistrė Jane Burn ir ta proga paskelbė liepos 5–6 d. Lietuvių dienomis Čikagoje. Karštą liepos mėnesio dieną lankytojai gurkšnojo šaltą alutį, pirkosi įvairių valgių, pagamintų pagal lietuviškus receptus, lankėsi lietuvių parduotuvėse – kas įsigyti lietuvių trispalvės ženkliuko, kas gintaro, medžio, metalo dirbinių pasižiūrėti.

Vakare minia persikėlė į Jaunimo centro sodelį, kur ant neaukštos kalvos prie Laisvės kovų paminklo ir koplytstulpių, jaunų berželių ir klevų pavėsyje, oficialiai atidaryta VI lietuvių tautinių šokių šventė. Žodį tarė pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas Vytautas Kamantas.

Susirinkome čia, Jaunimo centre, prie Laisvės kovų aukuro, lietuvių atstovai iš laisvojo pasaulio kraštų, kad simboliškai išreikštume savo mintis ir jausmus – liūdesį ir džiaugsmą – ir dar didesnį pasiryžimą ateityje išlaikyti tautinę lietuvišką kultūrą savo ir mūsų vaikų širdyse, mintyse ir darbuose. Ryžtamės išlaikyti tą tautinę kultūrą, kuri ypač gražiai atsispindi mūsų lietuviškoje dainoje ir tautiniuose šokiuose. Su giliu liūdesiu prisimename ir pagerbiame mirusius ir laisvės kovose žuvusius lietuvių tautos sūnus ir dukras, kurių aukos ir darbai kasdien mums primena, kad visos lietuvių tautos ateitis priklauso nuo bendrų ir vieningų išeivijos lietuvių pastangų visokiais būdais padėti pavergtai lietuvių tautai Tėvynėje atgauti laisvę ir valstybinę Lietuvos nepriklausomybę.

Po Vytauto Kamanto žodžių šokėjos iš šešių valstybių uždegė Laisvės kovų paminklo aukurą, o susirinkusiems kalbėjo Lietuvos generalinė garbės konsulė Juzė Daužvardienė.

Ši šventė Amerikos nepriklausomybės džiaugsmingos šventės savaitgalį vyksta lietuvių tautos liūdesio šešėlyje, Lietuvos okupacijos ir tautos kankinimo 40 metų sukakties periodu. Prie šio paminklo pagarbiai prisimename kovojusius ir žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Su giliu liūdesiu prisimename sovietų vykdomo genocido aukas, okupanto žiauriai kankintus ir nužudytus brolius ir seseris. Prisimename ir tuos, kurie dabar yra persekiojami ir kankinami už pagrindinių žmogaus teisių gynimą. Okupantas neleidžia Lietuvos jaunimui atvykti į mūsų šventes, įsijungti į lietuviškų šokių ratelius. Pavergtos Lietuvos šokėjai bus vežami varu į Maskvą dalyvauti komunistų olimpinių žaidynių atidaryme. Jie bus priversti šokti tokius šokius, kaip „Olimpinė polka“ ir „Aš žygiuoju per Maskvą“. Mūsų, laisvųjų lietuvių, šokių šventės atgarsiai lai stiprina sovietų pavergtų lietuvių atsparumą atsilaikyti prieš okupanto nužmoginimo ir nulietuvinimo siekius. Mūsų vieninga veikla lai gaivina ir stiprina jų ir mūsų viltis ir tikėjimą, kad Lietuva bus laisva ir nepriklausoma.

Liepos 6 d., praėjusį sekmadienį, žiūrovai į Čikagos amfiteatrą pradėjo rinktis jau nuo vidudienio. Apskaičiuojama, kad suvažiavo daugiau kaip 10 tūkstančių. Sunku pasakyti, kiek dar būtų atvykę, jei prieš kelis mėnesius nebūtų pritrūkę bilietų. Festivalio iškilmės pradėtos po antros valandos po pietų vietos laiku, kai iškilmingai įneštos vėliavos tų valstybių, iš kur atvyko šokių ansambliai. Aukštai buvo iškabintos Lietuvos trispalvė ir Amerikos žvaigždėtoji vėliavos. Apačioje ant paaukštinimo atidarymą stebėjo ir sveikinimo žodžius tarė Čikagos arkivyskupas kardinolas Cody, burmistrė Jane Burn, Amerikos Kongreso nariai, lietuvių organizacijų atstovai.

Toliau – šokėjų paradas. Fausto Strolios diriguojamam pučiamųjų orkestrui pradėjus pirmuosius maršo taktus, iš amfiteatro užkulisių pasirodė pirmosios šokėjų poros. Ansambliai žygiavo kartu, priekyje – vadovė ar vadovas, paskui – jaunimas, nešinas plakatu su grupės ir miesto pavadinimų įrašais, toliau – kitos šokėjų poros. Amfiteatro prožektoriai šokinėjo nuo vienos grupės prie kitos. Šventės pranešėjos atskirai kiekvieną ansamblį pristatė žiūrovams.

Šioje šventėje dalyvavo 62 šokių ansambliai, tarp jų – 15 iš Čikagos bei apylinkių. Dalyvavo „Aras“ iš Baltimorės miesto, „Spindulys“ iš Los Andželo, „Grandinėlė“ iš Klivlando, „Gintaras“ iš Kanados, „Lietuva“ iš Anglijos, „Nemunas“ iš Brazilijos, „Vasario 16-osios“ ansamblis iš Vakarų Vokietijos ir daugybė kitų. Iš viso – 2 300 šokėjų.

Festivalio rengimo komiteto pirmininkas Jonas Talandis taip pasveikino susirinkusius:

Tai nepaprasta mūsų tautiškumo manifestacija. Tai tęsimas ir puoselėjimas mūsų tautos darbų. Už tai anoje pusėje Atlanto, mūsų pavergtoje Lietuvoje, neseniai daugiau kaip 148 tūkstančiai lietuvių pasirašė proklamaciją pasmerkdami okupanto jungą ir kovodami prieš vergiją. Pasirašė proklamaciją rizikuodami savo gerove ir net savo gyvybe. Tai istorinis drąsus tautos žygis.

VI šokių šventėje atlikta 20 tautinių šokių, kaip antai: „Kalvelis“, „Blezdingėlė“, „Oželis“, „Šustas“ ir „Suk suk ratelį“, kurį šalia pučiamųjų orkestro palydėjo ir specialiai sudarytas mišrus choras, vadovaujamas Fausto Strolios.

Didelį žiūrovų dėmesį patraukė „Sadutė“, kurią palydėjo 60 liaudies instrumentalistų orkestras. „Sadutės“ pabaigoje šimtai šokėjų su baltomis ir raudonomis gėlėmis rankose elegantiškais žingsniais suėjo į kelis didžiulius, bet glaudžius ratus amfiteatro centre. Susikabino rankomis, nusilenkė ir lėtai, pradedant nuo vidurinio rato, aukštyn pakėlė rankas su gėlėmis. Prieš akis prasiskleidė tarsi didžiulė gyva gėlė. Na, o šventės pabaigoje – visų mėgstamas „Malūnas“.

Šventės džiaugsmo kupinų žiūrovų laukė dar vienas jaudinantis momentas. Pačioje pabaigoje, po to, kai festivalio šeimininkas Amerikos lietuvių bendruomenės pirmininkas Vytautas Kutkus tarė atsisveikinimo žodį, dešimtūkstantinė minia sukilo ir sugiedojo, ką ne vienas dalyvis pavadino antruoju Lietuvos himnu, – „Lietuva brangi“.

Liepos 10-11 d. Kaliningrado srityje viešėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Danguolė Navickienė, valdybos nariai iš Šveicarijos, Vokietijos ir Ukrainos, Ispanijos ir Kolumbijos lietuvių bendruomenių lyderiai. Delegaciją lydėjo Užsienio reikalų ministerijos patarėjas Vaclovas Stankevičius.

Vizitas prasidėjo Zelenogradske (buv. Krantas), kur padėta gėlių prie atminimo lentos lietuvių kalbai nusipelniusiems Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjams Frydrichui ir Aleksandrui Kuršaičiams.

Lietuvos generaliniame konsulate Kaliningrade svečius dainomis pasveikino Karaliaučiaus lietuvių vyrų ir moterų ansambliai ,,Penkee vaikee“ ir ,,Gabija“ (vadovas Algirdas Karmilavičius), įvyko šiltas susitikmas su Kaliningrado Liudviko Rėzos lietuvių kultūros draugijos nariais (pirmininkė Nida Lukoševičienė), aptartos problemos ir ateities planai.

Sveikindamas garbius svečius, l. e. generalinio konsulo pareigas Vytautas Umbrasas pabrėžė šio vizito svarbą Kaliningrado lietuvių bendruomenei, pristatė konsulato veiklą remiant L. Rėzos draugijos iniciatyvas. Visi kalbėjusieji pabrėžė norą ir būtinumą bendrauti bei stiprinti tarpusavio ryšius. Diskusijos dalyvių nuomone, leidinys ,,Pasaulio lietuvis“ galėtų tapti galinga jungiamąja grandimi, jeigu bendruomenės aktyviau teiktų informaciją apie savo veiklą. Bendra daina susitikimo pabaigoje leido visiems pasijusti vienos didelės šeimos nariais.

Svečiai taip pat pagerbė Liudviko Rėzos atminimą aplankydami jo paminklą Kaliningrade, užsuko į Kristijono Donelaičio gimtinę Lazdynėliuose, prie paminklo K. Donelaičiui Guseve (buv. Gumbinė) ir susipažino su K. Donelaičio gyvenimu ir kūryba memorialiniame muziejuje Tolminkiemyje, padėjo gėlių ant poeto kapo bažnyčios kriptoje.

Istorines vietas aplankę delegacijos nariai žadėjo grįžę skleisti žinią savo šalyse apie K. Donelaičio jubiliejų.

Romanas Senapėdis

LR kultūros atašė Kaliningrade

Jau aštuntą kartą lietuviai kūrėjai iš viso pasaulio susiburia drauge – liepos 20-25 dienomis Lentvario parke vyksta kūrybinės dirbtuvės „Migruojantys paukščiai“. Nuo 2007-ųjų organizuojamas projektas Lietuvai aktualiomis temomis – kūrėjų migracijos, tautiškumo, lietuvybės, kultūrinio turizmo, švietimo bei edukacijos – susilaukia vis daugiau dėmesio. Prie šių temų puoselėjimo prisijungia ne tik Lietuvoje gyvenantys kūrėjai, bet ir iš Tėvynės išvykę, tačiau noriai jos aplankyti grįžtantys kūrėjai, intelektualai, kultūrinio gyvenimo atstovai. „Migruojantys paukščiai” užsienio lietuvių kūrėjams jau tapo pilietiniu įvykiu.

Projektą „Migruojantys paukščiai“ organizuoja VšĮ „LT Identity“, o jo idėjos autorė yra dizainerė Jolanta Rimkutė. Kūrėja džiaugiasi, jog užsienyje gyvenantys lietuviai nelieka abejingi savo gimtajam kraštui ir noriai prisideda prie vykstančių iniciatyvų. Pasak J. Rimkutės, suburti po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius bendrai veiklai nėra lengva užduotis – užsienio lietuviai savomis lėšomis turi padengti kelionės išlaidas, skirti ir derinti atostogų laiką, atsisakyti kitų pasiūlymų ir savo planų. Projektą remianti Užsienio reikalų ministerija stipriai prisideda prie informacijos sklaidos užsienio lietuviams.

„Tokie renginiai tiek savo turiniu, tiek savo forma yra be galo naudingi ir reikalingi tiek Lietuvai, tiek svetur gyvenantiems tautiečiams, nes skatina dalintis patirtimi, kuri yra skirtinga – apjungę vietos ir tarptautinę patirtį drauge jie sukuria įvairiapusiškesnius ir originalesnius projektus“, – sako J. Rimkutė. Tokiu būdu suburiant kūrėjus, per septynerius metus projektas apkeliavo skirtingus Lietuvos miestus. Pirmosios kūrybinės dirbtuvės vyko Ventės Rage, vėliau – Birštone, Vilniuje, Kaune, Anykščiuose, Puvočiuose.

Šiais metais kūrybinės dirbtuvės pasirinko Lentvarį. Jų metu bus siekiama atgaivinti grafų Tiškevičių šeimos palikimą ir iškilaus XIX amžiaus Prancūzijos kraštovaizdžio architekto Eduardo Andrė indėlį į jo kūrybą. Ilgus metus praktiškai neprižiūrėtas parkas palaipsniui nyksta: irsta mūriniai fragmentai, apželia netvarkoma aplinka, dėl apsaugos trūkumo dvarą ne kartą nusiaubė vandalai. Galiausiai patys vietiniai gyventojai nesuvokdami parko vertės leidžia jam nykti.

Kultūrinio paveldo likimu susirūpinusios organizacijos siekia iš pelenų prikelti valstybės saugomą dvaro ansamblį. Šiemet prie renginio organizotorių „LT – Identity“ prisijungusi visuomeninė jaunimo organizacija „Lentvario parko renesansas” siekia ugdyti pilietišką ir atsakingą vietinę bendruomenę, kuriai parkas taptų kultūros centru mieste. Organizacijos vadovo Povilo Plūko teigimu, tradiciniai sprendimai iki šiol nepadėjo prikelti parko naujam gyvenimui, todėl norint atgaivinti šį istorinį paveldą tenka ieškoti originalių ir netikėtų būdų tai padaryti. „Kūrybingi žmonės iššūkius geba priimti nestandartiškai, pažvelgti į juos plačiau ir giliau, todėl, tikiu, kad būtent jie gali atkurti tai, kas kadaise turėjo didelę vertę“, – įsitikinęs jis.

Šiemet būrys skirtingų sričių specialistų susiburs išvien tam, kad Lentvario dvaras su parku vėl taptų kultūriniu traukos centru. Idėjas kurs ne vienas dailininkas, muzikantas, fotografas, dizaineris, režisierius ar net iliuzionistas. Dirbtuvių metu pasaulio lietuviai dovanos dešimt inovatyvių idėjų, kaip Lentvario dvaro sodybą ir parką prikelti naujam gyvenimui.

Šių metų projekto programa suskirstyta į kelias dalis. Pirma jų skirta kūrėjų tarpusavio susipažinimui, antra – Lentvario bendruomenės ir jos kultūros tyrinėjimui, trečia – kūrybinių sumanymų vystymui. Liepos 24 dieną bus pristatytos netradicinės, su Lentvario parko atgaivinimu susijusios idėjos, kurias išgirsti bus kviečiami politikai, verslininkai, paveldosaugininkai, miesto bendruomenė bei žiniasklaidos atstovai.

migruojantyspauksciai.lt

Čikaga 1957 metais, chuckmanchicagonostalgia.files.wordpress.com nuotr.

LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

„Čikagoje [...] lietuvių galbūt daugiau, nei buvo Kaune – maždaug 100 000. 75 proc. atvykėlių turi savo namus. Daugelis jų verčiasi nekilnojamuoju turtu“, – 1957 metais „Amerikos balsui“ pasakojo kinematografas ir lietuviškos kultūros Amerikoje puoselėtojas Kazimieras Lukšys, dirbęs ir nekilnojamojo turto sferoje.

Pašnekovas taip pat atskleidė ketinęs apsigyventi Raseiniuose ir čia įsteigti kino teatrą bei viešbutį. Tačiau prasidėjus rusų okupacijai teko šių planų atsisakyti. Tuomet iš Lietuvos išvyko paskutinį sykį, o iki pasiekiant Ameriką teko keliauti, jo žodžiais tariant, aplink visą pasaulį.

K. Lukšį kalbino žurnalistas Povilas Labanauskas.

- Gal galėtumėte papasakoti apie tuos laikus, kai filmavote Lietuvoje?

- Man visada malonu prisiminti dienas, praleistas Lietuvoje. Grįžęs į Ameriką parodydavau ten apsistojusiems lietuviams gimtojo krašto gyvenimą. Daugelis jų pamatydavo savo kaimą, miestelį ar bažnytkaimį. Amerikos lietuviai laukdavo mano paveikslų [filmuotos medžiagos – LRT.lt], ir aš kiekvienais metais stengdavausi parodyti tai, kas tuo metu vykdavo Lietuvoje: rinkimai, sporto renginiai, dainų šventės ar net laukų darbai. Taip pat būdamas Amerikoje stengdavausi ką nors ypatingo nufilmuoti ir nuvežti į Lietuvą.

- Kas atsitiko su tais filmais?

- Nuo 1936 metų planavau pasilikti Lietuvoje. Kurti filmus tik apie tėvynę. Tačiau tuo metu prasidėjo rusų okupacija, mano filmai ir aparatūra buvo konfiskuoti.

- Girdėjau, kad turėjote įsigijęs nuosavybės Raseiniuose…

- Nuvažiavęs į Raseinius pamačiau, kad ten nėra kino salės, viešbučio… Norėjau juos ten įsteigti, ir pats planavau apsigyventi šiame krašte. Deja, prasidėjus rusų okupacijai mano turtas, kaip ir visų kitų Lietuvos piliečių, buvo atimtas.

- Kada pirmą kartą išvykote iš Lietuvos į Ameriką?

- Pirmą kartą į Ameriką atvykau 1922 metais. Nuo to laiko 31 kartą perplaukiau Atlanto vandenyną. Paskutinį sykį iš Lietuvos teko išvykti prasidėjus okupacijai. Tuomet reikėjo keliauti aplink pasaulį: per visą Rusiją, Japoniją, iki Kalifornijos. Kelionė užtruko net 40 dienų.

- Ar dabar turite kažką bendro su filmais?

- Nutrūko susisiekimas su Lietuva. Mano idėja dirbti  Lietuvos labui ir palaikyti ryšius tarp tėvynės ir Amerikos žlugo. Nebeturėjau aparatūros, todėl nustojau dirbti šioje srityje. 1942 metais pradėjau darbą, susijusį su nekilnojamuoju turtu. Tuo metu Los Andžele buvo ne daugiau kaip 200 lietuvių. Dabar džiaugiamės, kad bendruomenė prasiplėtė iki 5000. Daug lietuvių yra atvažiavę iš Europos. Pagyvenę Amerikoje apie 5 metus jie susitaupė pinigų ir pradėjo čia pirkti nekilnojamąjį turtą.

- Kiek pinigų reikia susitaupyti, kad nusipirktum namą Amerikoje?

- Žinoma, daugiau sumokant, geriau galima ir verstis. Pradedant nuo 2000 dolerių, galima įsigyti namą, kuriame telpa nuo vienos iki keturių šeimų. Didesni namai neša daugiau pelno. Daugelis taip ir verčiasi nieko kito nedirbdami. Namai Kalifornijoje neša apie 10 procentų gryno pelno nuo sumokėtos sumos. Mes parūpiname žmonėms ne tik namus, bet ir paskolas.

- Kiek laiko reikia padirbti Amerikoje, kad susitaupytum tuos pradinius kelis tūkstančius dolerių?

- Mano nuomone, kiekvienas darbininkas, vienerius metus padirbęs Amerikoje, gali nusipirkti namą.

- Ar daug lietuvių Los Andžele turi nuosavus namus?

- Beveik 75 procentai. Pradedant rezidencijomis ir baigiant paprastais butais.

- Amerikoje Jums teko nemažai keliauti.  Kurioje šalies vietoje gyvena daugiausiai lietuvių? Ir kiek jų turi nuosavus namus?

- Čikagoje yra daugiausiai lietuvių, jų ten galbūt daugiau, nei buvo Kaune – maždaug 100 000. 75 procentai atvykėlių turi savo namus. Daugelis jų verčiasi nekilnojamuoju turtu.

- Gal norėtumėte tarti žodį mūsų klausytojams?

- Man yra labai džiugu ir malonu tarti žodį tiems, kurie yra pasilikę Lietuvoje. Žmonėms, neturėjusiems progos išvykti į laisvą šalį. Aš taip pat norėjau pasilikti tėvynėje. Deja, likimas lėmė kitaip. Linkiu, kad jūsų kančios nenueitų veltui ir kad vieną dieną jūs pasijustumėte laisvi, kaip kad aš jaučiuosi dabar.

LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Mūsų lietuviškas teatras klestėjo daug anksčiau, negu galvojama, 1971 m. „Amerikos balso“ žurnalistui Jurgiui Blekaičiui sakė knygos apie  Lietuvos teatrą autorius  Vitalis Žukauskas. „Kartais net mes patys sakome, kad teatro gyvenimas prasidėjo tik nuo 1919–1920 m. Esu gavęs vieno lenkų profesoriaus iš Londono laišką. Jis sakė, kad, jo žiniomis, lietuviškas teatras prasidėjo tik 1920 m. Parašiau jam, kad ne“, – pabrėžė dramaturgas ir aktorius. 

V. Žukausko teigimu, lietuviško teatro istorija prasidėjo 1574 m., o pirmieji spektakliai vyko lotynų, lenkų, lietuvių, gudų kalbomis: „Viskas buvo sumaišyta. Sakysim, Biržiška turi užrašęs vieną labai įdomią intermediją, kuri buvo Kražiuose padaryta. [...] Labai įdomus spektaklis, kurį būtų įdomu pasižiūrėti net ir šiandien.“

– Pone Žukauskai, būtų labai įdomu išgirsti apie Jūsų doktorato tezę, kurią Jūs ruošiate Niujorko universitetui. Kokia yra tema ir kaip toli esate pažengęs?

– Tema – Lietuvos teatro istorija, kuri apima nuo pačios pradžios 1574 m. iki dabartinių laikų. Aš suskirsčiau visą šitą darbą į tris dalis. Pirmoji dalis tai būtų iki 1864 m., iki viešojo Vilniaus teatro uždarymo. Antrasis periodas – Amerikos lietuvių teatrinė veikla. O trečiasis periodas – nuo prieš 50 metų prasidėjusio Valstybinio teatro maždaug iki dabartinių laikų.

– O kur bus spektaklis „Palanga“?

– Įeitų į antrąją dalį, nes prieš spektaklį „Palanga“ – tikrai įdomus periodas. 10 metų anksčiau teatrinė veikla prasidėjo Amerikoje. Paskui viskas eina lygiagrečiai. Žinoma, į Amerikos teatrinę veiklą bus įtraukta ir dabartinių tremtinių atvykimas, spektakliai Čikagoje, Monrealyje ir visur kitur. Bus ir „Palanga“, saviveiklos teatras, kuris buvo Peterburge, Rygoje, Vaičkaus Skrajojantis teatras. O paskui – jau Valstybinio teatro periodas, kur įeitų ir „Žvaigždikis“, ir „Vilkolakio“ periodas, ir eksperimentinis Šiaulių teatras ir t. t. Žinoma, bus ir vėlesni laikai: Marijampolės, Šiaulių, Klaipėdos teatras – viskas, kas buvo susiję su mūsų teatru, su mūsų lietuviška teatrine kultūra.

– Dabar okupuotos Lietuvos teatras irgi bus įtrauktas?

– Taip. Bus įtrauktas tiek, kiek galima surinkti medžiagos. Lietuvoje šioje srityje jau daug padaryta. Kai kuriuos dalykus aš jau žinau, bet kai kurie dalykai man buvo visiškai nežinomi. Petuchauskas dirbo, daug ką yra panagrinėjęs profesorius Jurginis. Taip pat – Gaudrimas, Lankutis ir daug kitų mokslininkų, kurie kartais parašo periodinėje spaudoje ar žurnaluose. Iš to galima susidaryti vaizdą, kad ten irgi dirbama daug.

– Mes buvome įpratę spektaklį „Palanga“ laikyti pirmuoju lietuvišku vaidinimu. Bet, kiek suprantu, buvo jų ir anksčiau. Kaip Jums pavyko nustatyti? Koks buvo pirmasis spektaklis lietuvių kalba?

– Pirmasis spektaklis lietuvių kalba buvo Plimute, Pensilvanijoje. Tai buvo Turskio „Be sumnenės, arba Kaip ant svieto einasi“ – keturių veiksmų drama. Man pavyko gauti visą tą veikalą, bet jis yra tik neoriginalus – jis buvo perrašytas Filadelfijoje 1905 m.

– Kada įvyko tas pirmas spektaklis Plimute?

– 1889 m. gruodžio 31 d.

– Angliakasiai vaidino?

– Taip, angliakasiai ir visi vadinamieji kultūrininkai, kurie domėjosi mūsų išeivijos kultūriniu gyvenimu, norėjo pakelti lietuvio supratimą ir privesti prie aukštesnio kultūrinio lygio.

– Su kokia dalimi, rinkdamas medžiagą, turėjote daugiau vargo? Kaip sekėsi medžiagą rinkti?

– Medžiagą aš jau renku turbūt daugiau kaip 16 metų. Studijuodamas Vienoje, turėjau progos visuotinės teatro istorijos kursą lankyti pas labai įdomų profesorių Kindermaną. Jis mane sužavėjo tuo, kad turėjo daug medžiagos apie Europos teatrą, tarp kitko, jis yra parašęs šešis tomus vokiškai. Jis paklausė, kaip yra su lietuvišku teatru, ar nebuvo teatro. Tas mane labai sudomino ir aš pradėjau domėtis, ieškoti, rinkti, bet medžiagą pradėjau komplektuoti jau po karo atvykęs Amerikon. Kai dirbau Indianos universitete, jau daugiau atsidėjau šitam reikalui.

O medžiagos gaunu iš Varšuvos, Krokuvos universitetų, iš Poznanės. Turiu kontaktų su bibliotekomis ir iš ten gaunu mikrofilmų arba tiesiog prašau atskirus straipsnius atsiųsti, kurie yra man žinomi arba reikalingi mano darbui. Be to, čia, Niujorko Penktojoje aveniu, yra didelė biblioteka, kurioje esu suradęs įdomios medžiagos. Turiu susirinkęs žmonių, kurie man padeda. Žinoma, labai sunkiai, bet šiaip taip pavyksta šį tą padaryti.

– Patys pirmieji vaidinimai Lietuvoje turbūt buvo lotynų kalba?

– Lotynų, lenkų, lietuvių, gudų – viskas buvo sumaišyta. Sakysim, Biržiška turi užrašęs vieną labai įdomią intermediją, kuri buvo Kražiuose padaryta. Ten daug visokiausių kombinacijų: ir gudiškai, ir lenkiškai, ir lietuviškai. Labai įdomus spektaklis, kurį būtų įdomu pasižiūrėti net ir šiandien.

– Kaip suprantu, darbas tebevyksta?

– Taip, pirmoji dalis, senasis Lietuvos teatras, yra gatava, trūksta poros papildymų ir iliustracinės medžiagos. Dabar dirbu prie Amerikos lietuvių teatro, kartu eina „Palangos“ spektaklio reikalai. Niujorko teatro ir meno bibliotekoje Linkolno centre yra labai maloni ir simpatiška ponia, kuri irgi domisi šituo reikalu, mes su ja priklausome nelabai seniai egzistuojančiai Amerikos teatrologų draugijai, kuri mielai domisi Lietuvos teatru. Jie rado mano straipsnį, išleistą Romoje prieš keletą metų, susidomėjo tuo reikalu ir paprašė su jais bendradarbiauti. Man didelis malonumas jiems padėti, be to, aš per juos galiu gauti šiek tiek medžiagos sau.

– Jūs užsimojote milžinišką darbą. Nežinia, kada baigsite? Turbūt per didelis dalykas?

– Labai sunku būtų nurodyti datą, nes, dirbant tik atliekamu laiku, labai ilgai tęsiasi ir velkasi, sakyčiau, kartais nusibosta. Bet mėginsiu padaryti kaip galima skubiau, nes norisi atiduoti tą darbą – tegul žmonės pamato, kad mūsų lietuviškas teatras ir mūsų lietuviška kultūra klestėjo daug anksčiau, negu kai kurie užsieniečiai galvoja. Kartais net mes patys sakome, kad teatro gyvenimas prasidėjo tik nuo 1919–1920 m. Esu gavęs vieno lenkų profesoriaus iš Londono laišką. Jis sakė, kad, jo žiniomis, lietuviškas teatras prasidėjo tik 1920 m. Parašiau jam, kad ne, o jis atsakė – labai atsiprašau, bet tokia buvo mano informacija.

Nuotrauka: www.voanews.com

lrv.lt

Šiandien Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius priėmė Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) atstovus. Premjeras drauge su krašto apsaugos ministru Juozu Oleku atsakė į susitikimo dalyvių klausimus, kalbėjosi apie tokius aktualius klausimus kaip krašto apsaugos finansavimas, naujų eksporto rinkų paieška ir Lietuvos inovacijų plėtros 2014–2020 metų programa.

„PLJS lyderiai įdeda didelį indėlį kuriant Lietuvos įvaizdį pasaulyje, išlaikant lietuvybę bei pritraukiant investicijas į Lietuvą. Dažnai grįždami į Lietuvą diskutuojate su verslo, mokslo, kultūros ir politikos atstovais bei ieškote geriausių sprendimų modernios Lietuvos kūrimui”, – susitikime pabrėžė premjeras.

PLJS atstovai Vyriausybėje taip pat susitiko su verslo skatinimo agentūros „Versli Lietuva” ir „Investuok Lietuvoje” atstovais, kurie pristatė savo veiklą ir artimiausius planus.

Gruodžio 21 d. Vilniuje vyko Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos mokymai, kuriuose dalyvavo jaunieji lietuviai iš keturiolikos šalių. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos, įkurtos 1972 metais, tikslas – atstovavimas pasaulio lietuvių jaunimo interesams bei visuomenei ir valstybei naudingos pasaulio lietuvių veiklos skatinimas ir vykdymas. Šiuo metu PLJS vienija 40 lietuvių jaunimo sąjungų visame pasaulyje ir yra įkūrusi savo atstovybę Lietuvoje, kuri vysto bendradarbiavimą su Lietuvos valstybinėmis institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, privačiomis įmonėmis.

Nuotr.: BFL, Andrius Ufartas

Algirdas Brazis as “Rimvydas” and Dana Stankaitis  as “Gražina” in the Chicago Civic Opera House  performance of 1967. www.lituanus.org nuotr.

Pasakojimą apie Jurgio Karnavičiaus operos  „Gražina“ pastatymą  Čikagos operos teatre „Amerikos balso“ radijui 1967 metais parengė žurnalistas Povilas Labanauskas.

Gegužės 20–21 dienomis, šeštadienį ir sekmadienį, prie didžiųjų Čikagos operos rūmų, miesto centre, buvo didelės spūstys. Teatro plačias duris gaubiantys ekranai ir plakatai skelbė, kad Lietuvių operos draugija ten stato Jurgio Karnavičiaus operą „Gražina“. Buvo ir stambių nuotraukų, kurios vaizdavo viduramžių kostiumais apsirengusias operos pažibas Liliją Šukytę, Stasį Barą, Algirdą Brazį, Danutę Stankaitytę, chorą. Minioje buvo kalbama veik išimtinai lietuviškai.

Premjeros dieną visos 3 650 vietų buvo žiūrovų užpildytos. Tiesa, atsiprašau, operos vadovai sakė, kad viena tuščia vieta parteryje buvo laikoma libreto autoriui Kaziui Inčiūrai. Ložėse ir kitur šeštadienio vakarą buvo matyti daugybė išeiginiais vakariniais rūbais apsirengusių moterų ir vyrų.

Minia nutilo ir pradėjo ploti, kai pastebėjo išeinantį orkestrui diriguoti Aleksandrą Kučiūną. Galop visai tylu ir operos simfoninis orkestras pakluso dirigento magiškam mostelėjimui, pasigirdo gražioji „Gražinos“ uvertiūra, pagrįsta daina „Siuntė mane motinėlė į Dunojų vandenėlio“. Ir taip pirmą kartą šiuose Čikagos operos rūmuose prasidėjo lietuviškos operos premjeros pastatymas.

Užuolaidai pakilus, didingos pilies fone (tai – Vytauto Virkaus sukurtos dekoracijos) veik pora šimtų lietuvių puotavo. Šalia 120 choristų ir 12 solistų čia buvo baletas ir dar kelios dešimtys statistų. Gražinos vaidmenį šeštadienį atliko jaunoji Niujorko „Metropolitan Operos“ solistė Lilija Šukytė, o sekmadienį – čikagietė Danutė Stankaitytė.

Liutauras – didysis tenoras Stasys Baras-Baranauskas, Rimvydas – buvęs  „Metropolitan Operos“ solistas Algirdas Brazis. O galingi krivio ir kvieslio bosai priklausė Jonui Vazneliui ir Arnoldui Vokietaičiui – Niujorko miesto operos dainininkui. Ramunė buvo Daiva Mongirdaitė, kuri itin gražiai pasireiškė.

Per tris valandas vyko nepaprastai gražus, meniškai gerai paruoštas, savo masiniu pastatymu didingas vaidinimas. Daugel kartų skambėjo griausmingi plojimai ir „bravo“. Ir po keturių veiksmų publika nenorėjo skirstytis, pakartotinai šaukdama solistus, dirigentą ir kitus pasirodyti.

Vaidinimo metu užkulisyje nuolat triūsė dirigento pavaduotojas kompozitorius Darius Lapinskas, scenos režisierius Kazys Auželis, chorvedžiai Alicija Steponavičienė ir Alfonsas Gečas, kostiumų kūrėja Bronė Jameikienė, baleto vadovas Simas Velbasis, grimuotojai, scenos darbininkai, elektrotechnikai ir mūsų reporteris daktaras Kostas Jurgėla.

Jam pavyko užkulisyje pasikalbėti su dalyviais. Nepavyko pasikalbėti tik su abiem Gražinomis – Šukyte ir Stankaityte, kurios pasižadėjo vėliau atlikti pasikalbėjimą sekmadienio vakare, kai dalyvausiančios baliuje pabaigtuvėse. Tačiau ten įspūdžiais besidalinančios artistų ir minios sūkuryje jam bepavyko pasikalbėti tik su dirigentu Vytautu Marijošiumi, kuris dirigavo „Gražinos“ spektakliams Lietuvoje.

Štai Jurgėla sulaikė amerikiečių vadinamąjį Kiprą Petrauską, tai yra Stasį Barą-Baranauską.

– Pone Bare, leisk man tamstos paklausti, kaip Jūs jaučiatės, kaip pavyko tas darbas?

– Man atrodo, kad kiekvienos pabaigtuvės yra nepaprastai malonios. Šiandieną buvo mūsų tikrai ilgo darbo pabaigtuvės. Kai nusileido paskutinė uždanga, mes pajutome širdy, kad atlikome didelį pasitarnavimą lietuviškai muzikai, lietuvybei, tas dar tvirčiau sužadino meilę kraštui ir lietuvybei.

– Kaip Jums sekasi repetuoti? Choristai turbūt visi vietiniai?

– Taip, choristai yra lietuviai, kurie repetuoja ir dainuoja tik savo laisvalaikiu. Daugelis jų yra inžinieriais, architektai, yra net vienas labai jaunas gydytojas, kuris dar atlieka stažą ligoninėje.  Mes nepaprastai džiaugiamės, kas „Gražina“ patraukė didelį būrį jaunuolių – šiandien scenoje turėjome per 120 choristų. Visame pastatyme dalyvavo per 280 žmonių.

– Mums šiais metais galbūt buvo šiek tiek sunkiau maestro Kučiūnu, kuris profesoriauja Sietlo universitete, taigi mes neturėjome jo su savimi ir jį pavadavo gabus ir jaunas muzikas Darius Lapinskas, kuris surepetavo chorą. Paskui tik jau maestro Kučiūnui beliko sulipdyti ir įgyvendinti patį pastatymą.

Baigęs pasikalbėjimą su Stasiu Baru, daktaras Jurgėla pasigavo Algirdą Brazį.

– Pone Brazi, kurį tamsta vaidmenį vaidini „Gražinoje“?

– Rimvydo. Jis viso Naugarduko karo viršininkas.

– Vienas iš pagrindinių vaidmenų?

– Taip.

[...]

– Kas nusprendžia, kam tinka vaidmuo? Dirigentas ar kolektyvas?

– Dirigentas nutaria. O paskui valdyba svarsto, kas ir kokią partiją dainuos.

– Ar nuo pradžios dainuoja tie patys choristai? Ar yra daug pasikeitimų ir tarp choristų?

– Choristų, kurie išbuvo dešimtis metų, yra daug likę. Žinoma, yra daug keitimų. Bet dabar šiai operai buvo reikalaujama paimti ir iš lyrikų kompanijos šešis tenorus. Tokiai operai, tokio dydžio pastatymo reikėjo tiek choristų, kiek galėjome gauti. Gerų balsų. [...]

– Ar Jūs tikitės statyti tą veikalą kur nors kitur? Ar dar kartą Čikagoje?

– Mes buvome iškviesti į Niujorką. Tikiuosi, kad ir Klivlandas pakvies mus.

– Man rodos, tamsta esi važiavęs į Lietuvą prieš pat karą su Čikagos choru?

– Taip, mes gastroliavome po visą Lietuvą su Čikagos lietuvių choru.  Tais metais ir buvo Dainų šventė Šiauliuose ir Klaipėdoje. Mes labai gerai praleidome laiką.

LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

1968 m. Merilando universitete vyko Baltų studijų dienos, kurias surengti nusprendė latviai. Konferencijos rezultatas buvo  Draugijos baltų studijoms skatinti  įkūrimas.  

Pasibaigus konferencijai, „Amerikos balso“ žurnalistas Povilas Labanauskas interviu ėmė iš etnologo, Kalbotyros sekcijos pirmininko, profesoriaus Antano Klimo iš Ročesterio universiteto ir Baltimorės arkivyskupijos radijo ir televizijos direktoriaus,  kunigo  Kazimiero  Pugevičiaus.

– Gerbiamas profesoriau, galėtum pasakyti, kokias pareigas šioje konferencijoje ėjote?

A. Klimas: Aš čia buvau kalbotyros sekcijos pirmininkas. Mūsų sekcija oficialiai vadinosi „Keletas naujų problemų baltų kalbotyroje“. Man teko padėti suorganizuoti paskaitininkus ir vadovauti pačiai sekcijai, kuri įvyko vakar po pietų.

– Kas buvo liečiama Jūsų paskaitoje?

A. Klimas: Mano paskaita oficialiai vadinosi „Baltų, germanų ir slavų kalbos ir jų santykiai“. Trumpai galėčiau taip apibūdinti.

– Profesoriau, ar po Jūsų paskaitos buvo diskusijų, klausimų ir pasitarimų?

A. Klimas: Taip, diskusijų buvo nemažai. Gal pusę valandos buvo įvairių klausimų, ypač dėl mano tvirtinimo, kad galbūt senovėje baltų ir germanų kalbos buvo arčiau negu baltų ir slavų kalbos. Buvo įvairių specifinių klausimų, pavyzdžiui, buvo iškeltas klausimas dėl pačių baltų kalbų išplitimo senovėje. Aš esu įsitikinęs, kad prieš kokius 4 tūkst. metų baltai tikrai buvo paplitę daug daugiau ar buvo gausesni negu slavai ir galbūt net germanai. Tokiu būdu kilo labai įdomios diskusijos dėl baltų kalbų skolinių į germanų ir slavų kalbas – dėl klausimų, kurių anksčiau niekas nenagrinėjo. Tradicija paprastai sakydavo, kad baltai tik skolinosi iš slavų ir germanų. Pavyzdžiui, ir dabar yra beveik tikras dalykas, kad slavų žodis „ronka“ yra paskolintas iš baltų kalbų „rankos“. Buvo įdomių diskusijų, kurias, žinoma, mes turėjome trumpinti dėl laiko stokos, nes buvo ir daugiau paskaitų.

– Ar šiai savo paskaitai Jūs turėjote kokios naujos, originalios medžiagos?

A. Klimas: Taip. Aš turiu beveik viską, kas yra išleista Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje. Ir paskutinius dalykus, kurie išėjo tik prieš kokias tris ar keturias savaites. Taip pat naudojuosi labai turtinga mūsų universiteto biblioteka. Kadangi dabar Amerikoje labai lengva kopijuoti, turiu daugelį dar neišleistų mano kolegų straipsnių, nes mašinos veikia kiekviename universitete, labai lengva ir labai pigu kopijuoti ir persiųsti. Išskyrus vieną kitą straipsnį, kurio dar negalėjau gauti, naudojausi pačia naujausia medžiaga.

– Ar Amerikos mokslinės institucijos turi pakankamai medžiagos bet kuria lituanistine tema?

A. Klimas: Galėtų turėti, bet dar neturi. Ne visos amerikiečių universitetų bibliotekos dar turi ir pagrindinius veikalus. Bet daugelis jau turi profesoriaus Ernsto Fraenkelio „Etimologinį lietuvių kalbos žodyną“. Kai kurios jau yra nusipirkusios ir lietuvių kalbos žodyną, kurį mes kartais vadiname „Didžiuoju lietuvių kalbos žodynu“. Beveik visos yra įsigijusios profesoriaus Dambriūno ir mano paruoštą „Įvadą į dabartinę lietuvių kalbą“. Kai kuriose, žinoma, yra labai gerų rinkinių, sakysim, Pensilvanijos universitetas Filadelfijos mieste turi puikią lituanistinę biblioteką su kai kuriais labai retais dalykais. Mūsų Ročesterio universitetas tos literatūros irgi beveik pakankamai turi, sakysim, Nydermano, Benderio, Salio. Taip pat nusipirkome naujai išėjusį Kuršaičio žodyną. Vis dėlto kai kuriose bibliotekose tos medžiagos dar trūksta. Bet amerikiečiai kalbininkai baltistai, kurie domisi, visą tą medžiagą turi susirinkę patys arba turi savo bibliotekose. Kitaip sakant, gauti galima.

– Koks bendras įspūdis po šios konferencijos? Ar manote, kad ji pasisekė ir ateityje bus ruošiamos panašios konferencijos?

A. Klimas: Manau, kad ši konferencija yra labai pasisekusi, ir aš esu tikras, kad jos bus ruošiamos ir ateityje. Žinoma, galėjo dalyvauti daugiau kalbininkų. Kaip jums žinoma, Amerikos universitetuose yra keli estai kalbininkai, keli lietuviai ir keli latviai, kai kurie jau gana žymūs. Bet kai kas dėl ypač nepatogaus laiko (dabar Padėkos dienos savaitgalis) negalėjo atvažiuoti. Aš tikiuosi, kad kitoje konferencijoje bus daug daugiau kalbininkų ir daug daugiau paskaitų.

– Kokia tema šioje konferencijoje tamsta skaitėte paskaitą?

K. Pugevičius: Mano tema buvo „Tautinių mažumų išsilaikymas amerikiečių katalikų tarpe“. Kadangi Amerikoje Katalikų bažnyčia yra bendra imigrantų Bažnyčia, tai turi tam tikrų patyrimų šituo klausimu, kurių gal kitos tikybos neturi. Mūsų klausytojams gal įdomu išgirsti, kaip, pavyzdžiui, tvarkosi Romos katalikų bažnyčia Amerikoje su tautinėmis parapijomis, kaip vystosi tos parapijos, kokie jų vargai, kada kai kurie imigrantų vaikai kartais meta tėvų papročius ar kalbą ir taip toliau.

– Ar padarėte kokių siūlymų?

K. Pugevičius: Siūlymų padariau šokių tokių, nežinau, kaip patiko mūsų klausytojams, nežinau, ar praktiški, ar ne. Bet padarėme siūlymų, kad pabaltiečiai turėtų persvarstyti savo parapijų ir organizacijų veiklą šiomis dienomis ir kad gal būtų galima išlikti ir lietuviais, ir katalikais. Bet reiktų ieškoti tam tikrų naujų priemonių. Pavyzdžiui, jeigu yra skaičius lietuvių katalikų, kurie tikrai nori išlikti ir lietuviais, ir katalikais, gyvendami tuo pačiu laiku svetimoje šalyje, jie turi burtis ir gal turi atsisakyti kai kurių tam tikrų išorinių patogumų ir kartu tam tikrų problemų. Gal bus mūsų lietuviškos parapijos kiek mažesnės, bet gali būti ir lietuviškesnės.

– Tamsta dirbate labai atsakingą ir svarbų darbą arkivyskupijoje. Ar lietuviai pasinaudoja Jūsų pozicija, ateina patarimų?

K. Pugevičius: Būna progų pasidalinti bendrais klausimais, bendromis progomis. Pavyzdžiui, per mūsų konferenciją buvo proga bandyti sudaryti tam tikrus ryšius su amerikiečių spauda, kurių atstovus pažįstu. Kartais būna progų paaiškinti amerikiečių spaudai apie kai kuriuos lietuviškus reikalus, kartais net supažindinti kai kuriuos Amerikos hierarchijos narius su mūsų reikalais.

– Praeityje per Jūsų radiją ir televiziją buvo atitinkamai paminėti Lietuvos įvykiai ir vargai. Ar šiuo metu esate numatę ką nors panašaus padaryti?

K. Pugevičius: Norėtume pakartoti [...], bet reiktų pertvarkyti medžiagą, truputį kitaip pristatyti, kad nebūtų vis tas pats kartojama. Per radiją, per televiziją įdomu tai, kas nauja. Tad senesnę, bet svarbią medžiagą norėtųsi bent nauju būdu pristatyti.

– O lietuvių kultūrinės, mokslo organizacijos, institucijos nesikreipia į Jus? Nesiūlo pagalbos?

K. Pugevičius: Kadangi Baltimorėje nėra tokių institucijų, kaip pedagoginės institucijos ar taip toliau, daug tokių progų nėra. Daugiausia mano ryšiai yra su asmenimis. Šiuo laiku noriu įrašyti kiek galima daugiau lietuvių rašytojų, poetų, kurie gyvena čia, Amerikoje.

Rūta Lankininkaitė, LRT Televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt

Vroclave – viena mažiausių mūsų tautiečių bendruomenių Lenkijoje. Paskutinio surašymo duomenimis Vroclavo vaivadijoje gyveno apie 100 lietuvių. Tačiau bendruomenei senstant, Vroclavo Domininkonų bažnyčioje neliko lietuvių kalba aukojamų mišių, nors jas laikyti lietuviškai yra kam.   

Smoleco miestelio bažnyčioje dar retkarčiais skamba lietuvių kalba – čia beveik tris dešimtmečius gyvena ir dirba kunigas prelatas Alfonsas Jurkevičius.

Pasak kunigo, pirmieji lietuviai į Vroclavą atvyko prieš Antrąjį pasaulinį karą, iš Lietuvos bėgdami nuo sovietų, tačiau dauguma jų čia apsigyveno prieš 60 metų, ieškodami prieglobsčio jau po trėmimų.

Vroclavo lietuviai išgelbėjo didvyrių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno paminklą Soldino girioje, kurį ketinta sunaikinti, kur nuolat tvarkė aplinką.

„Kai pasibaigdavo mišios, vis giedojom himną Lietuvos. Mes toliau nuo tėvynės, nuo tėvynės sienų jaučiame giliau tą lietuvių kalbą. Mišios, kai pasibaigia, turėjome tokį paprotį kad vis susirinkdavome, turėjome pirmiau tokį kambarėlį, paskui  brangiai kainavo, mūs būrelis sumažėjo, tai atsisakėme ,tai paskui susirinkdavome pas kiekvieną šeimą, labai linksma buvo“, – pasakojo A. Jurkevičius

Paskutinio surašymo Lenkijoje duomenimis Vroclavo vaivadijoje gyvena apie 100 lietuvių. Tikimasi, kad Vroclave atidarius Lietuvos garbės konsulatą, mūsų tautiečius pavyks suburti. Juolab, kad Vroclavo Universitete veikia lietuvių kalbos ir kultūros centras.

„Šiandien kalbėjome apie jaunimo apsikeitimo galimybes, ir verslo, tai parama ir Lietuvos verslininkams, tikimės, kad konsulatas taps vieta, kad ir Lietuvos žmonės ,kurie gyvena Vroclave, lietuviai, kitų tautybių žmonės kad jungtųsi“, – sakė Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Šarūnas Adomavičius.

Tikimasi, kad lietuviai gyvenantys Vroclavo krašte, dabar turės kur susiburti, kad galėtų minėti svarbiausias Lietuvos šventes.