Lidija VELIČKAITĖ
„Ką gyvenime beveikiau, visada siekiau grožio ir branginau lietuvišką kultūrą“, – tokiais žodžiais kreipiasi į skaitytoją išeivijos kultūrininkė Marija Aliodija Bareikaitė-Remienė 2011 metais išleistoje savo antroje autobiografinėje knygoje „JAV lietuvių kultūros keliuose“. Pirmoji – „Atsukant gyvenimo laikrodį atgal“ pasirodė 2002 m., o pastaroji, autorės žodžiais tariant, antroji gyvenimo dalis, pabrėžianti kultūrinę veiklą.
Knygoje „JAV lietuvių kultūros keliuose“ atsispindi šešių dešimtmečių kultūrinė veikla išsaugant lietuviškumą toli už Lietuvos ribų, o taip pat tiesiant tiltus su tėvyne šiais nepriklausomybės laikais, kviečiantis įvairius kolektyvus į JAV iš Lietuvos. Autorė rašo: „Nesiekiu įsiąmžinti pati, noriu palikti įrašą Amerikos lietuvių kultūros istorijai apie tą darbą, kuris buvo dirbamas man dalyvaujant, nes juk nieko nedariau viena, visada mane supo būrys darbščių, šviesių, idealistų lietuvių. Noriu dar kartą paliudyti, kad mes, laiko audrų išblokšti iš savo gimtojo kranto, nepailsdami siekėme vieno – nepražūti savo Tėvynei, savo tautai, išlikti lietuviais ir ne tik išlaikyti, bet ir vystyti lietuvišką kultūrą.“ Knyga sudaryta iš M. Remienės ir kitų autorių rašytų straipsnių, taip pat pačios autorės prisiminimų, pokalbių, įvairių kultūrinių renginių.
1954 m. Marija Remienė įsitraukė į JAV Lietuvių bendruomenės veiklą ir visą savo laisvalaikį skyrė visuomeniniam darbui. Dvidešimt penkerius metus buvo Putnamo Švč. Mergelės Marijos vargdienių seserų kongregacijos rėmėjų Čikagoje vadove. Apie šią veiklą ji rašo: „Teko skelbti aukų rinkimo vajus, organizuoti suvažiavimo seimus, labdaros vakarienes, madų parodas, koncertus ir taip sutelkti lėšų vienuolyno statybai, jaunimo stovyklai ir įvairiems seserų darbams paremti“. Tiek pat, 25-erius metus, dirbo „Lietuvių fonde“, kuris, kaip parama kultūrinei ir visuomeninei veiklai išeivijoje, buvo įkurtas 1962 metais. Lietuviškiems laikraščiams ir žurnalams išeivijoje išsilaikyti taip pat padėjo ir padeda „Lietuvių fondas“. Jų leidžiama gana gausiai, net aštuoniolika. Tai – „Draugas“, „Darbininkas“, „Dirva“, „Pasaulio lietuvis“, ,,Pensininkas“, ,,Laisvoji Lietuva“, ,,Lietuvių balsas“, ,,Laiškai lietuviams“, ,,Akiračiai“, ,,Metmenys“, ,,Vytis“, ,,Ateitis“, ,,Į Laisvę“, ,,Naujoji viltis“, ,,Skautų aidas“, ,,Bridges“, ,,Observer“ ir „Lituanus“.
„Padėkime Lietuvos partizanams. Jų beliko keli šimtai“ – vadovaujantis tokiu moto 1995 m. birželio mėnesį prie JAV Lietuvių bendruomenės Socialinių reikalų tarybos įsteigtas Lietuvos partizanų globos fondas (LPGF) ir sudarytas specialus komitetas bendradarbiauja su Lietuvos partizanų organizacijomis. Išrinktas LPGF valdybos pirmininkas Leonas Maskaliūnas tebedirba iki šių dienų. Nors M. Remienė yra tik šios organizacijos narė, bet kaip sako „darbų buvo daug ir ypatingų“. Fondo pakviesti JAV lankėsi Lietuvos dainuojančių partizanų grupė „Šilas“ (vadovė Marija Gražulienė) kartu su rašytoja Antanina Garmute, partizanų ansamblis „Girių aidas“, vadovaujamas rašytojo ir poeto Antano Paulavičiaus. Jie ne tik dainavo partizanų dainas, bet ir dalijosi atsiminimais iš savo kovų, šiurpių kankinimų NKVD būstinėse, tremtyje ar kalėjimuose praleistų metų.
Norint svetimoje šalyje išlaikyti lietuviškumą yra būtina leisti laikraščius. Pirmasis dienos šviesą 1879 m. Amerikoje išvydo „Gazieta Lietuviszka“. Vėliau ėjo „Vienybė lietuvninkų“, „Saulė“. Jie buvo katalikiškos ir tautinės krypties. 1909 m. lietuvių kunigų suvažiavime sumanyta leisti naują katalikišką laikraštį. Pavadinimą „Draugas“ pasiūlė kun. Antanas Stasiukynas, o kiti kunigai tam pritarė. Tais pačiais metais liepos 12 d. pasirodė pirmasis „Draugo“ numeris. Laikotarpis leisti laikraščiui nebuvo lengvas; lietuviai emigrantai nedaug uždirbdavo. Tačiau žmonės ir iš skurdžių atlyginimų ne tik padėjo laikraščių leidybai, bet ir statė bažnyčias, kūrė parapijas, steigė lietuviškas mokyklas. 1912 m. kun. A. Stasiukynas persikėlė į Čikagą. kartu perkeldamas ir „Draugo“ laikraščio redakciją. 1916 m. šis tapo dienraščiu. Kunigas siekė atkurti Lietuvos nepriklausomą tautinę valstybę, saugoti, stiprinti tautinį tapatumą ir lietuvių vienybę. 1949 m. atvykusi į Čikagą, M. Remienė susipažino su laikraščiu „Draugas“, nors jo pavadinimas jai, bėgusiai nuo sovietinės okupacijos, skambėjo kaip keiksmažodis. Tačiau teko priprasti ir „Draugą“ pamilti. Kai 1949 m. ir vėliau laivais atplaukdavo pabėgėliai iš Vokietijos, laikraštis skelbdavo visas lietuvių pavardes, jų išvykimo laiką, laivo pavadinimą ir visiems atvykusiems įteikdavo po vieną egzempliorių.Tuo laikotarpiu M. Remienė net nepagalvojo, kad jai teks 35-erius metus organizuoti koncertus, rengti gegužines, pokylius, kad tik surinkti pinigų „Draugo“ išlikimui. Tokiai grėsmei atsiradus, 1992m. buvo įsteigtas „Draugo“ fondas, kuriam vėliau M. Remienė vadovavo.
Pagaliau ilgiausiai išsilaikęs laikraštis „Draugas“ sulaukė 100 metų jubiliejaus. Ta proga M. Remienė sudarė ir išleido knyga „Draugui – 100. Už tikėjimą ir lietuvybę“. Jos sutiktuvės įvyko 2009 m. liepos 9 d. Vilniaus Nacionalinės dailės galerijos pilnutėlėje salėje.
Kaip rašo M. Remienė, „Margutis – ne kiaušinis, bet seniausia Amerikos lietuvių radijo programa“. 1928 m. balandžio 1 d. Antanas Vanagaitis (1890-1949) – kompozitorius, aktorius ir visuomenininkas – pradėjo leisti žurnalą „Margutis“, kuris dainomis bei humoru žadino lietuvybę. Šalia žurnalo reikėjo dar ir lietuviškų laidų, nes ne visi to meto lietuviai mokėjo skaityti. „Margutis“ prabilo 1932 m. balandžio 11 dieną. Iš pradžių laidos tetruko 15 minučių, paskiau vis ilgėjo iki valandos kasdieną. 1936 m. vasario 16 d. „Margučio“ programa buvo perduota ir į Lietuvą. 1996-aisiais M. Remienė išrinkta persitvarkiusio „Margučio II“ valdybos pirmininke. Dėl lėšų trūkumo 2011 m. sausio 31 d. radijo laida buvo uždaryta. Tikimasi, jei tik bus lėšų, vėl ją atnaujinti.
1999 m. M. Remienė įkuria teatrą pavadinimu „Žaltvykslė“, kuris ne tik svarbus kaip meno centras, bet ir kaip senosios generacijos lietuvių jungtis su trečiosios bangos žmonėmis, atvykusiais į JAV.
Skyriuje „Visko pradžia – šeima“ autorė pasakoja apie savo vaikystę, jaunystę, tėvus gimtuose Musninkuose (Širvintų r.). 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, po metų užėmus vokiečiams, 1944 m., artėjant antrai sovietų okupacijai, tėvai su trimis vaikais nutarė laikinai pasitraukti į Vokietiją. Taip pateko į Hanau pabėgėlių stovyklą. Tas laikinai užsitęsė ir 1949 m. šeima išvyko į Ameriką.
Knygos autorė nuolat remia ir finansuoja savo gimtojo miesto Musninkų kultūrinius projektus. Tik čia atvykusi ji jaučiasi namuose, nes jos širdis visada yra Lietuvoje. 2003 m. birželio 29 d. Musninkuose šalia bažnyčios buvo atidengtas ir pašventintas arkangelo Mykolo paminklas. Skulptūros autorius – Lietuvos dailės akademijos profesorius Antanas Kmieliauskas. Lėšas šiam paminklui skyrė tuometinė JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė ir jos sesuo vienuolė Irena Margarita Bareikaitė. 2010 m. birželio mėn. 22 d. už lietuvybės puoselėjimą JAV, Širvintų krašto garsinimą pasaulio lietuvių bendrijose, už ypatingus nuopelnus ir išskirtinį indėlį Širvintų krašto mokslo, kultūros, visuomenės gyvenimo srityse ir altruistinę veiklą M. Remienei buvo suteiktas Širvintų krašto Garbės piliečio vardas.
Būdama JAV Lietuvių kultūros tarybos pirmininke (1998-2007), M. Remienė 2002 m. ėmėsi didžiulio, penkerius metus trukusio, darbo – surinko medžiagą apie lietuvių, daugiau kaip šimtą metų, nuo XIX a. pabaigos, kurtą materialų paveldą – pastatytas bažnyčias, kryžius, paminklus, memorialines lentas, įsteigtas kapines, įkurtas parapijų mokyklas, klubus, leistą ir leidžiamą spaudą. Šią idėją ji brandino seniai ir ieškojo žmogaus, kuris tai parašytų. Suradusi autorę – Audronę Viktoriją Škiudaitę – M. Remienė surinktą medžiagą pasiuntė į Lietuvą. 2006 m. Vilniuje Taikomosios dailės muziejuje įvyko parašytos knygos „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“ sutiktuvės. M. Remienė buvo įvardinta kaip lietuvių materialinės bei dvasinės kultūros nešėja iš Amerikos į Lietuvą, nors jos, kaip bendraautorės, pavardė paminėta nebuvo. Ji pasiliko nuošalyje, atiduodama pagarbą knygos autorei Audronei V. Škiudaitei.
Visą šią plačią kultūrinę M. Remienės veiklą rasime aprašytą knygoje „JAV lietuvių kultūros keliuose“. Ponia Marija yra surengusi 190 koncertų, daugybę dailininkų parodų, įvairių susitikimų, lėšų rinkimo vajų, madų parodų, minėjimų, knygų sutiktuvių. Atrodo jog vienam žmogui tai padaryti būtų didžiulė našta, bet pasirodo įmanoma, jei tik to siekiama vardan Tėvynės, lietuvybės ir kultūros išlikimo.
Už šią veiklą M. Remienei yra pareikšta JAV lietuvių organizacijų, kuriose ji dirbo, padėkų ir pagyrimo raštų. Padėkų raštų sulaukta ir iš Lietuvos. 1996-aisiais. Šv. Tėvas Jonas Paulius II Mariją Remienę palaimino už religinį ir tautinį darbą bei apdovanojo medaliu „Pro Ecclesia et Pontifice“. 1998 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga už nuopelnus Lietuvai apdovanojo I laipsnio LPKTS Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi. 2002 m. Lietuvos valstybė – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. 2008-aisiais Lietuvos laisvės kovos sąjūdis apdovanojo pirmojo laipsnio Partizanų Žvaigžde. 2010 m. Lietuvos Vyriausybė suteikė Jono Basanavičiaus premiją.
Nuotraukoje: Knygos „JAV lietuvių kultūros keliuose“ viršelis